Naujas JAV ir Vokietijos mokslininkų tyrimas rodo, kad metforminas, vienas dažniausiai skiriamų vaistų 2 tipo diabetui gydyti, gali būti siejamas su didesne tikimybe moterims sulaukti 90 metų. Vis dėlto autoriai pabrėžia, kad tai nėra įrodymas, jog vaistas tiesiogiai prailgina gyvenimą.
Analizėje panaudoti ilgalaikio JAV stebėjimo tyrimo duomenys apie vyresnes, po menopauzės esančias moteris, sergančias 2 tipo diabetu. Tyrėjai atrinko 438 dalyves: dalis jų pradėjo vartoti metforminą, o kita dalis gydymui naudojo sulfonilkarbamidus.
Skaičiuojant statistinę riziką, metforminą vartojusioje grupėje nustatyta apie 30 proc. mažesnė tikimybė mirti nesulaukus 90 metų, palyginti su sulfonilkarbamidus vartojusiomis dalyvėmis. Tyrime 90 metų riba pasirinkta kaip išskirtinio ilgaamžiškumo rodiklis.
„Metforminas veikia kelis senėjimo kelius, todėl jau kurį laiką svarstoma, kad jis galėtų būti susijęs su ilgesniu gyvenimu“, – rašė tyrėjai.
Mokslinėje literatūroje metforminas dažnai aptariamas kaip potencialiai senėjimo procesus veikti galintis preparatas: jam priskiriami mechanizmai, susiję su medžiagų apykaita, uždegimu ir ląstelių streso valdymu. Atskiruose darbuose minimos sąsajos su mažesne kai kurių su amžiumi siejamų būklių rizika, tačiau bendras vaizdas išlieka nevienareikšmis.
Svarbi šio darbo ribotumo dalis ta, kad tyrimas buvo stebėjimo pobūdžio, o dalyvės nebuvo atsitiktinai priskirtos vienam ar kitam gydymui. Tai reiškia, kad rezultatams galėjo turėti įtakos ir kiti veiksniai, pavyzdžiui, ligos kontrolės kokybė, gretutinės būklės, kūno masė, gyvenimo būdas ar gydytojų pasirinktos gydymo strategijos.
„Kadangi tyrimas apėmė tik 60 metų ir vyresnes moteris po menopauzės, negalime užtikrintai pasakyti, ar rezultatai būtų tokie patys vyrams ar jaunesniems žmonėms“, – pažymėjo autoriai.
Vis dėlto tyrimas turi ir stipriąją pusę: dalyvės buvo stebėtos ilgai, vidutiniškai apie 14–15 metų. Tokia trukmė suteikia daugiau galimybių vertinti sąsajas su ilgaamžiškumu, nes atsitiktinių imčių klinikiniai tyrimai dažniausiai trunka trumpiau ir retai pasiekia 90 metų amžiaus ribą.
Mokslininkai pabrėžia, kad norint patikimai atsakyti, ar metforminas gali prisidėti prie ilgesnio gyvenimo, reikėtų papildomų tyrimų, įskaitant atsitiktinių imčių klinikinius tyrimus ir platesnes populiacijas. Kol kas metforminas išlieka pirmos eilės vaistas 2 tipo diabetui gydyti, o bet kokie sprendimai dėl jo vartojimo turi būti priimami tik kartu su gydytoju.
Senėjimas neišvengiamas, tačiau tai, kaip greitai silpsta kūnas ir protas, skiriasi tarp žmonių. Nauji duomenys rodo, kad fizinę būklę vyresniame amžiuje gali palaikyti ne vien treniruotės ar mityba, bet ir kasdieniai socialiniai bei protiniai užsiėmimai.
Australijoje atliktame ilgalaikiame tyrime mokslininkai stebėjo 12 862 vyresnius nei 70 metų žmones. Dalyviai tyrimo pradžioje buvo palyginti geros sveikatos ir neturėjo sunkių ligų, tokių kaip demencija ar reikšmingos širdies ir kraujagyslių problemos.
Tyrėjai daugiau nei dešimtmetį rinko informaciją apie dalyvių įpročius ir sveikatą, vertino atmintį bei dėmesį, taip pat fizinį pajėgumą. Buvo matuojamas ėjimo greitis, rankų suėmimo jėga ir gebėjimas savarankiškai atlikti kasdienes užduotis, pavyzdžiui, apsirengti ar pasiruošti maistą.
Kas siejosi su mažesniu silpnumu
Rezultatai parodė, kad reguliarus bendravimas ir mokymasis buvo susiję su mažesne trapumo, arba senatvinio silpnumo, rizika. Žmonės, dalyvavę klubo ar vietos organizacijos veikloje, per maždaug septynerius metus rečiau tapo fiziškai trapūs, o poveikis, nors ir nedidelis, išliko nuoseklus.
Panaši tendencija fiksuota ir turintiems platesnį socialinės paramos ratą, kai yra bent keli artimieji ar draugai, su kuriais palaikomas reguliarus ryšys ir prireikus galima prašyti pagalbos. Mokslininkai sieja tai su tuo, kad socialiniai kontaktai skatina judėti, išeiti iš namų ir nuolat aktyvinti pažintines funkcijas.
Ryšys pastebėtas ir tarp protinės veiklos bei fizinio atsparumo. Tokie užsiėmimai kaip dėlionės, kryžiažodžiai, kortų žaidimai ar šachmatai buvo siejami su maždaug 4 proc. mažesne trapumo rizika, o rašymo, kompiuterio naudojimo ar mokymosi veiklos, pavyzdžiui, kursai, taip pat turėjo teigiamą sąsają.
Kodėl tai svarbu vyresniame amžiuje
Trapumas laikomas viena svarbiausių būklių, didinančių kritimų, komplikacijų po ligų ir hospitalizacijų riziką. Jis siejamas su bendru organizmo rezervų mažėjimu, kai net ir nedidelis sveikatos sutrikimas gali lemti staigų savarankiškumo praradimą.
Ekspertai pabrėžia, kad šio tyrimo rezultatai nerodo, jog socialiniai ir protiniai užsiėmimai gali pakeisti fizinį aktyvumą ar sveiką mitybą. Greičiau tai papildomas, realiomis kasdienėmis veiklomis paremtas kelias, kuris gali padėti ilgiau išlaikyti funkcionalumą, ypač tiems, kuriems sportas dėl sveikatos būklės ar motyvacijos yra sunkiau prieinamas.
Tyrime taip pat užfiksuota, kad moterims ši nauda buvo ryškesnė nei vyrams, tačiau priežasčių dar reikia aiškintis. Mokslininkai nurodo, kad ateities tyrimuose svarbu atskirti, kiek įtakos daro pats užsiėmimų turinys, o kiek tai, kad žmonės apskritai gyvena aktyvesnį, labiau įtrauktą gyvenimą.
Ką galite pritaikyti kasdien
Praktikoje tai gali būti paprasti sprendimai: dažnesnis bendravimas su artimaisiais, prisijungimas prie bendruomenės veiklų ar reguliari protinė mankšta. Net įprotis kartą per savaitę užsukti į biblioteką, išmokti naują įgūdį ar skirti laiko galvosūkiams gali tapti ilgalaikio aktyvumo dalimi.
Vis daugiau dėmesio skiriama ir aplinkai, kuri padeda vyresniems žmonėms išlikti įsitraukusiems: prieinami bendruomenės centrai, patogus viešasis transportas, saugios viešosios erdvės. Tokia infrastruktūra mažina izoliaciją ir padeda palaikyti socialinį ritmą, kuris, kaip rodo duomenys, gali būti svarbus ir fizinei sveikatai.
Ilgą laiką manyta, kad senėjimo tempą labiausiai lemia mityba ir fizinis aktyvumas, tačiau naujausi duomenys rodo ir kitą, gerokai malonesnę kryptį. University College London mokslininkai nustatė, kad reguliarus įsitraukimas į meną ir kultūrą gali būti susijęs su lėtesniu biologiniu senėjimu.
Tyrimas, publikuotas mokslo žurnale „Innovation in Aging“, apėmė daugiau nei 3 500 dalyvių. Mokslininkai analizavo su senėjimu siejamus DNR pokyčius ir vertino, kaip jie koreliuoja su žmonių kultūriniais įpročiais bei menine veikla.
Rezultatai parodė, kad žmonės, kurie bent kartą per savaitę lankėsi kultūriniuose renginiuose ar užsiėmė kūrybine veikla, biologiškai senėjo iki 4 proc. lėčiau nei tie, kurie tai darė retai. Poveikis buvo pastebimas tiek kuriant, tiek paprasčiausiai vartojant kultūrą, pavyzdžiui, klausantis muzikos ar skaitant.
Teatras, muziejai, parodos, koncertai, knygos, choras ar kūrybiniai užsiėmimai, tokie kaip keramika, tyrime minimi kaip pavyzdžiai veiklų, kurios gali turėti reikšmės. Tyrėjai pabrėžė, kad didesnę naudą siejo ne viena konkreti veikla, o įvairovė ir reguliarumas.
Mokslininkai tokį ryšį aiškina keliais mechanizmais: mažesniu patiriamu stresu, aktyvesne kognityvine stimuliacija, geresne emocine savijauta ir tvirtesniais socialiniais ryšiais. Šie veiksniai laikomi svarbiais, nes ilgalaikis stresas ir socialinė izoliacija siejami su prastesniais sveikatos rodikliais bei spartesniais su amžiumi susijusiais organizmo pokyčiais.
Ypač ryški nauda buvo pastebėta vyresniems nei 40 metų žmonėms, todėl tyrėjai akcentuoja, kad pokyčiams nebūtina radikaliai keisti gyvenimo būdo. Praktinis patarimas paprastas: kartą per savaitę susiplanuoti kultūrinį vakarą, prisiminti seną hobį arba išbandyti naują kūrybinę veiklą, kuri teikia malonumą.
Vis dėlto mokslininkai atkreipia dėmesį, kad tai nėra stebuklinga alternatyva miegui, subalansuotai mitybai ar judėjimui. Greičiau tai papildomas, dažnai nuvertinamas įprotis, galintis prisidėti prie geresnės savijautos ir lėtesnių biologinių pokyčių, ypač jei tampa pastovia rutina.
Menas ir kultūrinė veikla gali būti susiję su lėtesniu biologiniu senėjimu, rodo naujas mokslinis tyrimas. Biologinis amžius atspindi, kaip organizmas sensta ląstelių lygiu, ir neretai tiksliau nei kalendorinis amžius parodo bendrą sveikatos būklę.
Tyrime, publikuotame mokslo žurnale Innovations in Aging, dalyvavo apie 3 500 suaugusiųjų. Dalyvių buvo klausiama, kaip dažnai per pastaruosius metus jie užsiėmė kultūrine veikla, pavyzdžiui, dainavo, piešė, lankėsi muziejuose, taip pat kiek judėjo sportuodami.
Mokslininkai šiuos atsakymus palygino su biologiniu amžiumi, apskaičiuotu epigenetiniais laikrodžiais. Tai tyrimų metodai, kurie biologinį amžių vertina pagal DNR metilinimo pokyčius, siejamus su senėjimo procesais.
Ką parodė rezultatai
Rezultatai parodė aiškią sąsają tarp dažnesnio įsitraukimo į meną ir kultūrą bei lėtesnio biologinio senėjimo. Vienas iš naudotų epigenetinių laikrodžių rodė, kad žmonės, kurie tokia veikla užsiėmė bent tris kartus per metus, senėjo apie 2 proc. lėčiau nei tie, kurie tai darė tik vieną ar du kartus.
Dar ryškesnis efektas matytas didėjant dažniui: kas mėnesį užsiimantys dalyviai senėjo apie 3 proc. lėčiau, o kas savaitę tai darę žmonės apie 4 proc. lėčiau. Tyrėjai nurodė, kad ryšys išliko įvertinus ir kitus veiksnius, tokius kaip kūno masės indeksas, rūkymas ar išsilavinimas.
Įdomu tai, kad tyrimo autoriai pabrėžė: pagal gautus duomenis meninė ir kultūrinė veikla biologinio senėjimo kontekste gali būti panašiai reikšminga kaip ir fizinis aktyvumas. Vis dėlto tai nereiškia, kad vienas įprotis gali pakeisti kitą, greičiau kalbama apie skirtingų sveikatai naudingų veiksnių sumą.
Kodėl tai gali veikti
Vienas pagrindinių aiškinimų yra streso mažinimas. Ilgalaikis stresas siejamas su uždegiminiais procesais organizme, o šie gali prisidėti prie spartesnio biologinio senėjimo.
Menas ir kultūra neretai suteikia socialinio ryšio, sąmoningumo ir emocinės savireguliacijos patirties. Tokia veikla gali padėti „perjungti“ dėmesį, sumažinti įtampą ir kasdienį psichologinį krūvį, ypač jei užsiėmimai tampa reguliaria rutinos dalimi.
Kaip pradėti, kad būtų paprasta
Nauda gali būti pasiekiama skirtingais keliais, todėl nereikia rinktis sudėtingų ar brangių užsiėmimų. Tam gali tikti skaitymas, šokiai, piešimas, dainavimas, rašymas dienoraštyje ar apsilankymai kultūros renginiuose, svarbiausia yra reguliarumas.
Tyrime daugiausia dėmesio skirta suaugusiesiems, o didžiausia nauda dažniau akcentuojama vyresniame amžiuje, ypač nuo 40 metų. Specialistai pabrėžia, kad geriausi rezultatai paprastai siejami ne su vienu įpročiu, o su deriniu: pakankamu miegu, subalansuota mityba, judėjimu ir prasminga, streso lygį mažinančia veikla.
Maisto papildų rinka vis dažniau siūlo ne tik grožio, bet ir tariamai senėjimą lėtinančius sprendimus. Tarp agresyviausiai reklamuojamų medžiagų išsiskiria NAD+, jo pirmtakai NMN ir NR, taip pat resveratrolis, dažnai siejami su ląstelių energija ir atsinaujinimu.
Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad reklaminiai pažadai dažnai aplenkia įrodymus. Nors šios medžiagos susijusios su realiais biologiniais procesais, tai dar nereiškia, kad jos patikimai lėtina žmogaus senėjimą ar ilgina gyvenimą.
Ką iš tiesų reiškia NAD+
NAD+ yra kofermentas, randamas visose gyvose ląstelėse, padedantis vykti svarbioms cheminėms reakcijoms. Jis svarbus energijos apykaitai, DNR taisymui, uždegimo reguliavui ir ląstelių atsakui į stresą.
Mokslinėje literatūroje aprašoma, kad su amžiumi NAD+ kiekis audiniuose gali mažėti, nors šis procesas nėra vienodas visame organizme. Būtent dėl to atsirado idėja, kad NAD+ didinimas galėtų prisidėti prie sveikesnio senėjimo, tačiau klinikiniai įrodymai dar riboti.
Kartais NAD+ pradėtas dėti ir į kosmetikos priemones, tokias kaip serumai ar kremai. Tačiau iki šiol neaišku, ar įprastinėmis sąlygomis NAD+ pakankamai prasiskverbia per odą, kad sukeltų reikšmingą poveikį.
NMN ir NR: daugiau duomenų, bet mažiau pažadų
Kadangi pats NAD+ prastai pasisavinamas vartojant per burną, tyrimuose dažniau nagrinėjami jo pirmtakai, kuriuos organizmas gali paversti NAD+. Dažniausiai minimi nikotinamido mononukleotidas (NMN) ir nikotinamido ribozidas (NR).
Gyvūnų tyrimuose šios medžiagos kai kuriais atvejais siejamos su geresne energijos apykaita ar medžiagų apykaitos rodikliais. Vis dėlto rezultatai, gauti su pelėmis ar laboratoriniais modeliais, ne visada persikelia į žmogaus organizmą.
Žmonių klinikiniai tyrimai rodo, kad NMN ir NR gali didinti su NAD+ susijusius žymenis kraujyje, o kai kuriais atvejais ir kituose audiniuose. Tačiau patikimų įrodymų, kad tai reikšmingai gerina jėgą, pažinimo funkcijas, mažina trapumą ar lėtina biologinį senėjimą, kol kas trūksta.
Viena iš priežasčių paprasta: senėjimas yra daugiamečiais procesais paremtas reiškinys, o didelė dalis papildų tyrimų trunka savaites ar kelis mėnesius. Dėl to sudėtinga įvertinti tiek ilgalaikę naudą, tiek galimas rizikas.
Resveratrolis: populiarus, bet sunkiai pasisavinamas
Resveratrolis dažnai pristatomas kaip senėjimą lėtinanti medžiaga, nors jis nėra NAD+ pirmtakas. Tai polifenolis, randamas, pavyzdžiui, raudonosiose vynuogėse, uogose ir žemės riešutuose, o laboratoriniuose tyrimuose siejamas su uždegimo mažėjimu ir mitochondrijų funkcijos pokyčiais.
Pagrindinė problema ta, kad resveratrolis pasižymi prastu biologiniu prieinamumu, todėl dalis suvartotos medžiagos pakinta dar nepasiekusi audinių tokia forma ir koncentracija, kokia naudojama laboratorijose. Dėl to klinikiniai tyrimai iki šiol neparodė įtikinamų įrodymų, kad resveratrolio papildai patikimai lėtina senėjimą, o širdies ir kraujagyslių naudą apibendrinantys rezultatai išlieka nevienareikšmiai.
Taip pat nurodoma, kad resveratrolis gali sąveikauti su kai kuriais vaistais, ypač kraujo krešėjimą veikiančiais preparatais. Didelės dozės kai kuriems žmonėms gali sukelti virškinimo sistemos šalutinių reiškinių, todėl vartojantiems vaistus, turintiems lėtinių ligų, taip pat nėščiosioms ar žindančioms patariama pasitarti su gydytoju.
Galiausiai esminė riba yra tarp biologinio tikėtinumo ir įrodyto efekto. Šios medžiagos veikia su senėjimu susijusius kelius, tačiau tai dar nereiškia, kad papildai užtikrintai išlaikys jaunystę.
Kol kas patikimiausi sveiko senėjimo veiksniai išlieka mažiau skambūs, bet gerai pagrįsti: reguliarus fizinis aktyvumas, kokybiškas miegas, subalansuota mityba, nerūkymas, saikingas alkoholio vartojimas ir lėtinių būklių kontrolė.
Humans are living longer than ever before. By 2050, scientists predict that nearly half a billion people could be older than 80.
The rise in human life expectancy is partly due to improvements in nutrition, but which food choices lead to the longest and healthiest outcomes in older age?
A study from China has now added another wrinkle to the research. Among more than 5,000 people aged 80 and over, researchers found that female meat eaters were more likely to reach age 100 than female vegetarians.
There was no significant association between longevity and vegetarianism among males, when the researchers analyzed the data by sex.
Before you go sending this article to every female vegetarian you know, you should stay for the nuance.
It was only vegetarian participants deemed underweight who were less likely to live to 100 than meat eaters.
“Daily consumption of meat was associated with a 44 percent higher likelihood of reaching 100 years old [compared to a vegetarian diet] in the underweight group, whereas this association did not present in the normal weight or overweight group,” the study authors conclude.
Researchers at Fudan University, the Chinese Center for Disease Control and Prevention, and Shanghai Jiao Tong University compared the outcomes of 1,459 centenarians with those of 3,744 non-centenarians in their 80s and 90s.
The team found that body mass index (BMI) partly explained the association between vegetarianism and shorter life expectancy.
Given that older populations are more likely to be underweight, the authors suggest that the role of BMI in longevity is “worth exploring” further.
The “obesity paradox“, for instance, is a term that describes how more body weight seems to be associated with better health outcomes in older populations. This is the opposite of what is found in younger populations.
The centenarian study in China can only reveal associations, which means it’s possible that other factors are impacting the results.
The study, for instance, doesn’t account for how eating habits might change over time; the surveys only assessed what participants ate in their later years, and that may be influenced by how easy the foods are to chew.
Previous research, however, supports the idea that lifestyle choices, such as diet, could be major reasons why some people live to 100.
Diet is not the only factor that has been linked to longer lifespans. (Ruben Bonilla Gonzalo/Getty Images)
It’s possible that older adults may have different nutritional needs, yet many studies on vegetarianism focus on younger cohorts.
One study of more than 65,000 people, young and old, found that those who eat a vegetarian diet may face a higher risk of fractures, possibly due to lower calcium and protein intake.
In fact, some evidence shows that older people require more dietary protein than current guidelines suggest.
Nutrition, however, is an extremely complex area of research, and health outcomes can be influenced by a plethora of societal, environmental, and individual factors.
In all probability, the best food choices for extending life require diversity and balance, differing from person to person.
Still, not all meat is equally associated with negative health outcomes, and the amount can matter. Processed meats and red meat, for instance, are often linked to poorer health and shorter longevity, which is why they are generally recommended to be eaten in moderation.
Senėjimas yra neišvengiamas, tačiau vis daugiau tyrimų rodo, kad kasdieniai įpročiai gali turėti apčiuopiamos įtakos tam, kaip greitai kinta organizmas. Vienas paprasčiausių pasirinkimų gali būti arbata, kuri dėl joje esančių bioaktyvių medžiagų siejama su geresniais sveikatos rodikliais.
Moksliniuose apžvalginiuose darbuose pabrėžiama, kad nauda dažniausiai siejama su reguliariu vartojimu, o kai kuriuose tyrimuose minimas orientyras yra apie trys puodeliai per dieną. Tokia porcija siejama su ryškesnėmis antioksidacinėmis ir priešuždegiminėmis savybėmis, kurios gali būti svarbios su amžiumi susijusiems pokyčiams.
Kodėl arbata siejama su senėjimu?
Esminis vaidmuo dažniausiai priskiriamas polifenoliams, įskaitant flavonoidus ir katechinus. Šios medžiagos veikia kaip antioksidantai, padedantys mažinti oksidacinį stresą, kuris yra vienas iš veiksnių, siejamų su ląstelių pažeidimais ir greitesniu senėjimu.
Tyrėjai taip pat akcentuoja žarnyno mikrobiotos svarbą. Arbatoje esantys junginiai gali daryti įtaką žarnyno bakterijų sudėčiai, o tai siejama su medžiagų apykaitos, imuninės sistemos ir net pažintinių funkcijų pokyčiais senstant.
Juodoji ar žalioji: ar yra skirtumas?
Skirtingos arbatos rūšys turi panašių, bet ne identiškų bioaktyvių junginių profilių, todėl tyrimuose kartais matomi nežymūs skirtumai. Žalioji arbata dažniau minima dėl didesnio katechinų kiekio, o juodoji arbata dėl fermentacijos turi kitų polifenolių formų.
Vis dėlto bendras vaizdas išlieka panašus: reguliarus arbatos vartojimas siejamas su geresniais kai kuriais sveikatos rodikliais. Tyrimuose dažnai pabrėžiama, kad svarbiausia yra nuoseklumas ir bendras gyvenimo būdas, o ne vienas gėrimas kaip stebuklinga priemonė.
Ką svarbu žinoti kasdienybėje?
Nors trys puodeliai per dieną dažnai minimi kaip praktiškas orientyras, jautrumas kofeinui skiriasi, todėl daliai žmonių verta rinktis silpnesnę arbatą arba variantus be kofeino. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į cukrų: gausūs saldikliai gali panaikinti dalį galimos naudos.
Specialistai primena, kad geriausi rezultatai paprastai siejami su visuma: subalansuota mityba, pakankamu miegu, fiziniu aktyvumu ir saulės poveikio kontrole. Arbata gali būti viena iš kasdienių, lengvai įgyvendinamų detalių, bet ne vienintelis atsakymas į senėjimo klausimus.
Nors kalendorinis amžius visiems skaičiuojamas vienodai, biologinis amžius gali skirtis: jis parodo, kaip greitai organizmas dėvisi. Naujas tyrimas rodo, kad kasdienės rutinos stabilumas gali būti susijęs su lėtesniu biologiniu senėjimu.
Tyrimą atliko Johns Hopkins Bloomberg visuomenės sveikatos mokyklos komanda. Mokslininkai vertino, ar nuoseklūs 24 valandų poilsio ir aktyvumo ritmai, įskaitant miegą bei judėjimą, gali būti susiję su palankesniais senėjimo žymenimis kraujyje.
Kas buvo tiriama?
Analizei panaudoti 207 vyresnio amžiaus žmonių duomenys, surinkti per vieną savaitę. Vertintas judėjimas, miego epizodai ir šviesos poveikis, o taip pat tai, kiek ritmai buvo pastovūs ir ar dienotvarkė nebuvo fragmentuota.
Tuomet šie duomenys sulyginti su keturių vadinamųjų epigenetinių laikrodžių rodikliais. Tai metodai, kurie pagal kraujo biomarkerius ir DNR chemines žymes leidžia įvertinti, ar organizmo biologinis amžius „skuba“ pirmyn greičiau nei kalendorinis.
Ką parodė rezultatai?
Mokslininkai nustatė reikšmingas sąsajas: reguliari ir nuspėjama poilsio bei aktyvumo rutina dažniau siejosi su lėtesniu biologiniu senėjimu. Tuo metu išskaidyti grafikai, dažni perėjimai nuo aktyvumo prie poilsio ir didelis nenuoseklumas buvo susiję su greitesnio senėjimo signalais.
„Mūsų rezultatai rodo, kad poilsio ir aktyvumo ritmai gali būti naudingi rodikliai, leidžiantys spręsti apie fiziologinio senėjimo tempą suaugusiesiems“, – sakė Johns Hopkins Bloomberg visuomenės sveikatos mokyklos mokslininkas Adamas Spira.
„Jeigu ateities tyrimai patvirtins šias išvadas, šie ritmai gali tapti intervencijų taikiniais, padedančiais lėtinti senėjimo procesą“, – pridūrė jis.
Kodėl svarbu neskubėti su išvadomis?
Tyrimas buvo momentinis, todėl jis negali įrodyti priežasties ir pasekmės ryšio. Kitaip tariant, dar neaišku, ar būtent nereguliari dienotvarkė spartina biologinį senėjimą, ar greičiau senstantis organizmas pats „išmuša“ žmogų iš stabilaus ritmo.
Mokslininkai taip pat pabrėžia atrankos ypatumus: tyrime dalyvavo vyresni žmonės, kurie buvo pakankamai sveiki, kad galėtų dalyvauti matavimuose. Tai gali reikšti, kad bendroje populiacijoje ryšiai būtų dar ryškesni.
Rezultatai dera su ankstesniais darbais, siejančiais sutrikusius cirkadinius ritmus su didesniu uždegimu ir nepalankiais smegenų pokyčiais. Dėl to tyrėjai ragina atlikti ilgalaikius stebėjimus, kurie leistų tiksliau atsakyti, kas vyksta pirmiau.
Praktinė žinutė paprasta: organizmui paprastai palankiau, kai miego, poilsio ir aktyvumo laikas yra panašus kasdien, o vakarinis režimas nėra nuolat stumdomas. Vis dėlto dėl individualių sveikatos būklių ir vaistų poveikio pokyčius verta aptarti su gydytoju.
Senėjimą dažnai įsivaizduojame kaip lėtą ir tolygų procesą, tačiau naujausi tyrimai rodo kitokį vaizdą. Žmogaus organizme gali būti du aiškūs laikotarpiai, kai biologiniai pokyčiai įvyksta gerokai staigiau nei įprastai.
2024 metais publikuotame tyrime mokslininkai nustatė, kad ryškiausi molekuliniai poslinkiai vidutiniškai fiksuojami apie 44 ir apie 60 metų amžių. Tai nereiškia, kad visi žmonės sensta vienodai, tačiau bendra tendencija išryškėjo analizuojant daugybę biologinių rodiklių.
Du „šuoliai“ kūno molekulėse
Tyrėjai kelerius metus stebėjo 108 suaugusius žmones, kurie reguliariai kas kelis mėnesius teikė biologinius mėginius. Iš jų buvo analizuojami įvairūs biomolekuliniai sluoksniai: RNR, baltymai, lipidai, taip pat mikrobiomos pokyčiai žarnyne, odoje, nosies ir burnos srityse.
Iš viso tyrime apdorota daugiau kaip 135 000 biologinių požymių, o duomenų apimtis siekė šimtus milijardų matavimų. Analizė parodė, kad apie 81 proc. tirtų molekulių reikšmingai kito vienu arba abiem minėtais laikotarpiais.
Kas keičiasi apie 44 metus?
Pirmasis pikas, siejamas su viduriniais 40-aisiais, labiausiai išsiskyrė lipidų apykaitos ir su širdies bei kraujagyslių rizika susijusių rodiklių pokyčiais. Taip pat ryškėjo su oda ir raumenų funkcija siejami molekuliniai signalai.
Tyrimo autoriai atkreipė dėmesį, kad moterų perimenopauzė ar menopauzė gali prisidėti prie dalies pokyčių, tačiau to nepakanka paaiškinti visam reiškiniui. Panašūs poslinkiai buvo matomi ir vyrams, todėl tikėtina, kad veikia platesni biologiniai mechanizmai.
Kas vyksta apie 60 metų?
Antrasis pikas, siejamas su ankstyvaisiais 60-aisiais, labiau susijęs su angliavandenių apykaita, imuninės sistemos reguliacija ir inkstų funkcijos rodikliais. Taip pat ir šiame etape kartojosi pokyčiai, susiję su širdies bei kraujagyslių sistema, oda ir raumenimis.
Mokslininkų teigimu, šie „šuoliai“ gali padėti geriau suprasti, kodėl kai kurių ligų, pavyzdžiui, širdies ir kraujagyslių sutrikimų ar neurodegeneracinių būklių, rizika tam tikrame amžiuje didėja ne linijiškai, o staigiau.
Vis dėlto patys autoriai pabrėžia ribotumus: tiriamųjų imtis nebuvo didelė, o amžiaus intervalas apėmė žmones maždaug nuo 25 iki 70 metų. Ateities tyrimai turėtų patikrinti, ar tokie pat lūžiai matomi skirtingose populiacijose, gyvenimo būdo grupėse ir platesniame amžiaus diapazone.
Praktiniu požiūriu tai dar nereiškia, kad sulaukus konkretaus gimtadienio senėjimas „įsijungia“ automatiškai. Tačiau tyrimas stiprina idėją, kad prevencinės priemonės, mitybos, fizinio aktyvumo ir metabolinės sveikatos stebėsena gali būti ypač svarbios būtent viduriniame amžiuje ir artėjant prie 60 metų ribos.
Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale „Nature Aging“.
Naujas tarptautinis tyrimas rodo, kad žmogaus senėjimo greitį gali veikti ne tik genai, bet ir gyvenamoji vieta bei aplinka. Mokslininkai pabrėžia, kad persikėlus į kitą regioną keičiasi dalis organizmo rodiklių, o tai gali atsispindėti ir biologiniame amžiuje.
Tyrėjai analizavo 322 skirtingų pasaulio regionų dalyvius, kurių protėvių kilmė daugiausia siejosi su Europa, Rytų Azija ir Pietų Azija. Svarbu tai, kad dalis žmonių gyveno ne protėvių regione, todėl buvo galima palyginti paveldimumo ir aplinkos poveikį.
Ne tik DNR: matavo dešimtis rodiklių
Komanda vertino ne vien genetinę informaciją, bet ir platesnį biologinių žymenų spektrą: baltymus, riebalų apykaitos rodiklius, žarnyno mikrobiotą, imuninės sistemos signalus ir metabolitus. Tokie duomenys leidžia tiksliau spręsti, kaip organizmas prisitaiko prie skirtingos mitybos, taršos, streso ir sveikatos priežiūros sąlygų.
Rezultatai parodė, kad protėvių kilmės „ištrinti“ neįmanoma: bendras genetinis fonas, dalis mikrobiotos ir metabolizmo bruožų išlieka panašūs net gyvenant tūkstančius kilometrų nuo kilmės regiono. Kartu išryškėjo ir reikšmingi aplinkos nulemti pokyčiai, kurie skirtingoms grupėms pasireiškė nevienodai.
Biologinis amžius kito priklausomai nuo regiono
Vienas ryškiausių tyrimo aspektų susijęs su biologiniu amžiumi, kuris apibūdina, kaip „senai“ atrodo organizmo ląstelės ir audiniai pagal molekulinius požymius, o ne pagal gimimo datą. Tyrimas parodė, kad kai kurioms grupėms gyvenimas už protėvių regiono ribų siejosi su greitesniu biologiniu senėjimu.
Pavyzdžiui, Rytų Azijos kilmės dalyviai, gyvenantys ne Rytų Azijoje, vidutiniškai rodė spartesnio biologinio senėjimo signalus nei gyvenantys regione. Tuo metu europietiškos kilmės dalyviams pastebėta priešinga tendencija: gyvenant Europoje biologinio senėjimo rodikliai buvo labiau pažengę nei gyvenant Šiaurės Amerikoje.
„Mus nustebino, kaip nuosekliai kilmė siejosi su imunitetu, medžiagų apykaita ir mikrobiota net tada, kai žmonės persikėlė labai toli“, – sakė Mančesterio universiteto genetikas Richardas Unwinas.
„Tačiau taip pat akivaizdu, kad gyvenamoji vieta gali reikšmingai paveikti pagrindinius molekulinius kelius ir net tai, kaip sensta ląstelės. Tai rodo, kad personalizuota medicina turi atspindėti pasaulio įvairovę, o ne vieną populiaciją“, – pridūrė jis.
Mikrobiota, riebalų apykaita ir telomerės
Tyrėjai sieja dalį pokyčių su mityba, tarša, streso lygiu, sveikatos priežiūros prieinamumu ir žarnyno mikrobiotos persitvarkymu po persikėlimo. Ypatingas dėmesys skirtas mikrobiotos ir riebalų apykaitos ryšiui, nes kai kurios bakterijos buvo susietos su sfingolipidų pokyčiais.
Literatūroje sfingolipidai dažnai siejami su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika, atsparumu insulinui, ateroskleroze ir neurodegeneraciniais procesais. Šiame tyrime jų pokyčiai taip pat buvo siejami su genais, dalyvaujančiais telomerių palaikyme, o telomerės laikomos vienu iš senėjimo biologijos rodiklių.
Mokslininkai pabrėžia, kad rezultatai nereiškia, jog viena kilmės grupė sensta geriau už kitą. Pagrindinė žinutė kita: sveikatos rekomendacijos, prevencija ir net mitybos patarimai vis dažniau turėtų būti pritaikomi individualiai, atsižvelgiant ir į kilmę, ir į tai, kokioje aplinkoje žmogus gyvena.
