Mokslininkai Prancūzijos pietuose, Ronos slėnyje esančiame Grotte Mandrin urve, 2015 metais aptiko neandertaliečio, praminto Thorinu, palaikus. Iš pradžių manyta, kad tai vienas iš vėlyvųjų neandertaliečių, gyvenusių Europos teritorijoje prieš pat šios žmonių rūšies išnykimą.
Vis dėlto vėlesnės genetinės analizės pateikė netikėtą vaizdą: Thorino genomas ryškiai skyrėsi nuo kitų tuo pačiu laikotarpiu Europoje gyvenusių neandertaliečių. Tyrėjai nustatė, kad jo genetinė linija nuo kitų Europos neandertaliečių galėjo atsiskirti maždaug prieš 100 000–105 000 metų.
Dar labiau nustebino tai, kad maždaug 50 000 metų beveik nevyko genų mainai su kitomis populiacijomis. Nors Thorinas gyveno palyginti vėlai, maždaug prieš 42 000–50 000 metų, jo DNR kai kuo priminė kur kas senesnių neandertaliečių genomus.
Iš pradžių tai sukėlė ginčų, nes archeologiniai duomenys rodė vėlyvą laikotarpį, o genetika tarsi siūlė daug senesnę kilmę. Šį neatitikimą padėjo paaiškinti izotopų analizė, atlikta tiriant kaulus ir dantis: ji parodė, kad žmogus gyveno itin šaltame klimate, būdingame vėlyvajam ledynmečiui, todėl palaikai iš tiesų priskirtini vėlyviesiems neandertaliečiams.
Tai reiškia, kad neįprastas DNR profilis greičiausiai atsirado ne dėl neteisingai nustatyto palaikų amžiaus, o dėl ilgalaikės izoliacijos. Tyrimo autoriai pabrėžia, kad tokia uždara bendruomenė galėjo gyventi palyginti netoli kitų neandertaliečių grupių, tačiau vis tiek dešimtis tūkstančių metų išlikti beveik be ryšių.
Pasak mokslininkų, tokį scenarijų sunkiau įsivaizduoti kalbant apie Homo sapiens, kurių bendruomenės net ir dideliais atstumais dažnai palaikė prekybinius, kultūrinius bei šeiminius kontaktus. Neandertaliečių atveju atradimas verčia iš naujo svarstyti, kokios galėjo būti jų socialinės ribos, judėjimo modeliai ir tarpusavio sąveika.
Genetiniai duomenys taip pat rodo galimą artimą giminystę bendruomenės viduje. Thorino genome aptikti požymiai, siejami su maža populiacija ir ilgalaikiu dauginimusi savo grupėje, o tai paprastai mažina genetinę įvairovę ir gali didinti pažeidžiamumą ligoms bei aplinkos pokyčiams.
Šie rezultatai papildo vis dažniau keliamą hipotezę, kad vėlyvuoju laikotarpiu neandertaliečiai Europoje galėjo būti ne vienalytė, o fragmentuota populiacija, sudaryta iš atskirų, ilgai savarankiškai besivysčiusių grupių. Tokia fragmentacija, kartu su klimato svyravimais ir konkurencija dėl išteklių, kai kurių tyrėjų vertinimu, galėjo prisidėti prie neandertaliečių išnykimo maždaug prieš 40 000 metų.
Tyrimas publikuotas moksliniame žurnale Cell Genomics, o pats atradimas laikomas svarbiu priminimu, kad net gerai žinomos priešistorės schemos gali keistis, atsiradus naujiems genominiams duomenims. Kuo daugiau analizuojama senovinės DNR, tuo aiškiau matyti, kad Europos priešistorėje galėjo egzistuoti daugiau izoliuotų ir tarpusavyje menkai susijusių bendruomenių, nei manyta anksčiau.
Leave a Reply