Lenkijos ciep­l­ų­ ūkio dekarbonizacija iki 2050 metų: apie 115 mlrd. eurų ir rizika mažoms įmonėms

Lenkijos šilumos ūkio pertvarka iki 2050 metų gali kainuoti apie 115 mlrd. eurų, o didžiausią įtampą pajus mažesnės, savivaldybių valdomos bendrovės. Tokia išvada nuskambėjo Europos ekonomikos kongrese Katovicuose, kur šilumos sektoriaus atstovai ir reguliuotojas aptarė investicijų mastą bei reguliavimo pokyčius.

Diskusijoje akcentuota, kad stambios grupės, turinčios prieigą prie kapitalo rinkų ir bankų finansavimo, greičiau „užsidarys“ investicinius planus. Tuo metu mažesnių miestų šilumos tiekėjams rizika didžiausia dėl ribotų skolinimosi galimybių, sudėtingesnio projektų parengimo ir jautresnių tarifų vartotojams.

Tarifai ir reguliavimo „butelio kaklelis“

Šilumos sektorius Lenkijoje jau seniai kelia klausimą dėl tarifų tvirtinimo procedūrų, kurios, rinkos dalyvių vertinimu, ne visuomet atitinka transformacijos greitį. Šalies energetikos reguliuotojas skelbia, kad vyksta darbai, skirti pagreitinti tarifų derinimą, tačiau pabrėžia, jog esminiai pokyčiai priklauso nuo įstatymų ir poįstatyminių aktų.

Reguliavimo stabilumas įvardytas kaip vienas svarbiausių veiksnių, nes nuo jo priklauso projektų bankabilumas, tai yra reali galimybė pritraukti finansavimą už protingą kainą. Šilumos ūkio investicijos dažnai yra daugiametės, o jų grąža tiesiogiai susijusi su taisyklėmis, pagal kurias skaičiuojami tarifai ir leidžiama susigrąžinti sąnaudas.

Elek­tri­fi­kacija ir sector coupling realybėje

Vienu iš transformacijos krypčių laikoma šilumos ūkio elektrifikacija ir glaudesnė šilumos bei elektros sektorių sąveika. Praktikoje tai reiškia technologijas, kurios leidžia šilumą gaminti naudojant elektrą tada, kai jos rinkoje perteklius, pavyzdžiui, kainos krenta iki labai žemų ar net neigiamų reikšmių.

Vis dėlto pabrėžta, kad mažesnėse įmonėse elektrifikacijos potencialas dažnai ribotas: trūksta tinklo pajėgumų, projektavimo kompetencijų, o investicijos į įrangą ir prijungimą gali būti per didelės. Dėl to šilumos kaupimo sprendimai, tokie kaip šilumos akumuliacinės talpyklos, įvardijami kaip praktiškas būdas didinti lankstumą ir mažinti sąnaudas piko metu.

Kokios technologijos pakeis anglį?

Šilumos sektoriaus atstovai nurodė, kad pasitraukimas nuo anglies realiai vyks per kelių technologijų derinį. Tarp dažniausiai minimų sprendimų yra dujiniai šaltiniai, power to heat technologijos, elektrodiniai katilai, šilumos siurbliai, šilumos kaupimas, taip pat biomasė ir atliekų energinis panaudojimas.

Kalbėta, kad gamtinės dujos, nepaisant ilgalaikės dekarbonizacijos krypties, dar kurį laiką išliks svarbia tarpine grandimi, leidžiančia greitai sumažinti emisijas ir užtikrinti sistemos patikimumą. Toks požiūris grindžiamas tuo, kad kai kuriose vietovėse alternatyvų diegimas reikalauja daugiau laiko, o šilumos tiekimas turi likti nepertraukiamas net ir šalčiausiomis dienomis.

„Dujų vaidmuo šilumos ūkyje bus tik viena dėlionės dalis, tačiau be pilno energijos mišinio pereinamasis laikotarpis gali būti per brangus“, – sakė sektoriaus atstovas.

Diskusijoje priminta, kad dalį dujų poreikio šalis padengia vietine gavyba, tačiau reikšminga dalis turi būti importuojama. Tuo pat metu sektoriui svarbu išlaikyti tiekimo saugumą ir numatyti kainų svyravimų rizikas, nes šilumos tarifai yra socialiai jautrūs, ypač mažesniuose miestuose.

Mažoms šilumos įmonėms – finansavimo barjeras

Ekspertai akcentavo, kad daug vietinių katilinių ir šilumos gamybos įrenginių yra nusidėvėję ir juos būtina modernizuoti. Problema ta, kad nors veikia įvairūs paramos mechanizmai, investicijoms dažnai trūksta lankstaus modelio, pritaikyto skirtingo dydžio sistemoms ir jų vartotojų pajėgumui mokėti.

Šilumos įmonių vadovai pabrėžė, kad operacinė parama gali padėti trumpuoju laikotarpiu, bet ne visuomet išsprendžia pagrindinį klausimą, kaip finansuoti dideles kapitalo investicijas. Dėl to, jų teigimu, transformacijos sėkmė priklausys nuo to, ar bus sukurta aiški, prognozuojama ir bankams suprantama investicijų grąžos logika.

Įrangos tiekimo terminai ilgėja

Papildomu iššūkiu tapo technologinės įrangos tiekimo grandinės: rinkoje fiksuojami gerokai ilgesni pristatymo terminai nei ankstesniais metais. Tai didina riziką vėluoti su projektais ir brangina visą pertvarkos planą, nes projektų grafikai ir finansavimo sąlygos paprastai remiasi aiškiais įgyvendinimo terminais.

Dideliems, šimtų megavatų projektams administracinės procedūros taip pat gali užtrukti, o tai mažina prognozuojamumą investuotojams ir finansų institucijoms. Dėl šios priežasties sektorius prašo greitesnių leidimų, aiškesnių taisyklių ir ilgesnio reguliacinio stabilumo horizonto.

Kodėl šilumos ūkis toks svarbus?

Šilumos tiekimas Lenkijoje laikomas viena svarbiausių energetinio saugumo dalių, nes didelė gyventojų dalis naudojasi centralizuotu šildymu. Diskusijoje atkreiptas dėmesys, kad kai kuriose Vakarų ir Pietų Europos šalyse centralizuotos šilumos dalis mažesnė, todėl politinis ir investicinis dėmesys šiam sektoriui ten silpnesnis.

Šiaurės šalyse centralizuotas šildymas paplitęs labiau, todėl jų patirtis dažniau lyginama su Lenkija. Vis dėlto Lenkijos atveju transformacijos mastas ir investicijų suma reiškia, kad be koordinuoto reguliavimo, finansinių instrumentų ir technologinio lankstumo planas gali tapti sunkiai įgyvendinamas mažesnėms įmonėms.