Marija Antonina Čaplicka buvo lenkų kilmės antropologė, kurios karjera XX amžiaus pradžioje klostėsi tarp Varšuvos, Londono ir Oksfordo, o ryškiausias jos darbas siejamas su Sibiro tautų tyrimais. Nors anuomet jos pavardė skambėjo akademinėje ir spaudos erdvėje, šiandien ji dažniau minima kaip primiršta savo laikmečio mokslininkė.
Ji gimė 1884 metais Varšuvoje, šeimoje, kuri turėjo bajoriškų šaknų, tačiau realios finansinės atramos nebeturėjo. Dėl to jauna moteris anksti pradėjo savarankiškai užsidirbti: dirbo mokytoja, korepetitore, sekretore, lygiagrečiai ieškodama kelių į išsilavinimą.
Rusijos imperijos valdomoje Lenkijoje moterims kelias į reguliarias universitetines studijas buvo smarkiai ribotas, todėl Čaplicka mokėsi per alternatyvias institucijas ir neformalius akademinius tinklus. Ji lankė paskaitas, dalyvavo mokslo draugijų veikloje, mezgė ryšius su intelektualais ir bandė jėgas literatūroje, tačiau tikras lūžis įvyko gavus stipendiją studijoms užsienyje.
Kelias į Londoną ir Oksfordą
1910 metais ji išvyko į Londoną, kur pradėjo studijas London School of Economics, o vėliau persikėlė į Oksfordą ir mokėsi Somerville College, vienoje pažangiausių moterims atviresnių tuo metu veikusių kolegijų. Akademinė aplinka nebuvo lengva, nes dalis universiteto bendruomenės į moterų vietą moksle vis dar žiūrėjo skeptiškai.
Nepaisant to, 1915 metais ji apgynė antropologijos daktaro laipsnį ir įsitvirtino kaip tyrėja, galinti dirbti su skirtingų regionų šaltiniais. Ypač svarbi tapo jos rusų kalbos kompetencija, leidusi pasiekti britų mokslininkams menkiau prieinamus Sibiro tautų aprašymus ir carinės Rusijos etnografinius tekstus.
Šią kryptį sustiprino 1914 metais pasirodžiusi jos knyga Aboriginal Siberia, kurioje apibendrinti ir suklasifikuoti to meto duomenys apie Sibiro vietines bendruomenes. Tačiau Čaplicka nenorėjo likti vien archyvų ir bibliotekų tyrėja, todėl ryžosi ekspedicijai į pačius regionus, apie kuriuos rašė.
Ekspedicija prie Jenisiejaus
1914 metais ji išvyko į ekspediciją, kurios maršrutas driekėsi per Varšuvą, Maskvą ir Krasnojarską link Jenisiejaus. Kartu keliavo keli bendrakeleiviai, o pagrindinis tikslas buvo rinkti lauko duomenis apie Sibiro tautas, jų kasdienybę, tikėjimus ir socialines struktūras.
Planus netrukus komplikavo Pirmasis pasaulinis karas: dalis ekspedicijos dalyvių grįžo į Didžiąją Britaniją, o Čaplicka su vienu kolega liko Sibire visai žiemai. Šis laikotarpis tapo vienu produktyviausių jos biografijoje, bet kartu ir fiziškai bei emociškai alinantis.
Kelionės metu ji fotografavo, rašė etnografinius užrašus, fiksavo matavimus, naudojo fonografą balsams ir dainoms įrašyti, mokėsi vietinių kalbos pagrindų. Ji aprašinėjo bendruomenių papročius, pasakojimus ir bandė pelnyti pasitikėjimą, o tai lauko antropologijoje visada yra esminė tyrimo sąlyga.
Didelę jos interesų dalį sudarė šamanizmo praktikos, dvasinių kultų struktūra ir klausimai, susiję su šamanų vaidmenimis bendruomenėse. Vėliau ji savo patirtis ir mokslines įžvalgas sujungė į 1916 metais išleistą knygą My Siberian Year, kurioje kelionės pasakojimas persipina su analitiniais komentarais.
Pripažinimas, kuris neišgelbėjo
Ekspedicija atnešė Čaplickai viešumo: ji skaitė pranešimus, rašė straipsnius, o spauda domėjosi ir jos drąsa, ir tuo, kaip moteris tyrė „tolimus“ regionus tuo metu vyrų dominuotame moksle. 1916–1918 metais ji dėstė Oksforde, pasakodama studentams apie Vidurio ir Rytų Europos kontekstus bei Sibiro tautas.
Ji taip pat įsitraukė į moterų teisių klausimus ir rėmė Lenkijos nepriklausomybės siekius, skaitydama viešas paskaitas Didžiojoje Britanijoje. 1919 metais ji lankėsi Lenkijoje ir susitiko su Józefu Piłsudskiu, kuris dėkojo už jos tekstus britų spaudoje.
1920 metais Karališkoji geografijos draugija jai skyrė Murchisono premiją už nuopelnus tyrinėjant šiaurinį Sibirą. Iš šalies tai atrodė kaip tvirtas profesinis kelias, tačiau po karo akademinės vietos ir finansavimo galimybės tapo dar labiau konkurencingos, o humanitariniams tyrimams dažnai trūko stabilaus rėmimo.
Galiausiai ji prarado universiteto poziciją, nesugebėjo gauti nuolatinės vietos ar lėšų naujai ekspedicijai, kaupėsi skolos ir asmeniniai sunkumai. 1921 metais Bristolyje, išgyvendama psichologinę krizę, ji nusižudė būdama 36 metų.
Čaplickos istorija šiandien dažnai aptariama kaip ankstyvosios moterų akademinės karjeros trapumo pavyzdys, kai pripažinimas nebūtinai reiškė institucinį stabilumą. Jos darbai apie Sibiro tautas išlieka svarbūs kaip lauko tyrimų, šaltinių analizės ir XX amžiaus pradžios antropologijos raidos liudijimas.
