Šią vasarą dalyje Sibiro fiksuotos neįprastai aukštos temperatūros, kai termometrų stulpeliai kai kur perkopė 35 laipsnius. Klimato duomenų analizės rodo, kad liepa Arktyje pateko tarp šilčiausių stebėjimų istorijoje, o didelėje regiono dalyje temperatūra viršijo 1991–2020 metų vidurkį.
Remiantis ERA5 reanalizės duomenimis, kuriuos rengia Europos vidutinės trukmės orų prognozių centras, daugiau nei 70 proc. sausumos ir jūrų teritorijų į šiaurę nuo 60-osios lygiagretės liepą buvo šiltesnės už daugiametę normą. Maždaug 12 proc. šio ploto patyrė vieną iš trijų šilčiausių liepos mėnesių per visą stebėjimų laikotarpį.
Kur kaito labiausiai?
Didžiausi karščiai pasireiškė Rusijos šiauriniuose ir rytiniuose regionuose. Rytų Sibire, Lenos slėnio centrinėje dalyje, liepos 9 ir 10 dieną temperatūra viršijo 35 laipsnius, o panašios reikšmės vėliau užfiksuotos ir Vakarų Rusijoje.
Kai kuriuose regionuose liepa tapo išskirtinė istorinėje perspektyvoje: Krasnojarsko krašte tai buvo šilčiausias liepos mėnuo nuo 1969 metų. Kaimyninėje Jakutijoje vietomis fiksuota per 32 laipsnius siekianti kaitra, nors šios platumos paprastai siejamos su gerokai vėsesnėmis vasaromis.
Ne visur Arktyje vienodai
Tuo pat metu dalis Arkties patyrė priešingą vaizdą. Šiaurinė Kanados Nunavuto teritorija buvo vėsesnė nei įprasta, o Aliaskoje užfiksuota vėsiausia liepa nuo 2011 metų.
Jūrų ledo ir vandenynų temperatūrų signalai taip pat skyrėsi. Vietomis į šiaurę nuo Svalbardo Arkties vandenyne buvo vėsiau už normą, tačiau Hadsono įlanka ir Grenlandijos jūra fiksavo rekordiškai šiltą liepą per palydovinių stebėjimų laikotarpį, kuris prasideda 1979 metais.
Kodėl Arktis šyla taip greitai?
Bendras vaizdas išlieka aiškus: Arktis šyla gerokai sparčiau nei pasaulio vidurkis, o šių metų liepa buvo trečia šilčiausia Arktyje pagal paviršiaus temperatūras nuo 1950 metų. Ypač iškalbinga tai, kad penkios šilčiausios liepos šiame sąraše fiksuotos po 2010 metų.
Vienas svarbiausių mechanizmų yra jūrų ledo nykimas. Šviesus ledas atspindi didelę dalį Saulės spinduliuotės, o jam traukiantis tamsesnis vandenyno paviršius sugeria daugiau šilumos, todėl vanduo šyla dar labiau ir spartina tolesnį ledo tirpimą.
Karščiai Sibire svarbūs ir dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Tirpstant amžinajam įšalui, dirvožemyje esanti organinė medžiaga ima skaidytis, o į atmosferą išsiskiria anglies dioksidas ir metanas, kuris trumpuoju laikotarpiu šilumą sulaiko gerokai efektyviau.
Situaciją gali sunkinti ir didesnė gaisrų rizika: karštesnės bei sausesnės vasaros padeda ugniai plisti ir ilgiau išlikti, o gaisrai ne tik tiesiogiai didina emisijas, bet ir pagreitina įšalo atitirpimą. Mokslininkai pabrėžia, kad tikslios pasekmės priklausys ir nuo kritulių pokyčių bei augmenijos dinamikos, tačiau ilgalaikė tendencija šiaurėje išlieka nepalanki.
