CP v2

Tag: Šilumos kaupimas

  • Centrinis šildymas Lenkijoje ant pokyčių slenksčio: žalias šilumos kelias, katilai ir kaupimas

    Lenkijoje į Seimo komitetus grįžta svarstymai dėl energetikos deregulavimo paketo, kuriame didelė dalis siūlomų pakeitimų skirta centralizuotam šilumos tiekimui. Šilumos ūkio bendrovės sako, kad po šių sprendimų sektorius realiai pradėtų judėti link mažesnių emisijų ir didesnio lankstumo.

    Pagrindinė kryptis, kurią išskiria tiek šilumos tiekėjai, tiek energetikos teisės ekspertai, yra vadinamoji žalia šiluma. Praktikoje tai reikštų aiškesnes taisykles, kaip šiluma, pagaminta naudojant atsinaujinančią elektrą, gali būti pripažįstama atsinaujinančia ir padėti sistemoms atitikti efektyvaus šilumos ūkio kriterijus.

    Kas laikoma svarbiausiais pokyčiais

    Šilumos įmonių vadovai kaip vieną svarbiausių elementų įvardija nuostatas, susijusias su elektriniais katilais, dar vadinamais elektrodiniais. Tai technologija, dažnai siejama su kryptimi power-to-heat, kai elektra paverčiama šiluma, o sistema gali „sugerti“ perteklinę atsinaujinančių šaltinių gamybą.

    Rinkos dalyvių vertinimu, iki šiol investicijas ribojo ne technologijos, o reguliacinis neapibrėžtumas. Jei šiluma, pagaminta iš atsinaujinančios elektros, aiškiai būtų pripažįstama atsinaujinančia, centralizuoto šildymo operatoriams būtų lengviau planuoti dekarbonizacijos projektus ir derinti šilumos ūkį su elektros sistema.

    Ne mažiau svarbi tema yra šilumos ir vėsumos kaupimo apibrėžimas teisėje. Šilumos kaupikliai leidžia lanksčiau valdyti gamybą, išlyginti pikus, sumažinti brangesnių pajėgumų poreikį ir efektyviau panaudoti laikotarpius, kai atsinaujinančios elektros pasiūla yra didelė.

    Integracija su elektros sistema

    Elektros ir šilumos sektorių suartėjimas tampa vis svarbesnis dėl augančių saulės ir vėjo elektrinių pajėgumų. Kai gamyba viršija poreikį, atsiranda poreikis lanksčiai naudoti elektrą, o šilumos ūkis gali tapti vienu iš didžiausių „absorbuotojų“, jei yra aiškūs rinkos ir reguliavimo mechanizmai.

    Pramonės atstovai taip pat akcentuoja, kad reikšmę turėtų nuostatos dėl šilumos, pagamintos elektriniuose katiluose, supirkimo prievolės. Tokia schema galėtų suteikti daugiau stabilumo projektams, tačiau praktinis poveikis priklausytų nuo to, kaip būtų sureguliuotos kainodaros ir atsiskaitymo taisyklės.

    Kainodara, investicijos ir vartotojų sąskaitos

    Teisės ekspertai išskiria ir dar vieną pokytį: planuojamą šilumos ūkio veikloje naudojamo kapitalo grąžos skaičiavimo taisyklių koregavimą. Idėja yra tikslinti, kokioms veikloms taikomas pagrįstas kapitalo grąžos dydis, ir praplėsti bazę, nuo kurios jis skaičiuojamas, pavyzdžiui, įtraukiant rizikos premiją ar be rizikos normą.

    Toks pakeitimas, tikėtina, pagerintų šilumos įmonių galimybes pritraukti finansavimą atsinaujinančių išteklių ir elektrifikacijos projektams. Kita vertus, ekspertai perspėja, kad dalis kaštų gali atsispindėti galutinėse šilumos kainose, ypač jei investicijos bus didelės, o reguliavimas numatys jų įtraukimą į tarifus.

    Diskusijose taip pat minimos pataisos, susijusios su didelio naudingumo kogeneracijos skatinimu. Sektorius siekia realistiškesnių terminų, aiškesnių dalyvavimo paramos schemose sąlygų ir galimybės atnaujinti aukcionų pasiūlymus, kad projektai „neužstrigtų“ dėl formalių kliūčių.

    Galutinis poveikis priklausys nuo to, kaip greitai parlamentas priims sprendimus ir kaip jie bus įgyvendinti poįstatyminiais aktais. Šilumos ūkio bendrovės pabrėžia, kad vien įstatymo krypties neužtenka: investicijoms reikia ir aiškių tarifų taisyklių, ir prognozuojamos reguliacinės aplinkos.

  • Lenkija ruošia naujas taisykles šilumos ūkiui: atveria kelią žaliai šilumai iš elektros

    Lenkijos Vyriausybės parengtas energetikos deregulavimo įstatymų paketas pasiekė Seimą ir perduotas svarstyti komisijoms. Nors projekte numatyta palyginti nedaug straipsnių, šilumos ūkio atstovai jį vertina kaip reikšmingą žingsnį, galintį pagreitinti sisteminės šilumos transformaciją.

    Pagrindinis pokytis siejamas su aiškesnėmis taisyklėmis, kaip šiluma, pagaminta naudojant žaliąją elektrą, galėtų būti pripažįstama atsinaujinančia. Tai ypač aktualu elektriniams, įskaitant elektrodinius, katilams ir vadinamiesiems power to heat sprendimams, kurie leidžia elektrą paversti šiluma, kai elektros sistemoje daug atsinaujinančios generacijos.

    Ką keistų deregulavimas?

    Projektu siūloma liberaliau reguliuoti atsiskaitymus už šilumą, tiekiamą tiesiogiai pramonės vartotojams. Šiuo metu tokie pirkėjai dažnai privalo taikyti reguliuotojo patvirtintus tarifus, o tai riboja derybas ir kai kuriais atvejais skatina įmones atsijungti nuo centralizuoto tiekimo bei statyti nuosavus šilumos šaltinius.

    Įstatymo pakeitimais numatoma, kad tam tikrais atvejais šilumos tarifų nebereikėtų tvirtinti reguliuotojui, jeigu šiluma tiekiama be šilumos tinklų tarpininkavimo ir tenkinamos kitos sąlygos. Tokia kryptis turėtų mažinti konfliktus tarp šilumos tiekėjų ir pramonės, bet kartu kelia klausimų dėl skaidrumo ir kainų pagrįstumo, ypač mažesnėse rinkose.

    Šilumos kaupimas ir elektrifikacija

    Projekte taip pat atsiranda šilumos ir vėsumos kaupiklių apibrėžimas, kurio iki šiol trūko. Šilumos kaupimas laikomas vienu svarbiausių instrumentų šilumos ūkiui elektrifikuoti, nes leidžia perkelti šilumos gamybą į laiką, kai elektra pigesnė arba kai sistemoje daug vėjo ir saulės energijos.

    Šilumos sektoriui tai reikštų daugiau galimybių derinti skirtingus šaltinius, mažinti iškastinio kuro naudojimą ir stabilizuoti kainas, tačiau realus efektas priklausytų nuo investicijų sąlygų, tinklų modernizavimo ir to, ar bus suderintos taisyklės su elektros rinkos signalais.

    Žalia šiluma iš elektros: ką tai reikštų rinkai?

    Vienas svarbiausių projekto elementų yra siūlymas nustatyti, kada šiluma, pagaminta elektriniuose katiluose iš atsinaujinančios elektros, gali būti laikoma atsinaujinančia šiluma. Šis aiškumas svarbus tam, kad šilumos sistemos galėtų atitikti efektyvios centralizuotos šilumos tiekimo sistemos kriterijus ir pretenduoti į viešąją paramą.

    „Jeigu elektriniame katile naudojame atsinaujinančią energiją, taip pagaminta šiluma turėtų būti laikoma žalia, tačiau formaliai taip nėra“, – sakė PGE Energia Ciepła vadovas Grzegorzas Krystekas.

    Projekte taip pat numatoma šilumai iš elektrinių katilų taikyti pareigą ją supirkti, tačiau ne absoliučiai ir ne bet kokia kaina. Šilumos ūkio atstovai pabrėžia, kad įgyvendinamuosiuose teisės aktuose paprastai numatomi kainos ribojimai, kad pareiga supirkti neperkrautų tarifų ir nesukeltų staigaus šilumos kainų šuolio galutiniams vartotojams.

    Be šilumos ūkio nuostatų, deregulavimo pakete numatomi ir kiti energetikos pakeitimai, susiję su elektros sąskaitų supaprastinimu ir dalimi dujų saugumo priemonių. Vis dėlto didžiausio dėmesio šiuo metu sulaukia būtent bandymas sukurti aiškesnes taisykles žaliai šilumai iš elektros ir paskatinti investicijas į šilumos ūkiui reikalingą infrastruktūrą.

  • Lenkijos ciep­l­ų­ ūkio dekarbonizacija iki 2050 metų: apie 115 mlrd. eurų ir rizika mažoms įmonėms

    Lenkijos šilumos ūkio pertvarka iki 2050 metų gali kainuoti apie 115 mlrd. eurų, o didžiausią įtampą pajus mažesnės, savivaldybių valdomos bendrovės. Tokia išvada nuskambėjo Europos ekonomikos kongrese Katovicuose, kur šilumos sektoriaus atstovai ir reguliuotojas aptarė investicijų mastą bei reguliavimo pokyčius.

    Diskusijoje akcentuota, kad stambios grupės, turinčios prieigą prie kapitalo rinkų ir bankų finansavimo, greičiau „užsidarys“ investicinius planus. Tuo metu mažesnių miestų šilumos tiekėjams rizika didžiausia dėl ribotų skolinimosi galimybių, sudėtingesnio projektų parengimo ir jautresnių tarifų vartotojams.

    Tarifai ir reguliavimo „butelio kaklelis“

    Šilumos sektorius Lenkijoje jau seniai kelia klausimą dėl tarifų tvirtinimo procedūrų, kurios, rinkos dalyvių vertinimu, ne visuomet atitinka transformacijos greitį. Šalies energetikos reguliuotojas skelbia, kad vyksta darbai, skirti pagreitinti tarifų derinimą, tačiau pabrėžia, jog esminiai pokyčiai priklauso nuo įstatymų ir poįstatyminių aktų.

    Reguliavimo stabilumas įvardytas kaip vienas svarbiausių veiksnių, nes nuo jo priklauso projektų bankabilumas, tai yra reali galimybė pritraukti finansavimą už protingą kainą. Šilumos ūkio investicijos dažnai yra daugiametės, o jų grąža tiesiogiai susijusi su taisyklėmis, pagal kurias skaičiuojami tarifai ir leidžiama susigrąžinti sąnaudas.

    Elek­tri­fi­kacija ir sector coupling realybėje

    Vienu iš transformacijos krypčių laikoma šilumos ūkio elektrifikacija ir glaudesnė šilumos bei elektros sektorių sąveika. Praktikoje tai reiškia technologijas, kurios leidžia šilumą gaminti naudojant elektrą tada, kai jos rinkoje perteklius, pavyzdžiui, kainos krenta iki labai žemų ar net neigiamų reikšmių.

    Vis dėlto pabrėžta, kad mažesnėse įmonėse elektrifikacijos potencialas dažnai ribotas: trūksta tinklo pajėgumų, projektavimo kompetencijų, o investicijos į įrangą ir prijungimą gali būti per didelės. Dėl to šilumos kaupimo sprendimai, tokie kaip šilumos akumuliacinės talpyklos, įvardijami kaip praktiškas būdas didinti lankstumą ir mažinti sąnaudas piko metu.

    Kokios technologijos pakeis anglį?

    Šilumos sektoriaus atstovai nurodė, kad pasitraukimas nuo anglies realiai vyks per kelių technologijų derinį. Tarp dažniausiai minimų sprendimų yra dujiniai šaltiniai, power to heat technologijos, elektrodiniai katilai, šilumos siurbliai, šilumos kaupimas, taip pat biomasė ir atliekų energinis panaudojimas.

    Kalbėta, kad gamtinės dujos, nepaisant ilgalaikės dekarbonizacijos krypties, dar kurį laiką išliks svarbia tarpine grandimi, leidžiančia greitai sumažinti emisijas ir užtikrinti sistemos patikimumą. Toks požiūris grindžiamas tuo, kad kai kuriose vietovėse alternatyvų diegimas reikalauja daugiau laiko, o šilumos tiekimas turi likti nepertraukiamas net ir šalčiausiomis dienomis.

    „Dujų vaidmuo šilumos ūkyje bus tik viena dėlionės dalis, tačiau be pilno energijos mišinio pereinamasis laikotarpis gali būti per brangus“, – sakė sektoriaus atstovas.

    Diskusijoje priminta, kad dalį dujų poreikio šalis padengia vietine gavyba, tačiau reikšminga dalis turi būti importuojama. Tuo pat metu sektoriui svarbu išlaikyti tiekimo saugumą ir numatyti kainų svyravimų rizikas, nes šilumos tarifai yra socialiai jautrūs, ypač mažesniuose miestuose.

    Mažoms šilumos įmonėms – finansavimo barjeras

    Ekspertai akcentavo, kad daug vietinių katilinių ir šilumos gamybos įrenginių yra nusidėvėję ir juos būtina modernizuoti. Problema ta, kad nors veikia įvairūs paramos mechanizmai, investicijoms dažnai trūksta lankstaus modelio, pritaikyto skirtingo dydžio sistemoms ir jų vartotojų pajėgumui mokėti.

    Šilumos įmonių vadovai pabrėžė, kad operacinė parama gali padėti trumpuoju laikotarpiu, bet ne visuomet išsprendžia pagrindinį klausimą, kaip finansuoti dideles kapitalo investicijas. Dėl to, jų teigimu, transformacijos sėkmė priklausys nuo to, ar bus sukurta aiški, prognozuojama ir bankams suprantama investicijų grąžos logika.

    Įrangos tiekimo terminai ilgėja

    Papildomu iššūkiu tapo technologinės įrangos tiekimo grandinės: rinkoje fiksuojami gerokai ilgesni pristatymo terminai nei ankstesniais metais. Tai didina riziką vėluoti su projektais ir brangina visą pertvarkos planą, nes projektų grafikai ir finansavimo sąlygos paprastai remiasi aiškiais įgyvendinimo terminais.

    Dideliems, šimtų megavatų projektams administracinės procedūros taip pat gali užtrukti, o tai mažina prognozuojamumą investuotojams ir finansų institucijoms. Dėl šios priežasties sektorius prašo greitesnių leidimų, aiškesnių taisyklių ir ilgesnio reguliacinio stabilumo horizonto.

    Kodėl šilumos ūkis toks svarbus?

    Šilumos tiekimas Lenkijoje laikomas viena svarbiausių energetinio saugumo dalių, nes didelė gyventojų dalis naudojasi centralizuotu šildymu. Diskusijoje atkreiptas dėmesys, kad kai kuriose Vakarų ir Pietų Europos šalyse centralizuotos šilumos dalis mažesnė, todėl politinis ir investicinis dėmesys šiam sektoriui ten silpnesnis.

    Šiaurės šalyse centralizuotas šildymas paplitęs labiau, todėl jų patirtis dažniau lyginama su Lenkija. Vis dėlto Lenkijos atveju transformacijos mastas ir investicijų suma reiškia, kad be koordinuoto reguliavimo, finansinių instrumentų ir technologinio lankstumo planas gali tapti sunkiai įgyvendinamas mažesnėms įmonėms.