CP v2

Tag: Senovės gyvenvietės

  • Turkijoje nusekus hidroelektrinės tvenkiniui iškilo 78 statiniai: namai, mečetės ir kapai

    Turkijoje nusekus hidroelektrinės tvenkiniui iškilo 78 statiniai: namai, mečetės ir kapai

    Rytų Turkijoje dėl nusekusio hidroelektrinės tvenkinio vandens išryškėjo iki tol po vandeniu slėptas archeologinis kompleksas. Iš dumblino dugno iškilo dešimtys statinių liekanų, tarp jų gyvenamieji pastatai, religiniai objektai ir laidojimo vietos.

    Iš pradžių darbuotojai pastebėjo pavienius stogų fragmentus ir sienų atkarpas, kurios atrodė kaip palyginti neseniai apleisti griuvėsiai. Tačiau vandeniui traukiantis paaiškėjo mastas ir tai, kad dalis radinių gali būti gerokai senesni, nei manyta iš pradžių.

    Archeologų vertinimu, matomų struktūrų skaičius siekia mažiausiai 78, o tarp jų fiksuojami ir kelių bei takų kontūrai. Nustatyta, kad vietovė istoriškai buvo svarbi prekybos ir migracijos kryptims, todėl tikėtina, jog ji buvo gyvenama įvairiais laikotarpiais.

    Į akis krenta ir tai, kad greta gyvenamųjų pastatų aptikta kelios mečetės bei kapavietės. Tyrėjai pabrėžia, kad kai kurios konstrukcijos gali būti susijusios su vėlesniais šimtmečiais, kai slėnyje jau buvo įsitvirtinusi islamo architektūra, tačiau po šiomis „viršutinėmis“ struktūromis aptinkami dar senesni sluoksniai.

    „Vanduo ilgus metus veikė kaip apsauginis sluoksnis, o atsidengusios liekanos dabar itin greitai pažeidžiamos saulės, vėjo ir temperatūros svyravimų“, – teigia tyrimuose dalyvaujantys archeologai.

    Dėl šios priežasties darbai vykdomi skubiai, dokumentuojant kiek įmanoma daugiau: fiksuojamos sienų linijos, laiptai, durų angos, patalpų išplanavimas. Specialistai pabrėžia, kad staigi liūtis ar vandens lygio pakilimas gali per trumpą laiką vėl užsemti dalį teritorijos ir uždaryti tyrimų langą.

    Panašūs atvejai Turkijoje fiksuoti ir anksčiau: tvenkinių lygio svyravimai yra atidengę romėniškų kelių atkarpas, mozaikas bei viduramžių gyvenvietes. Vis dėlto kiekvienas toks epizodas laikomas reta proga, nes laikinas atsidengimas leidžia ne tik pamatyti objektus, bet ir tiksliau suprasti, kaip skirtingos civilizacijos per šimtmečius keitė tą pačią teritoriją.

    Tyrėjai tikisi, kad kapavietės ir laidojimo struktūros ateityje padės tiksliau datuoti atskiras gyvenvietės raidos fazes. Kuo ilgiau vieta išlieka atvira, tuo daugiau informacijos galima surinkti, tačiau kiekviena diena didina ir irimo riziką.

    Kol kas šis kompleksas lieka tarsi dviejų pasaulių sandūroje: modernios užtvankos suformuoto tvenkinio pakraštyje ir kadaise čia klestėjusios gyvenvietės, kurią vanduo ilgą laiką slėpė nuo žmonių akių. Archeologams tai trumpas, bet labai vertingas momentas, kai nusekęs vanduo leidžia pažvelgti į kelių tūkstantmečių istoriją.

  • Statybininkai Vokietijoje aptiko stulbinantį radinį: tai atskleidžia gyvenimą prieš romėnus

    Statybininkai Vokietijoje aptiko stulbinantį radinį: tai atskleidžia gyvenimą prieš romėnus

    Vokietijos vakaruose, Hüllhorst apylinkėse, ruošiantis naujai statybų investicijai archeologai aptiko itin retų ankstyvojo geležies amžiaus statinių pėdsakų. Radinys datuojamas laikotarpiu, kai šiame regione dar nebuvo įsitvirtinusi Romos įtaka, todėl jis gali padėti tiksliau rekonstruoti vietos bendruomenių gyvenimą ir architektūrą.

    Tyrimus atliko Westfalijos regiono archeologai, kurie dar prieš pradedant darbus buvo įtarę, kad vietovė prie Wöhrsiek šaltinio galėjo traukti senąsias gyvenvietes. Nuolatinis vandens šaltinis tokiose teritorijose neretai reiškė ilgalaikį žmonių apsigyvenimą, todėl prieš statybas buvo nuspręsta atlikti žvalgomuosius kasinėjimus.

    Iš pradžių mokslininkai fiksavo tik dirvožemio dėmes ir senas ūkines duobes, tačiau netrukus išryškėjo taisyklingas stulpaviečių tinklas. Iš šių įgilinimų pavyko atkurti didelio gyvenamojo pastato kontūrus ir kelių mažesnių konstrukcijų planą, o toks aiškus medinės architektūros „atspaudas“ geležies amžiaus objektuose laikomas didele retenybe.

    Didžiausias statinys, kaip teigiama, greičiausiai buvo centrinis gyvenvietės pastatas. Jo orientacija šiaurės rytų–pietvakarių kryptimi, kai siauresnės sienos nukreiptos į vyraujančius vėjus, rodo sąmoningą planavimą ir gerą vietos sąlygų išmanymą.

    „Tokio aiškumo pastato planas iš geležies amžiaus medinės architektūros mūsų regione pasitaiko itin retai“, – sakė tyrimus vykdę archeologai.

    Kasinėjimų metu rasta ir ankstyvajam geležies amžiui būdingos keramikos fragmentų. Dalis šukių dekoruota pirštų įspaudais, kai kurie indai turėjo platesnes ąsas, o šie bruožai padeda tiksliau nustatyti radinių chronologiją.

    Preliminariai manoma, kad gyvenvietė galėjo gyvuoti maždaug VIII–VI amžiuje prieš mūsų erą. Tai laikotarpis, kai Vidurio Europos bendruomenės sparčiai keitė ūkininkavimo, amatų ir mainų praktiką, o regionų ryšiai stiprėjo dar iki vėlesnių Romos karinių ir ekonominių procesų.

    Specialistai pabrėžia, kad tokio tipo radiniai Vestfalijoje yra reti, todėl naujasis objektas gali suteikti svarbios informacijos apie gyvenviečių organizavimą, pastatų paskirtį ir kasdienę buitį. Tęsiant tyrimus, tikimasi surinkti daugiau duomenų, kurie leistų tiksliau įvertinti, ar tai buvo kelių šeimų namas, ar bendruomeninis pastatas, susijęs su vietos socialine struktūra.

    Tokie atradimai vis dažniau siejami ir su praktika, kai infrastruktūros ar statybų projektai vykdomi kartu su prevencine archeologija. Šis modelis leidžia išsaugoti informaciją apie praeitį dar prieš pradedant žemės darbus, o netikėti radiniai neretai pakeičia tyrėjų supratimą apie regiono apgyvendinimo istoriją.