Tag: Skaidulos

  • Dietologai išrinko geriausią sriubą ligos dienoms: kodėl verta rinktis minestronę

    Peršalimo ir gripo sezonu, kai dingsta apetitas ir norisi ko nors šilto, lėkštė sriubos daugeliui tampa pirmuoju pasirinkimu. Pakalbėjus su trimis dietologais, jų dažniausiai minima „ligos dienų“ sriuba buvo minestronė.

    Apie tai rašo „EatingWell“. Specialistai pabrėžia, kad minestronė patraukli tuo, jog viename dubenyje sujungia daug daržovių, ankštinių ir dažnai makaronų – tai suteikia ir maistinių medžiagų, ir komforto jausmą.

    Minestronės sudėtis skiriasi, bet dažnai joje būna salierų, svogūnų, pupelių, morkų, pomidorų, šparaginių pupelių, cukinijų. Pasak dietologų, toks derinys gali būti naudingas, kai organizmas kovoja su sezonine infekcija.

    Be to, sriuba yra paprastas būdas gauti ir skysčių, o tai ypač aktualu, jei sergant vargina karščiavimas, virškinimo sutrikimai ar tiesiog sunkiau gerti pakankamai vandens.

    Kuo minestronė patinka dietologams

    Viena dažniausiai minimų priežasčių – daržovių gausa ir antioksidantai. Dietologė Lisa Andrews teigia, kad minestronė gali suteikti antioksidantų, tokių kaip vitaminas C ir beta karotenas, kurių gausu įvairiose daržovėse.

    Beta karoteną organizmas gali paversti vitaminu A. Dietologė Kathleen Oswalt atkreipia dėmesį, kad šis vitaminas svarbus gleivinių barjerams kvėpavimo ir virškinimo traktuose.

    Kitas pliusas – subalansuotas pagrindinių maistinių medžiagų derinys, jei sriuba atstoja valgį. Minestronėje įprastai yra angliavandenių (pavyzdžiui, iš makaronų), baltymų (iš pupelių) ir šiek tiek riebalų – tai gali padėti palaikyti energiją, kai sergant valgoma mažiau.

    Pasak L. Andrews, toks vieno dubens variantas patogus, kai apetitas sumažėjęs: lengviau gauti skirtingų maistinių medžiagų, nei bandyti suvalgyti kelis atskirus patiekalus.

    Skaidulos, skysčiai ir paprastas paruošimas

    Dietologai mini ir skaidulų naudą. L. Andrews pavyzdžiu nurodo, kad minestronės recepte skaidulos gali būti gaunamos iš pilno grūdo makaronų, pupelių ir daržovių; pateikiamame variante minimos 7 gramų skaidulų porcijoje.

    Skaidulos siejamos su virškinimo sistemos veikla ir žarnyno mikrobiotos palaikymu, o tai, pasak specialistų, svarbu bendrai savijautai. Vis dėlto skaidulų kiekis skirtinguose receptuose gali gerokai skirtis, ypač jei naudojami ne pilno grūdo makaronai.

    Dar vienas svarbus aspektas – hidracija. K. Oswalt pabrėžia, kad sriuba gali padėti atkurti skysčių ir natrio netekimą, pavyzdžiui, karščiuojant ar prastai valgant. Dietologė Sanna Delmonico taip pat akcentuoja, kad sergant dažniausiai sunkiausia užduotis – išgerti pakankamai.

    Galiausiai, minestronė vertinama ir dėl praktinių priežasčių: daug receptų verdami viename puode, nereikalauja sudėtingo paruošimo, o ingredientus lengva keisti pagal sezoną. Pasak S. Delmonico, vasarą galima dėti daugiau pomidorų, žiemą – bulvių ar pastarnokų, o likučius patogu užšaldyti kitam kartui.

    Ką dar renkasi sergant

    Nors sriuba dažnam yra klasika, dietologai mini ir kitus pasirinkimus, kurie gali būti patogūs, kai savijauta prasta. Tarp jų – arbata (dėl skysčių), medus (kosuliui ir gerklei), švieži vaisiai ar kokteiliai (skysčiams ir maistinėms medžiagoms), taip pat avokadai, jei norisi lengvai suvalgomo, maistingo produkto.

    Specialistai pabrėžia, kad svarbiausia sergant dažnai būna paprasti dalykai: pakankamai skysčių ir toks maistas, kurį realiai pavyksta suvalgyti. Minestronė, jų vertinimu, šiuos kriterijus dažnai atitinka.

  • Ankštinės jūsų žarnynui: kuo naudingos pupelės ir kaip jų daugiau valgyti be pilvo pūtimo

    Pupelės ir kitos ankštinės dažnai laikomos paprastu, nebrangiu produktu, tačiau jų nauda žarnynui gali būti gerokai didesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jos siejamos su geresniu virškinimo reguliarumu, įvairesniu žarnyno mikrobiomu ir mažesniu uždegimu.

    Apie tai rašoma „EatingWell“ publikacijoje, kurioje akcentuojama, kad žarnyno būklė gali atsispindėti ir kitose organizmo srityse. Dėl to mitybos pokyčiai, kurie palankūs virškinimui, neretai turi platesnį poveikį savijautai.

    Vienas svarbiausių pupelių „pliusų“ – didelis skaidulų kiekis. Skaidulos didina išmatų tūrį ir padeda maistui sklandžiau judėti virškinamuoju traktu, todėl dažnam žmogui tai yra natūrali pagalba siekiant reguliaraus tuštinimosi.

    Visgi yra ir kita medalio pusė: staiga smarkiai padidinus skaidulų kiekį racione, gali pasireikšti pilvo pūtimas ar diskomfortas. Todėl rekomenduojama pupeles į kasdienį meniu įtraukti palaipsniui ir nepamiršti skysčių.

    Kaip pupelės veikia žarnyną

    Pupelės yra gausus skaidulų šaltinis, o tai ypač svarbu žarnyno veiklai. Straipsnyje pateikiamas pavyzdys, kad viename puodelyje konservuotų baltųjų pupelių gali būti apie 12 gramų skaidulų – reikšminga dienos normos dalis.

    Taip pat minimas atsparusis krakmolas – prebiotinės skaidulos rūšis, kuri yra „maistas“ gerosioms žarnyno bakterijoms. Būtent įvairesnė mikrobiomo sudėtis siejama su sklandesniu virškinimu.

    Skaidulos ir cholesterolis

    Pupelėse yra tirpiųjų skaidulų, kurios virškinamajame trakte gali veikti tarsi gelis. Dėl savo savybių jos gali prisidėti prie mažesnio MTL (vadinamojo „blogojo“) cholesterolio kiekio.

    Publikacijoje pažymima, kad net ir nedidelė porcija – pavyzdžiui, pusė puodelio juodųjų, baltųjų ar raudonųjų pupelių – gali suteikti 2 ar daugiau gramų tirpiųjų skaidulų.

    Kaip didinti ankštinių kiekį be nemalonių pojūčių

    Kaip ir su daugeliu skaidulų turinčių produktų, svarbiausia – neskubėti. Jei ankštinių iki šiol valgėte mažai, staigus šuolis „nuo nulio iki šimto“ gali baigtis dujomis ar pilvo pūtimu.

    Kitas praktinis patarimas – gerti daugiau vandens. Skaidulos didina išmatų tūrį, todėl pakankamas skysčių kiekis padeda žarnynui dirbti sklandžiau.

    Norint paprastai įtraukti pupeles į mitybą, galima rinktis konservuotas: jos jau išvirtos, todėl tinka greitiems patiekalams. Jas patogu dėti į sriubas, salotas ar troškinius, o taip pat sutrinti į užtepėles ir padažus.

    Jei pupelių tekstūra nepatinka, malimas trintuvu ar virtuviniu kombainu gali būti išeitis – taip ankštinės tampa kremiškos ir lengviau „paslepiamos“ kasdieniuose patiekaluose.

    Ką dar verta prisiminti dėl žarnyno

    Be ankštinių, žarnynui palankūs ir kiti įpročiai. Tekste primenama apie fermentuotus produktus (pavyzdžiui, kefyrą ar jogurtą), kurie siejami su naudingomis bakterijomis.

    Taip pat minimas reguliarus fizinis aktyvumas – net trumpas pasivaikščiojimas gali padėti palaikyti reguliarumą. Ilgainiui nuoseklus judėjimas siejamas ir su palankesniais pokyčiais žarnyno mikrobiome.

  • Skaidulų trūkumas gali priversti žarnyno bakterijas ardyti apsauginį gleivių sluoksnį

    Žarnyne gyvenančios bakterijos paprastai padeda skaidyti maisto medžiagas ir palaikyti imuninės sistemos darbą, tačiau jų elgesys priklauso nuo to, ką valgome. Nauji tyrimai rodo, kad kai mityboje trūksta skaidulų, dalis mikroorganizmų gali imti „maitintis“ nebe maistu, o žarnyno sieneles dengiančiu gleivių sluoksniu.

    Šis sluoksnis nėra atsitiktinis: jis veikia kaip apsauginė barjera tarp žarnyno turinio ir epitelio ląstelių. Gleivėse yra mucinų – baltymų, suteikiančių jai būdingą struktūrą ir padedančių atskirti audinius nuo mikroorganizmų bei įvairių medžiagų virškinamajame trakte.

    Jei bakterijos pradeda intensyviau naudoti šio sluoksnio sudedamąsias dalis kaip energijos šaltinį, apsauga gali susilpnėti. Toks pokytis teoriškai didina nepageidaujamų sąveikų tarp mikroorganizmų ir žarnyno ląstelių riziką.

    Į šį mechanizmą mokslininkai atkreipė dėmesį eksperimentuose su pelėmis: kai racione pritrūko skaidulų, buvo stebėta, kad bakterijos ima naudoti gleives kaip alternatyvų „kurą“. Kartu fiksuotas ir junginių, galinčių būti nepalankių organizmui, susidarymas.

    Kuo skaidulos svarbios ne tik virškinimui

    Skaidulos dažniausiai siejamos su reguliariu tuštinimusi ir vidurių užkietėjimo prevencija. Vis dėlto Prinstono universiteto mokslininkų darbai leidžia manyti, kad augalinės kilmės mitybos komponentai gali keisti ir tai, kokius cheminius junginius gamina žarnyno mikrobiota.

    Tyrėjai nagrinėjo fenolinius metabolitus – junginius, susidarančius iš kai kurių aminorūgščių, pavyzdžiui, tirozino ir fenilalanino. Dalis tokių metabolitų siejama su palankesniais procesais organizme, o kiti – su nepageidaujamais metaboliniais pokyčiais.

    Nustatyta, kad skaidulos ir tam tikri augaliniai baltymai gali paveikti, kaip žarnyno bakterijos panaudoja turimas maistines medžiagas. Dėl to gali kisti skirtingų metabolitų proporcijos.

    Taip pat pastebėta, kad mityba su pakankamu skaidulų kiekiu gali padėti riboti kai kurių potencialiai nepalankių junginių, tokių kaip p-krezolio sulfatas ir fenilo sulfatas, gamybą. Tyrimų rezultatai publikuoti moksliniuose žurnaluose „Proceedings of the National Academy of Sciences“ (PNAS) ir „Nature Metabolism“.

    „Skaidulas imituojantys“ baltymai ir jų vaidmuo

    Tyrimuose išskirtas dar vienas įdomus mitybos komponentas – augaliniai baltymai, kurių žmogaus organizmas nesuvirškina iki galo. Mokslininkai juos pavadino Prif (angl. proteins imitating fiber), tai yra „skaidulas imituojančiais“ baltymais.

    Kaip ir skaidulos, šie baltymai gali praeiti plonąją žarną ir pasiekti storąją, kur tampa maistu mikroorganizmams. Tyrėjų teigimu, skaidulos ir tokie baltymai gali veikti kartu – daryti įtaką mikrobiotos sudėčiai bei jos gaminamiems metabolitams.

    Akcentuojama ir jų derinio svarba: skaidulos, kaip manoma, riboja bakterijų polinkį naudoti paties organizmo audinių baltymus, o augaliniai baltymai suteikia papildomos „žaliavos“ bakterijų medžiagų apykaitai.

    Kiek skaidulų reikia ir kaip jas didinti saugiai

    Nors apie skaidulas kalbama vis dažniau, jų vis dar valgoma per mažai. Remiantis Lenkijos mitybos normomis, suaugusiajam rekomenduojama gauti apie 25 g skaidulų per dieną, o vidutinis suvartojimas šalyje nurodomas mažesnis.

    Skaidulų daugiausia suteikia įvairūs augaliniai produktai. Tekste pateikiami pavyzdžiai rodo, kad reikšmingą dalį normos gali sudaryti ir kasdieniai pasirinkimai: avietės, grikiai ar avižiniai dribsniai.

    Svarbu atsiminti, kad skaidulos būna skirtingos – tirpios ir netirpios vandenyje. Tirpios žarnyne gali sudaryti gelį ir, pavyzdžiui, sulėtinti kai kurių medžiagų pasisavinimą, o netirpios didina išmatų tūrį ir palaiko jų slinktį. Dėl to mityboje naudinga įvairovė, o ne vienas „skaidulų šaltinis“.

    Dar vienas praktinis momentas – skaidulų kiekį reikėtų didinti palaipsniui, ypač jei iki tol jų buvo mažai. Staigus didelis daržovių, sėklų ar ankštinių įtraukimas gali sukelti pilvo pūtimą, dujų kaupimąsi, pilnumo jausmą ar skausmus, nes skaidulas aktyviau fermentuoja bakterijos.

    Didinant skaidulų kiekį mityboje svarbus ir vanduo: skaidulos gali surišti skysčius virškinamajame trakte, todėl nepakankamas skysčių vartojimas gali pabloginti tuštinimosi problemas. Mokslininkai pabrėžia, kad reikalingi tolesni tyrimai, kurie tiksliau atsakytų, kaip mitybos pokyčiai veikia ilgalaikę žmogaus sveikatą.

  • Daugiausia skaidulų turintys riešutai ir sėklos: lyderiauja čija ir linų sėmenys

    Skaidulos – vienas svarbiausių mitybos elementų gerai savijautai, tačiau daugeliui jų kasdien vis dar pritrūksta. Vienas paprasčiausių būdų padidinti skaidulų kiekį racione gali būti visai šalia – jūsų virtuvės spintelėje.

    Apie tai rašo „EatingWell“, sudaręs 10 riešutų ir sėklų sąrašą pagal skaidulų kiekį. Idėja paprasta: vietoje monotoniškų patiekalų skaidulų galima gauti iš sotaus, lengvai pritaikomo užkandžio ar priedo prie įprastų valgių.

    Riešutai ir sėklos dažnai laikomi pirmiausia riebalų šaltiniu, tačiau juose yra ir skaidulų. Be to, jie suteikia augalinių baltymų, vitaminų bei mineralų, o kai kuriuose gausu antioksidantų.

    Sąraše pateikiami kiekiai nurodomi vienai porcijai – 28 gramams. Tai padeda palyginti produktus tarpusavyje ir paprasčiau įsivertinti, ką realiai reiškia sauja riešutų ar šaukštas sėklų kasdienėje mityboje.

    Daugiausia skaidulų turintys pasirinkimai

    Pirmoje vietoje atsiduria čija sėklos – 10 gramų skaidulų 28 gramų porcijoje. Jos ypač turtingos tirpiosiomis skaidulomis, kurios sugeria vandenį ir sudaro gelį primenančią masę.

    Antroje vietoje – linų sėmenys, turintys 8 gramus skaidulų 28 gramų porcijoje. Tekste atkreipiamas dėmesys, kad geresniam įsisavinimui dažnai renkamasi malti linų sėmenys, nes organizmui juos lengviau suvirškinti.

    Toliau seka migdolai – 3 gramai skaidulų 28 gramų porcijoje. Tai vienas populiariausių pasirinkimų, kurį patogu valgyti kaip užkandį ar dėti į košes bei jogurtą.

    Po migdolų sąraše minimi pistacijos riešutai – taip pat 3 gramai skaidulų 28 gramų porcijoje. Be skaidulų, išskiriama ir tai, kad 28 gramai pistacijų suteikia 6 gramus baltymų.

    Saulėgrąžos, pekanai ir moliūgų sėklos

    Saulėgrąžų sėklos pateikiamos su 3 gramais skaidulų 28 gramų porcijoje. Tekste pabrėžiama, kad jos yra reikšmingas vitamino E šaltinis.

    Pekanų riešutai taip pat priskiriami prie produktų, turinčių apie 3 gramus skaidulų 28 gramų porcijoje. Jie dažnai naudojami ir saldžiuose, ir sūriuose patiekaluose.

    Moliūgų sėklos sąraše nurodomos su 2 gramais skaidulų 28 gramų porcijoje. Greta skaidulų išskiriama jų mineralinė sudėtis – magnis, cinkas ir geležis.

    Graikiniai riešutai, žemės riešutai ir kanapių sėklos

    Graikiniai riešutai pateikiami su 2 gramais skaidulų 28 gramų porcijoje. Tekste pažymima, kad jie išsiskiria omega-3 (ALA) tipu, būdingu augaliniams šaltiniams.

    Žemės riešutai, nors botaniškai priskiriami ankštiniams, sąraše taip pat įtraukti: 2 gramai skaidulų 28 gramų porcijoje. Taip pat nurodoma, kad tokia porcija turi 7 gramus baltymų.

    Kanapių sėklos šiame reitinge atsiduria paskutinės pagal skaidulas – 1 gramas 28 gramų porcijoje. Vis dėlto pabrėžiama jų bendra maistinė vertė: 10 gramų augalinių baltymų ir reikšmingas magnio kiekis.

    Riešutus ir sėklas lengva įtraukti į kasdienę mitybą: berti į košes ar jogurtą, dėti į glotnučius, pabarstyti salotas. Tai paprastas būdas paįvairinti racioną ir natūraliai padidinti skaidulų kiekį.

  • Obuolių sidras ar obuolių sultys: abu gali staigiai kelti cukraus kiekį kraujyje

    Obuolių sidras dažnai laikomas „natūralesniu“ pasirinkimu nei obuolių sultys, tačiau cukraus kiekio kraujyje atžvilgiu aiškaus nugalėtojo nėra. Abu gėrimai turi daug natūralių cukrų ir mažai skaidulų, todėl gliukozė į kraują gali patekti gana greitai.

    Apie tai rašo „EatingWell“, remdamasis dietistų įžvalgomis ir mitybos duomenimis. Esminis skirtumas tarp šių gėrimų – ne cukrus, o jų apdorojimas.

    Dietistai aiškina, kad tiek sidras, tiek sultys gaminami spaudžiant obuolius, tačiau obuolių sultys paprastai filtruojamos ir pasterizuojamos. Dėl filtravimo jos būna skaidrios, dažnai saldesnio skonio ir ilgiau išsilaiko.

    Obuolių sidras dažniausiai būna nefiltruotas, todėl jame lieka daugiau minkštimo bei nuosėdų – dėl to jis drumstesnis ir šiek tiek aštresnio skonio. Vis dėlto papildomos skaidulos šiame gėrime yra tokios nedidelės, kad reikšmingai nepakeičia poveikio cukraus kiekiui kraujyje.

    Kaip sidras veikia cukraus kiekį kraujyje

    Skaidulos paprastai lėtina gliukozės pasisavinimą, todėl cukraus šuoliai būna mažesni. Tačiau obuolių sidre skaidulų lieka labai nedaug, tad šis privalumas daugeliu atvejų būna labiau teorinis nei realus.

    Dietistė Jill McNutt nurodo, kad viename puodelyje obuolių sidro yra apie 24 gramus natūraliai susidarančių cukrų. Kadangi gėrime beveik nėra skaidulų, baltymų ar riebalų, kurie lėtintų virškinimą, cukrus įsisavinamas greitai.

    Obuolių sultys: mažai skaidulų, greitas įsisavinimas

    Obuolių sultyse situacija panaši: jose taip pat dominuoja natūralūs cukrūs, o skaidulų – labai mažai. Be papildomų baltymų, riebalų ar skaidulų iš kitų produktų, cukrus gali greitai padidinti gliukozės kiekį kraujyje.

    Dietistė Karen Louise Scheuner pabrėžia, kad nors obuolių sultyse yra nedideli kiekiai kalio ir kitų medžiagų, tai iš esmės nepakeičia jų poveikio cukraus kiekiui kraujyje.

    Ką rinktis ir kaip sumažinti cukraus šuolius

    Nors sidras gali turėti vos daugiau minkštimo, skaidulų skirtumas tarp gėrimų yra per mažas, kad turėtų apčiuopiamą reikšmę. McNutt teigimu, viename puodelyje obuolių sulčių yra apie 0,5 gramo skaidulų, o obuolių sidre – mažiau nei 1 gramas.

    Jei norisi išgerti sulčių ar sidro, dietistai pataria jų negerti „vienų“. Derinimas su baltymais, riebalais ar skaidulomis (pavyzdžiui, su užkandžiu) gali padėti sušvelninti staigius cukraus šuolius.

    Dar viena paprasta strategija – rinktis visą vaisių vietoje gėrimo. Pavyzdžiui, vidutinio dydžio obuolyje yra apie 4 gramus skaidulų, todėl cukrus pasisavinamas lėčiau nei geriant obuolių sultis ar sidrą.

    Kasdieniams įpročiams taip pat skiriamas dėmesys: trumpas 10–15 minučių pasivaikščiojimas po valgio, reguliarūs subalansuoti valgiai ir pakankamas vandens kiekis gali prisidėti prie stabilesnės gliukozės kontrolės.

  • Slyvos ar datulės: dietologai paaiškino, kuris džiovintas vaisius turi daugiau skaidulų

    Slyvos ir datulės dažnai vadinamos „saldžiu užkandžiu be sąžinės graužaties“, tačiau renkantis verta žinoti vieną dalyką: skaidulų jose beveik tiek pat. Skirtumas tarp šių džiovintų vaisių porcijoje tesiekia apie 0,2 gramo.

    Apie tai rašo „EatingWell“, remdamasis dietologų komentarais ir JAV Žemės ūkio departamento (USDA) maistinių medžiagų duomenimis. Abu produktai patogūs tuo, kad juos lengva laikyti namuose ir greitai užkąsti.

    Skaidulos mityboje svarbios dėl ryšio su mažesne širdies ligų, 2 tipo diabeto, storosios žarnos vėžio ir nutukimo rizika. Nors skaidulų rekomenduojama gauti per kiekvieną valgymą, užkandžiai – viena paprasčiausių progų šį kiekį padidinti.

    Tačiau pasirinkimas priklauso ne tik nuo skaidulų skaičiaus. Slyvos turi papildomą „kozirių“, kuris kai kuriems žmonėms gali būti svarbesnis už keliais dešimtosiomis gramo didesnį skaidulų kiekį.

    Slyvos: skaidulos ir sorbitolis

    Slyvos seniai žinomos kaip vienas populiariausių pasirinkimų, kai norisi palaikyti virškinimą. Maždaug penkios slyvos (apie 50 gramų) suteikia apie 3 gramus skaidulų.

    Dietologai pabrėžia, kad slyvas išskiria ne vien skaidulos. Jose yra sorbitolio – natūraliai džiovintuose vaisiuose aptinkamo cukraus alkoholio, kuris padeda pritraukti vandenį į žarnyną ir gali suminkštinti išmatas.

    Taip pat minima, kad slyvose yra biologiškai aktyvių junginių, antioksidantų ir kai kurių mikroelementų (pavyzdžiui, boro, vario), o jų sudėtyje esantys prebiotikai gali papildomai prisidėti prie žarnyno mikrobiotos palankumo.

    Datulės: panašus skaidulų kiekis ir mineralai

    Datulės dažnai vertinamos dėl karamelę primenančio saldumo ir minkštos tekstūros, todėl jos populiarios tiek kaip atskiras užkandis, tiek kaip ingredientas desertams. Maždaug 50 gramų „Medjool“ datulių taip pat suteikia apie 3 gramus skaidulų – šiek tiek daugiau nei tokio pat svorio slyvos.

    Be skaidulų, datulės siejamos su mineralais, tokiais kaip kalis, magnis ir varis, bei polifenoliais – augaliniais junginiais, kurie gali turėti papildomos naudos sveikatai. Tekste akcentuojama, kad daliai galimų poveikių (pavyzdžiui, širdies ir kraujospūdžio aspektams) dar reikia daugiau tyrimų.

    Kas „laimi“: slyvos ar datulės?

    Jei tikslas – kuo daugiau skaidulų, čia beveik lygiosios: abi porcijoje suteikia panašų kiekį, o skirtumas minimalus. Todėl praktikoje dažniausiai nulemia skonis ir tai, kokio efekto tikitės iš užkandžio.

    Visgi jei prioritetas – tuštinimosi reguliarumas ar polinkis į vidurių užkietėjimą, dietologai dažniau palankiau vertina slyvas dėl skaidulų ir sorbitolio derinio. Tuo tarpu datulės gali būti patrauklios tiems, kurie nori itin saldaus užkandžio ir papildomų mineralų.

    Kaip valgyti, kad užkandis sotintų

    Abu džiovinti vaisiai turi vieną bendrą minusą – juose mažai baltymų ir beveik nėra riebalų, todėl vieni patys ne visada ilgam numalšina alkį. Dėl to rekomenduojama juos derinti su baltymų ar sveikųjų riebalų šaltiniu.

    Paprastas sprendimas – užkąsti datulių ar slyvų su riešutais, sėklomis arba nesaldintu graikiško tipo jogurtu. Taip užkandis bus sotesnis ir labiau „subalansuotas“.

    Dar viena idėja – panaudoti juos patiekaluose: įmaišyti į košę, glotnutį ar varškę. O po treniruotės, kai norisi angliavandenių, slyvos ar datulės gali būti lengvas priedas šalia varškės ar baltyminio kokteilio.

  • 4 dažnos klaidos įtraukiant pupeles į mitybą: dietologai pataria, kaip jų išvengti

    Pupelės – vienas paprasčiausių būdų padidinti skaidulų ir augalinių baltymų kiekį lėkštėje, tačiau daug kas, pradėję jas valgyti, susiduria su nemaloniu pilvo pūtimu ar dujų kaupimusi. Dėl to pupelės neretai lieka „retu svečiu“ mityboje, nors jas įtraukti galima gana lengvai.

    Kaip rašo „EatingWell“, dietologai išskiria kelias pasikartojančias klaidas, dėl kurių pupelės tampa sunkiau toleruojamos arba nesuteikia tiek naudos, kiek galėtų. Dažniausiai problema slypi ne pačiose pupelėse, o porcijų dydžiuose ir paruošime.

    Pupelėse yra daug skaidulų, todėl virškinimo sistemai gali reikėti laiko prisitaikyti. Taip pat jose esama oligosacharidų – angliavandenių, kurių žmogaus organizmas pilnai nesuskaido, todėl žarnyno bakterijos juos fermentuoja, o tai gali sukelti dujų kaupimąsi.

    Gera žinia ta, kad daugumai žmonių šiuos nepatogumus galima sumažinti palaipsniui didinant pupelių kiekį, tinkamai jas paruošiant ir pasirenkant paprastus receptus, kurie padeda pupeles paversti ne priedu, o visaverte patiekalo dalimi.

    Per daug pupelių – per greitai

    Viena dažniausių klaidų – staigus šuolis nuo „beveik nevalgau“ iki didelio dubens pupelių. Tokiu atveju dažniau pasireiškia pilvo pūtimas ir diskomfortas, o noras kartoti patirtį greitai dingsta.

    Dietologai pataria pradėti nuo mažesnių porcijų ir didinti jas palaipsniui, per kelias savaites. Pavyzdžiui, galima startuoti nuo maždaug pusės puodelio per dieną ir stebėti, kaip jaučiasi organizmas.

    Taip pat svarbus reguliarumas: mažesnis pupelių kiekis dažniau dažnai toleruojamas geriau nei didelės porcijos retkarčiais. Nuoseklus įprotis suteikia laiko virškinimo sistemai prisitaikyti prie didesnio skaidulų kiekio.

    Netinkamas paruošimas: nuo mirkymo iki nuskalavimo

    Kita klaida – nepakankamas dėmesys paruošimui. Džiovintoms pupelėms paprastai reikia mirkymo, o vandenį, kuriame jos mirko, rekomenduojama nupilti, pupeles perplauti ir tik tada gerai išvirti.

    Konservuotoms pupelėms dažnai pakanka vieno paprasto žingsnio: nusausinti ir gerai nuplauti. Tai gali padėti sumažinti dalį tų junginių, kurie lieka skystyje skardinėje ir gali didinti dujų susidarymą.

    Kai kurie žmonės geriau toleruoja pupeles, jei gaminant įdedama prieskonių, kurie dažnai naudojami tradicinėje virtuvėje – pavyzdžiui, kmynų ar imbiero. Taip pat minimas ir pupelių daiginimas prieš gaminimą, kuris kai kam palengvina virškinimą.

    Per mažos porcijos, jei pupelės – pagrindinis baltymų šaltinis

    Kai organizmas jau pripranta, pasitaiko priešinga klaida – pupelių suvalgoma per mažai, kad jos realiai prisidėtų prie baltymų ir kitų maistinių medžiagų poreikio. Tai ypač aktualu, jei pupelėmis bandoma pakeisti gyvūninės kilmės baltymus.

    Dietologai primena, kad keli šaukštai pupelių dažnai nėra „pilna porcija“. Daugeliui pupelių tinkama porcija gali siekti maždaug nuo pusės iki vieno puodelio virtų pupelių.

    Tekste pateikiamas ir orientyras: viename puodelyje virtų juodųjų pupelių yra apie 15 gramų baltymų, o tokio pat dydžio avinžirnių porcija suteikia apie 11 gramų. Jei pupelės yra pagrindinis baltymas, jas galima derinti su kitais produktais, kad patiekalas būtų sotesnis.

    Pupelės lieka tik garnyru, o ne patiekalo pagrindu

    Dar viena dažna situacija – pupelės naudojamos tik kaip nedidelis priedas, nors jos gali būti pagrindinis patiekalo „stuburas“. Tai patogu ne tik dėl maistinės vertės, bet ir dėl to, kad pupeles lengva pritaikyti įvairiems skoniams.

    Siūloma eksperimentuoti su skirtingomis pupelių rūšimis ir prieskoniais: jei viena rūšis nepatinka, tikėtina, kad kita tiks labiau. Pupeles galima naudoti ne tik troškiniuose ar salotose, bet ir kaip pagrindą padažams, užtepėlėms ar sriuboms.

    Įdomesnė idėja – pupeles „paslėpti“ tekstūroje: sutrintos jos gali suteikti patiekalui kremiškumo. O avinžirnius galima iškepti ar karšto oro gruzdintuvėje paskrudinti iki traškumo ir turėti sotų užkandį.

  • Baltymingesni mėsainiai namuose: į faršą įmaišykite konservuotų pupelių

    Norite namuose pasigaminti sotesnių, baltymingesnių mėsainių, bet nekeisdami pagrindinio ingrediento – maltos jautienos? Paprastas sprendimas gali slėptis sandėliuke: į faršą siūloma įmaišyti konservuotų pupelių.

    Apie tokį būdą rašoma „Food Republic“ – teigiama, kad pupelės ne tik padidina baltymų kiekį, bet ir gali pagerinti sotumo jausmą dėl skaidulų. Svarbu, kad pupelės mėsainyje netaptų dominuojančiu skoniu, o tiesiog „įsilietų“ į masę.

    Pusė puodelio pupelių, priklausomai nuo rūšies, paprastai turi apie 7–9 gramus baltymų. Dėl to jos gali būti patogi „priedų“ alternatyva tiems, kurie stengiasi surinkti daugiau baltymų per dieną.

    Siūloma rinktis juodąsias pupeles – jos artimos mėsos spalvai, laikomos „mėsingesnėmis“ ir, sutrynus bei sumaišius su faršu, dažniausiai lengvai pasislepia bendroje tekstūroje. Tačiau tinka ir kitos rūšys: pinto, cannellini ar raudonosios (kidney) pupelės.

    Kaip paruošti pupeles, kad kotletai nebūtų pažliugę

    Konservuotos pupelės būna skystyje, kuriame yra krakmolo ir kitų medžiagų, todėl iškart iš skardinės jos per šlapios mėsainių masei. Dėl perteklinės drėgmės suformuoti kotletai gali tapti minkšti ir prarasti norimą tekstūrą.

    Pirmas žingsnis – pupeles nupilti ir kuo geriau nusausinti. Jei norisi dar tvirtesnio rezultato, patariama paskleisti pupeles vienu sluoksniu ant skardos ir trumpam įdėti į orkaitę, kad pasišalintų daugiau drėgmės.

    Kodėl geriau trinti rankomis, o ne smulkintuvu

    Pupeles siūloma trinti rankomis – pavyzdžiui, bulvių grūstuve. Taip išgaunamos skirtingo dydžio dalelės, kurios mėsainyje gali priminti natūralius mėsos gumulėlius ir suteikti malonesnį, „heftesnį“ kąsnį.

    Smulkintuvas pupeles gali per daug suvienodinti ir paversti koše, todėl masė gali tapti per tiršta ar lipni. Rankinis trynimas leidžia lengviau kontroliuoti galutinę tekstūrą.

    Kas padeda masei laikytis kartu

    Vien pupelės ir jautienos faršas ne visada sudaro tvirtą kotleto struktūrą, todėl gali praversti rišamosios medžiagos. Tarp minimų variantų – vienas ar du kiaušiniai ir džiūvėsėliai.

    Džiūvėsėlių tipas gali būti įvairus: tinka ir smulkūs, ir „panko“. Papildomam skoniui siūloma įmaišyti ir šiek tiek padažo – pavyzdžiui, kečupo, garstyčių ar barbekiu padažo.

  • Turkiškas „menemen“: kaip kiaušinienę paversti sotesniais pusryčiais su daugiau skaidulų

    Kiaušinienė gali būti ne tik greiti, bet ir maistingesni pusryčiai – tereikia ją paruošti turkišku „menemen“ būdu, pridedant daržovių. Šis patiekalas iš esmės yra kiaušiniai su pomidorais ir paprikomis, o būtent daržovės leidžia lengvai padidinti skaidulų kiekį lėkštėje.

    „Menemen“ dažnai vadinamas mažai pastangų reikalaujančiu patiekalu, nes pagrindas paprastas: daržovės pakepinamos, o tada į jas įmaišomi kiaušiniai. Dėl to pusryčiai tampa ne tik ryškesnio skonio, bet ir sotesni – ypač tiems, kurie nori daugiau daržovių dienos racione.

    Pagrindiniai „menemen“ ingredientai yra trys: kiaušiniai, pomidorai ir paprikos. Patiekalas lengvai pritaikomas pagal skonį, tačiau šių produktų kombinacija laikoma būtina, kad gautumėte klasikinį rezultatą.

    Skaidulų čia atsiranda pirmiausia dėl daržovių kiekio: pomidorai ir paprikos kepinami tol, kol suminkštėja ir susitraukia, todėl į vieną porciją galima sudėti jų daugiau. Skirtingų pomidorų maistingumas gali skirtis, bet vidutiniškai puodelyje pomidorų yra apie 2,16 g skaidulų, tad du puodeliai gali duoti kiek daugiau nei 4 g skaidulų vien iš pomidorų.

    Kas „menemen“ suteikia skaidulų

    Paprikos taip pat prisideda prie skaidulų kiekio. Pavyzdžiui, banana paprikos gali turėti apie 4 g skaidulų puodelyje, o kai kurios saldžiųjų paprikų rūšys – apie 3 g skaidulų puodelyje.

    Daugumai suaugusiųjų rekomenduojama per dieną gauti apie 25–38 g skaidulų, todėl daržovėmis praturtinta kiaušinienė gali sudaryti pastebimą šio kiekio dalį. Be to, „menemen“ leidžia lengviau valdyti kiaušinių tekstūrą – jie gali būti kremiški, purūs ar standesni, priklausomai nuo to, kaip ilgai kepami.

    Kuo pagardinti, kad skaidulų būtų dar daugiau

    „Menemen“ ypač gerai dera su duona, tačiau renkantis priedus verta pagalvoti apie skaidulas. Balta duona yra universali, bet vienoje riekėje paprastai būna tik apie 0,6 g skaidulų.

    Daugiau skaidulų gali suteikti ruginė duona – jos skaidulų kiekis gali būti maždaug tris kartus didesnis nei baltos. Dar vienas pasirinkimas – pumpernikelio tipo duona: viena riekė gali pridėti apie 2,7 g skaidulų, o jos sodrus skonis ir tvirtesnė tekstūra gerai kontrastuoja su minkštais kiaušiniais ir daržovėmis.

    Jei norisi dar labiau padidinti skaidulų kiekį, tinka avokadas. Vienas vidutinio dydžio avokadas gali turėti apie 10 g skaidulų, o jo kremiškumas gali puikiai papildyti pomidorų ir paprikų ryškumą.

    Praktinis pavyzdys: pusė avokado ant pumpernikelio riekės, o ant viršaus – „menemen“. Toks derinys, remiantis nurodytais skaičiais, gali suteikti apie 16 g skaidulų iš skirtingų šaltinių – tai maždaug pusė paros normos, kurios reikia daugeliui žmonių.

  • Žalioji arbata rytais: onkologai aiškina, kodėl ji siejama su mažesne vėžio rizika

    Žalioji arbata vis dažniau minima kaip paprastas rytinis gėrimas, kurio galimas poveikis siejamas su mažesne kai kurių vėžio formų rizika. Specialistai pabrėžia, kad tai nėra „stebuklinga“ priemonė, tačiau tyrėjai aktyviai nagrinėja joje esančių augalinių junginių reikšmę.

    Kaip rašoma „EatingWell“, onkologijos srities ekspertai atkreipia dėmesį į žaliojoje arbatoje esančius antioksidantus, įskaitant epigalokatechino galatą (EGCG). Būtent šis junginys dažniausiai minimas moksliniuose darbuose, kai kalbama apie ląstelių apsaugą nuo žalingų procesų.

    Vėžys vystosi dėl įvairių priežasčių – tam įtakos turi genetika, aplinkos veiksniai ir gyvenimo būdas. Nors dalies rizikos veiksnių pakeisti neįmanoma, mitybos ir gėrimų pasirinkimai yra viena iš sričių, kur žmogus gali daryti įtaką bendrai sveikatai.

    Ekspertų vertinimu, žalioji arbata labiausiai išsiskiria dviem aspektais: joje natūraliai yra biologiškai aktyvių medžiagų, o pats gėrimas dažnai tampa sveikesne alternatyva saldiems ar alkoholiniams pasirinkimams.

    Kuo išsiskiria žalioji arbata?

    Žaliojoje arbatoje esantys katechinai – augaliniai junginiai, pasižymintys antioksidacinėmis savybėmis. Onkologijos dietologė Nichole Andrews aiškina, kad antioksidantai padeda neutralizuoti laisvuosius radikalus – nestabilias molekules, kurios, susikaupusios per dideliais kiekiais, gali žaloti ląsteles ir DNR.

    Ekspertai pabrėžia, kad būtent DNR pažaida laikoma vienu iš veiksnių, galinčių prisidėti prie vėžio vystymosi. Dėl to mokslininkai domisi, ar ilgainiui žaliosios arbatos antioksidantai gali turėti apsauginį vaidmenį.

    Straipsnyje minima, kad laboratoriniai ir gyvūnų tyrimai, taip pat kai kurie nedideli tyrimai su žmonėmis leidžia manyti, jog EGCG gali būti susijęs su apsauga nuo įvairių vėžio formų, tarp jų – krūties, prostatos, šlapimo pūslės, storosios žarnos, stemplės ir plaučių vėžio.

    Vis dėlto pabrėžiama ir svarbi išlyga: daug žadančių rezultatų nepakanka tvirtai išvadai, kad žaliosios arbatos vartojimas tiesiogiai mažina vėžio riziką. Tam, pasak specialistų, reikia daugiau aukštos kokybės tyrimų su žmonėmis.

    Uždegimas ir nenormalus ląstelių augimas

    Onkologė Julia Saylors atkreipia dėmesį, kad žalioji arbata tiriama ir dėl galimo poveikio uždegimui bei ląstelių procesams, susijusiems su vėžio vystymusi. Ilgalaikis (lėtinis) uždegimas gali sudaryti sąlygas aplinkai, palankiai nenormaliam ląstelių augimui.

    Pasak N. Andrews, laboratoriniuose tyrimuose EGCG buvo siejamas su signalinių kelių, svarbių uždegimui, nenormaliam ląstelių dauginimuisi ir apoptozei, veikimu. Apoptozė yra natūralus organizmo procesas, padedantis pašalinti pažeistas ar nebereikalingas ląsteles.

    Tačiau ir čia akcentuojama, kad laboratorinių tyrimų rezultatų negalima automatiškai perkelti į kasdienį žmogaus gyvenimą. Tai, kas veikia ląstelėse ar gyvūnų modeliuose, nebūtinai taip pat pasireiškia žmogaus organizme geriant arbatą.

    Praktiškiausia nauda – kuo ji pakeičia kitus gėrimus

    Viena realistiškiausių priežasčių rinktis nesaldintą žaliąją arbatą ryte – tai galimybė ja pakeisti mažiau palankius įpročius. Pavyzdžiui, atsisakant alkoholio, kurį ekspertai įvardija kaip nustatytą kancerogeną.

    Žalioji arbata taip pat gali būti alternatyva saldintoms šaltoms arbatoms, sultims ar kaloringiems kavos gėrimams. Straipsnyje primenama, kad perteklinis kūno svoris siejamas su 13 vėžio tipų, todėl mažiau kalorijų turintys pasirinkimai gali padėti palaikyti sveikesnį svorį.

    Kartu pabrėžiama, kad svorio kontrolė ir alkoholio ribojimas – vienos iš geriausiai pagrįstų ir plačiausiai pripažįstamų vėžio prevencijos rekomendacijų.

    Ką dar rekomenduoja ekspertai?

    Specialistai pabrėžia: nė vienas gėrimas pats savaime vėžio neapsaugo. Didesnę reikšmę turi bendras gyvenimo būdas ir nuosekliai taikomi, gerai ištirti įpročiai.

    Tarp svarbiausių krypčių minimas augalinių produktų įvairovės didinimas – daugiau daržovių, vaisių, ankštinių, pilno grūdo produktų, riešutų ir sėklų. Taip pat akcentuojamas skaidulų vartojimas: N. Andrews ragina siekti bent 30 gramų skaidulų per dieną su maistu.

    Kita aiški kryptis – alkoholio ribojimas arba atsisakymas. Straipsnyje cituojamos Amerikos vėžio tyrimų instituto (AICR) rekomendacijos, kad vėžio prevencijai saugaus alkoholio kiekio nėra nustatyta.

    Taip pat atkreipiamas dėmesys į papildus: AICR rekomenduoja nenaudoti maisto papildų vėžio prevencijai, nes tyrimai neparodė nuoseklios naudos, o kai kurie didelėmis dozėmis vartojami papildai tam tikroms grupėms netgi didino riziką. Išimtys galimos, kai yra diagnozuotas trūkumas ar aiški medicininė priežastis.

    Galiausiai primenami ir kiti kasdieniai, tačiau svarbūs veiksmai: reguliarus fizinis aktyvumas, rūkymo atsisakymas, odos apsauga nuo saulės, perdirbtos mėsos ribojimas ir dalyvavimas rekomenduojamose vėžio patikros programose.

    Žalioji arbata gali būti nedidelė šios visumos dalis – skanus, nekaloringas pasirinkimas, padedantis didinti augalinių medžiagų kiekį racione ir pakeisti mažiau sveikus gėrimus.