Tag: Skalbimas

  • Į skalbimo mašiną įdėkite aspirino ir glicerino: rankšluosčiai bus minkšti ir gaivūs

    Jei po kelių skalbimų rankšluosčiai tampa šiurkštūs ir pradeda nemaloniai kvepėti, kaltas gali būti ne pats audinys, o skalbimo įpročiai. Viena viešbučiuose dirbanti valytoja dalijasi paprastu būdu, kuris esą padeda atgaivinti rankšluosčius ir grąžinti jiems minkštumą.

    Kaip rašoma Lenkijos portale „SE.pl“, įprasti audinių minkštikliai šiuo atveju ne visada gelbsti – kai kuriems žmonėms jie net pablogina situaciją. Tokios priemonės gali aptraukti pluoštą, dėl to rankšluosčiai tampa standesni, o kai kam sukelia odos sudirgimą.

    Rankšluosčiai vonioje nuolat kontaktuoja su drėgme, todėl tai palanki terpė daugintis bakterijoms ir mikrobams. Dėl šios priežasties svarbu skalbti juos taip, kad būtų ne tik švarūs, bet ir higieniški – vien pasirinkti programą kartais neužtenka.

    Skirtingi audiniai taip pat reikalauja skirtingo požiūrio: pavyzdžiui, mikropluošto rankšluosčiams nerekomenduojami skalavimo skysčiai, o bambukinius dažniau patariama skalbti žemesnėje temperatūroje ir vengti agresyvios chemijos. Bet kuriuo atveju verta pasižiūrėti, ką nurodo gamintojo etiketė.

    Aspirinas ir glicerinas skalbimui

    Siūlomas naminis derinys – sutrupinta aspirino tabletė ir šaukštas glicerino. Pasak straipsnyje aprašyto metodo, rankšluosčiai skalbiami atskirai, 40 laipsnių temperatūroje, o būgnas neužpildomas daugiau nei maždaug trimis ketvirtadaliais.

    Teigiama, kad glicerinas padeda audiniui „neužkietėti“ ir atgaivina medžiagą, o aspirinas gali prisidėti prie dėmių šalinimo ir bakterijų mažinimo. Tokiu būdu rankšluosčiai po skalbimo esą būna ir švarūs, ir malonesni liesti.

    Tekste aiškinama, kad aspirine esanti acetilsalicilo rūgštis gali veikti kaip švelnesnė balinamoji ir antibakterinė priemonė, o glicerinas pritraukia bei sulaiko drėgmę, todėl pluoštas gali tapti elastingesnis ir minkštesnis.

    Kaip džiovinti, kad nesukietėtų

    Ne mažiau svarbus ir džiovinimas. Rekomenduojama rankšluosčius prieš kabinant išpurtyti ir džiovinti išskleistus, kad geriau cirkuliuotų oras.

    Straipsnyje patariama vengti nuolatinio džiovinimo ant karštų radiatorių – ilgainiui tai gali gadinti audinį. Taip pat nerekomenduojama palikti rankšluosčių kepinančioje saulėje, nes stiprūs spinduliai gali blukinti ir silpninti medžiagą – geriau rinktis pavėsį.

  • Kodėl patalynė po skalbimo ima smirdėti: dažna klaida kabinant ant džiovyklės

    Kodėl patalynė po skalbimo ima smirdėti: dažna klaida kabinant ant džiovyklės

    Jei patalynė po skalbimo ne kvepia, o skleidžia nemalonų, „užsistovėjusį“ kvapą, problema dažnai slypi ne skalbiklyje, o džiovinime. Netinkamai pakabinti užvalkalai ir paklodės džiūsta per ilgai, o drėgmė audinyje sudaro palankias sąlygas atsirasti pelėsiui ir tvaikui.

    Pagrindinė taisyklė paprasta: neperkraukite džiovyklės patalyne. Kai audiniai sugrūdami per tankiai, oras tarp jų beveik necirkuliuoja, todėl džiūvimas gerokai užsitęsia, o kartu padidėja ir nemalonaus kvapo rizika.

    Prieš kabinant patalynę verta prisiminti du dalykus. Pirmiausia – viską gerai išpurtyti, kad pasišalintų vandens perteklius (net jei skalbimo mašina patalynę gerai išgręžė). Antra – vengti lankstyti užvalkalus ir paklodes į kelis sluoksnius: kuo audinys „plokštesnis“, tuo tolygiau jis džiūsta.

    Ne mažiau svarbu ir tai, kur pastatote džiovyklę. Geriausia rinktis šiltą, bet gerai vėdinamą patalpą: vien šilumos neužtenka, jei ore kaupiasi drėgmė.

    Kaip kabinti patalynę ant džiovyklės

    Mažesnius pagalvių užvalkalus patogiausia kabinti ant šoninių horizontalios džiovyklės „sparnų“. Jei džiovyklė vertikali, tokius užvalkalus verta dėti ant žemesnių skersinių – taip paliksite daugiau vietos didesniems audiniams.

    Antklodės užvalkalą geriausia paskirstyti bent per du džiovyklės strypus. Taip audinys nesusiglamžo į vieną „maišą“ ir išlieka tarpas oro patekimui – tai ypač svarbu, kad vidinė pusė neišliktų drėgna.

    Paprastą paklodę galima kabinti ta pačia logika kaip ir antklodės užvalkalą – svarbiausia nepalikti jos sulankstytos storu sluoksniu. Kuo daugiau audinio ploto liečiasi su oru, tuo greičiau jis išdžius.

    Paklodę su guma siūloma kabinti kitaip – tarsi hamaką. Siauresnes kraštines galima užkabinti ant šoninių sparnų nuo apačios: taip sutaupoma vietos, o pati paklodė išsitempia ir džiūsta tolygiau.

    Kur statyti džiovyklę, kad neatsirastų tvaiko

    Geras oro judėjimas – vienas svarbiausių dalykų, kad patalynė išdžiūtų greitai ir be kvapo. Džiovyklę galima statyti ir ne prie pat radiatoriaus: šiluma džiovinimą paspartina, tačiau be vėdinimo drėgmė užsilaiko.

    Jei patalpa šilta, bet blogai vėdinama, tvaiko problema gali tik paaštrėti. Blogiausiu atveju didelė drėgmė ima kauptis ir ant langų ar sienų, o tai jau kelia pelėsio riziką ne tik patalynei, bet ir namams.

    Todėl kabinant patalynę svarbu suderinti du dalykus: neperkrauti džiovyklės ir pasirūpinti, kad patalpoje būtų kuo daugiau gryno oro.

  • Krakmolytas patalynės skalbinys: kuo naudingas senas įprotis ir kam jis visai netinka

    Krakmolytas patalynės skalbinys: kuo naudingas senas įprotis ir kam jis visai netinka

    Mūsų prosenelės patalynę dažnai krakmolydavo, kad užvalkalai ir paklodės būtų standesni, lygesni ir ilgiau išlaikytų formą. Šis įprotis šiandien primirštas, tačiau kai kam jis gali pasirodyti vertas sugrįžimo – ypač jei norisi tvarkingai atrodančios patalynės.

    Krakmolijimas – tai audinio pamirkymas krakmolo tirpale (dažniausiai bulvių arba kukurūzų). Išdžiūvus ant pluoštų lieka plona plėvelė, kuri suteikia standumo, todėl anksčiau taip buvo apdorojama ne tik patalynė, bet ir staltiesės, servetėlės ar marškiniai.

    Didžiausias šio metodo privalumas – estetika. Iškrakmolinti užvalkalai ir paklodės paprastai mažiau glamžosi, atrodo glotnesni ir juos lengviau gražiai išlyginti, o pats audinys gali sudaryti „šviežesnio“ įspūdį.

    Vis dėlto krakmolo sluoksnis nėra stebuklinga higienos priemonė. Jis nepakeičia reguliaraus skalbimo ir nėra patvirtintas būdas šalinti alergenus, todėl krakmolijimo nereikėtų laikyti sprendimu alergiškiems žmonėms ar būdu patalynę ilgiau išlaikyti švarią.

    Kada krakmolijimas pasiteisina?

    Ar verta krakmolyti patalynę, daugiausia priklauso nuo asmeninių įpročių. Jei patinka lygi, šiek tiek standesnė tekstilė, toks efektas gali tikti ir patikti.

    Kita vertus, daliai žmonių miegoti po mažiau minkštu ir mažiau elastingu audiniu gali būti ne taip komfortiška kaip po įprastai išskalbta patalyne. Todėl prieš krakmolijant visą komplektą pravartu išbandyti vieną užvalkalą ar paklodės kampą.

    Kokiems audiniams tinka, o kuriems – atsargiai

    Geriausiai krakmolijimui tinka natūralaus pluošto audiniai – pirmiausia medvilnė ir linas. Jie paprastai gerai „priima“ krakmolo tirpalą ir po džiovinimo atrodo tvarkingiau.

    Atsargiau reikėtų elgtis su sintetinėmis medžiagomis. Pavyzdžiui, mikropluoštas gali nesugerti tirpalo taip kaip natūralūs audiniai, o pats procesas gali paveikti pirminį minkštumą.

    Ne visada tai geriausias pasirinkimas ir sintetiniam satinui – jo glotnus paviršius gali prarasti dalį savo savybių. Šilkui ir kitiems itin delikatiems audiniams būtina ypač švelni priežiūra, todėl prieš naudojant bet kokias priemones reikėtų pasitikrinti rekomendacijas etiketėje.

    Kaip pasigaminti krakmolo tirpalą

    Naminiam krakmolo tirpalui dažniausiai pakanka krakmolo (bulvių arba kukurūzų) ir vandens. Proporcijos priklauso nuo to, kokio standumo efekto norite – pradžiai verta rinktis silpnesnį tirpalą, pavyzdžiui, vieną ar du šaukštus krakmolo litrui vandens.

    Pirma krakmolą reikėtų išmaišyti nedideliame kiekyje šalto vandens, kad neliktų gumulėlių. Likusį vandenį užvirinkite, įpilkite paruoštą krakmolo mišinį ir nuolat maišykite – kai tirpalas sutirštėja, jį reikia atidėti atvėsti.

    Prieš naudojant tirpalas turėtų būti vėsus arba drungnas. Taip pat svarbu nepadauginti krakmolo – per stiprus tirpalas gali padaryti patalynę nemaloniai kietą.

  • Kaip po skalbimo atpurenti pūkinę striukę: paprastas triukas, kai pūkai sušoka į gumulus

    Pūkinės striukės skalbimas neretai baigiasi nemalonia staigmena: išdžiūvusi ji praranda purumą, o pūkai susikemša į gumulus. Dėl to drabužis gali atrodyti suplotas ir praradęs formą, nors prieš skalbimą viskas buvo gerai.

    Didžiausia bėda ta, kad natūralus pūkinis užpildas skalbimo metu linkęs sulipti, o išdžiūvus gumulai tampa dar labiau juntami. Vien džiovinimas ar paprastas papurtymas ne visada padeda grąžinti striukei buvusį „pūrumą“.

    Tokiu atveju praverčia paprastas būdas, padedantis išskaidyti susimušusius pūkus ir atkurti striukės apimtį. Idėja paprasta: pūkus reikia „išjudinti“ per audinį, kad jie vėl pasiskirstytų tolygiai.

    Šis triukas ypač naudingas po skalbimo, kai striukė jau sausa, bet užpildas viduje vis dar sušokęs į kietesnes sankaupas – tada drabužis atrodo gerokai prasčiau, nei turėtų.

    Triukas: „rankovė ir lengvas stuksenimas“

    Vienas iš paprasčiausių būdų – įkišti ranką į striukės rankovę (kad būtų patogiau prilaikyti audinį) ir per išorę lengvai „pamušti“ ar pastuksen­ti vietas, kuriose jaučiasi pūkų gumulai. Taip užpildas pamažu atsiskiria ir vėl pasiskirsto striukėje.

    Svarbu veikti švelniai ir kantriai: geriau kelis kartus per kelias minutes pereiti per problemines vietas, nei stipriai daužyti vieną tašką. Tikslas – ne sugadinti audinį, o išjudinti sušokusius pūkus.

    Kai gumulai išsiskaido, striukė paprastai atgauna formą ir purumą. Jei kai kuriose vietose užpildas vis dar netolygus, procedūrą galima pakartoti, kol pūkai pasiskirstys tolygiau.

  • Išskalbate rankšluosčius, bet jie smirda pelėsiu? Dažniausia klaida – kur juos laikote

    Išskalbate rankšluosčius, bet jie smirda pelėsiu? Dažniausia klaida – kur juos laikote

    Atrodo, ką tik išskalbti rankšluosčiai turėtų kvepėti gaiviai, tačiau neretai jie skleidžia pelėsio ar užsistovėjusios drėgmės kvapą. Dažniausiai problema slypi ne skalbimo priemonėse, o tame, kur ir kaip rankšluosčiai laikomi po skalbimo.

    Rankšluosčiai kvapus ir drėgmę sugeria tarsi kempinė, todėl net ir švarūs jie greitai „prisigeria“ aplinkos. Jei laikymo vieta prastai vėdinama arba joje nuolat drėgna, audinys ilgiau išlieka drėgnas, o kvapas tampa neišvengiamas.

    Svarbiausia taisyklė paprasta: rankšluosčiams reikia sausos ir gerai vėdinamos vietos, kuo toliau nuo namų drėgmės židinių. Kuo mažiau uždarų, prastai cirkuliuojančių erdvių, tuo geriau.

    Praktiškai tai reiškia, kad mažas, dažnai drėgmę kaupiantis vonios kambarys (ypač butuose) nėra pati geriausia vieta švariems rankšluosčiams. Jei patalpa menkai vėdinama, rankšluosčiai gali greitai perimti tvankų, drėgną kvapą.

    Kur geriausia laikyti rankšluosčius

    Jeigu vonios kambarys erdvus ir gerai vėdinamas, pavyzdžiui, turi langą, laikyti rankšluosčius jame paprastai nėra didelė problema. Tačiau kai patalpa maža ir drėgmė joje kaupiasi nuolat, verta ieškoti kitos vietos.

    Tinkamas pasirinkimas – spinta miegamajame, prieškambaryje arba drabužinėje. Tokiose vietose paprastai mažiau drėgmės, todėl rankšluosčiai ilgiau išlieka sausi ir neprisigeria pašalinių kvapų.

    Vis dėlto verta atkreipti dėmesį, kad kai kuriais atvejais drėgmės perteklius gali pasitaikyti ir kitose namų erdvėse. Jei pastebite, kad patalpos linkusios drėkti, vien rankšluosčių perkėlimas gali neišspręsti problemos iki galo.

    Ką daryti, jei namuose drėgna

    Jei namuose apskritai daug drėgmės, tai dar nereiškia, kad rankšluosčiai privalo smirdėti. Tokiu atveju svarbu pasirūpinti, kad laikymo vietoje būtų kas sugeria drėgmės perteklių.

    Patikimiausias sprendimas – specialūs drėgmės sugėrikliai, tačiau žmonės kartais pasitelkia ir namų būdus. Esmė ta pati: sumažinti drėgmę aplink rankšluosčius, kad audinys neišliktų drėgnas ir nepradėtų skleisti nemalonaus kvapo.

  • Trys šaukštai ir vanduo: kaip iš baltų drabužių išmirkyti net senas dėmes

    Net ir išskalbus skalbyklėje, ant baltų drabužių kartais lieka įsisenėjusių dėmių, kurias sunku pašalinti nepažeidžiant audinio.

    Tokiais atvejais siūlomas paprastas būdas: esą užtenka trijų šaukštų ir vandens, kad net senos dėmės nuo šviesių rūbų pradėtų nykti.

    Metodas paremtas mirkymu – drabužiai kurį laiką palaikomi paruoštame tirpale, o vėliau įprastai išskalbiami.

    Teigiama, kad po mirkymo ir skalbimo balti drabužiai gali vėl atrodyti gerokai švaresni, tarsi būtų beveik kaip nauji.

    Ką žinoma apie šį metodą

    Originaliame aprašyme nenurodoma, kokia tiksliai medžiaga slepiasi už „trijų šaukštų“, todėl recepto sudėties atkurti tiksliai neįmanoma.

    Aišku tik tai, kad siūlomas principas yra labai paprastas: vanduo, trys šaukštai pasirinktos priemonės, mirkymas ir vėliau skalbimas.

    Kadangi nėra detalizuojama, kokioms dėmėms ar kokiems audiniams metodas labiausiai tinka, verta prisiminti, jog skirtingos dėmės šalinamos skirtingais būdais.

    Kodėl mirkymas gali padėti baltai tekstilei

    Mirkymas dažnai naudojamas tuomet, kai įprasto skalbimo nepakanka: jis leidžia tirpalui ilgiau veikti dėmę ir palengvina jos pasišalinimą skalbiant.

    Baltiems audiniams tai ypač aktualu, nes net nedidelės dėmės ar papilkėjimai labiau matomi, o agresyvesnės priemonės gali greičiau pakenkti pluoštui.

  • Pilkos užuolaidos dėl kieto vandens? Citrinos rūgštis gali padėti jas išbalinti per naktį

    Pilkos užuolaidos dėl kieto vandens? Citrinos rūgštis gali padėti jas išbalinti per naktį

    Pilkėjančios baltos užuolaidos – dažna problema, kuri erzina net ir tada, kai jos reguliariai skalbiamos. Kartais atrodo, kad įprastas skalbimas tiesiog nebesugeba grąžinti audiniui švarios, ryškios baltos spalvos.

    Ne visada kaltas vien dulkėtas oras ar nešvarumai. Kaip teigiama pateiktame tekste, viena iš priežasčių gali būti kietas vanduo: jame esantys mineralai nusėda audinyje, o skalbimo mašina su tokiomis nuosėdomis ne visuomet susitvarko.

    Tokiu atveju siūloma paprasta priemonė – citrinos rūgštis. Ji padeda šalinti audinyje susikaupusias nuosėdas (kalkes), kurios ir suteikia pilkšvą atspalvį.

    Be to, citrinos rūgštis gali veikti ir kitas apnašas – pavyzdžiui, laikui bėgant atsirandančias gelsvas dėmes, kurios taip pat gadina užuolaidų išvaizdą.

    Kaip balinti užuolaidas citrinos rūgštimi

    Metodas paprastas: užuolaidas reikia pamirkyti vandenyje su citrinos rūgštimi. Nurodoma proporcija – dvi citrinos rūgšties pakuotės penkiems litrams vandens.

    Į paruoštą tirpalą įmerkite užuolaidas ir palikite mirkti kuo ilgiau – geriausia per naktį. Po tokios „vonios“ jas beliks išskalbti skalbimo mašinoje taip, kaip įprastai.

    Teigiama, kad efektas turėtų pasimatyti iš karto: audinys tampa pastebimai šviesesnis, net keliais atspalviais.

    Norint sustiprinti rezultatą, citrinos rūgšties galima įberti ir į skalbimo mašiną kartu su įprastu skalbikliu.

    Kodėl verta rinktis švelnesnį būdą

    Nors parduotuvėse galima rasti įvairių baliklių, tekste atkreipiamas dėmesys, kad kai kurie jų gali būti pernelyg stiprūs. Ilgainiui intensyvios priemonės gali neigiamai paveikti pluoštą ir jį silpninti.

    Citrinos rūgštis įvardijama kaip vienas būdų atkurti natūralią užuolaidų spalvą, ypač kai pilkumas atsiranda dėl vandens kietumo ir audinyje besikaupiančių nuosėdų.

  • Riebias dėmes iš spalvotų drabužių padės ištraukti indų ploviklis: svarbūs keli žingsniai

    Riebi dėmė ant spalvotos palaidinės ar sijono dažnai atrodo kaip nuosprendis – ypač jei pastebėjote ją tik po kurio laiko. Vis dėlto namuose yra paprastas būdas, kuris gali padėti dėmę „pakelti“ nuo audinio nepažeidžiant spalvų.

    Tekste siūloma pirmiausia išbandyti įprastą indų ploviklį – jis skirtas riebalams skaidyti, todėl gali būti naudingas ir audiniui, kai dėmė yra nuo aliejaus ar kito riebaus maisto.

    Akcentuojama, kad skubėti su karštu vandeniu nereikėtų: šiluma gali riebalus dar labiau įtvirtinti audinyje. Dėl to vienas svarbiausių žingsnių – dėmę skalauti šaltu, tekančiu vandeniu.

    Taip pat primenama, kad stiprūs dėmių valikliai, ypač naudojami dažnai, gali paveikti audinį, todėl prieš griebiantis agresyvesnių priemonių verta pabandyti švelnesnius, buitinius sprendimus.

    Kaip naudoti indų ploviklį

    Pirmiausia rekomenduojama švelniai nuvalyti ar nugramdyti riebalų perteklių, kad jis dar labiau neįsigertų. Tuomet ant pačios dėmės užlašinkite mažą lašelį indų ploviklio.

    Ploviklį atsargiai įtrinkite pirštų pagalvėlėmis arba minkštu šepetėliu, kol šiek tiek suputos, ir palikite maždaug 20 minučių. Po to dėmę gerai perplaukite po šaltu tekančiu vandeniu.

    Kitas žingsnis – išskalbti drabužį skalbyklėje įprastu režimu. Teigiama, kad po tokio valymo riebi dėmė turėtų nebesimatyti.

    Kiti namų būdai riebiai dėmei

    Jei dėmė šviežia, siūloma ją trumpam užberti bulvių krakmolu: palikti apie 15 minučių ir tada skalbti skalbyklėje. Tai gali padėti sugerti riebalų perteklių dar prieš skalbimą.

    Taip pat pateikiamas variantas šviesiems drabužiams: dėmę pabarstyti soda, o ant viršaus užlašinti kelis lašus indų ploviklio, palikti nudžiūti ir tuomet išskalbti.

    Dar vienas siūlomas sprendimas – naminis dėmių valiklis iš sodos, vandenilio peroksido ir indų ploviklio. Mišinį siūloma palaikyti ant dėmės apie 30 minučių, o tuomet drabužį išskalbti kaip įprasta.

  • Kiek laiko tarnauja virtuviniai rankšluosčiai: vidutiniškai juos verta keisti kas trejus metus

    Virtuvėje beveik kiekvienas daiktas turi savo „galiojimo laiką“ – ne išimtis ir virtuviniai rankšluosčiai, kuriais kasdien šluostome indus bei rankas. Nors tai atrodo tiesiog tvirto audinio gabalas, jų naudojimo trukmė nėra amžina.

    Vidutiniškai virtuviniai rankšluosčiai turėtų tarnauti iki trejų metų. Tokį laiką lemia tai, kad jie naudojami nuolat – dažnai kelis kartus per dieną – o taip pat reguliariai skalbiami.

    Kiekvienas skalbimo ir džiovinimo ciklas po truputį ardo audinio pluoštą. Todėl laikui bėgant rankšluosčiai tampa pastebimai plonesni, labiau susidėvi ir prasčiau sugeria drėgmę.

    Nors susidėvėjimas vyksta pamažu, po metų, dvejų ar trejų rankšluosčiai dažniausiai jau nebeatrodo ir nebeveikia taip, kaip nauji. Tai priklauso ir nuo to, kiek jų turite bei kaip dažnai juos keičiate.

    Kokie požymiai rodo, kad metas keisti?

    Vienas aiškiausių signalų – suplonėjęs, „peršviečiamas“ audinys. Jei rankšluostis pradeda irti, atsiranda skylučių ar vietomis pluoštas tiesiog „dingsta“, tai ženklas, kad jis jau atitarnavo.

    Praktiškai tai pasimato ir kasdienybėje: jei indus tenka sausinti kelis kartus, o rankas šluostyti pakartotinai, nes rankšluostis prastai sugeria, jo pagrindinė funkcija silpsta. Tokiu atveju jį verta perkelti į valymo skudurėlių „kategoriją“.

    Kvapas po skalbimo – dar vienas svarbus signalas

    Virtuviniai rankšluosčiai natūraliai po naudojimo nebus gaivaus kvapo, tačiau svarbu, kas nutinka po skalbimo. Jei po skalbimo išlieka įsisenėjęs pelėsiškas ar tvankus kvapas, gali būti, kad nešvarumai įsigėrė taip giliai, jog įprastas plovimas jų nebeįveikia.

    Tokio rankšluosčio geriau nebenaudoti ir nelaikyti kartu su kitais, nes nemalonus kvapas ir nešvara gali persiduoti. Jei audinys ir vizualiai, ir pagal kvapą rodo „nuovargį“, paprasčiausia išeitis – jį pakeisti nauju.

  • Miegate su pižama kasnakt? Štai po kiek dienų ją būtina keisti, kad nekauptų bakterijų

    Miegate su pižama kasnakt? Štai po kiek dienų ją būtina keisti, kad nekauptų bakterijų

    Pižama gali atrodyti švari ir net maloniai kvepėti, nors ją vilkime jau kelintą naktį iš eilės. Tačiau audinys vis tiek nuolat liečiasi su oda ir per miegą sugeria prakaitą, riebalus bei negyvas odos ląsteles. Dėl to net ir tvarkingai atrodantis komplektas ilgainiui tampa palankia terpe mikroorganizmams ir gali dirginti odą.

    Higienos specialistai pabrėžia, kad vieno universalaus termino visiems nėra, nes pižamos „tarnavimo laikas“ priklauso nuo prakaitavimo, miego temperatūros ir įpročių. Vis dėlto kasdienis keitimas daugeliu atvejų nėra būtinas, jei pižama išlieka sausa, o žmogus prieš miegą nusiprausia. Svarbiausia stebėti pojūtį: drėgmė, kvapas ar matomos dėmės reiškia, kad skalbti reikia nedelsiant.

    Kas kiek dienų keisti pižamą?

    Įprastomis sąlygomis pižamą dažniausiai pakanka keisti kas 3 ar 4 dienas. Toks ritmas paprastai tinka tiems, kurie prausiasi vakare, miega vėsiame kambaryje ir naktį gausiai neprakaituoja. Jei audinys po miego išlieka sausas, o oda neįsijautrina, skubėti prie skalbyklės kasryt nereikia.

    Savaitė dažnai minima kaip riba, tačiau ją reikėtų vertinti kaip išimtinį maksimumą, o ne taisyklę. Kuo ilgiau ta pati pižama nekeičiama, tuo daugiau joje kaupiasi odos išskyros ir alergenai, o tai gali lemti nemalonius pojūčius ar paūminti jautrios odos problemas. Jei kyla abejonė, saugesnis pasirinkimas yra dažnesnis keitimas.

    Kada pižamą reikia keisti dažniau?

    Karštomis naktimis, šildymo sezono metu ar intensyviai prakaituojant pižama sudrėksta greičiau, todėl ją verta keisti kasdien. Drėgnas audinys ne tik kelia diskomfortą, bet ir didina odos sudirginimo tikimybę, ypač jei pižama prigludusi ir mažai pralaidi orui. Tai aktualu ir sportuojantiems vakare, jei po treniruotės pižama apsivelkama nepo dušo.

    Keitimo dažnį keičia ir asmens higienos rutina. Jei dušas įprastai būna ryte, per dieną ant kūno susikaupę nešvarumai lengviau persikelia į miego drabužius, todėl pižama greičiau praranda švaros pojūtį. Tuo metu vakarinis prausimasis dažnai leidžia saugiai išlaikyti ilgesnį intervalą iki skalbimo.

    Ligos metu galioja kita taisyklė

    Sergant peršalimu ar karščiuojant, kai pasireiškia naktinis prakaitavimas, pižamą geriausia keisti kasdien. Tokiu metu audinys greitai sudrėksta, o švarus komplektas padeda palaikyti komfortą ir higieną, ypač jei tenka dažniau keisti patalynę. Jei prakaitavimas labai stiprus, pižamą verta keisti ir dažniau nei kartą per parą.

    Praktiškas orientyras paprastas: jei pižama ryte drėgna, nemaloniai kvepia, trina odą ar matosi nešvarumai, ji jau „peržengė ribą“, net jei praėjo tik viena ar dvi naktys. Tokiais atvejais svarbiau ne kalendorius, o faktinė būklė ir savijauta. Patogus, kvėpuojantis audinys ir vėsesnė miegamojo temperatūra taip pat padeda rečiau susidurti su šia problema.