CP v2

Tag: Šilumos siurbliai

  • Berlyno „Cloover“ užsitikrino 86,2 mln. eurų finansavimą: pelningumas ir DI neo-komunalinių paslaugų planas

    Berlyno „Cloover“ užsitikrino 86,2 mln. eurų finansavimą: pelningumas ir DI neo-komunalinių paslaugų planas

    Berlyne įsikūrusi bendrovė „Cloover“, kuri vysto DI pagrįstą energijos platformą namų saulės elektrinėms, šilumos siurbliams ir būsto elektrifikacijai, pranešė užsitikrinusi 86,2 mln. eurų finansavimo priemonę. Įmonė taip pat skelbia pasiekusi pelningumą praėjus maždaug trejiems metams nuo įkūrimo.

    Pasak „Cloover“, jos metinių pajamų tempas viršija 301,7 mln. eurų. Įmonė tvirtina, kad nauja finansavimo priemonė papildo anksčiau paskelbtą didesnį finansavimo įsipareigojimą, susijusį su energijos įrangos ir įrengimo projektų finansavimu.

    Finansavimas ir plėtra Europoje

    „Cloover“ nurodo, kad bendras jos turimos finansavimo galios dydis po šio sandorio viršija 1,12 mlrd. eurų. Ši suma siejama su Europos investicijų fondo garantija, skirta energijos įrangos ir įrengimo finansavimui įmonės veiklos rinkose.

    Bendrovė teigia planuojanti plėtrą į Jungtinę Karalystę, Prancūziją ir Lenkiją. Tokia kryptis atitinka bendrą Europos rinkos tendenciją, kai namų ūkių elektrifikacija spartėja, o investicijų poreikis didėja dėl saulės elektrinių, kaupiklių, šilumos siurblių ir elektromobilių įkrovimo infrastruktūros diegimo.

    Modelis: partnerystė su montuotojais

    Įmonę 2023 metais įkūrė Jodokas Betschartas, Pederis Bromsas ir Valentinas Gönczy. „Cloover“ teigia, kad vietoje nuosavos didelės pardavimų komandos pasirinko bendradarbiauti su nepriklausomais montuotojais ir jiems suteikti finansavimą, programinę įrangą bei energijos produktus.

    Pagal deklaruojamą modelį montuotojai išlaiko savo prekės ženklą, klientų bazę ir pasirinktą įrangą, o finansavimas įtraukiamas į pardavimo momentą. „Cloover“ tikina, kad galutiniam klientui sprendimas dėl finansavimo gali būti pateikiamas greičiau nei per dvi minutes, nereikalaujant pradinių įmokų, o išlaidas galima išdėstyti iki 25 metų.

    „Mes pasiekiame namų ūkius per montuotojus, kuriais jie jau pasitiki, o tada kiekvieną namą paverčiame elektrine, o savininką – energijos rinkos dalyviu“, – sakė „Cloover“ bendraįkūrėjas Jodokas Betschartas.

    Neo-komunalinių paslaugų ambicija

    „Cloover“ skelbia siekianti per „Cloover Energy“ paversti namus virtualiomis elektrinėmis. Įmonė aiškina, kad įdiegus namų energijos valdymo sistemą būtų derinami dinaminiai ir fiksuoti tarifai, o išskaidyti ištekliai, tokie kaip saulės elektrinės, baterijos, šilumos siurbliai ir elektromobilių įkrovikliai, būtų agreguojami į vieną lankstumo portfelį.

    Šį derinį bendrovė vadina DI gimtąja neo-komunalinių paslaugų koncepcija, kur vertė kuriama ne nuosavomis elektrinėmis, o įdiegtu namų ūkių technologijų parku ir jo gebėjimu lanksčiai vartoti, kaupti ar atiduoti energiją į tinklą.

    „Viskas, ką darome, veikia DI pagrindu – nuo rizikos vertinimo iki energijos optimizavimo kiekvienuose namuose“, – sakė „Cloover“ bendraįkūrėjas Valentinas Gönczy.

    Bendrovė argumentuoja, kad Europoje keičiantis skatinimo schemoms, įskaitant į tinklą atiduodamos energijos apmokėjimo modelių peržiūras, didesnę reikšmę įgauna lankstumo paslaugos. Tokiame kontekste virtualios elektrinės tampa būdu namų ūkiams uždirbti ne iš fiksuoto tarifo, o iš realiu laiku įvertinamos tinklo naudos.

    „Cloover“ teigimu, šiuo metu ji veikia penkiose Europos rinkose ir per partnerystę su montuotojais per metus įgyvendina apie 20 000 įrengimų. Įmonė taip pat tvirtina esanti tarp trijų didžiausių gyvenamosios energetikos žaidėjų didžiausioje Europos energijos rinkoje, tačiau detalesnio palyginimo metodikos neatskleidžia.

  • Europos Komisija patvirtino Graikijos socialinio klimato planą: 4,8 mlrd. eurų parama pereinant prie švaresnės energijos

    Europos Komisija patvirtino Graikijos socialinio klimato planą: 4,8 mlrd. eurų parama pereinant prie švaresnės energijos

    Europos Komisija patvirtino Graikijos socialinio klimato planą, parengtą pagal ES Socialinio klimato fondo taisykles. Tai jau penktasis patvirtintas nacionalinis planas, o pagal biudžetą jis laikomas didžiausiu tarp iki šiol patvirtintų.

    Socialinio klimato fondas finansuojamas iš pajamų, gaunamų už apyvartinius taršos leidimus, ir skirtas sušvelninti perėjimo prie švaresnės ekonomikos poveikį gyventojams bei smulkiam verslui. Ypatingas dėmesys skiriamas pažeidžiamoms namų ūkių grupėms ir toms teritorijoms, kuriose alternatyvos iškastiniam kurui diegiamos lėčiau.

    Kiek lėšų numatyta iki 2032 metų

    Pagal patvirtintą planą iki 2032 metų numatoma sutelkti apie 4,77 mlrd. eurų. Iš jų apie 3,57 mlrd. eurų sudarytų ES finansavimas, o apie 1,2 mlrd. eurų būtų skiriama iš nacionalinių lėšų.

    Europos Komisijos vertinimu, jei suplanuotos investicijos ir reformos bus įgyvendintos, jos galėtų sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas maždaug 811 000 tonų anglies dioksido ekvivalento per metus iki 2032 metų. Tai siejama su platesne ES kryptimi mažinti iškastinio kuro vartojimą pastatuose ir transporte.

    Daugiausia dėmesio namų ūkiams

    Plane numatyta parama 460 000 pažeidžiamų namų ūkių, kad šie mažiau priklausytų nuo iškastinio kuro. Viena pagrindinių priemonių yra būsto energinio efektyvumo didinimas, planuojant iki 62 000 būsto renovacijų.

    Taip pat numatytas spartus šilumos siurblių ir saulės energijos vandens šildymo sistemų diegimas: planuojama įrengti apie 200 000 tokių sprendimų. Kartu planuojama sukurti 2 800 naujų energiškai efektyvių socialinių būstų vienetų.

    Atskira dalis lėšų, apie 226 mln. eurų, skiriama viešųjų studentų bendrabučių renovacijai. Tikimasi, kad tai pagerins galimybes siekti aukštojo mokslo 5 930 studentų, kuriems gyvenamoji vieta ir jos kaina yra svarbus veiksnys renkantis studijas.

    Įvedus naująją apyvartinių taršos leidimų sistemą pastatams ir kelių transportui, plane numatyta laikina šildymo išmoka. Ji turėtų padėti iki 800 000 namų ūkių per metus kompensuoti dalį šildymo išlaidų pereinamuoju laikotarpiu.

    Transportas, prieinamumas ir parama verslui

    Numatoma, kad apie 300 000 pažeidžiamų gyventojų pajus viešojo transporto kokybės ir pasiekiamumo pagerėjimą. Plane įrašytas daugiau nei 200 naujų elektrinių autobusų įsigijimas miesto teritorijose, kuriose susisiekimas šiuo metu ribotas.

    Taip pat planuojama įsigyti 22 naujus metro traukinius Atėnuose, plėtoti pagal poreikį kviečiamo transporto paslaugas atokesnėse vietovėse ir įrengti įkrovimo infrastruktūrą. Papildomai numatoma socialinės lizingo schema, kuri turėtų sudaryti sąlygas 15 000 nuo automobilio priklausomų namų ūkių naudotis elektromobiliais už įperkamesnę mėnesio kainą.

    Plane įtrauktos ir priemonės žmonėms su negalia: numatoma finansuoti daugiau nei 12 000 judumo priemonių, pavyzdžiui, elektrinių vežimėlių ir paspirtukų. Taip pat planuojama sukurti specializuotą mokyklinį transportą mokiniams su negalia ir gerinti infrastruktūros prieinamumą geležinkelio bei metro stotyse.

    Verslui numatyta parama daugiau nei 28 000 mikroįmonių, kad jos galėtų pereiti prie švaresnių pastatų ir transporto sprendimų. Tam skiriama reikšminga suma, įvardijama apie 820 mln. eurų, kuri būtų nukreipta į tikslines energinio efektyvumo priemones ir subsidijas, mažinančias energijos bei transporto sąnaudas.

    Europos Komisija nurodo, kad Graikija galės prašyti pirmosios išmokos pradėjusi įgyvendinimą ir pasiekusi numatytus tarpinius rodiklius. Praktikoje tai reiškia, kad finansavimas bus siejamas su aiškiais projektais ir reformomis, o ne vien planuojamais ketinimais.

  • Geotermija Europoje stringa: kokias reguliavimo taisykles šalys taiko, kad projektai judėtų greičiau

    Geotermija Europoje stringa: kokias reguliavimo taisykles šalys taiko, kad projektai judėtų greičiau

    Geotermijos proveržį stabdo taisyklės

    Europos Sąjungoje geoterminė energija kol kas sudaro tik apie 0,2 proc. elektros gamybos ir maždaug 0,7 proc. šilumos tiekimo. Europos Komisijos užsakymu parengtoje analizėje pažymima, kad technologinis potencialas gerokai didesnis, tačiau pažanga skirtingose valstybėse nevienoda.

    Vertinimai rodo, kad sparčiau diegiant geotermiją iki 2030 metų ji galėtų prisidėti prie reikšmingos šildymo ir vėsinimo paklausos dalies, taip pat prie dalies elektros gamybos. Vis dėlto realybėje daugelis projektų užstringa ne dėl išteklių stokos, o dėl administracinių ir rinkos kliūčių.

    Kur dažniausiai užstringa projektai

    Tyrime pabrėžiama, kad viena didžiausių problemų yra nevienodi reikalavimai skirtingose šalyse ir sudėtingos, ilgai trunkančios leidimų procedūros. Prie to prisideda ribota prieiga prie požeminių duomenų ir sunkumai užsitikrinant pirkėjus projekto pradžioje, ypač ten, kur silpnai išvystyti centralizuotos šilumos tinklai.

    Praktikoje tai reiškia didesnę investuotojų riziką: išlaidos žvalgybai patiriamos anksčiau nei atsiranda aiškumas dėl leidimų, prisijungimo galimybių ar šilumos realizavimo. Dėl to dalis projektų nepasiekia gręžimo etapo arba užsitęsia ilgiau, nei planuota.

    Kas veikia geriausiai: gerosios praktikos pavyzdžiai

    Vienas iš efektyvesnių sprendimų yra griežtesnė žvalgybos licencijų priežiūra, kad teritorijos nebūtų rezervuojamos spekuliatyviai. Pavyzdžiui, Vengrijoje leidimų trukmė ribojama iki ketverių metų, o institucijos aktyviai seka pažangą ir, jei darbai nevyksta, licencijos gali būti atšaukiamos.

    Danijoje žvalgybos leidimai valdomi etapais: vystymas skaidomas į kelias fazes su aiškiais reikalavimais, o nepasiekus nustatytų tikslų leidimas gali būti panaikinamas. Tokia tvarka didina konkurenciją ir užtikrina, kad prioritetą gautų pajėgūs projektų vystytojai.

    Kita kryptis – supaprastinti seklios geotermijos sprendimų diegimą, kai kalbama apie gruntinius šilumos siurblius ar mažesnes sistemas. Prancūzijoje daliai įrenginių taikoma supaprastinta skaitmeninė deklaravimo tvarka, o kai kurios valstybės seklius, uždaros sistemos projektus nukreipia derinti savivaldybių lygiu, išlaikant vietos specifikos patikrą.

    Giliųjų projektų atveju svarbus reguliavimo aiškumas ir institucijų atsakomybės suvienodinimas. Vengrija 2023 metais konsolidavo giliųjų geotermijos projektų priežiūrą pagal kasybos teisinį režimą, sumažindama dubliavimąsi, kai skirtingi gyliai patekdavo į skirtingus įstatymus ir institucijas.

    Leidimų trukmę trumpinti padeda ir integruoti poveikio aplinkai vertinimo sprendimai. Prancūzija leido kai kurias paraiškas teikti lygiagrečiai, mažino pasikartojančių dokumentų kiekį ir vietoj kelių atskirų konsultacijų taikė vieną viešą nagrinėjimą, taip mažindama procedūrų dubliavimą.

    Investuotojų riziką mažina skaidrūs, centralizuoti požeminių duomenų registrai. Danijoje duomenys apie požemį privalomai teikiami atsakingai geologinei institucijai, o po nustatyto termino jie tampa vieši, o Nyderlanduose atvirų duomenų platformos ir privalomas teikimas padeda išlaikyti nacionalinių modelių tikslumą.

    Kai kuriose šalyse taikomi ir fizinių ar virtualių duomenų kambarių modeliai, leidžiantys specialistams peržiūrėti žvalgybos informaciją prieš prisiimant didesnius finansinius įsipareigojimus. Tokie sprendimai perimti iš naftos ir dujų sektoriaus praktikos ir pritaikomi geotermijai, kur gręžinių rizika išlieka reikšminga.

    Ekonominę geotermijos logiką gali sustiprinti ir fiskalinės paskatos, ypač centralizuotos šilumos tinkluose. Prancūzijoje taikomas sumažintas pridėtinės vertės mokesčio tarifas šilumai iš tinklų, jei bent 50 proc. energijos sudaro atsinaujinantys šaltiniai arba šilumos atgavimas, taip didinant galutinių vartotojų motyvaciją rinktis mažiau taršius sprendimus.

    Paklausos stabilumą gerina modeliai, kai geoterminė šiluma tiekiama vienam dideliam pramonės vartotojui, nes taip užtikrinamas pastovesnis pajamų srautas. Panašiai veikia ir šiltnamių klasterių sprendimai, kai kelios įmonės dalijasi infrastruktūra ir rizika, o šilumos poreikis išlieka aukštas visą sezoną.

    Galiausiai, kai kuriuose regionuose vystomi dvigubos naudos projektai, kai kartu su geotermine energija iš sūrymų išgaunamas litis. Toks modelis kuria papildomą pajamų šaltinį, tačiau reikalauja aiškaus suderinto reguliavimo, kad energijos ir naudingųjų iškasenų leidimai nebūtų tvarkomi kaip du nesusiję projektai.

    Bendra išvada paprasta: geotermijos plėtra Europoje dažnai priklauso ne nuo technologijų brandos, o nuo to, ar valstybės sugeba sukurti proporcingą, greitą ir skaidrų reguliavimą. Ten, kur leidimai aiškūs, duomenys prieinami, o paklausa užtikrinama per tinklus ar pramonę, projektai juda greičiau ir tampa patrauklesni finansuotojams.

  • Šildymas infraraudonaisiais vietoj šilumos siurblio? Ekspertai įspėja: kur sutaupysite, o kur permokėsite

    Kas yra infraraudonųjų spindulių šildymas

    Infraraudonųjų spindulių šildymas dažniausiai įrengiamas kaip elektrinės plėvelės, kilimėliai arba sieniniai ir lubiniai spinduliuotuvai. Tokia sistema pirmiausia šildo paviršius ir daiktus patalpoje, o ne vien tik orą, todėl šilumos pojūtis gali būti kitoks nei nuo įprastų radiatorių.

    Svarbu suprasti, kad tai vis tiek yra varžinis elektrinis šildymas: praktiškai 1 kilovatvalandė elektros virsta maždaug 1 kilovatvalande šilumos ten, kur ji naudojama. Tai reiškia, kad sistemos ekonomiškumą lemia ne „stebuklingas efektyvumas“, o pastato šilumos nuostoliai ir elektros kaina.

    Komfortas, dulkės ir drėgmė: kas tiesa, o kas mitas

    Žmogaus komfortą lemia ne tik oro temperatūra, bet ir aplinkinių paviršių vidutinė temperatūra, oro judėjimas bei drėgmė. Kai sienos, grindys ar baldai būna šiltesni, daliai žmonių pakanka palaikyti kiek žemesnę oro temperatūrą, o tai gali sumažinti šilumos nuostolius.

    Vis dėlto infraraudonieji spinduliai nepanaikina oro judėjimo: jį sukelia vėdinimas, temperatūrų skirtumai ir įprasta buitis. Todėl teiginiai, kad tokia sistema „nekelia dulkių“ ar „išsprendžia alergijas“, turėtų būti vertinami atsargiai.

    Kalbant apie pelėsį, šiltesni sienų paviršiai kai kuriais atvejais gali mažinti kondensacijos riziką, tačiau problema dažniausiai susijusi su šilumos tiltais, prasta ventiliacija ar konstrukciniu drėkimu. Jei priežastys nepašalinamos, vien šildymo būdas pelėsio neišgydys.

    Kaina: pigu įrengti, brangiau šildyti

    Didžiausias infraraudonųjų spindulių šildymo privalumas paprastai yra mažesnės pradinės investicijos. Dažnai nereikia katilinės, kamino, dujotiekio įvado ar vandens kontūrų išvedžiojimo, todėl montavimas būna paprastesnis ir greitesnis.

    Tačiau eksploatacijos logika kitokia nei šilumos siurblio. Šilumos siurblys, priklausomai nuo sąlygų ir sezono, gali pagaminti kelis kartus daugiau šilumos iš tos pačios elektros energijos, todėl vienos kilovatvalandės šilumos savikaina dažnai būna mažesnė.

    Dėl to varžinis elektrinis šildymas dažniausiai tampa jautriausias elektros tarifams ir pastato energinei klasei. Jei namas prastai apšiltintas, sąskaitos gali išaugti iki nemalonaus lygio, o rizika ypač didėja šaltesniais laikotarpiais.

    Praktikoje sprendimą verta grįsti ne pažadais, o skaičiais: pastato energinio naudingumo rodikliais, realiais šilumos nuostoliais, pasirinktais elektros tarifais ir gyventojų įpročiais. Patikimiausias kelias yra individualus energinis vertinimas arba projekto skaičiavimai, kurie leidžia palyginti kelių sistemų kaštus per 10–15 metų.

    Dar vienas aspektas – karšto vandens ruošimas: infraraudonųjų spindulių plėvelės ar panelės jo neparuošia, tad reikės atskiro sprendimo. Šilumos siurblio atveju dažnai vienu įrenginiu sprendžiami ir šildymo, ir karšto vandens poreikiai, nors tai kelia pradinę sistemos kainą.

    Infraraudonųjų spindulių šildymas gali pasiteisinti labai gerai apšiltintuose, nedaug šilumos prarandančiuose namuose, kai svarbus mažesnis įrengimo biudžetas ir paprasta priežiūra. Tačiau senesniuose ar energetiškai silpnuose pastatuose tai dažnai tampa brangiu pasirinkimu, jei prieš tai neatliekama rimta renovacija ir neįdiegiama efektyvi ventiliacija.

  • Vėsinantis lubų sprendimas vietoj kondicionieriaus: tylu, nematyti, bet montavimas kainuoja

    Karščių bangoms tampant vis dažnesnėms, namų vėsinimas vis dažniau sprendžiamas ne vien kondicionieriais. Pastaraisiais metais Europoje sparčiau plinta lubinis vėsinimas, dar vadinamas spinduliniu vėsinimu, kai patalpos temperatūra mažinama be triukšmo, skersvėjų ir intensyvaus oro pūtimo.

    Tokios sistemos esmė paprasta: po lubų apdaila įrengiami ploni vamzdeliai ar kilimėliai, kuriais cirkuliuoja vėsus vanduo. Šiluma iš patalpos į lubas perduodama palaipsniui, todėl vėsinama tolygiai, o sprendimas praktiškai „dingsta“ interjere.

    Kaip veikia lubinis vėsinimas

    Skirtingai nei įprastas kondicionierius, lubinis vėsinimas patalpos nešaldo stipria oro srove. Didžioji dalis komforto pasiekiama per šilumos spinduliavimą ir natūralią konvekciją, todėl nejaučiamas skersvėjis ir rečiau keliamos dulkės, kas aktualu alergiškiems žmonėms.

    Vis dėlto tai nėra sprendimas, skirtas „greitam atvėsinimui“. Praktikoje efektas dažniau juntamas po kelių valandų, nes sistema veikia stabiliai ir lėtai, palaikydama pasirinktą temperatūrą, o ne staigiai ją „numušdama“.

    Projektuojant būtina įvertinti rasos taško riziką: jei lubų paviršius per daug atšaldomas, gali kondensuotis drėgmė. Dėl to tokios sistemos paprastai komplektuojamos su automatiniais valdikliais ir drėgmės stebėsena, o kai kuriuose būstuose papildomai prireikia vėdinimo su sausinimo funkcija.

    Vienas sprendimas ir vasarai, ir žiemai

    Lubinė sistema gali būti naudojama ir šildymui, jei per kontūrą leidžiamas šiltas vanduo. Toks derinys ypač dažnai minimas kartu su šilumos siurbliu, nes tiek vėsinimui, tiek šildymui galima naudoti žemesnių temperatūrų vandenį, lyginant su dalimi tradicinių sprendimų.

    Privalumas tas, kad namuose išlieka vientisa estetika: nereikia matomų vidinių kondicionieriaus blokų, mažiau triukšmo, o sistema neužima vietos ant sienų. Tai ypač aktualu naujos statybos būstuose arba atliekant kapitalinį remontą, kai lubas vis tiek planuojama ardyti.

    Kaina ir kada apsimoka

    Didžiausias trūkumas dažniausiai yra įrengimo kaina ir darbų apimtis. Kadangi vamzdeliai įrengiami lubose, patogiausia tai planuoti statybų metu arba prieš galutinę apdailą, o įrengiant jau įrengtame būste gali tekti demontuoti lubų konstrukcijas.

    Ilgaamžiškumas ir mažesnė priežiūros būtinybė dažnai įvardijami kaip argumentai už. Tačiau galutinį atsakymą, ar sprendimas finansiškai naudingas, lemia konkreti situacija: namo šiluminės savybės, vėdinimo sistema, drėgmės režimas, pasirinkta automatikos kokybė ir tai, ar vėsinimas bus derinamas su šilumos siurbliu.

    Specialistai pabrėžia, kad prieš renkantis lubinį vėsinimą verta pasidaryti skaičiavimus ir projektą, o ne vadovautis vien reklaminiais pažadais. Tinkamai suprojektuota sistema gali duoti labai aukštą komfortą, bet klaidos parinkime dažniausiai kainuoja brangiai ir vėliau sunkiai pataisomos.

  • Vokietijoje vėjas ir saulė aplenkė iškastinį kurą, tačiau neigiamos elektros kainos niekur nedingo

    Vokietijoje vėjas ir saulė aplenkė iškastinį kurą, tačiau neigiamos elektros kainos niekur nedingo

    Vokietijos energetikos pertvarka pasiekė simbolinį lūžį: vėjo ir saulės elektrinės tapo didesniu elektros šaltiniu nei iškastinis kuras. Naujausi energetikos sektoriaus duomenys rodo, kad 2025 metais šie du atsinaujinantys šaltiniai kartu pagamino 44 proc. šalies elektros, o iškastinis kuras liko maždaug vienu procentiniu punktu žemiau.

    Tai ryškus pokytis, turint omenyje, kad nuo 2000 metais priimto Atsinaujinančios energijos įstatymo vėjo ir saulės dalis Vokietijos gamyboje išaugo apie 42 proc. Tuo pat metu anglis, ilgą laiką laikyta svarbiausiu, bet taršiausiu energijos šaltiniu, nuo daugiau nei pusės gamybos smuko iki maždaug 21 proc.

    Šis poslinkis stiprina lūkesčius, kad anglies atsisakymas gali įvykti anksčiau nei numatyta dabar galiojančiame grafike iki 2038 metų. Vis dėlto Vokietijos atvejį komplikuoja ir tai, kad šalis jau užbaigė branduolinės energetikos etapą, o tai reiškia mažiau stabilios bazinės generacijos sistemoje.

    Neigiamos kainos – augantis galvos skausmas

    Nors atsinaujinantys šaltiniai didina energetinę nepriklausomybę ir mažina emisijas, rinka vis dažniau susiduria su neigiamomis didmeninėmis elektros kainomis. Tai nutinka, kai pasiūla viršija paklausą, o dalis gamintojų už elektrą faktiškai turi primokėti, kad ją priimtų tinklas.

    Vėjo ir saulės gamyba priklauso nuo oro sąlygų, todėl pikinė generacija ne visada sutampa su vartojimu. Dėl to dažnėja gamybos ribojimas, kai elektrinių operatoriai laikinai sumažina galią arba visai išjungia parkus, ypač tais atvejais, kai gaminti tampa ekonomiškai nenaudinga.

    2026 metų pirmąjį pusmetį Vokietijoje komercinis gamybos ribojimas, vertinant pagal elektros kiekį, išaugo apie 20 proc. – nuo 1 216 iki 1 463 GWh. Tuo pat metu neigiamų kainų valandų skaičius mažėjo nuo 389 iki 299, o tai rodo, kad problema siejasi ne tik su kainų epizodais, bet ir su sistemos bei paskatų dizainu.

    Kodėl elektrifikacija stringa?

    Vienas iš būdų mažinti išjunginėjimų poreikį – didinti elektros vartojimą tada, kai jos gausu, tai yra spartinti elektrifikaciją. Tačiau Vokietijoje šią kryptį lydėjo prieštaringi sprendimai: atsisakyta teisėkūros iniciatyvų, kurios būtų spartinusios pastatų šildymo perėjimą prie mažiau taršių technologijų.

    Paradoksalu, kad šilumos siurbliai rinkoje vis tiek stiprėja. 2025 metais jie sudarė beveik pusę visų naujų šildymo sistemų pardavimų – 48 proc., o pardavimai siekė 299 000 vienetų, o 2026 metų pirmąjį ketvirtį augo dar 34 proc., palyginti su tuo pačiu 2025 metų laikotarpiu.

    Kitas silpnas taškas – išmaniųjų skaitiklių diegimas. Skelbiama, kad 2024 metais pažangius išmaniuosius skaitiklius turėjo tik apie 2 proc. namų ūkių, todėl daliai vartotojų sudėtinga pasinaudoti lanksčiais tarifais ir automatiškai perkelti vartojimą į valandas, kai elektra pigesnė arba jos perteklius didžiausias.

    Ekspertai pabrėžia, kad ateinančiais metais Vokietijai teks vienu metu spręsti kelias užduotis: sparčiau plėsti tinklus ir kaupimo pajėgumus, tobulinti rinkos taisykles bei kurti realias paskatas vartotojams ir verslui vartoti elektrą tada, kai ją efektyviausia gaminti. Priešingu atveju atsinaujinančios energetikos sėkmę ir toliau lydės brangiai kainuojantys gamybos ribojimai.

  • Centrinis šildymas iki 2040 metų: 3 sąlygos, nuo kurių priklausys 5,5 GW „power-to-heat“ tikslas

    Lenkijoje baigėsi viešos konsultacijos dėl Šilumos ūkio transformacijos iki 2040 metų strategijos projekto, kuriuo siekiama spartinti centralizuoto šilumos tiekimo elektrifikaciją. Dokumentas apima sisteminį šildymą, kai šiluma iš katilinių ir kogeneracinių elektrinių vartotojams tiekiama šilumos tinklais.

    Vienas ryškiausių projekto tikslų – iki 2040 metų pasiekti 5,5 GW šiluminės galios „power-to-heat“ sprendimuose, įskaitant didelio masto šilumos siurblius ir elektrinius katilus. Taip pat numatoma didinti atsinaujinančių energijos išteklių dalį šilumos ūkyje ir sparčiai plėsti šilumos kaupimo pajėgumus.

    Kas lemia elektrifikacijos sėkmę?

    Lenkijos šilumos energetikos sektorių vienijanti organizacija PTEC teigia, kad kryptis pasirinkta teisinga, tačiau tikslų įgyvendinimas priklausys nuo trijų tarpusavyje susijusių prielaidų. Pasak PTEC, vien deklaruoti galutinę viziją nepakanka – būtina aiški, numatoma ir investuotojams suprantama įgyvendinimo trajektorija.

    „Pagrindinis strategijos elementas yra 5,5 GW „power-to-heat“ tikslas, tačiau jo įgyvendinimas priklauso nuo trijų susijusių sąlygų“, – sakė PTEC vadovas Marcinas Laskowskis.

    Pirmoji sąlyga – elektros tinklų prijungimo galių prieinamumas. Didelio masto šilumos siurbliai ir elektrodiniai katilai reikalauja didelių galių, o dėl jų konkuruoja ir pramonė, transporto elektrifikacija, energijos kaupimo projektai bei duomenų centrai, todėl didmiesčiuose prijungimo „langas“ gali tapti kritiniu ribojimu.

    Antroji sąlyga – elektros tinklų naudojimo ekonomika, ypač perdavimo ir skirstymo dedamosios galutinėje kainoje. PTEC atkreipia dėmesį, kad „power-to-heat“ dažnai pristatomas kaip būdas naudoti pigesnę elektrą, kai sistemoje susidaro atsinaujinančios generacijos perteklius, tačiau realią naudą gali „suvalgyti“ fiksuotos ir su vartojimu susietos tinklų dedamosios.

    Trečioji sąlyga – šilumos tinklų modernizavimas ir plėtra. Elektriniai šilumos šaltiniai, šilumos kaupikliai ir žematemperatūriai sprendimai reikalauja tinklų, galinčių dirbti su nauju režimu, o investicijų poreikis tinkluose gali būti panašaus masto kaip ir naujų šilumos gamybos pajėgumų diegimas.

    Dujos, saugumas ir brangios alternatyvos

    PTEC pabrėžia, kad elektrifikacija turi vykti kartu išlaikant sistemos patikimumą ir galimybę remti nacionalinės elektros sistemos stabilumą, ypač piko metu. Ten, kur elektrifikacijos potencialas ribotas, šilumos ūkiui vis dar reikia sprendimų, galinčių greitai užtikrinti didelę šilumos galią.

    Strategijos projekte gamtinės dujos įvardijamos kaip pereinamasis kuras, tačiau PTEC ragina tiksliau apibrėžti kogeneracijos vaidmenį po 2035 metų. Organizacijos vertinimu, daugelyje miestų dujinės kogeneracijos jėgainės šiuo metu išlieka praktiškiausias būdas greitai pakeisti iš rinkos traukiamus anglies blokus, nemažinant tiekimo saugumo.

    „Svarbu, kad dokumentas įvertintų ne tik biometano ir vandenilio prieinamumą, bet ir tai, kad jų kaina išlieka aukšta“, – sakė M. Laskowskis.

    Strategijos projekte numatyta, kad iki 2040 metų centralizuotame šilumos tiekime atsinaujinantys energijos ištekliai sudarys 52,2 proc. Be to, planuojama, kad šilumos kaupimo pajėgumai pasieks 576 GWh, o tai turėtų padėti išlyginti sezoninius ir paros svyravimus.

    Kiek kainuos pertvarka?

    Strategijos rengėjai nurodo, kad šilumos ūkio transformacija pareikalaus didelio kapitalo ir ilgalaikio finansavimo stabilumo. Pagal projekto skaičiavimus, investicijų poreikis iki 2040 metų, priklausomai nuo pasirinkto scenarijaus, siektų apie 45–53 milijardus eurų.

    Tokia apimtis apima naujų šilumos gamybos pajėgumų statybą, šilumos tinklų modernizavimą ir plėtrą bei šilumos kaupiklių diegimą. Rinkos dalyviai pabrėžia, kad be aiškių reguliavimo taisyklių, tinklų plėtros planavimo ir ekonomiškai pagrįstų tarifų elektrifikacijos tempas gali atsilikti nuo užsibrėžtų tikslų.

  • Dinaminiai elektros tarifai Lenkijoje vis dar nišiniai: kas jais naudojasi ir kada jie mažina sąskaitas

    Dinaminiai elektros tarifai, kai kaina kinta priklausomai nuo paros valandos ir situacijos didmeninėje rinkoje, Lenkijoje dar tik skinasi kelią. Nors modelis žadamas kaip priemonė mažinti sąskaitas ir geriau išnaudoti atsinaujinančios energetikos gamybą, realiai juo naudojasi palyginti nedaug namų ūkių.

    Lenkijos ekonomikos analitikai skaičiuoja, kad 2025 metų pabaigoje dinaminį tarifą buvo pasirinkę apie 4 800 namų ūkių. Tai reikšmingas šuolis nuo maždaug 135 namų ūkių 2025 metų pradžioje, tačiau bendrame buitinių vartotojų kontekste dalis išlieka labai maža.

    Kas dažniausiai laimi iš dinaminio tarifo?

    Duomenys rodo, kad dinaminį tarifą dažniau renkasi daugiau elektros suvartojantys namų ūkiai. Paprastai tai žmonės, kurie namuose naudoja daugiau energijos reikalaujančius sprendimus, pavyzdžiui, šilumos siurblius, oro kondicionierius ar įkrauna elektromobilį.

    Tokiems vartotojams svarbiausia sąlyga yra galimybė perkelti dalį vartojimo į pigesnes valandas. Jei skalbimo mašina, indaplovė ar elektromobilio įkrovimas planuojami tada, kai sistemoje daugiau pigios elektros, dinaminis tarifas gali realiai sumažinti galutinę sąskaitą.

    Kodėl dinaminiai tarifai nepopuliarūs?

    Viena pagrindinių kliūčių yra infrastruktūra ir įpročiai. Dinaminiam tarifui būtini išmanieji skaitikliai, leidžiantys fiksuoti vartojimą pagal valandas, o jų paplitimas Lenkijoje 2025 metų pabaigoje siekė apie 48 proc., todėl dalis namų ūkių fiziškai dar negali pasirinkti tokio atsiskaitymo.

    Kitas barjeras yra informacijos trūkumas ir kainos rizika. Dinaminėse sutartyse vartotojas prisiima didesnę svyravimo dalį, nes piko metu kaina gali šoktelėti, o kai kurie tiekėjai nenumato aiškaus viršutinio kainos „lubų“ mechanizmo, todėl daliai žmonių toks planas atrodo per daug neapibrėžtas.

    Kas galėtų padidinti naudą?

    Ekspertai pabrėžia, kad didesnį efektą dinaminiai tarifai duotų tada, jei lankstesnė būtų ne tik elektros energijos, bet ir tinklo dedamoji. Kitaip tariant, jei kintamoji tinklo paslaugų dalis taip pat labiau atspindėtų realų sistemos apkrovimą skirtingomis valandomis, vartotojai turėtų stipresnę finansinę paskatą vartojimą planuoti.

    Tarptautinėje praktikoje dinaminiai tarifai siejami ir su platesniu tikslu didinti paklausos lankstumą, kad elektros sistema lengviau prisitaikytų prie augančios vėjo ir saulės elektrinių dalies. Tokiu atveju nauda būtų ne tik individuali, bet ir sisteminė, mažinant piko apkrovas ir operacines elektros sistemos sąnaudas.

    Kol kas Lenkijoje dinaminiai tarifai išlieka sprendimu, tinkamiausiu tiems, kurie turi didesnį vartojimą, išmanųjį skaitiklį ir gali sąmoningai valdyti, kada naudoja elektrą. Platesniam populiarumui reikės ir daugiau aiškumo dėl rizikų, ir didesnio vartotojų informuotumo.

  • Atsinaujinančios energijos perteklius ir neigiamos kainos: ar centralizuotas šildymas taps išeitimi?

    Europoje daugėjant vėjo ir saulės elektrinių, elektros sistemose vis dažniau fiksuojamos valandos, kai gamyba viršija paklausą. Tokiais momentais rinkoje pasirodo neigiamos kainos, o dalis atsinaujinančių išteklių generacijos ribojama, kad būtų išlaikytas tinklo stabilumas.

    Naujausiose energetikos rinkos tendencijose tai jau nebėra reta išimtis. Vien Lenkijoje 2025 metais skaičiuota 315 valandų su neigiamomis elektros kainomis, o dėl balansavimo priežasčių apribota apie 1,4 TWh atsinaujinančios energijos, tai yra maždaug dukart daugiau nei 2024 metais.

    Kas išjungia OZE ir kodėl

    Dauguma ribojimų atsiranda ne todėl, kad fiziškai trūktų laidų ar transformatorių, o todėl, kad sistemai stinga lankstumo. Kai paklausa maža, o saulės ar vėjo generacija didelė, operatoriams prireikia greito sprendimo, kaip subalansuoti gamybą ir vartojimą.

    Tokiose situacijose ribojimas tampa technine priemone, tačiau ekonomiškai jis reiškia prarastą pigią energiją. Be to, dažnėjant neigiamoms kainoms, investuotojai ir operatoriai vis dažniau ieško būdų, kaip perteklių „sugerti“ vietoje, užuot jį tiesiog atjungus.

    Centralizuotas šildymas kaip lankstumo „vartotojas“

    Viena realiausių krypčių yra centralizuotas šilumos sektorius, galintis laikiną elektros perteklių paversti šiluma. Lenkijos koncesijuotos šilumos įmonės 2024 metais pagamino apie 102 TWh šilumos, o vartotojams per tinklus patiekta apie 57,4 TWh, tai rodo didelę sektoriaus apimtį ir galimybes absorbuoti papildomą energiją.

    Elektros perteklių šilumos ūkyje leidžia panaudoti vadinamosios Power-to-Heat technologijos: elektrodiniai katilai, varžiniai elektriniai katilai, didelio masto šilumos siurbliai ir šilumos akumuliavimo talpyklos. Jų esmė paprasta: kai elektra pigi arba su neigiama kaina, ji paverčiama šiluma ir sukaupiama vėlesniam panaudojimui.

    Kam tai naudinga ir kas trukdo

    Elektros sistemai tai reiškia valdomą paklausą, kurią galima įjungti būtent tada, kai perteklius didžiausias. Šilumos gamintojams tai galimybė dalį šilumos pasigaminti ne iš iškastinio kuro, o iš rinkoje atsirandančios pigios elektros, taip mažinant priklausomybę nuo kuro kainų ir taršos kaštų.

    Vartotojams tai teoriškai galėtų reikšti lėtesnį šilumos kainų augimą, jei reguliavimas leistų operatyviai išnaudoti valandines kainas ir šilumos kaupimą. Tačiau praktikoje svarbi kliūtis išlieka tinklų ir galios dedamosios mokesčių struktūra: ji gali „suvalgyti“ pigios elektros pranašumą būtent tomis valandomis, kai sistema labiausiai nori papildomo vartojimo.

    Dėl to vis dažniau akcentuojama, kad Power-to-Heat turėtų būti vertinama ne tik kaip vietinis šilumos gamybos sprendimas, bet ir kaip visos energetikos sistemos infrastruktūros dalis. Kuo daugiau atsiras lankstaus vartojimo ir šilumos kaupimo projektų, tuo rečiau atsinaujinančios elektrinės bus priverstinai ribojamos, o neigiamos kainos taps lengviau suvaldomu rinkos signalu.

  • Lenkija keičia „Švaraus oro“ programą: nuo liepos 20 dienos didesnės išmokos ir daugiau išimčių

    Lenkijoje nuo liepos 20 dienos įsigalios pirmieji vadinamosios mažos reformos pakeitimai programoje „Švarus oras“, kuri finansuoja būsto termomodernizaciją ir taršą mažinančius sprendimus. Apie tai pranešė Nacionalinio aplinkos apsaugos ir vandens ūkio fondo vadovybė.

    Fondo teigimu, pakeitimų tikslas yra supaprastinti paramos gavimo tvarką ir išplėsti galimų pareiškėjų ratą, kartu sustiprinant viešųjų lėšų panaudojimo kontrolę. Programa Lenkijoje yra viena svarbiausių priemonių mažinant namų ūkių šildymo taršą ir energijos vartojimą.

    Kas keičiasi nuo liepos 20 dienos?

    Nuo liepos numatoma didesnė parama termomodernizacijai: daliai darbų parama bus padidinta papildomais 10 proc. Taip pat atsiras naujų išimčių taisyklei, pagal kurią paramai gauti iki šiol dažnai buvo vertinamas ne trumpesnis kaip 3 metų nuosavybės laikotarpis.

    Dar viena svarbi naujovė susijusi su išankstinių mokėjimų atsiskaitymu: laikas pateikti dokumentus ir pagrįsti avansų panaudojimą bus pailgintas iki 180 dienų vietoje 120 dienų. Praktikoje tai turėtų sumažinti riziką, kad projektai strigs dėl terminų ar rangos darbų vėlavimo.

    Mažiau paramos elektriniam šildymui

    Fondas taip pat planuoja palaipsniui atsitraukti nuo paramos elektriniam šildymui, jei tai nėra šilumos siurbliai. Numatyta pereinamoji tvarka galios iki 2026 metų pabaigos, kad gyventojai ir rinka spėtų prisitaikyti.

    Antroje metų pusėje dar ketinama įdiegti auditui skirtą kuponą, kuris turėtų paskatinti gyventojus sprendimus grįsti energinio efektyvumo vertinimu. Rudenį planuojamos derybos su Europos investicijų banku dėl platesnių programos pakeitimų, kurie galėtų startuoti nuo 2027 metų.