CP v2

Tag: Sideratai

  • Ką dar verta sėti rugpjūtį: šios daržovės auga greitai, o sideratai paruoš dirvą rudeniui

    Ką dar verta sėti rugpjūtį: šios daržovės auga greitai, o sideratai paruoš dirvą rudeniui

    Ką spėsite užsiauginti iki rudens

    Rugpjūtį daržo lysvės dažnai atsilaisvina po česnakų, svogūnų ar ankstyvųjų bulvių, todėl atsiranda proga išnaudoti sezoną antram derliui. Vis dėlto ne visos kultūros spėja subręsti iki vėsesnių naktų, todėl verta rinktis greitai augančias lapines daržoves, prieskonines žoles ir smulkesnius šakniavaisius.

    Skirtumas tarp sėjos mėnesio pradžioje ir pabaigoje gali lemti, ar derlius apskritai pavyks. Pirmoje rugpjūčio pusėje pasirinkimas platesnis, o mėnesio pabaigoje saugiausia sėti tai, kas duoda lapus greičiau nei per 3–5 savaites ir nebijo trumpėjančios dienos.

    Patikimiausias pasirinkimas dažnai būna ridikėliai, kurie, priklausomai nuo veislės, gali būti paruošti per 25–40 dienų. Trumpėjanti diena mažina jų polinkį greitai išleisti žiedynstiebius, todėl vėlyvas vasaros sėjimas neretai pavyksta net geriau nei per karščius.

    Greitam derliui tinka ir rukola, mizuna bei komatsuna, nes jų lapus galima skinti jau po kelių savaičių. Norint rinkti ilgiau, dalį lapų galima nupjauti paliekant augalo centrą, kad jis atželtų, tačiau svarbu nepamiršti sėjomainos: šios kultūros priklauso bastutiniams.

    Daržovės, kurias verta sėti dėl kito sezono

    Rugpjūtis tinka ir kai kuriems augalams, kurie realų derlių atneš kitais metais. Antroje mėnesio pusėje dažnai sėjami žieminiai svogūnai, taip pat daugiamečiai prieskoniniai ir lapiniai augalai, pavyzdžiui, laiškiniai česnakai ar rūgštynės.

    Šių kultūrų tikslas – iki šalčių spėti įsišaknyti, bet neperaugti, nes per dideli augalai žiemą paprastai nukenčia labiau. Jei rudenį pasitaiko ilgesnis šiltas laikotarpis, padeda lengvas mulčias ar pridengimas, kad dirva ilgiau išlaikytų drėgmę.

    Vėlyvai vasarai taip pat tinka špinatai, nes jie nemėgsta ilgos dienos ir kaitros. Pasėti rugpjūčio pirmoje pusėje, jie dažnai subrandina sultingesnius lapus, o silpnos šalnos paprastai derliaus nesugadina.

    Dar vienas patikimas variantas – daržinė žliūgė, dar vadinama avinžirniu salotoms, arba daržinė gūžinė salota, jei pasirenkamos trumpesnės vegetacijos veislės. Vėlyvai sėjai ypač tinka ir daržinės krapų sėklos, tačiau jų dygimui būtina nuolatinė drėgmė, nes sudžiūvusi viršutinė dirvos pluta gali sustabdyti dygimą.

    Žalioji trąša: kai svarbiau dirva nei daržovės

    Jei papildomo derliaus nebereikia, atsilaisvinusias lysves galima apsėti sideratais, vadinamais žaliąja trąša. Tokie augalai saugo dirvą nuo išdžiūvimo ir erozijos, stelbia piktžoles, o jų šaknys gerina struktūrą ir padeda išlaikyti maisto medžiagas viršutiniame sluoksnyje.

    Universaliu pasirinkimu dažnai laikoma facelija, nes ji nesusijusi su daugeliu daržovių šeimų, todėl lengviau įterpiama į sėjomainą. Jei facelija suspėja pražysti, ji gali pritraukti apdulkintojus, tačiau ją reikėtų nupjauti iki sėklų subrandinimo, kad neperaugtų į piktžolę.

    Greitai masę auginančios garstyčios taip pat gali būti naudingos, bet jos priklauso bastutiniams, todėl netinka prieš ar po kopūstinių kultūrų, kai norima mažinti bendrų ligų ir kenkėjų riziką. Šiltesnėje mėnesio pradžioje dar sėjami grikiai, tačiau jie jautrūs šalnoms, tad geriausiai tinka ankstyvam rugpjūčiui.

    Ankštiniai sideratai, pavyzdžiui, vikiai ar lubinai, gali prisidėti prie azoto kaupimo, nes jų šaknys sudaro simbiozę su gumbelinėmis bakterijomis. Vis dėlto realus poveikis priklauso nuo dirvos sąlygų, todėl svarbu augalus nupjauti laiku ir įterpti sekliai, kad organinė masė skaidytųsi tolygiai.

    Kaip apsaugoti rugpjūčio sėją nuo karščio

    Rugpjūtį dirva įkaitusi, todėl sėklos gali sudygti greitai, bet didžiausia rizika yra drėgmės trūkumas. Net trumpas viršutinio sluoksnio perdžiūvimas gali nutraukti dygimą ir sunaikinti jaunus daigus, ypač lengvose, smėlingesnėse dirvose.

    Prieš sėją lysvę verta nuvalyti nuo augalų liekanų ir piktžolių, dirvą supurenti paviršiuje, o sėjos vageles palaistyti dar iki užberiant sėklas. Pirmomis dienomis geriau laistyti dažniau ir švelnia srove, kad vanduo neišplautų sėklų ir nesuslėgtų dirvos.

    Per kaitrą padeda lengvas priedengimas balta agroplėvele ar šešėliavimo tinklu, tik svarbu, kad danga nespaustų daigų. Plonas mulčio sluoksnis, pavyzdžiui, perrūšiuotas kompostas, taip pat mažina garavimą, tačiau jo nereikėtų berti storai ant ką tik pasėtos lysvės, kol sėklos dar neišdygo.

    Vėlyvą vasarą suaktyvėja ir kai kurie kenkėjai, ypač spragės, galinčios per trumpą laiką apgraužti rukolos ar ridikėlių lapus. Todėl verta dažnai apžiūrėti pasėlius ir, jei reikia, naudoti smulkią apsauginę tinklinę dangą, kuri sumažina vabzdžių patekimą ant jaunų augalų.

  • Po agurkų ligų žemė tampa užkrato židiniu: 4 žingsniai, kurie iki pavasario ją atgaivins

    Po agurkų ligų žemė tampa užkrato židiniu: 4 žingsniai, kurie iki pavasario ją atgaivins

    Kodėl po agurkų verta tvarkyti dirvą?

    Agurkai jautrūs grybinėms ir bakterinėms ligoms, todėl net ir pavykus nuimti derlių, dalis sukėlėjų gali likti dirvoje bei augalų liekanose. Dažniausiai problemų sukelia netikroji miltligė, šaknų ir pašaknio puviniai, taip pat bakterinės dėmėtligės, kurios palankiomis sąlygomis plinta labai greitai.

    Dirvoje peržiemoję patogenai pavasarį lengvai užkrečia naujus daigus, ypač jei agurkai kasmet auginami toje pačioje vietoje. Dėl to kitą sezoną ligos pasirodo anksčiau, o derliaus nuostoliai gali būti dideli net ir kruopščiai laistant bei tręšiant.

    Pirmas darbas – švara ir pertrauka

    Pasibaigus sezonui svarbiausia pašalinti visas augalų liekanas: stiebus, lapus, vaisių likučius ir šaknis. Jei augalai sirgo, jų geriau nekompostuoti įprastame komposte, nes nepakankamai įkaitus krūvai dalis sukėlėjų gali išlikti gyvybingi ir vėliau sugrįžti į lysves.

    Patikimiausia profilaktika yra sėjomaina: moliūginių šeimos augalams, tarp jų ir agurkams, rekomenduojama bent 3 metų pertrauka tame pačiame plote. Jei vietos mažai, verta bent jau keisti lysves, atnaujinti viršutinį dirvos sluoksnį šiltnamyje ir mažinti ligų spaudimą kitomis priemonėmis.

    Biologinis dirvos „perkrautas“: sideratai ir naudingi mikroorganizmai

    Vienas veiksmingiausių būdų atgaivinti dirvą po ligų yra fitosanitariniai popliniai augalai, vadinami sideratais. Jie gerina struktūrą, didina organinės medžiagos kiekį ir padeda sumažinti kai kurių dirvoje plintančių patogenų bei kenkėjų, įskaitant nematodus, gausą.

    Praktiškai dažniausiai pasirenkamos garstyčios, rugiai, lubinai ar aksamitės: vieni augalai geriau „kelia“ dirvos gyvybingumą ir šaknimis purena, kiti labiau tinka kaip natūrali priemonė prieš dirvos kenkėjus. Poplinius augalus verta nupjauti prieš sėklų subrandinimą, o žaliąją masę įterpti į maždaug 15–20 centimetrų gylį, kad ji virstų humusu.

    Šiltnamiuose ir tuneliuose, kur nuolat aukštesnė temperatūra ir drėgmė, dirvožemio nuovargis bei patogenų kaupimasis pasireiškia greičiau. Čia papildomai padeda biologiniai preparatai su naudingais mikroorganizmais, pavyzdžiui, su Trichoderma genties grybais ar augalams palankiomis bakterijomis, kurios konkuruoja su ligų sukėlėjais šaknų zonoje.

    Šiltnamyje tinka šiluma, o rudenį – pH kontrolė

    Jei sezonas buvo sunkus ir ligos kartojosi, šiltnamyje gali pasiteisinti soliarizacija: dirva gausiai sudrėkinama ir uždengiama skaidria plėvele, kad saulė ją įkaitintų. Ilgiau laikant plėvelę, šiluma padeda sumažinti dalį patogenų ir kenkėjų, tačiau metodui reikia gero saulėtumo ir laiko.

    Dar vienas svarbus žingsnis – dirvos rūgštingumo įvertinimas. Agurkams palankiausias pH paprastai laikomas 6,0–7,0, o per sezoną dirva neretai parūgštėja, ypač jei buvo naudota daugiau mineralinių trąšų. Jei pH nukrenta žemiau 6,0, rudenį galima kalkinti, tačiau kalkinimo nereikėtų derinti tuo pačiu metu su mėšlu, kompostu ar azoto trąšomis, nes dalis azoto gali išgaruoti.

    Cheminės dirvos dezinfekcijos priemonės namų soduose paprastai laikomos kraštutiniu sprendimu, nes jos veikia ne tik patogenus, bet ir naudingą dirvos mikroflorą. Dažniausiai saugesnį ir tvaresnį rezultatą duoda švaros darbai, sėjomaina, sideratai, biologiniai mikroorganizmai ir tinkamas dirvos pH.

  • Ką sodinti po česnakų liepos derliaus: šios daržovės ir sideratai greitai atgaivina dirvą

    Ką sodinti po česnakų liepos derliaus: šios daržovės ir sideratai greitai atgaivina dirvą

    Kada nuimti žieminius česnakus?

    Liepos česnakų derlius dar nereiškia, kad lysvė iki pavasario turi likti tuščia. Daugelyje daržų žieminiai česnakai kasami nuo liepos antros pusės iki rugpjūčio pradžios, o tikslų laiką dažniausiai išduoda augalo būklė.

    Praktinis orientyras paprastas: geriausia kasti tuomet, kai maždaug 50–60 proc. lapų jau pageltę ir apdžiūvę, o likusieji dar iš dalies žali. Per anksti nuimti česnakai būna smulkesni ir prasčiau laikosi, o per vėlai – dažniau skyla galvutės ir pradeda byrėti į skilteles dar dirvoje.

    Kaip paruošti lysvę po česnakų?

    Česnakai per sezoną iš dirvos paima nemažai maisto medžiagų, ypač azoto, kalio ir sieros, todėl po derliaus žemė neretai būna išsekusi ir perdžiūvusi. Pirmiausia verta kruopščiai surinkti šaknų likučius, lukštus ir dirvoje likusias skilteles, kad jos nepradėtų nepageidaujamai dygti.

    Toliau lysvę naudinga supurenti maždaug 5–10 centimetrų gyliu ir įmaišyti ploną sluoksnį subrendusio komposto, o po to gerai palaistyti. Drėgna, puri ir orui laidi dirva gerokai pagerina vasarinių sėjų sudygimą, ypač per karščius.

    Jeigu česnakai sirgo ar aiškiai skurdo, dirvoje gali būti išlikusių ligų sukėlėjų ir kenkėjų, todėl augalų liekanų geriau nekompostuoti. Tokiu atveju svarbiausia taisyklė – kelerius metus toje vietoje neauginti svogūninių augalų ir rinktis kitų šeimų kultūras.

    Ką sėti ir sodinti po česnakų?

    Po sveikų česnakų lysvė tinka trumpą vegetaciją turinčioms daržovėms, kurios spėja užaugti iki rudeninių vėsų. Dažniausiai pasirenkami lapiniai augalai, nes jie greitai sudygsta ir derlių leidžia imti per kelias savaites.

    Geras pasirinkimas vasaros sėjai – krapai, gražgarstės, salotos, špinatai, roketai, taip pat ridikėliai ir lapinės petražolės. Tokioms kultūroms ypač svarbus reguliarus laistymas, nes liepos ir rugpjūčio sausros tiesiogiai mažina lapų kokybę ir skatina kartumą.

    Jeigu daržovių derlius nėra prioritetas, dažnai naudingiau pasėti sideratus, kad dirva atsigautų iki kito sezono. Tam tinka facelijos, baltosios garstyčios, vikiai, lubinai ar rugiai – jie padeda gerinti struktūrą, mažinti piktžolių plitimą ir maisto medžiagų išplovimą.

    Po česnakų nerekomenduojama iš karto sodinti kitų svogūninių: svogūnų, porų, česnakų ar laiškinių svogūnų, nes didėja ligų ir kenkėjų rizika. Taip pat atsargiai verta planuoti labai reiklius augalus, pavyzdžiui, kopūstus ar pomidorus, jei dirva nepapildyta kompostu.

  • Nevėluokite: šį sideratą sėkite dabar – daržovės vėliau augs greičiau ir sveikiau

    Nevėluokite: šį sideratą sėkite dabar – daržovės vėliau augs greičiau ir sveikiau

    Pavasarį daugelis daržininkų laukia šiltesnių dienų ir sodinimą atideda, o lysvės tuo metu lieka tuščios. Tačiau plika dirva greitai praranda drėgmę, susispaudžia, o joje sulėtėja biologiniai procesai, kurie lemia būsimų augalų startą.

    Vienas paprastas sprendimas – prieš pagrindinius sodinimus pasėti sideratinius augalus, dar vadinamus žaliąja trąša. Jie per trumpą laiką padeda atkurti dirvos struktūrą, skatina mikroorganizmų veiklą ir leidžia vėliau mažiau remtis sintetinėmis trąšomis.

    Tuščia lysvė dirvai kenkia

    Palikta be augalų, viršutinė dirvos dalis greičiau išdžiūsta, blogiau sugeria vandenį ir tampa mažiau puri. Po lietaus tokia žemė linkusi susidaryti plutele, o šaknims vėliau sunkiau įsiskverbti gilyn.

    Sideratai veikia kaip natūralus dirvos „variklis“: šaknys ją purena, gerina aeraciją, o antžeminė masė saugo paviršių nuo išdžiūvimo. Tai ypač aktualu pavasarį, kai orai permainingi, o drėgmė iš dirvos pasišalina greitai.

    Facelija – greitas ir paprastas pasirinkimas

    Jei pavasarį svarbiausia greitis, dažnai pasirenkama bitinė facelija. Ji greitai sudygsta, nereikalauja sudėtingos priežiūros ir per kelias savaites suformuoja tankų žalią kilimą.

    Facelija vertinama ir dėl to, kad ji paprastai nesikerta su populiariausių daržovių sėjomaina, todėl lengviau planuoti, ką vėliau sodinsite toje pačioje vietoje. Papildomas privalumas – ji pritraukia apdulkintojus, o tai svarbu sodams ir daržams, kuriuose siekiama didesnio biologinio balanso.

    Ankštiniai praturtina dirvą azotu

    Kita grupė, kurią verta apsvarstyti, yra ankštiniai sideratai, pavyzdžiui, pelėžirniai ar pupiniai augalai. Jie gyvena „partnerystėje“ su gumbelinėmis bakterijomis, kurios padeda sukaupti augalams prieinamą azotą.

    Nupjovus žaliosios masės sluoksnį galima lengvai įterpti į viršutinį dirvos sluoksnį arba palikti kaip mulčą. Tokia danga mažina drėgmės garavimą, slopina piktžoles ir palaipsniui virsta organine medžiaga, panašiai kaip kompostas.

    Kada sėti, kad nenusiviltumėte?

    Nors pavasarį norisi pradėti kuo anksčiau, sėkmę lemia dirvos temperatūra ir drėgmė. Sėkloms svarbu, kad žemė būtų atitirpusi ir šiek tiek sušilusi, nes per šaltame ir permirkusiame grunte jos gali pradėti pūti.

    Praktiškai geriausia sėti tada, kai dirvą jau galima normaliai įdirbti, ji nebėra šlapia ir „nelimpa“ prie įrankių. Tuomet sideratai greitai sudygsta, o iki pagrindinių sodinimų spėja atlikti svarbiausią darbą – paruošti dirvą stipresniam ir sveikesniam daržovių augimui.

  • Derlius nuvilia net laistant kasdien? Agronomai įvardijo, ką su dirva privalu padaryti dabar

    Derlius nuvilia net laistant kasdien? Agronomai įvardijo, ką su dirva privalu padaryti dabar

    Nuo ko prasideda tikras derlius

    Net ir brangios sėklos, reguliarus laistymas bei kruopšti augalų priežiūra ne visada garantuoja stambius vaisius ar vešlų žydėjimą. Agronomai pabrėžia, kad svarbiausias veiksnys dažnai slypi ne ant lysvės paviršiaus, o pačioje dirvoje.

    Dirvos derlingumas lemia, kaip efektyviai augalai pasisavina maisto medžiagas ir vandenį, o kartu ir tai, ar darže užaugs didesnės daržovės, o gėlynuose formuosis tvirtesni, sveikesni žiedynai. Jei dirva per rūgšti, sukietėjusi ar skurdi humuso, net trąšos gali veikti prasčiau.

    Rūgštingumas ir humusas: du rodikliai, kuriuos verta žinoti

    Pirmas praktinis žingsnis, kurį rekomenduoja agronomai, yra pasitikrinti dirvos rūgštingumą. pH nulemia, ar augalai galės pasisavinti fosforą, kalį, kalcį ir kitus elementus, todėl net „teisingai“ tręšiant rezultatas gali būti menkas.

    Kitas esminis rodiklis yra humuso kiekis. Humusas gerina dirvos struktūrą, didina drėgmės išlaikymą ir padeda išlaikyti tolygesnį maisto medžiagų prieinamumą per sezoną, ypač per karščius ar sausringus laikotarpius.

    Kaip dirvą padaryti puresnę ir „gyvesnę“

    Jei dirva suplūkta ir blogai praleidžia vandenį, augalų šaknys dažniau patiria stresą, o maisto medžiagos pasisavinamos lėčiau. Vienas patikimų būdų struktūrai gerinti yra organinės medžiagos įterpimas, pavyzdžiui, kompostas ar gerai perpuvęs mėšlas.

    Taip pat dažnai rekomenduojami sideratai, kurie auginami ne derliui, o dirvos gerinimui. Tokie augalai padeda purenti dirvą šaknimis, o įterpti į žemę virsta papildoma organika, palaikančia naudingų mikroorganizmų veiklą.

    Kodėl vien laistymo neužtenka

    Augalams svarbus ne tik vandens kiekis, bet ir subalansuotas maitinimas per visą vegetacijos laikotarpį. Praktikoje tai reiškia, kad skirtingais augimo etapais keičiasi poreikis azotui, fosforui, kaliui, o vaisių formavimosi metu dažnai aktualėja kalcis.

    Jei dirvoje trūksta tam tikrų elementų arba dėl netinkamo pH jie tampa sunkiai prieinami, vaisiai gali augti smulkesni, prastėja skonis, o žiedai tampa mažiau atsparūs ligoms ir temperatūrų svyravimams.

    Paprasti sprendimai gėlynams ir daržui

    Dažna klaida yra rūpintis tik daržo lysvėmis, o gėlynus palikti likimo valiai. Tačiau gėlės taip pat reikalauja maistingos, purios dirvos, ypač jei norima ilgai trunkančio ir intensyvaus žydėjimo.

    Praktinis sprendimas, kurį renkasi daugelis sodininkų, yra mulčiavimas žole arba šiaudais. Mulčias padeda ilgiau išlaikyti drėgmę, o suirdamas palaipsniui papildo dirvą organine medžiaga ir mažina piktžolių konkurenciją.

    Kitas patikimas būdas yra kompostuoti virtuvės ir sodo atliekas ir kompostą naudoti tiek daržui, tiek gėlynams. Tai padeda stabiliai didinti humuso kiekį ir ilgainiui gerinti bendrą dirvos būklę, o ne tik trumpam „pakelti“ augalus greitai veikiančiomis trąšomis.

  • Agronomai atskleidė, kaip visam laikui išnaikinti varputį: dažniausia klaida – kasant dirvą

    Agronomai atskleidė, kaip visam laikui išnaikinti varputį: dažniausia klaida – kasant dirvą

    Varputis yra viena atkakliausių piktžolių daržuose ir vejose, nes dauginasi ne tik sėklomis, bet ir ilgais, trapiais šakniastiebiais. Vos keli centimetrai šakniastiebio, palikti dirvoje, gali greitai atželti ir vėl užgožti kultūrinius augalus. Dėl to kova su varpučiu dažnai užsitęsia ne vieną sezoną.

    Agronomai pabrėžia, kad greitų stebuklų čia nebūna: veiksmingiausia yra kelių priemonių derinys, pritaikytas sklypo situacijai. Svarbiausia taisyklė paprasta: bet koks darbas, kuris smulkina šakniastiebius ir juos paskleidžia, dažniausiai tik padidina problemą. Todėl vien tik intensyvus frezavimas ar paviršinis purenimas neretai suveikia priešingai, nei tikimasi.

    Kasimas ir šakniastiebių surinkimas

    Jei varputis įsiveisęs lysvėse, efektyvus būdas yra giliau perkasti dirvą ir kuo kruopščiau išrinkti šakniastiebius. Praktikoje dažnai rekomenduojama dirbti maždaug 25–30 centimetrų gyliu, o iškeltą žemę perrinkti, kad neliktų baltų, virvę primenančių šaknų gabalėlių. Šis metodas reikalauja laiko, tačiau sumažina atžėlimą be chemijos.

    Labai svarbu šakniastiebių nepalikti komposte, jei kompostavimo sąlygos nepasiekia pakankamos kaitros. Saugiau juos išdžiovinti saulėje iki visiško sudžiūvimo arba utilizuoti taip, kad jie negalėtų įsišaknyti iš naujo. Kitu atveju varputis sugrįš kartu su kompostu į lysves.

    Sėjomaina, stelbiantys augalai ir sideratai

    Ilgalaikei kontrolei svarbi sėjomaina ir tankiai augančios kultūros, kurios sudaro uždarą lapijos dangą ir atima šviesą. Agronominėje praktikoje dažnai pasiteisina dobilai, liucerna ir kitos daugiametės žolės, kurios konkuruoja dėl erdvės ir palaipsniui silpnina varputį. Toks sprendimas ypač naudingas, kai sklypą galima laikinai skirti žaliajai dangai, o ne daržovėms.

    Dar viena kryptis yra sideratiniai augalai, pavyzdžiui, rugiai ar garstyčios, sėjami tuščiuose plotuose. Jie padeda uždengti dirvą, mažina piktžolių sudygimą ir gerina dirvos struktūrą, o vėliau įterpiami kaip organinė medžiaga. Vis dėlto vien sideratų dažnai nepakanka, jei varputis jau suformavęs tankų šakniastiebių tinklą.

    Herbicidai: kada jie svarstomi

    Kai varputis užėmęs didelius plotus, kartais svarstomi sisteminiai herbicidai, kurie per lapus patenka į šakniastiebius. Tokiu atveju būtina tiksliai laikytis etiketėje nurodytų naudojimo sąlygų, saugos reikalavimų ir laukimo terminų, kad nebūtų pakenkta aplinkai, naudingiems organizmams ir auginamiems augalams. Taip pat svarbu įvertinti, kad neatsakingas purškimas gali paveikti kaimyninius augalus ir vandens telkinius.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad didžiausios nesėkmės dažniausiai kyla tada, kai priemonės taikomos nenuosekliai: vieną kartą pakasta, vėliau palikta likimo valiai, o šakniastiebiai tik susmulkinti. Tvari strategija paprastai remiasi nuolatiniu varpučio silpninimu, dirvos uždengimu konkurencingais augalais ir kantrybe. Tokiu būdu per sezoną ar kelis galima pasiekti, kad piktžolė nebedominuotų sklype.