CP v2

Tag: Selekcija

  • Be sėklų, bet ne GMO: štai kaip iš tiesų užauginamos besėklės vynuogės ir arbūzai

    Besėklės vynuogės ir arbūzai daugeliui atrodo tarsi modernus laboratorijų triukas, todėl neretai juos klaidingai priskiria genetiškai modifikuotiems produktams. Tačiau didžioji dalis rinkoje esančių besėklių vaisių atsiranda pasitelkiant tradicinę selekciją ir augalų dauginimo metodus.

    Praktikoje besėkliškumas dažniausiai reiškia ne stebuklą, o tai, kad sėklos vaisiuje nesusiformuoja iki kietų, brandžių sėklų arba lieka tik menkos, minkštos užuomazgos. Dėl to vaisius valgyti patogiau, o skonis bei maistinė vertė iš esmės išlieka tokia pati.

    Kaip atsiranda besėklės vynuogės?

    Besėklės vynuogės paprastai siejamos su natūraliai pasitaikančia savybe, kai sėklos būna labai mažos, neišsivysčiusios arba minkštos. Selekcininkai tokius augalus ilgainiui atrenka ir iš jų išveda veisles, kurios stabiliai duoda norimą rezultatą.

    Esminis momentas tas, kad tokios vynuogės beveik niekada neauginamos iš sėklų. Kad būtų išlaikytos veislės savybės, jos dauginamos vegetatyviškai, dažniausiai auginiais, kai naujas vynmedis išauginamas iš to paties genetinio „motininio“ augalo dalies.

    Kodėl besėkliai arbūzai vis tiek turi „sėkliukes“?

    Besėklių arbūzų auginimas sudėtingesnis, nes čia svarbiausias vaidmuo tenka kruopščiai parinktoms tėvinėms linijoms ir kryžminimui. Galutinis rezultatas yra arbūzas, kuris normaliai užmezga ir išaugina vaisių, tačiau nesuformuoja kietų, pilnai subrendusių sėklų.

    Dėl to besėkliuose arbūzuose kartais matomos mažos, balkšvos sėklų užuomazgos. Jos nėra pilnavertės sėklos, todėl paprastai netinka sėjai ir iš jų naujas augalas neišaugs.

    Ar besėkliai vaisiai yra genetiškai modifikuoti?

    Vien tai, kad vaisius neturi pilnai subrendusių sėklų, savaime nereiškia, jog jis yra GMO. Daugeliu atvejų besėklės veislės gaunamos tradiciniais metodais: selekcija, atranka, kryžminimu ir vegetatyviniu dauginimu.

    Tokie metodai žemės ūkyje naudojami dešimtmečius ir yra panašūs į tai, kaip išvedamos naujos obuolių, pomidorų ar kitų kultūrų veislės. Skirtumas tik tas, kad vartotojui labiausiai matomas rezultatas yra patogumas, kai vaisių galima valgyti be kietų sėklų.

    Ar namuose įmanoma užsiauginti besėklį arbūzą?

    Praktiškai bandymai pasisėti „sėklas“ iš besėklio arbūzo dažniausiai nuvilia, nes jos būna nevisavertės. Net profesionalūs augintojai paprastai įsigyja specialiai paruoštą sėklinę medžiagą, kad užtikrintų stabilų derlių.

    O besėklių vynuogių atveju namų sąlygomis realiausias kelias yra dauginimas auginiais, o ne sėjimas iš vaisiuje rastų sėklų. Taigi besėkliai vaisiai nėra apgaulė ar chemijos triukas, o ilgo selekcinio darbo ir agronominių sprendimų rezultatas.

  • Pamirštas daržovių karalius: kodėl Viktorijos laikais salieras buvo prabangos simbolis?

    Šiandien salieras dažnai laikomas tik sriubų ar troškinių priedu, tačiau XIX amžiuje jis buvo tikras aukštuomenės statuso ženklas. Viktorijos laikų Didžiojoje Britanijoje ir JAV salieras puošdavo ištaigingus stalus ir buvo demonstruojamas kaip brangus, madingas produktas.

    Tuomet tai nebuvo savaime suprantama daržovė. Laukinis salieras buvo kietas, blyškus ir medingas, o jo sėklos iki šiol naudojamos kaip prieskonis. Švelnesni, žalesni, labiau valgomi salierai tapo selekcijos ir auginimo pažangos rezultatu, todėl pradžioje buvo retenybė ir kainavo brangiai.

    Viktorijos epochoje salieras neretai buvo patiekiamas vertikaliai specialiose stiklinėse vazose, kurios buvo kuriamos būtent šiai daržovei. Tokia pateikimo forma pabrėždavo šeimininkų skonį ir finansines galimybes, o salieras dažnai keliaudavo į vadinamąjį užkandžių kursą greta alyvuogių ir kitų smulkių delikatesų.

    Artėjant XX amžiui mados ėmė keistis: salierus imta serviruoti ant pailgų lėkščių, o stiklinės vazos pamažu tapo atgyvena. Dar svarbiau, kad salierus tapo lengviau užauginti ir transportuoti, todėl jie prarado išskirtinumo aurą. Kai daržovė tapo prieinama daugeliui, aukštuomenė ėmė ieškoti kitų naujų kulinarinių simbolių.

    Ar salierai verti sugrįžimo?

    Nors salierų prestižas sumenko, XX amžiaus pirmoje pusėje jų valgyta daugiau nei dabar. Jie buvo patiekiami kaip užkandis, dedami į sriubas, salotas, kai kur net kepami ar troškinami kaip pagrindinė daržovė. Šiandien daugeliui salieras liko fono ingredientu įdarams ar gėrimų receptams.

    Mitybos požiūriu salieras turi aiškių privalumų: jame labai daug vandens ir mažai kalorijų, todėl tai lengvas užkandis. Salieruose taip pat yra antioksidantų ir biologiškai aktyvių junginių, kurie siejami su uždegiminių procesų mažinimu, nors dalis poveikio krypčių vis dar aktyviai tiriama. Skaidulos ir vandens kiekis gali prisidėti ir prie virškinimo sistemos funkcijos.

    Praktiškai salieras patrauklus ir dėl universalumo: jis dera su rūgštesniais, sūriais, aštresniais skoniais, tinka traškiems užkandžiams, salotoms ir šiltoms daržovių bazėms. Tad kitą kartą parduotuvėje pamatę salierus, galite prisiminti Viktorijos laikų madą ir pabandyti juos valgyti ne tik kaip priedą, bet ir kaip pagrindinį, traškų akcentą.

  • Ne šiaip slyva ar abrikosas: naujas vaisius iš „Lidl“ ir „Biedronka“ stebina skoniu

    Pastaruoju metu parduotuvių lentynose vis dažniau pasirodo vaisius, kurį pirkėjai painioja su didele slyva, tačiau jo skonis primena ir abrikosą. Tai pluotas – slyvos ir abrikoso hibridas, išvestas tradicinės selekcijos būdu, todėl jis nėra genetiškai modifikuotas. Selekcininkai šį vaisių kūrė siekdami suderinti saldumą, sultingumą ir geresnį transportavimo atsparumą.

    Išvaizda pluotas dažniausiai labiau panašus į slyvą: turi glotnią odelę ir apvalią arba šiek tiek ovalią formą. Priklausomai nuo veislės, odelė gali būti violetinė, raudona, geltona ar net žalsva, o kai kurie vaisiai būna natūraliai dėmėti ar margi. Tokios dėmelės nėra gedimo požymis ir dažnai siejamos su prekybiniu pavadinimu, kuris kai kuriose šalyse prigijo kaip dinozauro kiaušinis.

    Skoniu pluotas paprastai yra saldesnis už daugumą įprastų slyvų, o abrikosas suteikia švelnesnį, gėlišką aromatą. Dalis veislių būna beveik medaus saldumo, kitos – gaivesnės, su ryškesne slyvoms būdinga rūgštele. Būtent todėl tas pats pavadinimas parduotuvėje gali slėpti gana skirtingą skonio patirtį.

    Pluoto pavadinimas kilęs iš angliškų žodžių plum ir apricot junginio, o modernių veislių išpopuliarinimas siejamas su JAV selekcininko Floydo Zaigerio darbais XX amžiaus pabaigoje. Tai sudėtingesnė hibridų grupė, kurioje dažnai dominuoja slyvos savybės, nors kartais supaprastintai sakoma, kad vaisiuje yra maždaug trys dalys slyvos ir viena dalis abrikoso. Tikslus santykis priklauso nuo konkrečios veislės.

    Renkantis pluotą verta įvertinti brandą: vaisius turėtų būti tvirtas, bet lengvai pasiduoti piršto spaudimui. Labai kietas dažniausiai dar nėra prinokęs, todėl galima palikti jį 1–2 dienoms kambario temperatūroje, o sunokus perkelti į šaldytuvą. Geriau vengti vaisių su įdubusiais pažeidimais, įtrūkimais ar sulčių pratekėjimo žymėmis.

    Maistine verte pluotas panašus į šviežias slyvas: jis turi daug vandens ir nėra labai kaloringas, o 100 gramų dažnai nurodoma apie 45 kilokalorijas, nors tai gali skirtis pagal veislę ir sunokimą. Daugiausia jame yra angliavandenių, įskaitant natūralius cukrus, taip pat skaidulų, kurios svarbios žarnyno veiklai ir sotumo jausmui. Dėl to dažnai patariama vaisių valgyti su odele, prieš tai jį gerai nuplovus.

    Spalvingesnės veislės gali turėti daugiau augalinių junginių, pavyzdžiui, antocianinų ir kitų polifenolių, kurie veikia kaip antioksidantai. Pluote taip pat aptinkama vitamino C, provitamino A ir kalio, nors tai nėra vienintelis jo privalumas – jis tiesiog padeda paįvairinti racioną ir gali pakeisti kaloringesnius saldumynus. Vis dėlto dėl saldaus skonio lengva suvalgyti kelis didelius vaisius iš karto, todėl cukraus kiekį ribojantiems žmonėms verta į tai atsižvelgti.

    Lengviausias būdas – valgyti prinokusį pluotą žalią: nuplauti, perpjauti ir išimti kauliuką, kurio negalima kramtyti ar valgyti. Supjaustytas vaisius tinka košėms, natūraliam jogurtui ar chia pudingui, o desertuose gali pakeisti slyvas, persikus ar nektarinus. Jis taip pat dera su prieskoniais, tokiais kaip cinamonas ar vanilė, o labai prinokęs dažnai būna pakankamai saldus ir be papildomo saldinimo.

    Pluotas praverčia ir gaminant uogienes, džemus, tyreles ar kompotus, o skonį gerai subalansuoja citrina, imbieras ar kardamonas. Mažiau prinokę, rūgštesni vaisiai dažnai labiau tinka termiškai apdorotiems gaminiams, nes išlaiko ryškesnį charakterį. Be to, jis gali tapti ne tik desertų dalimi: plonos skiltelės tinka salotoms su rukola, ožkos sūriu ar riešutais, o iš vaisiaus galima paruošti ir padažą prie keptos mėsos.

  • Peru atrado 4 naujos kakavmedžio linijos: mokslininkai sako, tai gali išgelbėti šokoladą

    Peru atrado 4 naujos kakavmedžio linijos: mokslininkai sako, tai gali išgelbėti šokoladą

    Mokslininkai Peru tradiciniuose ūkiuose aptiko keturias iki šiol neaprašytas kakavmedžio genetines linijas. Tyrėjai teigia, kad šis atradimas gali tapti svarbiu ginklu saugant pasaulinę šokolado gamybą, kuri vis labiau susiduria su klimato kaitos ir ligų spaudimu.

    Tyrimo metu buvo analizuota 390 laukinių ir pusiau laukinių kakavmedžių genetinė medžiaga iš skirtingų Peru regionų. Iki šiol dažniausiai buvo laikomasi požiūrio, kad kakavmedžių įvairovę galima suskirstyti į 10 pagrindinių genetinių grupių, tačiau nauji duomenys rodo, jog ši klasifikacija buvo nepilna.

    „Tradiciniuose ūkiuose auginami medžiai gali slėpti unikalias savybes, kurios pagerina pupelių kokybę ir padidina atsparumą“, – sakė tyrimo autoriai.

    Genetinė įvairovė tampa kritiška

    Kakava yra viena svarbiausių pasaulio žemės ūkio kultūrų, o jos tiekimo grandinė yra jautri sukrėtimams. Pastaraisiais metais kakavmedžius vis dažniau veikia ekstremalūs orai, karščio bangos, kritulių režimo pokyčiai, taip pat plintančios ligos ir kenkėjai, todėl atsparių veislių paieška tapo prioritetu.

    Tyrėjai pasitelkė vieno nukleotido polimorfizmų analizę, leidžiančią tiksliai palyginti DNR skirtumus ir nustatyti giminystės ryšius. Tokiu būdu jie ne tik identifikavo keturias naujas linijas, bet ir parodė, kad dalis medžių yra skirtingų genetinių grupių mišiniai, o tai gali būti reikšminga selekcijai.

    Ką tai gali duoti šokolado pramonei

    Dvi iš naujai identifikuotų linijų, anot autorių, yra ypač perspektyvios dėl galimai išskirtinės pupelių kokybės ir turtingesnio skonio profilio. Tai atveria galimybių nišinei ir premium šokolado gamybai, kur žaliavos aromatinės savybės dažnai lemia galutinę produkto vertę.

    Kartu didesnė genetinė įvairovė gali padėti kurti veisles, geriau prisitaikančias prie kintančių sąlygų, ir mažinti riziką, kai dideli plotai apsodinami genetiškai panašiais medžiais. Tokia vienodumo problema žemės ūkyje yra gerai žinoma, nes ji didina pažeidžiamumą ligoms ir derliaus svyravimams.

    Naujos įžvalgos apie CCN 51

    Tyrimas pateikė ir papildomų duomenų apie vieną plačiausiai plantacijose naudojamų kakavos veislių CCN 51, vertinamą dėl didesnio derlingumo ir atsparumo. Genetinė analizė leido tiksliau nustatyti, iš kokių linijų ši veislė kilusi ir kokia jų įtaka dabartinei genetinei sandarai.

    Mokslininkai taip pat pabrėžia, kad skirtingi Peru regionai pasižymi savitu genetiniu parašu. Tai rodo, jog vietinės kakavmedžių populiacijos ilgą laiką vystėsi gana izoliuotai, todėl išsaugojo unikalių savybių, kurios gali būti svarbios tiek gamtos apsaugai, tiek šiuolaikinei selekcijai.