CP v2

Tag: Skanska

  • Pasaulio futbolo finalas MetLife stadione: kaip perdirbtos medžiagos keičia didžiąsias statybas

    2026 metų pasaulio futbolo čempionato finalas vyks MetLife stadione Naujajame Džersyje, o dėmesį jis traukia ne vien sporto gerbėjams. Šis objektas dažnai minimas kaip vienas ryškesnių pavyzdžių, kaip dideliuose projektuose galima sistemingai panaudoti perdirbtas medžiagas.

    MetLife stadionas yra daugiafunkcis kompleksas, kuriame rungtyniauja NFL komandos New York Giants ir New York Jets, taip pat rengiami koncertai ir kiti sporto renginiai. Jis iškilo šalia senojo Giants Stadium, kurio standartai XXI amžiaus pradžioje jau nebeatitiko poreikių.

    Stadionas pastatytas greičiau

    Statybos prasidėjo 2007 metų rugsėjį ir baigėsi 2010 metų balandį, darbai buvo užbaigti anksčiau nei planuota. Projekto vertė siekė apie 1,5 milijardo eurų, o į apimtį pateko ir senojo stadiono griovimas, teritorijos sutvarkymas bei privažiavimo infrastruktūra.

    Stadione įrengta apie 82 500 vietų žiūrovams, o bendras plotas siekia apie 204 000 kvadratinių metrų. Taip pat suprojektuotos 217 ložių ir kelios klubinės erdvės, pritaikytos verslo klientams bei renginiams.

    Didelė dalis medžiagų iš perdirbimo

    Viena labiausiai aptariamų statybos istorijos detalių yra medžiagų parinkimas. Skelbiama, kad projekte panaudota apie 60 000 tonų perdirbto plieno, o dalis jo buvo gauta iš nugriauto Giants Stadium konstrukcijų.

    Taip pat nurodoma, kad visi 8 000 polių, naudotų pamatams, buvo pagaminti iš pramoninio plieno laužo arba nepanaudotų polių iš naftos chemijos sektoriaus. Perdirbtos žaliavos atsirado ir žiūrovų kėdėse, taip mažinant pirminių plastiko bei metalo žaliavų poreikį.

    Aplink stadioną įrengtoje aikštėje naudota apie 13 000 kubinių metrų betono su priedais, kurie siejami su mažesniu emisijų pėdsaku nei įprastos sudėties betonas. Toks sprendimas atspindi plačiau statybų sektoriuje stiprėjančią kryptį mažinti su cementu susijusias emisijas, kurios pasauliniu mastu laikomos vienu didžiausių statybinių medžiagų klimato iššūkių.

    Ko ši istorija verta Europai

    MetLife atvejis išryškina, kad perdirbimas statybose nėra vien viešųjų ryšių detalė, kai jis įtraukiamas į projektą nuo pat planavimo. Praktika rodo, kad didžiausią efektą duoda sprendiniai, kai iš anksto suplanuojami griovimo srautai, medžiagų rūšiavimas, logistika ir sertifikavimo reikalavimai.

    Lenkijoje ir kitose regiono rinkose statybinių atliekų perdirbimą vis dar riboja ne tik ekonomika, bet ir administraciniai procesai. Verslo atstovai ne kartą atkreipė dėmesį, kad norint medžiagas perdirbti statybvietėje ar jas teisėtai paruošti pakartotiniam naudojimui, reikia sprendimų, kurie kartais užtrunka ilgiau nei pats griovimo ir statybos ciklas.

    Šiuo metu Europoje vis daugiau dėmesio skiriama žiedinei ekonomikai, o statybų sektoriui keliami griežtesni reikalavimai dėl atliekų tvarkymo ir medžiagų kilmės atsekamumo. Todėl tokie projektai kaip MetLife stadionas tampa praktiniu pavyzdžiu, kaip didelės apimties infrastruktūra gali būti įgyvendinama ne tik greitai, bet ir su aiškiai pamatuojamu perdirbtų medžiagų indėliu.

    Dideli sporto renginiai, tokie kaip pasaulio čempionato finalas, šiuos sprendimus tik dar labiau iškelia į viešumą. Statybų rinkai tai signalas, kad tvarumas vis dažniau bus vertinamas ne deklaracijomis, o konkrečiais skaičiais ir projektavimo pasirinkimais.

  • Bruklino uostas virsta milžinišku jūrinio vėjo centru: 54 turbinos netikėtai keičia Atlanto dugną

    Bruklino uostas virsta milžinišku jūrinio vėjo centru: 54 turbinos netikėtai keičia Atlanto dugną

    Bruklino Sunset Park rajone esantis South Brooklyn Marine Terminal, ilgus metus laikytas pramonės reliktu, dabar ruošiamas vienam ambicingiausių JAV jūrinio vėjo projektų. Apie 73 akrų, tai yra maždaug 30 hektarų, teritorija, kurioje dominavo apleisti sandėliai ir senas dokas, per artimiausius metus turėtų tapti vienu didžiausių tokio tipo uostų šalyje.

    Idėja paprasta, bet mastas įspūdingas: šalia vandens reikia bazės, kur būtų galima priimti, sandėliuoti, surinkti ir išgabenti milžiniškas jūrinio vėjo elektrinių dalis. JAV rytinė pakrantė pasižymi palankiomis vėjo sąlygomis, todėl logistikos grandinė nuo uosto iki jūros čia tampa kritiškai svarbi.

    Investicijos ir projekto apimtis

    Terminalo atnaujinimą vykdo „Skanska“, gavusi maždaug 796 mln. eurų vertės sutartį. Rekonstrukcija apima dalies esamų pastatų griovimą, požeminių komunikacijų atnaujinimą ir naujos infrastruktūros įrengimą, kad teritorija atlaikytų itin dideles apkrovas bei specializuotą krovą.

    Numatyta statyti apie 7 900 kvadratinių metrų eksploatavimo ir priežiūros pastatą su sandėliavimo, biurų ir aptarnavimo erdvėmis. Taip pat planuojamos masyvios kranų aikštelės, reikalingos kelti bokštams ir kitoms dalims, kurios savo gabaritais prilygsta daugiaaukščiams pastatams.

    54 turbinos ir 810 MW tikslas

    Atnaujintas uostas turėtų aptarnauti „Equinor“ vystomą jūrinio vėjo parką Empire Wind 1, planuojamą netoli Long Island. Projekte numatytos 54 turbinos, o bendra instaliuota galia siektų 810 megavatų, tai yra kiekis, dažnai įvardijamas kaip pakankamas aprūpinti elektra daugiau nei 500 000 namų ūkių.

    Jūroje turbinos paprastai įrengiamos 24–48 kilometrų atstumu nuo kranto, todėl dauguma gyventojų jų net nematytų iš paplūdimių. Tačiau didžiausi pokyčiai vyksta ne virš vandens, o po juo, kur į jūros dugną įtvirtinamos pamatinės konstrukcijos.

    Netikėtas efektas jūros dugne

    Mokslininkai vis dažniau fiksuoja vadinamąjį rifo efektą, kai jūrinio vėjo turbinų povandeninės konstrukcijos tampa tvirtu pagrindu organizmams, kuriems reikia kieto paviršiaus. Ant polių ir pamatų per palyginti trumpą laiką gali atsirasti dumbliai, moliuskai, o kartu atplaukia ir žuvys, ieškančios maisto bei slėptuvių.

    Tyrimai rodo, kad tokios dirbtinės struktūros kai kuriose vietose gali padidinti vietinę biologinę įvairovę ir sukurti naujas buveines rifams būdingoms rūšims. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad poveikis nėra vien teigiamas: statybos triukšmas, vibracijos, jūrų žinduolių trikdymas ir buveinių pokyčiai išlieka svarbiais klausimais, kuriuos projektai privalo valdyti.

    Vis labiau ryškėja tendencija jūrinio vėjo infrastruktūrą projektuoti taip, kad ji būtų kuo draugiškesnė ekosistemoms, pavyzdžiui, parenkant medžiagas ir paviršius, skatinančius tam tikrų rūšių įsikūrimą. Bruklino uosto transformacija tuo pat metu tampa ir energetikos, ir aplinkosaugos istorija, kurioje logistika krante netikėtai susijungia su pokyčiais Atlanto jūros dugne.