Žaliosios trąšos, dar vadinamos sideratais, yra augalai, auginami ne derliui, o dirvai pagerinti. Jie greitai suformuoja daug žalios masės, kuri įterpiama į dirvą ir virsta organine medžiaga, padedančia palaikyti purią struktūrą bei geresnį drėgmės režimą.
Praktikoje tai vienas paprasčiausių būdų atgaivinti lysves po derliaus, kai ne visada turime pakankamai komposto ar mėšlo. Be to, dirvoje suaktyvėja mikroorganizmai ir sliekai, o tai ilgainiui siejama su stabilesniu humuso kiekiu ir geresniu maisto medžiagų pasisavinimu.
Žaliosioms trąšoms dažniausiai pasirenkamos garstyčios, facelija, vikiai, avižos, rugiai, dobilai ar lubinai. Kiekvienas augalas turi savo stiprybių: vieni greitai uždengia žemę ir slopina piktžoles, kiti geriau tinka dirvos struktūrai gerinti, o ankštiniai dažniau vertinami dėl azoto kaupimo.
Kodėl verta sėti sideratus?
Palikti lysves tuščias po derliaus nėra geras sprendimas, ypač kai dažnėja sausrų periodai ir stipresni liūčių epizodai. Dirvos paviršius greičiau perdžiūsta, o maisto medžiagos intensyviau išsiplauna, todėl žalioji danga tampa praktiška apsauga nuo erozijos.
Tankus sideratų pasėlis mažina piktžolių dygimą, o šaknys purena dirvą ir padeda geriau įsigerti vandeniui. Dalis rūšių, pavyzdžiui, facelija, dar ir pritraukia apdulkintojus, todėl toks sprendimas dažnai laikomas naudingas viso sklypo ekosistemai.
Kada ir kaip juos sėti?
Sideratus galima sėti nuo ankstyvo pavasario iki rudens, svarbiausia vengti šalnų ir parinkti rūšį pagal sezoną. Daržuose dažniausiai sėjama iškart po pagrindinio derliaus nuėmimo, kad lysvės nestovėtų plikos ir augalai spėtų paaugti iki šalčių.
Technika paprasta: nuėmus derlių lysvę pakanka nuvalyti ir išlyginti, giliai nekasant. Sėklos paprastai išbarstomos tankiai, smulkias užtenka lengvai įgrėbti, o stambesnes užberti plonu žemės sluoksniu; jei nenumatomas lietus, verta palaistyti.
Dažniausiai rekomenduojama nupjauti sideratus dar prieš gausų žydėjimą, kai žalioji masė yra minkštesnė ir greičiau suyra. Tuomet augalai įterpiami negiliai arba paliekami kaip mulčas, o žieminiai pasėliai dažniau įterpiami pavasarį.
Ką sėti po skirtingų daržovių?
Renkantis sideratus svarbiausia atsižvelgti, kas augo lysvėje ir kas bus sėjama kitą sezoną. Bendra taisyklė paprasta: žalioji trąša neturėtų priklausyti tai pačiai botaninei šeimai kaip prieš tai augintos ar netrukus auginamos kultūros, nes taip lengviau išvengti tų pačių ligų ir kenkėjų kaupimosi.
Po bulvinių daržovių, tokių kaip pomidorai, paprikos, baklažanai ar bulvės, dažnai pasirenkami javai ir greitai augantys sideratai, pavyzdžiui, avižos, rugiai ar facelija. Po kopūstinių daržovių paprastai saugiau rinktis faceliją, javus ar vikius, o kopūstinių šeimai artimų augalų tokiose lysvėse geriau vengti.
Po svogūnų ir česnakų neretai sėjami vikiai, facelija ar kiti greitai dirvą uždengiantys augalai, kurie padeda suvaldyti piktžoles. Po morkų ir petražolių praktikoje dažnai pasirenkami universalūs sideratai, o po moliūginių daržovių, tokių kaip agurkai, cukinijos ar moliūgai, taip pat tinka greitai augantys žalią masę formuojantys augalai.
Po ankštinių, pavyzdžiui, žirnių ar pupelių, paprastai rekomenduojama nesėti kitų ankštinių, kad nesikauptų specifiniai kenkėjai ir ligos. Tokiais atvejais dažnai pasirenkami rugiai ar facelija, nes jie gerai „pertraukia“ sėjomainą ir padeda atstatyti lysvės balansą.
Jei kyla abejonių, vienu universaliausių pasirinkimų dažnai laikoma facelija: ji nėra artima daugeliui daržovių šeimų, greitai auga ir tinka tiek pavasariniam, tiek vasaros pabaigos sėjimui. Vis dėlto galutinį sprendimą verta sieti su jūsų dirvos tipu, drėgmės sąlygomis ir kito sezono daržo planu.
Leave a Reply