CP v2

Tag: Skaidulos

  • Mity apie raudonuosius lęšius griūva: pigus produktas, kurį per retai dedame į lėkštę

    Mity apie raudonuosius lęšius griūva: pigus produktas, kurį per retai dedame į lėkštę

    Raudonieji lęšiai yra viena maistingiausių ankštinių kultūrų, tačiau daugelyje namų jie vis dar lieka lentynose nepastebėti. Mitybos specialistai primena, kad kuo įvairesnis racionas, tuo lengviau surinkti svarbiausias maistines medžiagas ir mažinti perteklinį sočiųjų riebalų kiekį.

    Lęšiai išsiskiria augalinių baltymų ir skaidulų gausa, todėl padeda ilgiau jaustis sotiems. Juose taip pat yra B grupės vitaminų, geležies, kalio ir magnio, o šios medžiagos svarbios energijos apykaitai, nervų sistemai ir normaliam raumenų darbui.

    Dažnas mitas, kad lęšiai yra sunkiai virškinami, tačiau raudonieji lęšiai paprastai laikomi lengviau paruošiamais ir greičiau suminkštėjančiais už kai kurias kitas ankštines kultūras. Virškinimo diskomfortą dažniausiai sumažina paprasti įpročiai: perplovimas, tinkamas išvirimas ir saikingos porcijos, ypač jei ankštinių valgoma retai.

    Raudonieji lęšiai patogūs ir tuo, kad jiems nereikia ilgo mirkymo, todėl jie tinka greitam vakarienės planui. Juos galima virti vandenyje ar sultinyje, o išvirę jie greitai sutirština patiekalą, todėl ypač tinka sriuboms, troškiniams ir padažams.

    Norint švelnesnio skonio ir geresnės tekstūros, lęšius verta nuplauti sietelyje po tekančiu vandeniu, o tada virti iki minkštumo lengvai pasūdytame vandenyje. Jei norisi, kad jie neištižtų, svarbu nepervirti ir maišyti saikingai, ypač gaminant padažą.

    Skonį geriausiai atskleidžia paprasti prieskoniai ir aromatinės daržovės: svogūnas, česnakas, pomidorai, rūkyta paprika, raudonėlis ar bazilikas. Jautresniam virškinimui dažnai rekomenduojama rinktis prieskonius, kurie tradiciškai siejami su ankštinių patiekalais, pavyzdžiui, čiobrelį ar pankolį.

    Virtuvėje raudonieji lęšiai gali pakeisti dalį mėsos patiekaluose, kuriuose svarbiausia yra sotumas ir baltymai, pavyzdžiui, makaronų padažuose ar daržovių troškiniuose. Taip pat jie tinka kotletukams, užtepėlėms ir salotoms, o derinant su pilno grūdo produktais galima gauti visavertiškesnį aminorūgščių profilį.

  • Mažai kas žino, bet šis augalas gali padėti lieknėti: sotus, beveik nekaloringas

    Mažai kas žino, bet šis augalas gali padėti lieknėti: sotus, beveik nekaloringas

    Kas yra konjakas?

    Konjakas – Azijoje paplitęs gumbinis augalas, kurio pagrindinė vertė slypi šaknyje (gumbe). Iš jos gaminami miltai ir įvairūs produktai, dažniausiai makaronai „Shirataki“ bei ryžių pakaitalai, vertinami dėl itin mažo kaloringumo.

    Šie gaminiai pastaraisiais metais vis dažniau aptinkami ir Europos parduotuvėse, nes auga mažiau kaloringų bei mažiau angliavandenių turinčių alternatyvų paklausa. Konjako produktai dažniausiai būna neutralaus skonio, todėl jų sėkmę dažnai lemia padažas ir pagardai.

    Kodėl jis siejamas su sotumu?

    Konjako gumbuose yra tirpios skaidulos gliukomanano, kurios, gavus skysčių, brinksta ir sudaro gelį. Dėl to skrandžio turinys gali pasišalinti lėčiau, o sotumo jausmas kai kuriems žmonėms išlieka ilgiau.

    Europos maisto saugos institucijų vertinimu, gliukomananas, laikantis mažo kaloringumo mitybos, gali prisidėti prie svorio mažinimo, jei vartojamas tinkamu kiekiu ir su pakankamai vandens. Tačiau tai nėra stebuklingas sprendimas: rezultatą paprastai lemia bendras kalorijų balansas ir ilgalaikiai įpročiai.

    Kam tinka ir ką svarbu žinoti?

    Konjako makaronai ar ryžių pakaitalai dažnai pasirenkami žmonių, kurie mažina porcijų dydį arba ieško alternatyvų kvietiniams makaronams. Dalis gaminių yra be glitimo, todėl gali tikti glitimo netoleruojantiems, nors visada svarbu patikrinti ženklinimą.

    Renkantis konjako produktus verta atkreipti dėmesį į sudėtį: dalis gamintojų prideda kitų skaidulų ar priedų, keičiančių tekstūrą. Taip pat svarbu gerti pakankamai skysčių, nes brinkstančios skaidulos be vandens gali sukelti nemalonų pojūtį ar virškinimo sutrikimų.

    Dietologai pabrėžia, kad didžiausia konjako gaminių vertė – ne vitaminai ar mineralai, o galimybė sumažinti patiekalo energinę vertę nepajaučiant ryškaus alkio. Praktikoje tai geriausiai veikia tuomet, kai konjako makaronai derinami su baltymais, daržovėmis ir subalansuotais riebalais.

    Jei turite rijimo ar virškinamojo trakto problemų, vartojate vaistus ar sergate lėtinėmis ligomis, prieš dažniau įtraukiant konjako skaidulas į racioną verta pasitarti su gydytoju arba vaistininku. Tai ypač aktualu, jei planuojate vartoti gliukomanano papildus, o ne tik maisto produktus.

  • Pomidorinė be ryžių ir makaronų: vienas priedas ją paverčia sotesne ir skanesne

    Pomidorinė sriuba daugeliui asocijuojasi su ryžiais arba makaronais, tačiau vis dažniau ją bandoma sutirštinti ir praturtinti kitais ingredientais. Vienas paprastas pasirinkimas – pupelės, kurios suteikia sriubai daugiau sotumo ir švelniai kreminę tekstūrą, ypač jei dalį jų sutriname.

    Pupelės pomidorų pagrindo sriubose nėra naujiena: panašus derinys seniai paplitęs itališkose daržovių sriubose, tokiose kaip minestrone. Pomidorų rūgštelė ir švelnus ankštinių skonis papildo vienas kitą, todėl sriuba tampa ne tik tirštesnė, bet ir kompleksiškesnio skonio.

    Mitybos požiūriu pupelės pomidorinę papildo skaidulomis ir augaliniais baltymais, todėl patiekalas ilgiau suteikia sotumo. Tai ypač aktualu tiems, kurie ieško paprasto būdo sumažinti mėsos kiekį racione, tačiau nori, kad pietūs išliktų maistingi.

    Patogiausias variantas – konservuotos pupelės, nes jos jau išvirtos ir tinka naudoti iš karto. Svarbu jas gerai nuplauti po tekančiu vandeniu, kad pasišalintų sūresnis ar tirštesnis užpilas ir skonis būtų švaresnis.

    Jei turite daugiau laiko, galima rinktis sausas pupeles: jas verta pamirkyti per naktį, o vėliau išvirti iki minkštumo. Pomidorų pagrindą geriau rūgštinti ir pomidorus dėti tada, kai pupelės jau suminkštėjusios, nes rūgštis gali lėtinti ankštinių minkštėjimą.

    Pomidorinei tinka ir didesnės baltos pupelės, ir smulkesnės cannellini tipo pupelės, svarbu jų nepervirti, kad išlaikytų formą. Norint tirštesnės konsistencijos, dalį pupelių galima sutrinti ir grąžinti į puodą – sriuba taps kremiškesnė be jokios grietinėlės.

    Skoniui sustiprinti dažnai tinka česnakas, svogūnas, salierų stiebas ar morka, o pabaigoje – žolelės, pavyzdžiui, bazilikas ar raudonėlis. Taip pomidorinė su pupelėmis tampa universali: ji skani ir kaip lengvesnė vakarienė, ir kaip sotesni pietūs.

  • Pavojingas TikTok įprotis su čia sėklomis: gydytoja įspėja apie žalą žarnynui

    Kas blogai su čia geliu?

    Socialiniuose tinkluose išpopuliarėjo įprotis rytais išgerti stiklinę tiršto čia sėklų gelio. Tačiau gydytojai perspėja, kad dideli kiekiai ir netinkamas paruošimas kai kuriems žmonėms gali sukelti daugiau problemų nei naudos.

    Virškinamojo trakto sveikatos srityje dirbanti chirurgė Carmen Fong viešai atkreipė dėmesį į augantį skundų skaičių. Pasak jos, žmonės po šio įpročio vis dažniau susiduria su užkietėjusiais viduriais, pilvo pūtimu ir skausmingu dirginimu.

    Kodėl čia sėklos gali kenkti

    Pagrindinė rizika siejama su dideliu skaidulų kiekiu ir čia sėklų gebėjimu sugerti daug skysčio bei išbrinkti. Jei sėklų suvartojama per daug arba jos nepakankamai išbrinkinamos, žarnynui tenka didesnė mechaninė apkrova, o išmatų tūris gali staigiai padidėti.

    Toks staigus pokytis daliai žmonių baigiasi užkietėjimu, spazmais ar ryškiu diskomfortu, ypač jei trūksta vandens. Didesnę riziką paprastai turi tie, kurie jau anksčiau turėjo virškinimo sutrikimų, linkę į vidurių užkietėjimą arba staiga padidina skaidulų kiekį racione.

    Kaip vartoti saugiau

    Gydytoja nesiūlo čia sėklų atsisakyti visiškai, tačiau ragina laikytis saiko ir taisyklių. Dažniausiai rekomenduojama proporcija yra apie vienas valgomasis šaukštas čia sėklų vienai stiklinei vandens.

    Mišinį patariama pamirkyti 15–20 minučių, kad sėklos susidarytų gelį, o po to papildomai išgerti dar stiklinę vandens. Taip pat rekomenduojama tokius gėrimus vartoti ne kasdien, o kas kelias dienas, stebint savo savijautą.

    „Žarnyno sveikatai svarbiausia yra saikas, o ne ekstremalūs įpročiai“, – sakė Carmen Fong.

  • Traškios ropės kopūsto „bulvytės“ iš orkaitės: užkandis be riebalų, kuris nustebins

    Bulvytės fri – vienas populiariausių užkandžių, tačiau klasikinė versija, kepama aliejuje, dažnai turi daug kalorijų ir sočiųjų riebalų. Todėl vis daugiau žmonių ieško alternatyvų, kurios išlaikytų traškumą, bet būtų lengvesnės kasdieniam racionui.

    Vienas paprastas pasirinkimas – ropės kopūstas, dar vadinamas kaliarape. Nors jis dažniausiai valgomas žalias, orkaitėje kepamas ropės kopūstas tampa švelnesnio skonio, o dėl tvirtos struktūros jį lengva supjaustyti juostelėmis kaip bulvytes.

    Kuo išsiskiria ropės kopūstas?

    Ropės kopūstas vertinamas dėl skaidulų, kurios padeda palaikyti virškinimo sistemos veiklą ir ilgiau išlaikyti sotumo jausmą. Dėl to tokios orkaitėje keptos daržovių bulvytės dažnai pasirenkamos ir kaip lengvesnis užkandis, ir kaip garnyras prie mėsos ar žuvies.

    Dar vienas privalumas – neutralus, kiek salstelėjęs skonis. Jis leidžia lengvai pritaikyti skirtingus prieskonius ir išgauti tiek klasikinį, tiek aštresnį, ryškesnį rezultatą.

    Kaip iškepti, kad būtų trašku?

    Prieš kepant ropės kopūstą reikėtų nulupti ir supjaustyti panašaus storio lazdelėmis, kad jos iškeptų tolygiai. Svarbu sudėti į skardą vienu sluoksniu, paliekant tarpus, nes susiglaudusios daržovės labiau troškinasi nei skrunda.

    Skoniui paryškinti dažniausiai pakanka druskos, pipirų ir granuliuoto česnako. Jei norisi artimesnio klasikinių orkaitėje keptų bulvyčių aromato, tinka saldžioji arba rūkyta paprika, o ryškesniam skoniui – čili ar kajeno pipirai.

    Lengvas jogurtinis padažas

    Prie ropės kopūsto bulvyčių ypač tinka lengvas jogurtinis padažas. Jį galima sumaišyti iš natūralaus jogurto, smulkinto česnako, šlakelio citrinos sulčių ir šviežių žolelių.

    Ryškesnei versijai dažnai pasirenkamas krapų, svogūnų laiškų ar petražolių derinys, o dalis žmonių įmaišo ir šiek tiek garstyčių. Padažą verta paruošti kiek anksčiau, kad skoniai susijungtų, o pritaikyti jį galima ir prie kitų orkaitėje keptų daržovių.

  • 6 daržovės, kuriose skaidulų daugiau nei obuolyje: kasdieniai produktai ir jų nauda žarnynui

    Skaidulos dažnai siejamos su obuoliais, tačiau nemažai daržovių jų turi dar daugiau. Tai svarbu ne tik virškinimui: pakankamas skaidulų kiekis siejamas su stabilesniu cukraus kiekiu kraujyje, geresne cholesterolio kontrole ir ilgesniu sotumu po valgio.

    Mažame obuolyje įprastai yra apie 3,5 gramo skaidulų, vidutiniame – apie 4,2 gramo. Daugeliui suaugusiųjų rekomenduojama per dieną gauti apie 28 gramus skaidulų, tačiau realybėje dažnas jų suvartoja per mažai, ypač jei racione trūksta ankštinių ir daržovių.

    Viename vidutiniame artišoke yra apie 6,8 gramo skaidulų, todėl tai vienas ryškiausių pasirinkimų, jei siekiate didinti skaidulų kiekį. Artišokuose taip pat yra inulino, prebiotinės skaidulos, kuri gali palaikyti žarnyno mikrobiotos įvairovę.

    Virtos juodosios pupelės taip pat išsiskiria: pusėje stiklinės jų yra apie 7,6 gramo skaidulų. Be to, pupelės yra folio rūgšties šaltinis, o ankštinių įtraukimas į racioną dažnai padeda ilgiau išlikti sotiems.

    Stiklinėje virto moliūgo gali būti apie 9 gramus skaidulų, todėl tai patogus pasirinkimas sriuboms ar troškiniams. Moliūgas taip pat vertinamas dėl kalio ir vitamino A, o jo skonis lengvai pritaikomas tiek sūriems, tiek saldesniems patiekalams.

    Stiklinėje virtų saldžiųjų bulvių yra apie 8,2 gramo skaidulų, o kartu gaunama ir vitamino A bei vitamino B6. Norint išlaikyti didesnį sotumą, svarbu jų nepervirti ir, jei įmanoma, valgyti su odele, kai ji tinkamai paruošta.

    Pusėje stiklinės virtų žirnių yra apie 4,4 gramo skaidulų, be to, jie suteikia ir baltymų, todėl tinka greitam pietų priedui. Žirniai dažnai padeda lengviau surinkti dienos skaidulų normą net ir be radikalių mitybos pokyčių.

    Stiklinėje virtų brokolių yra apie 5,1 gramo skaidulų, o kartu gaunama ir vitaminų C, K bei antioksidantų. Brokoliai dažnai rekomenduojami kaip daržovė, kurią paprasta įtraukti į įvairius patiekalus nuo salotų iki garnyrų.

    Norint didinti skaidulų kiekį, dažniausiai geriausiai veikia paprasta strategija: į kasdienius patiekalus įtraukti ankštinių ir bent 2 skirtingas daržoves. Taip pat svarbu didinant skaidulų kiekį nepamiršti skysčių, nes tai padeda išvengti nemalonaus pilvo pūtimo.

  • Dauguma pusryčiauja per vėlai: kada ryte valgyti, kad žarnynas dirbtų sklandžiai?

    Daug žmonių pirmą dienos valgymą atideda kelioms valandoms po pabudimo, tačiau tai gali turėti įtakos virškinimui ir tuštinimosi reguliarumui. Specialistai pabrėžia, kad svarbus ne vien skaidulų ar vandens kiekis mityboje, bet ir pusryčių laikas.

    Dietologai atkreipia dėmesį, kad ryte storosios žarnos motorika būna aktyvesnė, o maistas šį procesą dar labiau paskatina. Būtent todėl pusryčiai daugeliui žmonių padeda natūraliai „įjungti“ žarnyno darbą.

    Kodėl ryte taip svarbu pavalgyti?

    Po pabudimo ir po valgio suaktyvėja vadinamasis gastrokolinis refleksas, kai virškinimo sistema sureaguoja į maistą ir paskatina žarnyno judesius. Ši reakcija dažniausiai būna stipresnė ryto valandomis, todėl laiku suvalgyti pusryčiai gali padėti išlaikyti reguliarų tuštinimąsi.

    Jei pirmą valgymą atidedate 2–3 valandoms ar ilgiau, galite „praleisti“ natūralų rytinį aktyvumo piką. Tokiu atveju organizmui kartais tampa sunkiau inicijuoti tuštinimąsi, o tai ypač aktualu žmonėms, linkusiems į vidurių užkietėjimą.

    „Pavalgius žarnynas gauna papildomą stimulą, o ryte ši organizmo reakcija dažnai būna stipriausia“, – sako mitybos specialistai, aiškindami, kodėl daliai žmonių pusryčiai tiesiogiai siejasi su rytiniu tuštinimusi.

    Per kiek laiko po pabudimo pusryčiauti?

    Dažniausiai rekomenduojama pavalgyti per pirmą valandą po pabudimo, ypač jei siekiate sureguliuoti virškinimą ir susikurti pastovesnį režimą. Reguliarus pusryčių laikas padeda organizmui formuoti nuspėjamą ritmą, o tai gali sumažinti diskomfortą ir „netikėtumus“ dienos eigoje.

    Vis dėlto individualūs skirtumai svarbūs: daliai žmonių ryte iškart valgyti sudėtinga dėl streso, ankstyvo kėlimosi ar sumažėjusio apetito. Tokiais atvejais specialistai pataria pradėti nuo mažesnės porcijos ir stabilaus grafiko, o ne nuo didelio kiekio maisto per prievartą.

    Ką įtraukti į pusryčius?

    Kad žarnynas dirbtų sklandžiau, pusryčiuose pravartu turėti skaidulų ir skysčių. Skaidulos didina išmatų tūrį, minkština jas ir padeda lengviau pasišalinti, ypač jei jų netrūksta kasdienėje mityboje.

    Praktiškai tai gali būti avižos, viso grūdo produktai, uogos, taip pat chia ar linų sėklos. Ne mažiau svarbu išgerti stiklinę vandens, nes skaiduloms reikia skysčių, kad jos atliktų savo funkciją.

    Kai kuriems žmonėms rytinė kava taip pat veikia kaip papildomas stimulas, nes kofeinas gali skatinti žarnyno judesius. Tačiau jautresniems asmenims kava tuščiu skrandžiu gali dirginti, todėl ją geriau derinti su maistu ir stebėti individualią reakciją.

  • Ryžiai ar bulvės: dietologai paaiškino, kas sveikiau, bet yra vienas svarbus kabliukas

    Ryžiai ar bulvės: dietologai paaiškino, kas sveikiau, bet yra vienas svarbus kabliukas

    Socialiniuose tinkluose periodiškai atgimsta raginimai atsisakyti vadinamųjų baltųjų produktų, į vieną krūvą sudedant duoną, makaronus, ryžius ir bulves. Toks patarimas skamba paprastai, tačiau realybėje mažai ką paaiškina, nes angliavandeniai yra vienas pagrindinių organizmo energijos šaltinių. Daug svarbiau ne pats produktas, o porcijos, paruošimo būdas ir tai, kuo papildomas visas patiekalas.

    Lyginant vien kalorijas, bulvės dažnai nustebina: 100 gramų virtų bulvių paprastai turi mažiau energinės vertės nei 100 gramų virtų baltųjų ryžių. Vis dėlto toks palyginimas gali klaidinti, nes realiose lėkštėse porcijos skiriasi, o ryžiai dažnai valgomi su riebesniais priedais ar padažais. Todėl klausimas ryžiai ar bulvės dažniausiai yra klausimas apie viso valgio sudėtį.

    Bulvės, ypač virtos, keptos orkaitėje ar su lupena, gali būti maistiniu požiūriu visavertis pasirinkimas. Jose yra kalio, vitamino C, vitamino B6 ir skaidulų, kurios padeda ilgiau jaustis sotiems ir palaiko žarnyno veiklą. Baltieji ryžiai paprastai turi mažiau skaidulų ir mikroelementų, nors kai kuriems žmonėms tinka dėl lengvesnio virškinimo.

    Ryžių atsisakyti nebūtina, tačiau verta rinktis įvairesnes rūšis ir dažniau kaitalioti garnyrus. Rudieji ryžiai, parboiled ar laukiniai ryžiai paprastai turi daugiau skaidulų, o įvairinimas padeda išvengti situacijos, kai vienas produktas kasdien sudaro didelę raciono dalį. Tai ypač aktualu tiems, kurie dažnai renkasi greitai paruošiamus patiekalus.

    Kas svarbu cukraus kiekiui kraujyje?

    Bulvėms dažniau prikišamas poveikis gliukozės kiekiui kraujyje: jų krakmolas gali būti greičiau paverčiamas gliukoze, todėl didelė porcija, suvalgyta be kitų maisto medžiagų, gali sukelti spartesnį cukraus šuolį. Tačiau praktikoje retas valgo tik bulves ar tik ryžius. Daržovės, baltymai ir nedidelis kiekis riebalų paprastai sušvelnina organizmo reakciją ir ilgina sotumą.

    Įdomus niuansas yra atvėsinimas: išvirtus ir atšaldžius bulves ar ryžius dalis krakmolo tampa atsparesnė virškinimui. Tokia vadinamoji atspari krakmolo forma veikia panašiau į skaidulas, gali mažinti staigius gliukozės svyravimus ir tampa maistu žarnyno mikrobiotai. Vis dėlto tai nėra leidimas valgyti didžiules porcijas, o veikiau papildomas būdas subalansuoti patiekalą.

    Ne tik maistinė vertė, bet ir rizikos

    Didžiausia bėda dažniausiai kyla ne dėl virtų bulvių, o dėl gruzdintų ar smarkiai apskrudintų bulvinių gaminių. Kepant ar gruzdinant aukštoje temperatūroje gali susidaryti akrilamidas, todėl maisto saugos institucijos rekomenduoja riboti labai apskrudusius, stipriai parudavusius krakmolingus produktus. Kitaip tariant, skirtumas tarp virtų bulvių ir bulvyčių fri yra esminis.

    Ryžių atveju daugiau kalbama apie neorganinį arseną, kuris gali būti ryžiuose ir ryžių produktuose. Dėl to patariama nevartoti ryžių kasdien dideliais kiekiais, ypač jei racione trūksta įvairovės. Praktinis principas paprastas: kaitalioti angliavandenių šaltinius ir rinktis skirtingas kruopas bei daržoves.

    Jei vertinti sotumą, skaidulas, kalį ir vitaminą C, bulvės dažnai turi pranašumą, ypač kai valgomos virtos ar keptos orkaitėje, o ne gruzdintos. Ryžiai išlieka patogus, neutralus ir dažnai lengvai virškinamas pasirinkimas, tinkantis ir pietų dėžutėms, ir sportuojantiems. Sveikiausia išvada dažniausiai yra ne rinktis vieną, o derinti protingas porcijas su daržovėmis, baltymais ir saikingu riebalų kiekiu.

  • Traški alternatyva čipsams: džiovinta marakuja gali mažinti cholesterolį ir padėti lieknėti

    Marakuja, dar vadinama pasifloros vaisiumi, yra tropinis vaisius, kilęs iš Pietų Amerikos ir šiandien plačiai auginamas įvairiuose šiltuose regionuose. Ji išsiskiria saldžiarūgščiu skoniu, ryškiu aromatu ir sultingu minkštimu su smulkiomis sėklomis, o parduotuvėse vis dažniau siūloma ir džiovinta.

    Renkantis marakują svarbu atkreipti dėmesį į žievelę: lengvai susiraukšlėję vaisiai dažniausiai būna labiau prinokę ir intensyvesnio skonio. Glotnūs, dar kietoki egzemplioriai neretai būna mažiau aromatingi, todėl jiems gali prireikti kelių dienų sunokti kambario temperatūroje.

    Džiovinant vaisius iš jo pašalinama didelė dalis vandens, todėl skonis tampa labiau koncentruotas, o maistinės medžiagos viename kąsnyje gali būti „sutankintos“. Būtent dėl to džiovinta marakuja dažnai pristatoma kaip patogi užkandžio alternatyva, kai norisi kažko traškaus, bet ne riebaus.

    Mokslinėje literatūroje dažnai akcentuojama marakujos skaidulų ir polifenolių reikšmė. Tyrimuose, kuriuose vertinta pasiflorų žievelių ar sėklų produktų sudėtis, minimas potencialus ryšys su palankesniais lipidų rodikliais ir antioksidaciniu poveikiu, o tai svarbu širdies ir kraujagyslių ligų prevencijai.

    Vis dėlto mitybos specialistai pabrėžia, kad kalbant apie svorio kontrolę svarbiausia yra bendras racionas ir porcijų dydis. Džiovinti vaisiai paprastai turi daugiau energinės vertės nei švieži, todėl siekiant lieknėti reikėtų rinktis nedideles porcijas ir vengti produktų, į kuriuos pridėta cukraus ar sirupų.

    Praktikoje džiovintą marakują galima valgyti vieną, maišyti su riešutais ir sėklomis, dėti į jogurtą ar košę. Ji tinka ir kaip akcentas desertams, o mėgstantiems netikėtus derinius gali praversti ir padažams ar lengvoms salotoms, jei norisi saldžiarūgščio poskonio.

    Ekspertai taip pat atkreipia dėmesį į dar vieną tendenciją: didėjant susidomėjimui tvarumu, vis daugiau tyrimų nagrinėja, kaip panaudoti marakujos perdirbimo likučius, pavyzdžiui, žieveles ir sėklas. Tokios žaliavos gali tapti funkciniais ingredientais maisto produktuose, papildų ar kosmetikos gamyboje, tačiau vartotojams svarbiausia išlieka sudėtis ir saikingumas.

  • Tradicinis braškių kokteilis su šiuo priedu nustebins: sotumas ilgam ir parama žarnynui

    Tradicinis braškių kokteilis su šiuo priedu nustebins: sotumas ilgam ir parama žarnynui

    Šiltuoju metų laiku braškių kokteilis daugeliui tampa greitu pasirinkimu pusryčiams ar užkandžiui. Jis paruošiamas per kelias minutes, gaivina ir gali būti maistingas, jei pagrindui pasirenkamas kefyras, natūralus jogurtas ar pasukos.

    Dietologai primena, kad kokteiliai patogūs ir todėl, kad padeda suvartoti daugiau skysčių, o kartu gauti vitaminų bei antioksidantų iš vaisių. Vis dėlto vien vaisiai ir pieno produktai ne visada užtikrina ilgalaikį sotumą, todėl vis dažniau ieškoma funkcinių priedų.

    Vienas populiariausių pasirinkimų yra balkšvažiedės gysločio sėklos, dažnai vadinamos psiliu. Tai itin daug tirpiųjų skaidulų turintis produktas, kuris kontaktuodamas su skysčiu brinksta ir sudaro gelio konsistenciją.

    Toks skaidulų poveikis gali padėti ilgiau išlaikyti sotumą, nes lėtina skrandžio išsituštinimą ir didina maisto tūrį. Praktikoje tai reiškia, kad į braškių kokteilį įmaišius vieną ar du arbatinius šaukštelius psilio, gėrimas gali tapti panašesnis į tirštą desertą.

    Psilio skaidulos siejamos ir su žarnyno veikla, nes jos didina išmatų tūrį ir gali padėti palaikyti reguliarų tuštinimąsi. Be to, dalis skaidulų tampa maistu žarnyno mikrobiotai, o mikrobiotos įvairovė siejama su geresne virškinimo sistemos pusiausvyra.

    Pačios braškės vertinamos dėl vitamino C ir polifenolių, o fermentuoti pieno produktai, tokie kaip kefyras ar jogurtas, suteikia baltymų ir gali papildyti racioną gyvosiomis bakterijomis. Toks derinys dažnai laikomas palankiu pasirinkimu tiems, kurie ieško lengvesnio, bet maistingo gėrimo.

    Ruošiant kokteilį svarbu nepamiršti, kad didesnis skaidulų kiekis reikalauja daugiau skysčių. Psilis brinksta tik esant pakankamam vandens kiekiui, todėl po tokio kokteilio verta papildomai atsigerti, ypač karštomis dienomis.

    Jei skaidulų raciono iki šiol buvo mažai, rekomenduojama pradėti nuo mažesnio kiekio ir stebėti savijautą. Turint virškinimo sutrikimų, vartojant vaistus ar sergant lėtinėmis ligomis, dėl skaidulų papildų verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku.