Vokietijos vakaruose, Hüllhorst apylinkėse, ruošiantis naujai statybų investicijai archeologai aptiko itin retų ankstyvojo geležies amžiaus statinių pėdsakų. Radinys datuojamas laikotarpiu, kai šiame regione dar nebuvo įsitvirtinusi Romos įtaka, todėl jis gali padėti tiksliau rekonstruoti vietos bendruomenių gyvenimą ir architektūrą.
Tyrimus atliko Westfalijos regiono archeologai, kurie dar prieš pradedant darbus buvo įtarę, kad vietovė prie Wöhrsiek šaltinio galėjo traukti senąsias gyvenvietes. Nuolatinis vandens šaltinis tokiose teritorijose neretai reiškė ilgalaikį žmonių apsigyvenimą, todėl prieš statybas buvo nuspręsta atlikti žvalgomuosius kasinėjimus.
Iš pradžių mokslininkai fiksavo tik dirvožemio dėmes ir senas ūkines duobes, tačiau netrukus išryškėjo taisyklingas stulpaviečių tinklas. Iš šių įgilinimų pavyko atkurti didelio gyvenamojo pastato kontūrus ir kelių mažesnių konstrukcijų planą, o toks aiškus medinės architektūros „atspaudas“ geležies amžiaus objektuose laikomas didele retenybe.
Didžiausias statinys, kaip teigiama, greičiausiai buvo centrinis gyvenvietės pastatas. Jo orientacija šiaurės rytų–pietvakarių kryptimi, kai siauresnės sienos nukreiptos į vyraujančius vėjus, rodo sąmoningą planavimą ir gerą vietos sąlygų išmanymą.
„Tokio aiškumo pastato planas iš geležies amžiaus medinės architektūros mūsų regione pasitaiko itin retai“, – sakė tyrimus vykdę archeologai.
Kasinėjimų metu rasta ir ankstyvajam geležies amžiui būdingos keramikos fragmentų. Dalis šukių dekoruota pirštų įspaudais, kai kurie indai turėjo platesnes ąsas, o šie bruožai padeda tiksliau nustatyti radinių chronologiją.
Preliminariai manoma, kad gyvenvietė galėjo gyvuoti maždaug VIII–VI amžiuje prieš mūsų erą. Tai laikotarpis, kai Vidurio Europos bendruomenės sparčiai keitė ūkininkavimo, amatų ir mainų praktiką, o regionų ryšiai stiprėjo dar iki vėlesnių Romos karinių ir ekonominių procesų.
Specialistai pabrėžia, kad tokio tipo radiniai Vestfalijoje yra reti, todėl naujasis objektas gali suteikti svarbios informacijos apie gyvenviečių organizavimą, pastatų paskirtį ir kasdienę buitį. Tęsiant tyrimus, tikimasi surinkti daugiau duomenų, kurie leistų tiksliau įvertinti, ar tai buvo kelių šeimų namas, ar bendruomeninis pastatas, susijęs su vietos socialine struktūra.
Tokie atradimai vis dažniau siejami ir su praktika, kai infrastruktūros ar statybų projektai vykdomi kartu su prevencine archeologija. Šis modelis leidžia išsaugoti informaciją apie praeitį dar prieš pradedant žemės darbus, o netikėti radiniai neretai pakeičia tyrėjų supratimą apie regiono apgyvendinimo istoriją.
Leave a Reply