Tag: Senovinė DNR

  • 6 000 metų senumo dantis atskleidė, kaip danų saloje gyvenęs vyras keitė mitybą žemdirbystės aušroje

    Vienas 6 000 metų senumo dantis padėjo mokslininkams atkurti, kaip Danijos saloje gyvenęs vyras vaikystėje ir jaunystėje keitė mitybą tuo metu, kai į regioną pradėjo skverbtis žemdirbystė.

    Rødhals vardu pramintas žmogus buvo rastas Sejerø saloje dar 1956 metais – jo beveik pilną skeletą vietos gyventojai aptiko senoje kriauklių sankaupoje. Archeologai nustatė, kad jis buvo sąmoningai palaidotas ant nugaros, apsuptas akmenų.

    Ilgą laiką atrodė, kad viskas paprasta: ankstesnė analizė rodė jūrinę dietą, būdingą medžiotojų-rinkėjų bendruomenėms. Tačiau radiokarboninis datavimas jį priskyrė maždaug 3800 metais prieš mūsų erą laikotarpiui – kai žemdirbystė jau buvo pasiekusi netoliese esantį Zelandijos regioną.

    Naujesni tyrimai parodė, kad šis žmogus, regis, gyveno tarsi dviejų pasaulių sandūroje: genetiniu požiūriu jis buvo vietinis medžiotojas-rinkėjas, bet jo gyvenimo laikas sutapo su ūkininkavimo plėtra ir kultūriniais pokyčiais.

    Mitybos pėdsakai – dantyje

    Tyrėjai ištyrė cheminius „parašus“ kauluose ir dantyje – skirtingi maisto šaltiniai palieka skirtingas anglies, azoto ir sieros izotopų proporcijas. Ypač vertinga pasirodė viena prieškrūminio danties dalis: jo dentinas sluoksniais fiksuoja, ką žmogus valgė skirtingais vaikystės metais.

    Duomenys rodo, kad vaikystėje Rødhals vyras daugiausia maitinosi jūros ištekliais – ypač žuvimi, unguriais ir seklumų kriauklėmis. Tačiau apie 11-uosius gyvenimo metus jo mityba pasikeitė: išaugo gilesnių vandenų žuvų dalis.

    Paauglystėje ir suaugus jo racione ryškiau padaugėjo sausumos baltymų. Vis dėlto jūrinė mityba ir toliau išliko dominuojanti – pokytis buvo svarbus, bet nereiškė visiško perėjimo prie žemdirbių maisto.

    Lyginant su 65 kitais Danijos mezolito laikotarpio žmonėmis, nė vienas neturėjo tokio pat ilgalaikio ir išskirtinio mitybos „derinio“ suaugus. Tai sustiprino įtarimą, kad šis žmogus maisto ar įpročių galėjo įgyti iš kitokios bendruomenės.

    Kas galėjo lemti pasikeitimą?

    Tyrėjai svarsto, kad mitybos lūžis galėjo sutapti su ūkininkų bendruomenių atėjimu iš pietų maždaug 3900 metais prieš mūsų erą. Nors jo DNR nerodė atvykėlių kilmės, pats laidojimo pobūdis buvo artimesnis ankstyvųjų neolito žemdirbių papročiams nei tipinėms medžiotojų-rinkėjų kapavietėms.

    Kape, kaip nurodoma, nebuvo būdingų mezolitui elementų, pavyzdžiui, raudonos ochros pėdsakų, o akmenų išdėstymas priminė vėlesnius žemdirbių laidojimus. Tai gali reikšti, kad jis perėmė dalį naujų papročių, nors ir išlaikė senąjį gyvenimo būdą.

    Kartu mokslininkai pabrėžia ribotumus: izotopų analizė negali tiksliai pasakyti, ar sausumos baltymai buvo gauti iš ūkių (pvz., galvijų), ar iš medžioklės. Kitaip tariant, pats cheminis „parašas“ rodo kryptį, bet ne konkrečią maisto kilmę.

    Dar viena įdomi detalė – suaugusio Rødhals vyro mityboje nematyti aiškių gėlavandenių žuvų vartojimo pėdsakų, kas skiria jį nuo kai kurių kitų to meto bendruomenių. Tai leidžia manyti, kad jo maisto šaltiniai buvo gana specifiniai.

    Vienas paskutiniųjų „senosios“ Danijos gyventojų?

    Tyrime primenama, kad vėlesni genetiniai darbai rodo: į Daniją atvykę žemdirbiai ilgainiui didžiąja dalimi pakeitė vietinius medžiotojus-rinkėjus, o tarpusavio susiliejimo buvo palyginti nedaug. Tokios išvados pateiktos 2024 metais paskelbtame tyrime, kuriame analizuota 100 senovinių Danijos genomų.

    Dėl to Rødhals vyras laikomas vėlyviausiu patikimai datuotu žmogumi Danijoje, turėjusiu „nesumaišytą“ vietinę medžiotojų-rinkėjų kilmę ir daugiausia jūrinę mitybą. Tai nereiškia, kad jis buvo paskutinis, tačiau jis galėjo priklausyti vienai paskutinių kartų prieš galutinį regiono virsmą.

    Šis atvejis suteikia retą galimybę pamatyti, kaip dideli civilizaciniai pokyčiai galėjo atsispindėti vieno žmogaus gyvenime – ne per legendas ar apibendrinimus, o per biologinį pėdsaką, išlikusį dantyje. Tyrimas publikuotas žurnale „Antiquity“.

  • 1 600 metų senumo kūdikis su viena akiduobe: DNR atskleidė, kas sukėlė retą anomaliją

    Pietų Peru archeologai aptiko maždaug 1 600 metų senumo kūdikio palaikus, kurių kaukolėje buvo viena centrinė akiduobė – itin reta vystymosi anomalija, vadinama ciklopija. Senovinės DNR tyrimas galiausiai leido nustatyti, kas galėjo lemti tokį veido ir smegenų formavimąsi.

    Palaikai rasti keraminėje urnoje Jaurangos vietovėje Palpos slėnyje – regione, siejamame su Naskos kultūra. Apie tyrimą skelbia „Live Science“, remdamasis mokslininkų publikuotais duomenimis.

    Ciklopija yra viena sunkiausių įgimtos smegenų raidos sutrikimo formų: ankstyvoje nėštumo stadijoje besivystančios smegenys neatsiskiria į du pusrutulius, todėl kartu sutrinka ir veido struktūrų formavimasis. Tokiais atvejais akys gali susiformuoti vienoje ertmėje, o nosies struktūros būna smarkiai pakitusios arba neišsivysčiusios.

    Tyrėjams šis radinys sukėlė ir papildomą mįslę – pagal dantis kūdikis galėjo būti 2–4 mėnesių amžiaus, tačiau ilgųjų kaulų dydis labiau priminė naujagimį ar net vaisių nėštumo pabaigoje. Tai reiškia, kad kūdikis galėjo kurį laiką išgyventi, bet augimas buvo stipriai sutrikęs, arba genetinė būklė iškraipė įprastus amžiaus nustatymo požymius.

    Kas yra ciklopija ir kodėl ji tokia reta

    Ciklopija laikoma ypač reta įgimta patologija – ji siejama su sunkia holoprosencefalija, kai smegenų struktūros nesusiformuoja taip, kaip turėtų. Kadangi ankstyvoje raidoje smegenų ir veido formavimasis yra glaudžiai susijęs, sutrikus vienam procesui dažnai pakinta ir kitas.

    Literatūroje minima, kad ciklopija pasitaiko maždaug 1 iš 100 000 gimimų ir beveik visais atvejais būna mirtina. Vis dėlto šio radinio atveju dantų raida leido svarstyti, kad kūdikis galėjo išgyventi ilgiau nei kelias dienas – nors tiksliai to patvirtinti nepavyksta.

    Senovinė DNR parodė tris 13-os chromosomos kopijas

    Siekiant suprasti anomalijos kilmę, mokslininkai iš kaulo mėginio išskyrė ir ištyrė senovinę DNR. Tyrimas parodė, kad kūdikis turėjo tris 13-os chromosomos kopijas vietoje įprastų dviejų.

    Tokia genetinė būklė vadinama 13-osios chromosomos trisomija, arba Patau sindromu. Ji laikoma viena svarbiausių chromosominių priežasčių, galinčių sukelti sunkią holoprosencefaliją, nors ciklopija pasireiškia tik daliai šios būklės paveiktų kūdikių.

    Tyrėjai pabrėžia, kad sutrikimo priežastis atsiranda jau apvaisinimo metu, o vėliau, ankstyvose embriono raidos stadijose, tai atsispindi smegenų ir veido formavimesi. Šis atvejis papildė senoviniuose palaikuose nustatytų chromosominių sutrikimų sąrašą.

    Laidojimas atskleidė požiūrį į kūdikius bendruomenėje

    Kūdikis buvo palaidotas urnoje po kitos kūdikės skeletu; abu palaidojimai datuojami Viduriniuoju Naskos laikotarpiu (325–440 mūsų eros metais). DNR analizė parodė, kad kūdikiai turėjo skirtingas motinines linijas – tai leidžia manyti, jog jos nebūtinai buvo artimos giminaitės.

    Tokie urnų palaidojimai šiame regione buvo įprasti vaikams, o tyrėjai nerado ženklų, kad kūdikis su ciklopija būtų laidotas kitaip nei kiti. Tai gali reikšti, kad bendruomenė jį įtraukė į įprastą laidojimo tradiciją, nors kaip buvo rūpinamasi jam esant gyvam, iš turimų duomenų pasakyti neįmanoma.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“.

  • Kaip ledynmečio migrantai per Beringiją tapo pirmaisiais Pietų Amerikos gyventojais

    Pirmieji Pietų Amerikos gyventojai į žemyną atvyko dar gerokai iki europiečių – jų protėviai ledynmečiu migravo iš Azijos pusės ir galiausiai pasiekė Naująjį pasaulį.

    Apie tai pasakojama „TheCollector“ publikacijoje, paremtoje plačiai palaikomomis išvadomis, kurias pastaraisiais metais sustiprino senovinės DNR tyrimai ir klimato mokslo duomenys.

    Pagal šią versiją, žmonės iš Šiaurės Rytų Azijos į Beringiją – tuomet sausumos tiltu tapusį regioną tarp Sibiro ir Aliaskos – persikėlė maždaug prieš 15 000–20 000 metų.

    Vėliau, paskutinio ledynmečio maksimumo laikotarpiu (apie 31 000–16 000 metų prieš dabartį), didžiuliai ledo skydai užtvėrė kelią į pietus, todėl dalis populiacijų Beringijoje ilgam tapo izoliuotos ir pradėjo genetiškai skirtis nuo savo protėvių Rytų Azijoje.

    Kelias į pietus atsivėrė tirpstant ledynams

    Situacija ėmė keistis maždaug prieš 16 000–15 000 metų, kai ledo skydai pradėjo trauktis ir atsirado galimybių judėti toliau į pietus.

    Nors mokslinėje bendruomenėje buvo svarstomos skirtingos migracijos kryptys, reikšminga dalis įrodymų siejama su judėjimu Ramiojo vandenyno pakrante. Ši idėja žinoma kaip pakrantės migracijos teorija.

    Į Pietų Ameriką patekę žmonės atsidūrė ypač įvairioje aplinkoje: vienur jų laukė Andų aukštikalnės, kitur – Amazonės baseino drėgmė ir tankūs miškai, dar kitur – vėjuota ir sausa Patagonija.

    Tokios sąlygos vertė greitai prisitaikyti: reikėjo išmokti rasti maisto, pasigaminti drabužius, įsirengti pastogę ir suprasti skirtingų regionų sezoninius pokyčius.

    Skirtingi regionai suformavo skirtingus gyvenimo būdus

    Pakrančių gyventojai, ypač teritorijose nuo dabartinio Ekvadoro iki Čilės, tapo įgudusiais žvejais ir moliuskų rinkėjais. Tai liudija archeologų aptinkamos didžiulės kriauklių ir žuvų kaulų sankaupos – vadinamieji kriauklių sąvartynai.

    Publikacijoje pažymima, kad kai kurios tokios sankaupos siekia daugiau nei 5 metrų aukštį ir driekiasi šimtais metrų. Jos galėjo būti naudojamos ne tik atliekų kaupimui, bet ir laidojimui ar net kaip pagrindas gyvenvietėms.

    Tuo metu gyvenimas šaltesniuose ar aukštesniuose regionuose reikalavo kitokių sprendimų: šiltesnių drabužių, patikimesnių pastogių ir kitų išgyvenimo strategijų.

    Vėlesniais tūkstantmečiais dalis Andų regiono bendruomenių ėmė prijaukinti gyvūnus, tarp jų – lamas ir alpakas, tačiau ankstyviausiems atvykėliams svarbiausia buvo išmokti išgyventi naujose, dar nepažįstamose ekosistemose.

    Ką apie migraciją pasako genetika

    Genetiniai duomenys, gauti iš senovinių palaikų ir lyginami su šiuolaikinių vietinių bendruomenių genetika, remia idėją, kad Pietų Amerikos gyventojai kilo iš vienos pradinės grupės, susiformavusios Šiaurės Rytų Azijoje.

    Genetikų aiškinimu, migraciją lydėjo vadinamieji populiacijos „butelio kaklelio“ etapai, kai mažos grupės tampa izoliuotos, o jų genetiniai požymiai ima ryškėti.

    Judant į pietus žmonės, tikėtina, skilo į atskiras grupes ir apsigyveno skirtingose ekologinėse zonose – Anduose, Amazonėje, Patagonijos stepėse. Laikui bėgant tai prisidėjo prie didelės kultūrinės ir kalbinės įvairovės, kurią europiečiai rado atvykę į žemyną XV amžiaus pabaigoje ir XVI amžiaus pradžioje.

  • DNR analizė perrašė 150 metų klaidą: „milžiniškas“ gervės tipas pasirodė esąs pilkoji gervė

    Mokslininkai iš naujo įvertino Europos urvuose rastus didžiulius priešistorinių gervių kaulus, kurie daugiau nei 150 metų buvo priskiriami išnykusiai rūšiai. Senovinės DNR analizė parodė, kad tai buvo ne atskira rūšis, o šiandien Europoje vis dar gyvenančios pilkosios gervės atstovai.

    Kaip rašo „ScitechDaily“, išvados meta šešėlį XIX amžiuje įsitvirtinusiai klasifikacijai ir kelia platesnį klausimą: ar dalis „išnykusių“ paukščių rūšių praeityje galėjo būti aprašytos klaidingai, remiantis vien kaulų dydžiu.

    Istorija prasidėjo XIX amžiuje, kai prancūzų biologas Alphonse’as Milne-Edwardsas pietų Prancūzijos urvuose aptiko neįprastai stambius gervių kaulus. Jis padarė prielaidą, kad tai atskiros rūšies liekanos, ir suteikė jai pavadinimą Grus primigenia.

    Nuo tada šie radiniai buvo laikomi įrodymu, kad po paskutinio ledynmečio išnyko „milžiniška“ gervė. Tačiau šiuolaikiniai genetiniai metodai leido hipotezę patikrinti iš esmės tiksliau nei anksčiau.

    Kas parodė senovinės DNR tyrimas

    Tyrėjai iš Bornmuto universiteto, vadovaujami profesoriaus Johno Stewarto, ištyrė senovinę DNR iš 18 gervių kaulų. Šie kaulai buvo rasti Anglijoje, Velse, Prancūzijoje, Vokietijoje ir Balearų salose.

    Genetiniai duomenys parodė, kad liekanos priklausė pilkosioms gervėms, o ne atskirai išnykusiai rūšiai. Tai reiškia, kad „milžiniška gervė“, kurią mokslas ilgai laikė dingusia, iš tiesų niekada nebuvo atskiras, išnykęs paukštis.

    Johnas Stewartas paaiškino, kad ankstesniuose tyrimuose didelės gervės buvo vertinamos beveik vien pagal kaulų dydį ir formą. DNR analizė, anot jo, suteikė gerokai tikslesnį vaizdą, kas iš tiesų buvo šie paukščiai.

    Kodėl kaulai suklaidino mokslininkus

    Viena iš priežasčių, kodėl priešistorinių gervių liekanos buvo palaikytos atskira rūšimi, gali būti lytinis dimorfizmas – kai tos pačios rūšies patinai ir patelės smarkiai skiriasi dydžiu.

    Pilkosios gervės patinai paprastai būna pastebimai stambesni už pateles. Tyrėjų teigimu, yra tikimybė, kad paleontologai iš esmės lygino didelių patinų ir smulkesnių patelių kaulus, juos klaidingai priskirdami skirtingoms „grupėms“.

    Kodėl senovės gervės galėjo būti didesnės

    Nors DNR atsakė į klausimą, kokiai rūšiai priklausė kaulai, lieka neaišku, kodėl senoviniai paukščiai atrodė tokie stambūs, palyginti su dabartinėmis pilkosiomis gervėmis.

    Viena iš svarstomų versijų sieja kūno dydžio pokyčius su aplinkos transformacija. Tarp galimų veiksnių minimas pelkių ir kitų šlapynių sausinimas bei žemėnaudos pokyčiai, tačiau tai kol kas tėra hipotezė, kuriai reikia papildomų įrodymų.

    Mokslininkai planuoja toliau aiškintis, kokį vaidmenį kūno dydžio kitimui galėjo turėti natūralių kraštovaizdžių pokyčiai ir žmogaus veikla. Atrasta klaida taip pat primena, kad vien pagal kaulų dydį daryti išvadas apie „išnykusias rūšis“ gali būti pernelyg rizikinga.

  • „Išnykusio milžiniško gervės“ mįslė po 150 metų: DNR parodė, kad tai buvo paprastoji gervė

    „Išnykusio milžiniško gervės“ mįslė po 150 metų: DNR parodė, kad tai buvo paprastoji gervė

    Prieš 150 metų aprašytos, kaip „išnykusios milžiniškos gervės“, kaulų liekanos iš tiesų priklausė visai kitam paukščiui – paprastajai gervei (Grus grus).

    Tokią išvadą pateikė mokslininkai, ištyrę senovinę DNR iš įvairiose Europos vietose rastų gervių kaulų, skelbia „ScienceAlert“.

    1870 metais prancūzų biologas Alphonse’as Milne-Edwardsas, remdamasis vien kaulų dydžiu ir forma, nusprendė, kad labai stambus senovinis kojos kaulas iš urvo Pietų Prancūzijoje negalėjo priklausyti šiuolaikinėms gervei.

    Tuomet jis šiuos vėlyvojo pleistoceno laikotarpio kaulus priskyrė tariamai išnykusiai rūšiai ir ją pavadino Grus primigenia, tačiau šios „milžiniškos gervės“ tapatybė vėliau ne kartą kėlė ginčų.

    Kaip DNR pakeitė seną klasifikaciją

    Naujajame tyrime paleoekologas Johnas Stewartas iš Bornmuto universiteto su kolegomis rėmėsi ne vien kaulų palyginimais, o senovinės DNR analize, kuri pastaraisiais dešimtmečiais tapo svarbiu įrankiu aiškinantis senų radinių kilmę.

    Metodas paprastai apima kaulo gręžimą ir švaraus miltelių mėginio paėmimą iš vidaus – iš jo išgaunama ir padauginama DNR, kad būtų galima lyginti genetinius požymius.

    Tyrėjai analizavo 18 senovinių gervių kaulų, rastų Anglijoje, Velse, Prancūzijoje, Vokietijoje ir Balearų salose. Į imtį pateko ir skirtingo dydžio paprastųjų gervių kaulai, taip pat keli anksčiau priskirti Grus primigenia.

    Rezultatas buvo vienareikšmis: aiškių genetinių skirtumų tarp ištirtų egzempliorių nerasta – visi jie atitiko paprastąją gervę, nepaisant ryškių išvaizdos ir dydžio skirtumų.

    Kodėl „milžiniška gervė“ galėjo atrodyti kaip atskira rūšis

    Mokslininkai atkreipė dėmesį, kad gervei būdingas ryškus lytinis dimorfizmas – patinai gali būti didesni, o patelės mažesnės. Tai galėjo prisidėti prie ankstesnių spėlionių, esą egzistavo dvi skirtingos rūšys.

    Vis dėlto tyrėjai negalėjo tiesiogiai ištirti paties Milne-Edwardso aprašyto etaloninio kaulo, saugomo Paryžiaus Muséum national d’Histoire naturelle – jis laikomas pernelyg vertingu, kad būtų galima gręžti ir imti mėginį.

    Dėl to, kaip pažymi autoriai, teoriškai lieka nedidelė tikimybė, jog originalus radinys galėjo priklausyti kitam paukščiui, tačiau turimi duomenys rodo, kad tai mažai tikėtina.

    Tyrimas kelia ir naują klausimą: kodėl po 11 amžiaus paprastosios gervės vidutiniškai ėmė mažėti? Autoriai svarsto, kad tai galėtų būti susiję su klimato kaita ar žmonių veikla, pavyzdžiui, šlapynių sausinimu, tačiau pabrėžia, jog kol kas tai tėra spėlionės.

    Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale „Royal Society Open Science“.

  • Sibiro Denisovo urve aptikta ledynmečio rūšis: DNR atskleidė paslaptingą jakų giminaitį

    Denisovo urve Altajaus regione mokslininkai aptiko stambaus žinduolio kaulų fragmentų, kurie, kaip paaiškėjo, nepriklauso nė vienai iki šiol aprašytai rūšiai. Nors radiniai buvo pernelyg suirę, kad gyvūną būtų galima patikimai atpažinti pagal kaulų formą, atsakymus suteikė senovinės DNR tyrimai.

    Genetinė analizė parodė, kad ledynmečiu gyvenęs gyvūnas buvo artimas šiuolaikinių jakų giminaitis, tačiau atstovavo atskirai evoliucinei linijai. Tyrėjai šiai nežinomai rūšiai laikinai pritaikė darbinį pavadinimą Jakas X ir pabrėžė, kad tai nėra oficialus mokslinis vardas.

    Tyrėjai ištyrė 20 kaulų fragmentų, iš kurių 14 rasta Denisovo urve, o likusieji – kitose regiono vietose. Mėginių amžius apėmė ilgą laikotarpį – maždaug nuo 250 000–200 000 metų iki apie 27 000 metų, todėl radiniai leidžia spręsti, kad rūšis regione egzistavo tūkstantmečiais.

    Nepaisant prastos kaulų būklės, komandai pavyko atkurti 20 senovinių genomų ir palyginti juos su šiuolaikinių bei išnykusių porakanopių duomenimis. Rezultatai parodė, kad gyvūnas priklausė jaučių pošeimiui, bet neatitiko nė vienos žinomos rūšies, o jo linija nuo šiuolaikinių jakų protėvių greičiausiai atsiskyrė maždaug prieš 400 000 metų.

    Vis dėlto vien genetinių duomenų nepakanka, kad būtų formaliai aprašyta nauja rūšis pagal zoologinės nomenklatūros taisykles. Tam paprastai reikia diagnostinių anatominių požymių, aiškaus tipinio egzemplioriaus ir išsamios aprašomosios medžiagos, o fragmentiški kaulai šiuos reikalavimus apsunkina.

    Mokslininkų vertinimu, Jakas X gyveno toje pačioje šaltojo laikotarpio aplinkoje kaip ir kiti vadinamosios mamutinės stepės gyventojai. Tuo metu didelę Sibiro dalį dengė žolynais paremta ekosistema, kurioje ganėsi stambūs žinduoliai, o jų gausa palaikė ir stambiųjų plėšrūnų populiacijas.

    Tarp to meto gyvūnų, su kuriais galėjo dalytis buveinę Jakas X, minimi stepiniai stumbrai, taurai, vilnoniai mamutai, vilnoniai raganosiai ir arkliai. Tarp stambiųjų plėšrūnų regione galėjo pasitaikyti urvinių hienų ir rudųjų lokių, o tai rodo sudėtingus mitybos ryšius ir konkurenciją.

    Genominiai duomenys leido apytikriai atsekti ir populiacijos pokyčius. Tyrėjai daro prielaidą, kad skaitlingumas galėjo smarkiau kristi atšilimo laikotarpiu maždaug prieš 120 000 metų, kai keičiantis klimatui kito ir buveinės bei pašaro prieinamumas.

    Rūšis vėliau išnyko, tačiau tikslaus išnykimo laiko kol kas nustatyti nepavyko. Mokslininkai pabrėžia, kad ateityje lemiamą vaidmenį gali suvaidinti nauji radiniai su geriau išlikusia anatomine medžiaga, kuri leistų rūšį aprašyti formaliai.

  • Navaroje aptikti 46 000 metų neandertaliečio kaulai: Abauntz urvas atskleidė Vakarų Pirėnų spragą

    Navaroje aptikti 46 000 metų neandertaliečio kaulai: Abauntz urvas atskleidė Vakarų Pirėnų spragą

    Tarptautinė mokslininkų komanda Navaroje pirmą kartą patvirtino neandertaliečių buvimą, identifikavusi šešis žmogaus kaulų fragmentus Abauntz urve. Tyrėjų teigimu, radiniai priklausė suaugusiam vyrui neandertaliečiui, gyvenusiam maždaug prieš 46 000 metų.

    Kaulų rinkinį sudaro trys plaštakos delnakauliai ir viena vidurinė dešiniojo rankos piršto falanga, taip pat dar du fragmentai, kurių žmogiška kilmė patvirtinta baltymų analize. Vėliau genetiniai tyrimai parodė, kad tai buvo vyras, o amžius nustatytas tiesiogiai taikant radioaktyviosios anglies datavimą.

    Dalis kaulų išliko su plėšrūnų dantų žymėmis. Šios detalės leidžia rekonstruoti, kas galėjo nutikti palaikams po mirties ir kaip fragmentai pateko į urvo sluoksnius, kuriuose jie buvo aptikti per ankstesnes archeologines kampanijas.

    Vieta, jungianti pusiasalį ir Europą

    Abauntz urvas yra natūraliame koridoriuje, jungiančiame Pirėnų pusiasalį su likusia Europa, todėl jis laikomas strategiškai svarbia vieta senųjų žmonių judėjimui tirti. Iki šiol Navaroje trūko tiesioginių fosilinių įrodymų, kurie leistų nedviprasmiškai pasakyti, kad regione lankėsi ar gyveno neandertaliečiai.

    Ši data mokslininkams svarbi ir platesniame Europos kontekste. Maždaug prieš 46 000 metų neandertaliečiai dar gyveno įvairiose žemyno dalyse, o po kelių tūkstantmečių, apie prieš 40 000 metų, jie išnyko, tuo pat metu sparčiai plečiantis Homo sapiens populiacijoms.

    Kaip identifikuoti žmogų iš fragmentų

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokio senumo genetinės medžiagos išgavimas nėra dažnas, nes DNR laikui bėgant skyla, o jos išlikimą lemia aplinkos sąlygos. Dėl to Abauntz atvejis išsiskiria tuo, kad pavyko suderinti kelis nepriklausomus metodus ir gauti sutampančius rezultatus.

    Komanda taikė paleoproteomiką, genetines analizes ir radioaktyviosios anglies datavimą, kad tiksliai identifikuotų kaulus, nustatytų lytį ir chronologiją. Tyrimuose dalyvauja ir senosios DNR srityje patirtį turintys Europos mokslo centrai, o genetiniai darbai tęsiami, tikintis išgauti daugiau informacijos apie šių populiacijų kilmę ir tarpusavio ryšius.

    Radiniai aptikti sluoksniuose, kuriuose buvo ir akmens įrankių bei gyvūnų kaulų, kai kurie jų turėjo apdorojimo bei vartojimo pėdsakų. Toks archeologinis kontekstas leidžia ne tik datuoti buvimą, bet ir atsargiai kelti hipotezes apie veiklas, kurios urve vyko: nuo maisto apdorojimo iki trumpalaikių sustojimų kelionėje per kalnų prieigas.

  • DNR atskleidė netikėtą hunų kilmės paslaptį: rasta tolima giminystė su stepės elitu

    DNR atskleidė netikėtą hunų kilmės paslaptį: rasta tolima giminystė su stepės elitu

    Hunai Europoje iškilo ketvirtojo amžiaus pabaigoje, o jų žygiai į šiaurę nuo Juodosios jūros tapo vienu iš veiksnių, pakeitusių žemyno politinį žemėlapį. V amžiuje, Atilos laikais, hunai virto viena grėsmingiausių karinių jėgų, spaudusia ir Vakarų, ir Rytų Romos imperijas.

    Istorikai ir archeologai seniai svarstė, ar Europos hunai galėjo būti susiję su ksiongnu konfederacija, kuri keliais šimtmečiais anksčiau valdė dideles Azijos stepių teritorijas. Panašus pavadinimų skambesys buvo įtartinas, tačiau iki šiol trūko aiškių įrodymų, kad tarp šių bendruomenių egzistavo biologinis tęstinumas.

    Naujas proveržis pasiektas atlikus plataus masto senovinės DNR analizę, kurioje genetiniai duomenys sulyginti su archeologiniais ir istoriniais kontekstais. Tyrėjai įvertino apie 370 asmenų duomenis iš įvairių vietovių Vidurio Europoje ir Azijoje, įtraukdami ir ksiongnu laikotarpio palaikus, ir V bei VI amžiaus kapinynus Panonijos baseine.

    Svarbiausias rezultatas siejamas su ilgais, sutampančiais DNR fragmentais, rodančiais biologinę giminystę tarp konkrečių žmonių, gyvenusių skirtingais laikotarpiais ir skirtinguose regionuose. Tai leido nustatyti įtikinamų sąsajų tarp dalies Europos hunų laikotarpio gyventojų ir ksiongnu imperijos elito atstovų, vadinasi, bent dalis hunų turėjo protėvių, susijusių su Mongolijos stepės bendruomenėmis.

    Tyrimas taip pat pabrėžė, kad hunų valdomose teritorijose gyventojų genetinė sudėtis buvo itin įvairi. Tai kertasi su supaprastintu įsivaizdavimu, esą hunai buvo vienalytė, iš rytų masiškai atvykusi populiacija, kuri pakeitė vietinius gyventojus.

    Duomenys rodo, kad Panonijos baseine V ir VI amžiuje nebuvo didelės rytų azijietiškos kilmės bendruomenės. Iš tirtų 371 asmens tik 26, tai yra apie 7 proc., turėjo aiškesnius šiaurės rytų Azijos ar stepės kilmės genetinius signalus, todėl politinė hunų įtaka greičiausiai nereiškė plataus masto demografinės kaitos.

    Įdomu ir tai, kad vadinamieji rytietiško tipo laidojimai, siejami su klajoklių stepių tradicijomis, genetiškai nebuvo vienodi. Tai leidžia manyti, kad hunų valdžia ir jų aplinka susiformavo iš skirtingų grupių, kurios migravo, jungėsi ir perėmė kultūrines praktikas plačioje Eurazijos erdvėje.

    Ksiongnu imperija sunyko maždaug pirmajame amžiuje, o hunai Europoje pasirodė tik po kelių šimtmečių, todėl tiesioginę, nenutrūkstamą liniją nustatyti sudėtinga. Vis dėlto tyrimo autoriai siūlo labiau tikėtiną scenarijų, kad tai buvo ne viena staigi tautos migracija, o laipsniškas skirtingų grupių judėjimas per regionus, lydimas kontaktų, mišrių santuokų ir ilgalaikių politinių bei kultūrinių transformacijų.

  • DNR atskleidė pirmųjų amerikiečių paslaptį: kelionė į žemyną prieš 21 000 metų buvo košmaras

    DNR atskleidė pirmųjų amerikiečių paslaptį: kelionė į žemyną prieš 21 000 metų buvo košmaras

    Nauja genetinių ir archeologinių duomenų apžvalga rodo, kad šiuolaikinių abiejų Amerikų čiabuvių protėviai į žemyną greičiausiai atvyko ne anksčiau kaip prieš maždaug 21 000 metų. Tai reikštų, kad migracija vyko paskutinio ledynmečio piko metu, kai didelę Šiaurės pusrutulio dalį dengė ledas.

    Toks scenarijus kursto seną mokslinę diskusiją: ar žmonės Amerikoje galėjo pasirodyti dar anksčiau, nei leidžia manyti dabartinės DNR rekonstrukcijos. Tyrėjai pabrėžia, kad atsakymo paieškos priklauso nuo to, kaip suderinsime genetinius signalus su archeologiniais radiniais.

    Ką rodo DNR signalai?

    Pastaraisiais metais sparčiai daugėja senovinės DNR duomenų, leidžiančių atsekti giminystės ryšius ir apytikriai datuoti, kada populiacijos pradėjo skirtis. Apžvalgoje išskirta, kad per pastaruosius 16 metų paskelbta 257 senovinių žmonių genomai iš Amerikų, taip pat 1 204 viso genomo masto duomenų rinkiniai.

    Genetiniai modeliai sieja pirmuosius amerikiečius su šiaurės rytų Azijos populiacijomis. Manoma, kad dalis jų kurį laiką gyveno Beringijoje – regione, apėmusiame dabartinį Beringo sąsiaurį ir aplinkines Sibiro bei Aliaskos teritorijas, kai dėl žemesnio jūrų lygio čia buvo sausumos tiltas.

    Ilgesnė izoliacija ir vėlesnis populiacijos skilimas palieka atpažįstamus pėdsakus DNR, todėl genetika gali atkurti migracijos „kontūrus“ net ir tada, kai tiesioginių kelionės įrodymų beveik nėra. Tačiau tai nėra tiesioginis atvykimo datos matavimas, o išvada iš genetinės istorijos.

    Archeologija kartais rodo kitaip

    Diskusijoms ypač svarbūs žmogaus pėdsakai White Sands vietovėje Naujojoje Meksikoje, kurių amžius siejamas su maždaug 23 000 metų. Jei datavimas teisingas, žmonės Šiaurės Amerikoje buvo jau ledynmečio piko laikotarpiu, tai yra anksčiau, nei siūlo naujausia genetinė rekonstrukcija.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tai nebūtinai yra prieštaravimas. Pėdsakai fiksuoja konkrečių žmonių buvimą konkrečioje vietoje, o DNR dažniausiai atspindi tas linijas, kurios išliko ir paliko palikuonių vėlesnėse populiacijose.

    Vienas iš galimų paaiškinimų yra tas, kad White Sands žmonių grupė galėjo būti menkai susijusi su vėliau išplitusiomis populiacijomis arba jų genetinis indėlis laikui bėgant sumenko. Tokiais atvejais archeologiniai radiniai gali rodyti epizodinį buvimą, kurio genetinis pėdsakas šiandien beveik neįžiūrimas.

    Kodėl atsakymas dar ne galutinis?

    Migracijos į Ameriką klausimas išlieka atviras, nes skirtingi įrodymai matuoja skirtingus dalykus: genetika labiau pasakoja apie populiacijų kilmę ir išlikusias giminės linijas, o archeologija fiksuoja buvimą vietoje. Be to, kelių galimų maršrutų ir „butelio kaklelio“ efektų istorija galėjo būti sudėtingesnė nei vienas įvykis.

    Tyrėjai akcentuoja, kad proveržį gali duoti ir nauji archeologiniai atradimai, ir papildomi senovinės DNR mėginiai, ypač iš šiaurinių regionų. Kuo daugiau kokybiškų duomenų bus surinkta iš skirtingų laikotarpių, tuo tiksliau bus galima sudėlioti pirmųjų amerikiečių kelionės chronologiją.

  • Mokslininkai nustebo: Amerikos gepardu laikytas plėšrūnas nebuvo gepardas – paaiškėjo kas jis

    Mokslininkai nustebo: Amerikos gepardu laikytas plėšrūnas nebuvo gepardas – paaiškėjo kas jis

    Naujas tyrimas verčia perrašyti vieną įdomiausių Šiaurės Amerikos ledynmečio istorijų: taip vadintas amerikietiškas gepardas iš tiesų nebuvo tikras gepardas. Išsamūs senovinės DNR ir stabiliųjų izotopų duomenys parodė, kad šis greitasis plėšrūnas priklausė kitai kačių giminės šakai, nei manyta dešimtmečius.

    Mokslininkai analizavo keturis fosilijų pavyzdžius, priskiriamus rūšiai Miracinonyx trumani, rastus skirtinguose regionuose. Vienas pavyzdys aptiktas Vajominge ir datuojamas maždaug prieš 23 000 metų, dar trys – Jukone, kurių amžius siekia daugiau nei 30 000 metų. Būtent genetinis palyginimas leido tiksliau nustatyti tikrąją šio plėšrūno vietą kačių evoliucijos medyje.

    Kuo jis buvo iš tikrųjų?

    Genetiniai rezultatai rodo, kad Miracinonyx trumani buvo artimesnis šiuolaikinei pumai, o ne Afrikos gepardui. Išoriškai jis priminė gepardą dėl panašių prisitaikymų bėgimui: liaunesnio kūno, ilgų galūnių ir kvėpavimą palaikančių nosies struktūrų, kurios padeda greitai gauti daugiau deguonies.

    „Labai sunku įsivaizduoti priešistorinę rūšį, kurios niekada nematėme, jos nelyginant su tuo, ką pažįstame šiandien“, – sakė tyrimo autorė Molly Cassatt-Johnstone.

    Pasak jos, toks lyginimas kartais užgožia realų evoliucinį kelią ir gyvūno elgsenos įvairovę, todėl nauji genetiniai metodai tampa svarbūs, kai vien iš kaulų formos padaryti išvadas per rizikinga. Tyrėjai pabrėžia, kad konvergentinė evoliucija, kai skirtingos rūšys įgyja panašius bruožus dėl panašių gyvenimo sąlygų, čia galėjo suvaidinti lemiamą vaidmenį.

    Nuo Arkties iki pietų: netikėta mityba

    Tyrimas taip pat praplėtė šio plėšrūno geografinį paveikslą: patvirtinus, kad Jukono fosilijos priklauso tai pačiai rūšiai, jos paplitimo arealas tapo gerokai platesnis. Mokslininkai aiškina, kad ledynai galėjo sukurti natūralias barjerų zonas, atskyrusias šiaurines ir pietines populiacijas.

    Stabiliųjų azoto izotopų analizė atskleidė dar vieną netikėtumą: šiaurinė populiacija, panašu, dalį raciono grindė žuvimi, įskaitant lašišas. Tokia mityba palieka aiškų cheminį pėdsaką kauluose, todėl tyrėjai galėjo atskirti, ar gyvūnas daugiausia maitinosi sausumos žinduoliais, ar dažniau rinkosi vandens išteklius.

    „Ši rūšis turėjo milžinišką arealą – nuo Arkties iki žemyninės JAV dalies, ir skirtinguose pakraščiuose demonstravo skirtingą specializaciją“, – sakė paleoekologas Matthew Wooler.

    Prisitaikymas prie šviesos ir išnykimo mįslė

    Tyrėjai taip pat aptiko genetinių pokyčių, susijusių su cirkadinių ritmų reguliavimu. Tai gali reikšti prisitaikymą prie ekstremalių šviesos ciklų šiaurės platumose, kur vasarą diena itin ilga, o žiemą šviesos beveik nėra.

    Vis dėlto išnykimo istorija išlieka ne iki galo aiški. Mokslininkai pažymi, kad šios rūšies nykimas, panašu, buvo lėtas, o ne staigus, ir tai galėjo sumažinti jos gebėjimą laiku persiorientuoti, kai pleistoceno pabaigoje klimatas pradėjo sparčiai šilti, keitėsi ekosistemos ir grobio struktūra.

    Šis darbas papildo vis augantį tyrimų lauką, kuriame senovinė DNR ir izotopų metodai leidžia tikslinti senas prielaidas apie ledynmečio fauną. Tai ypač svarbu vertinant, kaip greitai aplinkos pokyčiai gali pakeisti rūšių paplitimą, mitybą ir išlikimo galimybes.