Tag: Šikšnosparniai

  • Šikšnosparnis įskrido į butą? Ekspertai paaiškina, kodėl taip nutinka ir kaip elgtis saugiai

    Šikšnosparnio pasirodymas bute daugeliui sukelia paniką, tačiau dažniausiai tam nėra pagrindo. Lietuvoje gyvenantys šikšnosparniai yra vabzdžiaėdžiai, žmonių sąmoningai nepuola, o į patalpas paprastai patenka atsitiktinai.

    Dažniausia priežastis – medžioklė prie dirbtinių šviesos šaltinių. Vakarais šikšnosparniai gaudo vabzdžius, kurie telkiasi prie apšviestų langų ir balkonų, todėl gyvūnas, sekdamas grobį ar suklaidintas atspindžių, gali įskristi vidun.

    Vasaros pabaigoje ir rudenį dažnėja atvejų, kai į namus užklysta jaunikliai. Tuo metu jie aktyviai ieško slėptuvių poilsiui, o praveriami langai, ventiliacijos angos ar balkonų durys jiems tampa lengvai pasiekiamu keliu.

    Nemažai įtakos turi ir oras: stiprus vėjas, staigi liūtis ar temperatūros pokyčiai gali išmušti šikšnosparnį iš įprasto maršruto. Ieškodamas užuovėjos jis neretai pasirenka laiptinę, balkoną ar net atvirą kambarį, ypač jei viduje šilčiau.

    Jei šikšnosparnis įskrido į kambarį, pirmiausia svarbu išlikti ramiems ir sudaryti jam sąlygas pačiam išskristi. Rekomenduojama išjungti ryškų apšvietimą, uždaryti duris į kitus kambarius, plačiai atverti langą ar balkoną ir trumpam išeiti, kad gyvūnas rastų kelią į lauką.

    Jeigu šikšnosparnis nusileido ant sienos ar užuolaidų ir pats neišskrenda, jo negalima imti plikomis rankomis. Saugiausia užsimauti storas pirštines, uždengti gyvūną dėže ar indu ir atsargiai pakišti standų kartoną, kad šikšnosparnį būtų galima išnešti nepažeidžiant sparnų.

    Ypač svarbu gyvūno nemušti ir nevaryti skraidant, nes taip jis gali susižaloti. Taip pat verta izoliuoti naminius gyvūnus, nes smalsumas dažnai baigiasi stresu ir šikšnosparniui, ir augintiniui.

    Jei šikšnosparnis aptinkamas šaltuoju metų laiku, situacija sudėtingesnė: paleistas į speigą jis gali neišgyventi. Tokiu atveju geriausia kreiptis į gyvūnų globos ar laukinės faunos specialistus, kurie patars, kaip elgtis, arba pasirūpins laikina priežiūra.

    Nors liaudyje šikšnosparnio apsilankymas kartais siejamas su prietarais, racionalus paaiškinimas paprastas: prieš permainas ore vabzdžiai skraido žemiau, o šikšnosparniai seka paskui juos. Dažniausiai tai tėra netyčinis naktinio vabzdžių medžiotojo „vizitas“, kurį galima užbaigti greitai ir humaniškai.

  • Mokslininkai paskaičiavo: saulės baterijos virš greitkelių patenkintų dalį poreikio, bet klaidina šikšnosparnius

    Mokslininkai paskaičiavo: saulės baterijos virš greitkelių patenkintų dalį poreikio, bet klaidina šikšnosparnius

    Picture two million miles of road.

    Every interstate, every highway, every freeway on the planet, stitched together into one unbroken ribbon of asphalt stretching around the Earth more than a hundred times.

    Now picture every inch of it roofed in glass, glinting in the sun.

    That is the scale of what researchers recently ran the numbers on, and what they found hiding inside those numbers is something almost nobody saw coming.

    A road that nobody thought of as a power plant

    For as long as highways have existed, engineers have thought of them as one thing: a way to move people from place to place.

    The land carved out for them, the median strips, the shoulders, the airspace above the lanes, has always been treated as dead space.

    A research team started asking what would happen if that dead space went to work.

    Scientists from the Chinese Academy of Sciences, Tsinghua University, Chinese Academy of Geosciences, and Columbia University calculated that solar-covered highways could generate 17,578 TWh of electricity per year.

    That figure is more than 60 percent of global electricity consumption in 2023.

    The analysis also found that covering highways with solar panels could offset nearly 28 percent of current carbon emissions.

    Roads cross deserts, plains, forests and coastlines, meaning the panels would catch sun in almost every climate zone on Earth, spreading generation across latitudes where single mega-farms never could.

    The number that made even the scientists stop

    To pull off that kind of output, the model called for a staggering quantity of panels.

    The researchers estimate the nations of the world would need to install more than 52 billion solar panels over their highways to maximize the potential of the proposal.

    Fifty-two billion.

    That is roughly six panels for every person alive on Earth today.

    The study’s lead author said the scale genuinely caught her off guard, noting she had not realized that highways alone could support such vast solar installations.

    Beyond electricity, the analysis projected that highway solar panels could prevent 150,000 traffic deaths every year, because the panels would shield roads from rain, snow, and ice, reducing accident rates in the regions most exposed to bad weather.

    Pilot projects using this approach have already been deployed across the United States, China, Germany, Austria, and Switzerland.

    In some test stretches, the panels above the road also cut surface temperatures enough to reduce tire blowout risk on the hottest summer days, an effect the original highway planners never imagined.

    What the model could not quite predict

    Scale this idea up across millions of miles of road and an unexpected question emerges.

    Highways are not just corridors for cars.

    Roadsides are some of the most heavily used wildlife corridors in North America, home to deer, raptors, and insects that move along the vegetated edges night and day.

    A roof of solar glass stretching from coast to coast would not just generate power.

    It would create the largest continuous man-made surface on Earth, flat, hard, reflective and new.

    Migrating insects already track the thin corridors of roadside vegetation across hundreds of miles each season, threading between farmland and forest in ways researchers are only beginning to map.

    Add a vast new reflective ceiling above those same corridors and the sensory landscape these animals rely on changes completely, in ways that no model drawing only from energy data was built to capture.

    And for one particular animal, that surface would send a message that evolution never prepared it to question.

    The creature solar panels trick most completely

    Bats navigate almost entirely by echolocation, bouncing pulses of sound off the world around them and reading the echo back like a map.

    For a bat, a flat reflective surface reads exactly like open water, the kind of rich feeding ground they have hunted for millions of years.

    Researchers have found that solar panels act as acoustic mirrors for echolocation-reliant animals in the same way that bodies of water do.

    Scientists recorded over 15,000 individual bat positions near solar arrays and found that the majority flew up to 44 percent faster and 33 percent straighter near the panels.

    That change in flight translated into a drop of up to 39 percent in feeding behavior.

    The bats were being lured in, then burning energy they could not replace.

    Learn more about how highway solar roofs could reshape global energy, and the wildlife that moves in once solar infrastructure takes hold.

    Why this still points somewhere hopeful

    The researchers behind the Earth’s Future study were careful to flag that real-world challenges mean 52 billion panels is a ceiling, not a blueprint.

    But the bat finding is itself a spur toward smarter design.

    Panels tilted slightly, surfaces treated with anti-reflective coatings, or gaps left for wildlife corridors could address the echolocation problem without sacrificing power output, an approach explored in peer-reviewed field research on bat behavior at solar farms.

    Some teams are already testing exactly those adjustments at existing solar sites across the American Midwest.

    The highway is already one of the most disruptive things humans ever built for wildlife.

    A solar roof engineered with bats in mind could turn the deadest strip of landscape on the continent into something that feeds the grid and leaves room for the creatures that fly it every night.

    Small fixes compounding across 3.2 million kilometers of road add up to something genuinely large, a living infrastructure rather than a lifeless one.

    The road was always there.

    Now there is a reason to look up.

  • Šikšnosparnių invazija Prancūzijoje: šeima 5 metus kovoja, bet ir 20 000 eurų remontas nepadėjo

    Prancūzijos miestelyje netoli Liono gyvenanti šeima jau kelerius metus susiduria su neįprasta, bet labai varginančia problema: jų namo stoge ir sienų ertmėse įsikūrė didelė šikšnosparnių kolonija. Pasak šeimos, triukšmas ir kvapas tapo kasdienybe, o situacija labiausiai paaštrėja vasarą, kai prasideda karščiai.

    Šeimininkai skaičiuoja, kad šiltuoju sezonu prie namo gali būriuotis keli šimtai šikšnosparnių, o jų judėjimas girdimas beveik visą parą. Šeima teigia, kad nemalonūs kvapai skverbiasi net į vidų per smulkias angas ir elektros lizdų vietas, todėl gyvenimas namuose tapo psichologiškai sunkus.

    „Triukšmas nesiliovė nei dieną, nei naktį, o kvapas pasiekdavo net per elektros lizdus“, – sakė šeimos tėvas Benžamenas Teijonas.

    Bandydami išspręsti problemą, šeimininkai investavo apie 20 000 eurų į remontą: buvo perdarytas stogas, užsandarintos galimos landos, papildomai įrengta šilumos izoliacija. Tačiau, šeimos teigimu, pastangos nedavė laukto rezultato: po kurio laiko, ypač per karščio bangas, šikšnosparniai sugrįžo.

    Specialistai pažymi, kad tokios situacijos Europoje nėra retos, nes šikšnosparniai dažnai renkasi šiltas, nuo plėšrūnų apsaugotas vietas, pavyzdžiui, palėpes, stogų konstrukcijas ar sienų tuštumas. Kolonijos paprastai sustiprėja šiltuoju metų laiku, kai jaunikliai dar nemoka skraidyti ir gyvūnai ilgiau būna slėptuvėse.

    Šeimos padėtį apsunkina tai, kad Prancūzijoje šikšnosparniai yra saugomi įstatymų, todėl jų negalima naikinti, gaudyti ar savavališkai iškeldinti be specialių leidimų. Dėl to, pasak šeimos, kreipimaisi į įvairias organizacijas ir vietos valdžią kol kas neatnešė konkrečios pagalbos, o savarankiškas problemos sprendimas turi griežtas ribas.

    „Kreipėmės į kelias organizacijas ir į savivaldybę, bet aiškaus sprendimo kol kas nesulaukėme“, – pasakojo Benžamenas Teijonas.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad veiksmingiausios priemonės tokiais atvejais paprastai yra prevencinės ir taikomos tinkamu laiku. Dažniausiai rekomenduojama iš pradžių tiksliai nustatyti, pro kur gyvūnai patenka į pastatą, o užsandarinimą atlikti tik tada, kai kolonija laikinai pasitraukusi ir nėra jauniklių, kad nebūtų pažeistos gyvūnų apsaugos taisyklės.

    Šeima tikina, kad šiuo metu jaučia įtampą ne tik dėl diskomforto, bet ir dėl sveikatos bei gyvenimo kokybės. Parduoti būstą, pasak jų, praktiškai neįmanoma, todėl jie viešai kalba apie situaciją tikėdamiesi sulaukti institucijų ir specialistų dėmesio bei rasti teisėtą, ilgalaikį sprendimą.

  • Vėjo turbina kieme žada perpus mažesnes sąskaitas, bet po bokštu ima formuotis netikėta ekosistema

    Vėjo turbina kieme žada perpus mažesnes sąskaitas, bet po bokštu ima formuotis netikėta ekosistema

    Ruralioje Ohajo vietovėje iškilęs apie 18 metrų aukščio bokštas su nedidele vėjo turbina daugeliui atrodo kaip paprastas bandymas sumažinti elektros sąskaitas. Reklamose žadama, kad tokia įranga gali reikšmingai prisidėti prie namų ūkio poreikių, o kartais net tapti alternatyva saulės elektrinei.

    Tačiau praktikoje svarbu ne tik pagamintos kilovatvalandės. Mokslininkai ir gamtosaugininkai atkreipia dėmesį į dar vieną, rečiau aptariamą aspektą: žemė aplink bokšto pagrindą ir pats statinys ima keisti vietinę gyvūnijos ir vabzdžių elgseną.

    Kiek realiai sutaupo mažos turbinos?

    Smulkios buitinės vėjo turbinos dažnai pristatomos pagal laboratorinius ar standartizuotus scenarijus, kai vėjo greitis ir vietovės atvirumas yra palankūs. Gamintojai neretai mini maždaug 1 500 kilovatvalandžių metinę gamybą, kai vidutinis vėjas siekia apie 5 metrus per sekundę.

    Palyginimui, vidutinis JAV namų ūkis per metus sunaudoja apie 10 500 kilovatvalandžių elektros energijos, todėl viena nedidelė turbina dažniau padengia tik dalį poreikio, o ne „perpjauna“ sąskaitą perpus. Rezultatą lemia vietos vėjingumas, kliūtys aplinkoje, bokšto aukštis, triukšmo ir zonavimo reikalavimai.

    Kas pasikeičia po bokštu?

    Vėjo turbina yra ne vien generatorius, bet ir aukštas statinys su apsaugine zona aplink pagrindą. Tokiose vietose dažnai ribojamas intensyvus mindžiojimas ar technikos judėjimas, todėl žolė paliekama aukštesnė, o dirvožemis mažiau trikdomas.

    Dėl to aplink bokšto pamatą gali atsirasti sąlygos pievų paukščiams, kurie ieško ramesnių, rečiau šienaujamų plotų perėjimui. Jei dar papildomai pasėjami vietiniai augalai erozijai mažinti, ši juosta tampa maitinimosi koridoriumi apdulkintojams, ypač žemės ūkio kraštovaizdyje, kur biologinei įvairovei dažnai trūksta margų augalų.

    Oro srautai pritraukia vabzdžius ir medžiotojus

    Besukančios mentės keičia oro srautus: už rotoriaus susidaro turbulentiškesnė, lėtesnio vėjo „uodega“, kuri gali tęstis gerokai toliau nei pats bokštas. Tokiame sraute vabzdžiai neretai susitelkia, o tai išnaudoja ore medžiojantys paukščiai.

    Šiltesnė zona prie pagrindo, ypač vėsesnėmis naktimis, gali tapti papildomu traukos tašku bestuburiams. Vabzdžių gausa pritraukia šikšnosparnius, kurie vakare skrenda ten, kur lengviau rasti grobio, o tai kartu primena, kad tokie statiniai reikalauja atsakingo planavimo ir poveikio laukinei gyvūnijai vertinimo.

    Specialistai pabrėžia, kad buitinė vėjo turbina nėra universalus sprendimas visiems: norint apčiuopiamos naudos, paprastai reikia atviresnės vietovės ir pakankamai didelio sklypo, o prieš perkant būtina pasitikrinti ilgalaikius vietos vėjo duomenis. Vis dėlto šalia energetinių skaičiavimų atsiranda ir kitas, netikėtas sluoksnis: žmogaus įrengtas bokštas kartais tampa maža buveinių grandine, kurią gamta prisitaiko panaudoti greičiau, nei tai numato reklaminiai bukletai.

  • Saulės elektrinės naktį tampa „klaidinančiu ežeru“: mokslininkai aiškina, kas vilioja šikšnosparnius

    Saulės elektrinės naktį tampa „klaidinančiu ežeru“: mokslininkai aiškina, kas vilioja šikšnosparnius

    Saulės elektrinės kuriamos gaudyti saulės šviesą, tačiau sutemus jos gali daryti netikėtą poveikį laukinei gyvūnijai. Tyrėjai fiksuoja, kad virš fotovoltinių modulių naktimis kai kuriose vietovėse suaktyvėja šikšnosparniai, nors aplink nėra vandens telkinių.

    Tokį elgesį aiškina optinis efektas: glotnus tamsus panelių paviršius atspindi šviesą panašiai kaip vanduo, todėl daliai vabzdžių jis tampa klaidinančiu orientyru. Ten, kur susitelkia vabzdžiai, natūraliai atskrenda ir šikšnosparniai, medžiojantys ore skraidančius grobius.

    Kas juos iš tiesų pritraukia?

    Viena plačiausiai aptariamų hipotezių vadinama poliarizuotos šviesos taršos reiškiniu. Vandens paviršius natūraliai atspindi šviesą tam tikra kryptimi ir poliarizacija, o panašų signalą gali sukurti ir saulės modulių danga.

    Dėl to kai kurie vandens vabzdžiai, pavyzdžiui, lašalai ar uodai trūkliai, gali klysti ir bandyti dėti kiaušinėlius ant stiklo. Tokie susitelkimai virš panelių sukuria trumpalaikį „maisto debesį“, kurį šikšnosparniai aptinka echolokacija ir medžiojimo garsais.

    Kodėl tai gali būti problema?

    Iš pirmo žvilgsnio gausesni vabzdžiai turėtų reikšti daugiau maisto, tačiau praktikoje vaizdas ne visada toks paprastas. Tyrimai rodo, kad kai kuriose saulės elektrinėse šikšnosparnių aktyvumas gali ir mažėti, nes atvira erdvė, triukšmas, apšvietimas ar infrastruktūra blogina sąlygas orientuotis ir saugiai skraidyti.

    Kita rizika susijusi su pačiu „klaidinančio vandens“ efektu: šikšnosparniai, įpratę gerti skrisdami virš vandens paviršiaus, gali bandyti leistis prie modulio, nors tai nėra vanduo. Vabzdžiams tai taip pat gali būti ekologinė spąstai, kai energija iššvaistoma kiaušinėlius dedant ant netinkamo paviršiaus.

    Kaip sumažinti poveikį gamtai?

    Gera žinia ta, kad poveikį dažnai galima sumažinti neatsisakant pačios saulės energetikos. Mokslininkai ir praktikai išskiria priemones, kurios keičia atspindžio savybes: antirefleksines dangas, paviršiaus tekstūras ar vizualinius raštus, „laužančius“ vandens iliuziją.

    Taip pat reikšmės turi projektavimo sprendimai: tamsos nedrumsčiantis apšvietimas, natyvinė augmenija aplink elektrines, vengimas įrengti modulius jautriose buveinėse ar netoli realių vandens telkinių. Tokie sprendimai padeda mažinti vabzdžių klaidinimą ir kurti aplinką, kurioje šikšnosparniai rastų realias, o ne „veidrodines“ maitinimosi vietas.

    Ekspertai pabrėžia, kad augant saulės elektrinių plotams Europoje, šis klausimas tampa vis aktualesnis. Todėl vis dažniau kalbama apie būtinybę poveikį biologinei įvairovei vertinti ne tik statybų metu, bet ir stebėti elektrinių eksploatacijos laikotarpiu, kad sprendimai būtų paremti matavimais, o ne prielaidomis.

  • Tyrimas Anglijoje: saulės parkų moduliai šikšnosparniams apsimeta vandeniu ir keičia jų elgesį

    Tyrimas Anglijoje: saulės parkų moduliai šikšnosparniams apsimeta vandeniu ir keičia jų elgesį

    Anglijoje prie vieno saulės elektrinių parko dirbę inžinieriai ir ekologai pastebėjo netikėtą reiškinį: šikšnosparniai virš fotovoltinių modulių elgėsi taip, lyg šalia būtų vandens telkinys. Tokie stebėjimai vėliau sutapo su mokslo tyrimų išvadomis, kad daliai rūšių lygūs, tamsūs paviršiai gali tapti klaidinančiu signalu.

    Šikšnosparniai orientuojasi echolokacija, todėl jų aplinkos suvokimas priklauso nuo to, kaip garsas atsispindi nuo skirtingų paviršių. Tyrėjai nurodo, kad saulės panelių eilės kai kuriose situacijose gali imituoti vandens akustinį „parašą“ ir tapti vadinamaisiais jutiminiais spąstais.

    Kaip saulės moduliai klaidina

    Mokslininkų vertinimu, šikšnosparniams vanduo yra svarbus dėl kelių priežasčių: tai orientyras, gėrimo vieta ir zona, kurioje dažnai gausu vabzdžių. Kai dalis individų „atpažįsta“ saulės modulius kaip vandenį, jų elgesys gali kisti nuo bandymų priartėti iki staigaus teritorijos vengimo.

    Tyrimuose pabrėžiama, kad tokia klaida nėra vien teorinė: fiksuota sumažėjusi šikšnosparnių aktyvumo dinamika kai kuriose parko vietose, taip pat galimas pakitęs maršrutų pasirinkimas. Tai reiškia, kad saulės parkai gali tapti papildomu ekologiniu barjeru rūšims, kurioms svarbūs įprasti migracijos ar maitinimosi koridoriai.

    Kodėl tai svarbu energetikai

    Atsinaujinančios energetikos plėtra Europoje spartėja, o saulės elektrinės laikomos vienu greičiausiai diegiamų sprendimų tiek pramonėje, tiek buitiniuose ūkiuose. Vis dėlto kartu daugėja tyrimų, vertinančių ne tik naudą klimatui, bet ir vietos poveikį biologinei įvairovei.

    Energetikos sektoriuje panašios diskusijos jau seniai vyksta dėl vėjo jėgainių, kurios kai kuriuose regionuose didina paukščių susidūrimų riziką. Šikšnosparnių atveju problema dažnai susijusi ne vien su fizinėmis kliūtimis, bet ir su jų elgsenos pokyčiais, kuriuos sukelia žmogaus sukurti objektai bei apšvietimas.

    Kokie sprendimai svarstomi

    Praktikoje tai nereiškia, kad saulės parkai turėtų būti stabdomi, tačiau tyrėjai ir projektų vystytojai vis dažniau kalba apie pritaikymo priemones. Tarp jų minimas atsargesnis parko vietos parinkimas, jautrių buveinių ir skrydžio koridorių įvertinimas, taip pat infrastruktūros planavimas taip, kad būtų mažiau „spąstų“ efektą didinančių sąlygų.

    Tokie tyrimai primena, kad energetikos transformacija nėra vien technologinis klausimas. Norint išlaikyti visuomenės pasitikėjimą ir išvengti konfliktų su gamtosauga, vis dažniau reikės projektus grįsti poveikio aplinkai duomenimis, o sprendimus derinti su biologinės įvairovės apsaugos tikslais.

  • Mokslininkai perspėja: namų elektronika gali ilgam sutrikdyti šikšnosparnių orientaciją

    Mokslininkai perspėja: namų elektronika gali ilgam sutrikdyti šikšnosparnių orientaciją

    Kas nustatyta naujame tyrime

    Mokslininkai nustatė, kad silpnas radijo dažnių spinduliavimas, būdingas kasdienėje aplinkoje naudojamai buitinei elektronikai, gali laikinai išbalansuoti šikšnosparnių gebėjimą orientuotis. Poveikis fiksuotas net tada, kai spinduliuotės lygiai atitiko žmonėms taikomas saugos gaires.

    Tyrime analizuota, kaip plataus spektro radijo triukšmas veikia mažųjų šikšniukų orientaciją migracijos metu. Po maždaug pusvalandžio poveikio prieblandoje gyvūnai skrydžio kryptį rinkosi chaotiškiau, palyginti su kontroline grupe.

    Kodėl svarbus vadinamasis poefektis

    Vienas svarbiausių rezultatų buvo tai, kad dezorientacija nesibaigė iškart pasitraukus nuo spinduliuotės šaltinio. Mokslininkai aprašė poefektį, kai sutrikimas išliko ilgiau nei dvi valandas po poveikio pabaigos.

    Tai keičia iki šiol gamtosaugoje dažnai taikytą prielaidą, kad magnetinės orientacijos trikdžiai veikia tik tuo metu, kai gyvūnas yra triukšmingoje elektromagnetinėje aplinkoje. Jei poveikis tęsiasi, net trumpas praskridimas per tankiai apgyvendintas teritorijas gali turėti didesnę reikšmę, nei manyta.

    Kaip gali būti trikdoma magnetinė orientacija

    Tyrėjai sieja reiškinį su magnetorecepcija, kuri daliai gyvūnų padeda nustatyti kryptį pagal Žemės magnetinį lauką. Ši sistema siejama su šviesai jautriais baltymais kriptokromais, kuriuose vykstantys procesai gali būti jautrūs aplinkos elektromagnetiniam triukšmui.

    Pabrėžiama, kad tai nėra šiluminis efektas, kai audiniai šyla nuo energijos sugerties. Vietoje to kalbama apie galimą biologinio kompaso signalo iškraipymą, dėl kurio gyvūnui tampa sunkiau patikimai nustatyti kryptį ir išlaikyti migracijos trajektoriją.

    „Nustebino tai, kad poveikis neišnyko iškart, o išliko gerokai ilgiau, nei tikėjomės“, – sakė vienas iš tyrimo autorių prof. Richardas Hollandas.

    „Neramina, kad dabartiniai ekspozicijos standartai kuriami žmonėms, o laukinė gamta gali likti neįvertinta net ir laikantis šių gairių“, – sakė tyrimo bendraautoris dr. Willas Schneideris.

    Tyrime naudotas dažnių diapazonas iki 300 MHz nesutampa su įprastais „Wi‑Fi“ 2,4 ar 5 GHz dažniais, todėl rezultatų negalima tiesiogiai prilyginti belaidžio interneto poveikiui. Vis dėlto autoriai atkreipia dėmesį, kad miestuose juntamas bendras elektromagnetinis fonas didėja dėl įvairių ryšio technologijų, todėl poveikio rizika ekosistemoms tampa aktuali planuojant infrastruktūrą.

    Mokslininkai pabrėžia, kad šie rezultatai nevertina poveikio žmogaus sveikatai ir patys savaime neįrodo ryšio su žmonių patiriamais simptomais, siejamais su elektromagnetiniu jautrumu. Tačiau tyrimas sustiprina argumentą, kad žemo intensyvumo radijo dažnių aplinkos signalai gali turėti biologinį poveikį žinduoliams, todėl reikalingi platesni tyrimai su kitomis rūšimis ir skirtingomis sąlygomis.

  • Tyrimas JK: saulės elektrinių moduliai klaidina šikšnosparnius, jie juos painioja su vandeniu

    Tyrimas JK: saulės elektrinių moduliai klaidina šikšnosparnius, jie juos painioja su vandeniu

    Didėjant saulės energetikos apimtims, mokslininkai vis dažniau vertina ne tik naudą klimatui, bet ir poveikį biologinei įvairovei. Jungtinėje Karalystėje stebint šikšnosparnius prie saulės elektrinių nustatyta, kad lygūs modulio paviršiai gali keisti jų elgesį.

    Tyrėjai fiksavo situacijas, kai šikšnosparniai prie fotovoltinių modulių elgėsi taip, lyg šalia būtų vandens telkinys. Tai svarbu, nes šie žinduoliai orientuojasi echolokacija, o vanduo jų aplinkoje yra reikšmingas tiek medžiojant vabzdžius, tiek migruojant.

    Kodėl moduliai primena vandenį?

    Tyrimo išvada siejama su vadinamuoju jutiminiu spąstu: kai šikšnosparniai pasiųstą garsą nukreipia į labai lygų paviršių, atspindys gali priminti signalą, būdingą vandens paviršiui. Dėl to gyvūnai gali priskirti vietą neteisingai kategorijai ir priimti jiems nenaudingus sprendimus.

    Mokslinėje literatūroje tokie reiškiniai apibūdinami kaip klaidinančios žmogaus sukurtos struktūros, kurios imituoja gamtinius orientyrus. Panašūs atvejai anksčiau fiksuoti ir kitoms gyvūnų grupėms, kai atspindintys ar blizgūs paviršiai supainiojami su vandeniu.

    Kokios pasekmės šikšnosparniams?

    Stebėjimai rodo, kad dėl klaidinančio signalo gali kisti aktyvumo lygis ir judėjimo maršrutai. Kai kurioms rūšims tai gali reikšti vengimą skristi per įprastus koridorius arba papildomas energijos sąnaudas, jei tenka apylankomis pasiekti maitinimosi vietas.

    Tyrėjai taip pat kelia prielaidą, kad didelės saulės elektrinių teritorijos gali tapti ekologiniu barjeru, ypač jei jos įrengiamos šalia svarbių buveinių ar migracijos kelių. Rizika didėja, kai šalia trūksta natūralių vandens telkinių, o lygūs paviršiai tampa ryškiu orientyru.

    Ką tai reiškia saulės parkų plėtrai?

    Pats faktas, kad saulės energetika mažina iškastinio kuro poreikį, nereiškia, jog infrastruktūra automatiškai neutrali ekosistemoms. Dėl to vis dažniau akcentuojamas planavimo etapas: vietos parinkimas, poveikio aplinkai vertinimas ir sprendiniai, mažinantys trikdymą.

    Praktikoje tai gali reikšti atsargesnį saulės parkų projektavimą šalia vandens telkinių, miškų pakraščių ir kitų šikšnosparniams svarbių teritorijų, taip pat papildomus tyrimus prieš statybas ir po jų. Energetikos transformacija, anot mokslininkų, turi vykti kartu su priemonėmis, kurios padeda apsaugoti rūšis, nuo kurių priklauso ekosistemų pusiausvyra.

  • Saulės elektrinė apleistame lauke: „žalio šieno“ metodas grąžino pievas, bites ir šikšnosparnius

    Saulės elektrinė apleistame lauke: „žalio šieno“ metodas grąžino pievas, bites ir šikšnosparnius

    Pietų Anglijoje, Devono grafystėje, įrengta saulės elektrinė tapo netikėtu biologinės įvairovės atkūrimo bandymu. Tarp fotovoltinių modulių anksčiau menkavertėje, skurdžios augalijos teritorijoje pradėta taikyti vadinamoji „žalio šieno“ technologija, kai į plotą atvežama ką tik nupjauta, sėklų ir mikroorganizmų turtinga pievų žolė.

    Projektas įgyvendintas Creacombe saulės elektrinėje, pastatytoje maždaug 11 hektarų plote. Tokios žemės dažnai pasirenkamos energetikos infrastruktūrai, nes jos laikomos mažiau tinkamomis intensyviam ūkininkavimui, tačiau ilgainiui jos taip pat praranda natūralių pievų rūšinę įvairovę.

    Kas yra žalias šienas?

    „Žalias šienas“ nėra įprastas, džiovintas pašaras. Tai šviežiai nupjauta pievos augalija, kuri greitai pervežama ir paskleidžiama norimame atkurti plote, kad išliktų sėklos, drėgmė ir dalis dirvožemio mikroorganizmų.

    Specialistų teigimu, būtent skubus perkėlimas yra esminis skirtumas: džiovinant sėklos dažnai išbyra arba praranda daigumą, o kartu nyksta ir biologinės medžiagos poveikis dirvai. Paskleista augalija kurį laiką veikia kaip mulčias, padedantis sulaikyti drėgmę ir sudaryti sąlygas natūraliam dygimui.

    Kaip pasikeitė teritorija?

    Per kelis vegetacijos sezonus tarp saulės modulių ėmė rastis daugiau žydinčių augalų, vėliau įsitvirtino vietinės žolių rūšys. Skirtingu metu žydinčios pievų rūšys sukūrė ilgesnį žiedadulkių ir nektaro sezoną, todėl maisto šaltinis apdulkintojams tapo stabilesnis.

    Didėjant augalų įvairovei, teritorijoje gausėjo bičių, žiedmusių, drugių ir naktinių drugių. Kartu daugėjo ir vabzdžiais mintančių gyvūnų: stebėtojai fiksavo virš pievos medžiojančius šikšnosparnius, kuriems tokios vietos tampa svarbios mitybos grandinės dalimi.

    Projekto esmė ta, kad pieva formuojasi ne grąžinant teritoriją į intensyviai prižiūrimą žemdirbystę, o leidžiant vykti natūralesnei ekologinei sukcesijai. Tai reiškia mažiau nuolatinės intervencijos ir didesnę tikimybę, kad buveinė išsilaikys ilgesnį laiką.

    Kodėl tai svarbu energetikai?

    Saulės elektrinių plėtra Europoje spartėja, tačiau vis dažniau keliami reikalavimai, kad infrastruktūra būtų derinama su gamtosauginiais tikslais. Dvigubos paskirties sprendimai, kai energijos gamyba suderinama su buveinių atkūrimu, padeda mažinti konfliktą tarp žemės naudojimo ir biologinės įvairovės.

    Tokie projektai taip pat siejami su apdulkintojų apsauga: dalis maisto gamybos tiesiogiai priklauso nuo vabzdžių, o jų buveinės nyksta dėl intensyvaus žemės naudojimo ir vienarūšių pasėlių. Pievų atkūrimas šalia energijos infrastruktūros gali tapti svarbiu „koridoriumi“ ar sustojimo vieta vabzdžiams, ypač fragmentuotame kraštovaizdyje.

    Creacombe pavyzdys rodo, kad palyginti paprastas, žemųjų technologijų metodas gali sukurti apčiuopiamą poveikį: teritorija ne tik gamina elektrą, bet ir tampa gyvybingesne ekosistema. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad rezultatai priklauso nuo pradinės dirvožemio būklės, tinkamo donorinių pievų parinkimo ir to, ar teritorija vėliau nebus pernelyg intensyviai tvarkoma.

    Projektą aptaria ir su Creacombe dirbančios organizacijos, tarp jų Yealm Community Energy bei „Wychwood Biodiversity“, kurios akcentuoja, kad „žalio šieno“ perkėlimas gali būti pritaikomas ir kituose panašiuose sklypuose. Praktika ypač aktuali ten, kur tradicinis atsėjimas neveikia dėl prastų vietos sąlygų arba norima atkurti būtent vietinėms pievoms būdingą rūšinę sudėtį.

  • Kaip pasiekti Malinovskos olą Beskiduose: saugus maršrutas, ko tikėtis viduje ir kada uždaroma

    Kaip pasiekti Malinovskos olą Beskiduose: saugus maršrutas, ko tikėtis viduje ir kada uždaroma

    Kur yra Malinovskos ola

    Malinovskos ola yra Beskidų Šlenskio kalnuose pietų Lenkijoje, tarp Ščyrko ir Vyslos apylinkių, netoli Malinovskos uolos apžvalgos taško. Tai viena lengviausiai pasiekiamų olų regione, todėl ją į maršrutą dažnai įtraukia dienos žygių mėgėjai.

    Ola nėra „dekoruota“ stalaktitais ar kitomis karstinėmis formomis, nes susidarė tektoninių procesų ir šlaitų slinkčių zonoje. Dėl to jos vidus labiau primena siaurų koridorių labirintą, o ne turistinį požeminį „muziejų“.

    Populiariausi takai iki olos

    Dažniausiai keliaujama raudonuoju taku nuo Salmopolska perėjos, dar vadinamos Baltojo Kryžiaus perėja, Malinovskos uolos kryptimi. Tai populiarus pasirinkimas, nes maršrutas aiškiai sužymėtas ir patogus kaip vienos dienos išvyka.

    Alternatyva yra žaliasis takas iš Ščyrko Solisko pusės. Šis variantas tinka norintiems pradėti žygį nuo kurortinės infrastruktūros, tačiau verta įsivertinti laiką ir oro sąlygas, nes kalnuose jos keičiasi greitai.

    Ką svarbu žinoti prieš einant į vidų

    Malinovskos ola yra apie 230 metrų ilgio, jos gylis siekia 22,7 metro, o įėjimo zona yra sutvirtinta metalinėmis kopėčiomis ir laikikliais. Nors tokia apsauga palengvina patekimą, pati ola kai kur išlieka ankšta, su posūkiais, „kaminais“ ir siaurėjančiais praėjimais.

    Viduje paprastai laikosi apie 6 laipsnių temperatūra, o drėgmė didelė, ypač ankstyvą pavasarį. Danga gali būti slidi dėl žvyro, akmenų nuolaužų, molio ar purvo, todėl įprasti miesto batai čia dažnai nuvilia.

    Apšvietimo oloje nėra, tad būtinas patikimas žibintuvėlis, o dar geriau du šviesos šaltiniai. Taip pat rekomenduojama šalmas ir neperšlampami, šiltesni drabužiai, nes net trumpas pasivaikščiojimas šaltame, drėgname ore gali greitai atvėsinti.

    Vieta paprastai netinka žmonėms, turintiems klaustrofobiją ar ryškią aukščio baimę, nes dalis atkarpų reikalauja lipimo ir judėjimo ankštesniais ruožais. Kartu tai nėra ekstremali speleologinė ekspedicija, todėl, atsakingai pasiruošus, olą neretai aplanko ir šeimos su vaikais.

    Oloje galima sutikti šikšnosparnių, todėl svarbu elgtis ramiai ir jų netrikdyti. Taip pat verta atkreipti dėmesį į sezoniškumą: Malinovskos ola paprastai neprieinama lankymui nuo spalio iki balandžio, kai saugomas žiemojančių šikšnosparnių ramybės periodas.

    Kodėl verta užkopti iki Malinovskos uolos

    Net jei ola nėra pagrindinis tikslas, Malinovskos uola laikoma vienu geriausių apžvalgos taškų šiame Beskidų regione. Esant geram matomumui, nuo čia atsiveria vaizdai į aplinkinius kalnynus, o tolumoje gali matytis ir aukštesnės kalnų grandinės.

    Praktinis patarimas planuojantiems dienos žygį paprastas: įvertinkite, kad kalnuose sutemsta greičiau nei mieste, o olos viduje visada tamsu. Jei abejojate dėl pasirengimo, geriau rinktis vien apžvalgos maršrutą, o olą palikti kitam kartui.