Artėjant 2027 metais vyksiantiems savivaldybių tarybų ir merų rinkimams, vis dažniau keliama ne tik kandidatų ir pažadų, bet ir pačios savivaldos sistemos kokybės tema. Mykolo Romerio universiteto Viešosios politikos ir valdymo instituto direktorius prof. dr. Andrius Stasiukynas atkreipia dėmesį, kad gyventojų lūkesčiai valdžiai sparčiai kinta, o institucijų veikimo tempas ne visada spėja paskui kasdienybę.
Šiandien gyventojai gali greitai pasiekti politikus socialiniuose tinkluose, nuotoliniu būdu įsitraukti į diskusijas ar pasitelkti DI, kad aiškiau suprastų sprendimų projektus ir parengtų argumentuotus kreipimusis. Tačiau skaitmeninės galimybės dar nereiškia, kad atsakomybės mechanizmai savivaldoje tapo aiškesni, o atskaitomybė gyventojams sustiprėjo.
Vietos savivaldos dienos proga tradiciškai aptariami savivaldybių pasiekimai, tarp jų ir viešųjų paslaugų gerinimas, bendruomenių įtraukimas, pasirengimas krizėms. Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad šalia apdovanojimų verta kelti ir nepatogų klausimą: ar gyventojui tapo lengviau suprasti, kas priima sprendimus ir kaip už juos atsako.
Ar užtenka tiesiogiai rinkti merą?
Nuo 2015 metų merai Lietuvoje renkami tiesiogiai, o šis pokytis padidino mero politinį matomumą ir sustiprino asmeninę atsakomybės nuostatą. Vis dėlto savivaldos sprendimų kasdienybę dažnai lemia ne vien meras, o savivaldybės taryba, kuri tvirtina biudžetą, nustato strateginius prioritetus ir priima sprendimus dėl paslaugų, infrastruktūros, švietimo, socialinės paramos.
Dėl to pagrindinis klausimas, kurį kelia prof. dr. A. Stasiukynas, yra paprastas: kiek gyventojas realiai seka tarybos narių veiklą ir ar sugeba įvertinti, ką konkrečiai jo išrinkti atstovai nuveikė per kadenciją. Formaliai tarybų posėdžiai, sprendimai ir balsavimai yra vieši, tačiau praktikoje informacija neretai būna išskaidyta, sunkiai palyginama ir gyventojui nepatogi.
Kodėl tarybos nariai lieka šešėlyje?
Savivaldos paradoksas tas, kad tarybos narius renka patys žmonės, bet nemaža dalis rinkėjų po rinkimų nebegalėtų įvardyti, kas jiems atstovauja, ir kuo tie politikai išsiskyrė darbais. Dažniausiai tarybos nariai tampa matomi tik kampanijų metu, o vėliau jų veikla gyventojus pasiekia fragmentiškai.
Problema nėra vien informacijos stoka, o jos pateikimo logika. Tarybos nario darbas dažnai matuojamas posėdžių lankomumu ar bendrais politiniais pareiškimais, tačiau gyventojui svarbiau suprasti, kas inicijavo sprendimą, kas jį keitė, kaip buvo derinti interesai ir kokį poveikį tai turėjo konkrečiai teritorijai.
Pasitikėjimui vietos demokratija svarbi ne tik teisė išsirinkti, bet ir galimybė per visą kadenciją įvertinti atstovo veiklą. Kai toks ryšys silpnas, didėja nusivylimas ir atsiranda terpė populizmui, o diskusijos apie sprendimų kokybę užleidžia vietą ginčams dėl asmenybių.
Teritorinis atstovavimas ir nauji lūkesčiai
Kaip vieną iš galimų krypčių prof. dr. A. Stasiukynas įvardija stipresnį tarybos narių ryšį su konkrečiomis teritorijomis. Tai galėtų reikšti arba diskusiją dėl dalies tarybos narių rinkimo teritoriniu principu, arba aiškesnį politinį priskyrimą seniūnijoms, mikrorajonams ar kitoms gyvenamosioms teritorijoms, net ir nekeičiant visos rinkimų sistemos.
Tokiu atveju gyventojui būtų lengviau suprasti, į ką kreiptis dėl vietos problemų, o bendruomenėms ir seniūnaičiams būtų aiškesnis politinio dialogo partneris. Kartu atsirastų daugiau prielaidų vertinti rezultatą: kokius klausimus tarybos narys kėlė, kaip atstovavo interesams ir kokių sprendimų siekė.
Vis dėlto šis modelis kelia ir rizikų: kaip užtikrinti, kad tarybos narys neapsiribotų vien siauru teritoriniu interesu ir nepamirštų visos savivaldybės poreikių. Dėl to diskusija, anot autoriaus, turėtų būti apie balansą tarp vietos atstovavimo ir bendros strateginės atsakomybės.
2027 metais vyksiantys savivaldos rinkimai, numatyti kovo mėnesį, taps proga kalbėti ne tik apie kandidatų pažadus, bet ir apie tai, ar savivaldos modelis padeda gyventojams pažinti savo atstovus, juos pasiekti ir vertinti jų darbą kasdien, o ne tik balsavimo dieną.
Pasak prof. dr. A. Stasiukyno, stipri savivalda nėra ta, kuri laikosi nepakitusių taisyklių, o ta, kuri geba prisitaikyti prie besikeičiančio gyventojo ir kartu užtikrinti aiškią atskaitomybę. Kitaip tariant, moderni komunikacija turi eiti išvien su modernia politine atsakomybe.
Prof. dr. Andrius Stasiukynas, Mykolo Romerio universiteto Viešosios politikos ir valdymo instituto direktorius.
Leave a Reply