Tag: Skiepai

  • Saldžioji gomeopatijos apgaulė: kodėl tai ne vaistai ir kuo toks gydymas gali baigtis

    Gomeopatija dažnai pristatoma kaip švelni ir „natūrali“ alternatyva vaistams, tačiau mokslo požiūriu ji neturi įrodytų gydomųjų savybių. Dauguma gomeopatinių produktų yra taip praskiesti, kad juose nebelieka nė vienos veikliosios medžiagos molekulės.

    Ši kryptis susiformavo XVIII amžiaus pabaigoje Vokietijoje ir remiasi principu „panašus gydo panašų“. Idėja tokia: medžiaga, sukelianti simptomus sveikam žmogui, esą gali gydyti tokius pačius simptomus sergančiajam.

    Praktikoje tai virsta labai įvairiais „ingredientais“: nuo svogūno, siejamo su sloga ir ašarojimu, iki nuodingojo gebenės, bičių ar net arseno junginių. Esminis etapas yra daugkartinis skiedimas vandenyje ar spirite ir intensyvus plakimas, vadinamas potencijavimu.

    Gomeopatijos šalininkai teigia, kad skiedžiant priemonė tampa „stipresnė“, nes vanduo neva įsimena gydomąsias savybes. Tačiau tai prieštarauja chemijos ir fizikos dėsniams: pasiekus didelius skiedimus, statistiškai neįmanoma tikėtis, kad galutiniame produkte išliks pradinės medžiagos dalelių.

    Kas iš tiesų veikia: placebo efektas

    Jei žmogus po tokių priemonių jaučia palengvėjimą, dažniausias paaiškinimas yra placebo efektas. Tai realus psichologinis ir fiziologinis organizmo atsakas į tikėjimą, kad gydymas padės, ypač kalbant apie subjektyviai vertinamus simptomus, pavyzdžiui, skausmą ar nerimą.

    Vis dėlto placebo efektas nereiškia, kad priemonė gydo ligos priežastį ar stabdo jos progresavimą. Būtent todėl gydytojai pabrėžia, kad gomeopatijos nereikėtų laikyti lygiaverte įrodymais pagrįstam gydymui.

    Kodėl tai gali būti pavojinga

    Didžiausia rizika kyla tuomet, kai gomeopatija pasirenkama vietoj veiksmingo gydymo, ypač sergant sunkiomis ligomis. Delsimas gydyti astmą, širdies ir kraujagyslių būkles ar onkologines ligas gali kainuoti brangų laiką, o kartais ir gyvybę.

    Ypač problemiški atvejai, kai gomeopatiniai produktai siūlomi kaip alternatyva skiepams ar infekcijų prevencijai. Tokiu atveju žmogus lieka be patikimos apsaugos nuo realių ligų, o visuomenės mastu didėja protrūkių rizika.

    „Saugūs“, kol neatsiranda priemaišų

    Kadangi daug gomeopatinių preparatų sudėtyje tėra cukrus ar vanduo, jie dažniausiai nesukelia tipinių vaistų šalutinių poveikių. Tačiau tai nereiškia, kad visada nėra rizikos.

    Reguliuotojai yra fiksavę atvejų, kai gomeopatiniuose produktuose aptinkamos pavojingos priemaišos ar net toksiškos medžiagos, ypač kai gamyba ir kokybės kontrolė nėra pakankamai griežta. Dėl to ekspertai rekomenduoja bet kokius gydymo pasirinkimus aptarti su gydytoju ar vaistininku, o rimtų simptomų atveju neatidėlioti įrodymais pagrįstos pagalbos.

  • Erkė gali įsisiurbti net parke: ką daryti radus ją ant odos ir kokių klaidų vengti

    Erkė gali įsisiurbti net parke: ką daryti radus ją ant odos ir kokių klaidų vengti

    Pavasarį ir vasarą erkės būna aktyviausios, todėl įkandimą galima parsinešti ne tik iš miško, bet ir iš parko ar pievos. Pats įsisiurbimas dar nereiškia, kad žmogus užsikrėtė Laimo liga ar erkiniu encefalitu, tačiau greita reakcija sumažina riziką ir padeda laiku pastebėti simptomus.

    Erkės dažniausiai renkasi šiltas, drėgnas ir mažiau matomas vietas, todėl po buvimo lauke verta apžiūrėti visą kūną. Daugiausia dėmesio reikėtų skirti pažastims, kirkšnims, pakinkliams, kaklui, plaukų linijai ir vietai už ausų.

    Įkandimas neretai beveik nejaučiamas, nes erkė įkandimo metu išskiria nuskausminamųjų medžiagų. Dėl to ją žmonės aptinka tik po kelių valandų ar net kitą dieną, todėl odos patikra po pasivaikščiojimo išlieka viena efektyviausių prevencijos priemonių.

    Kaip teisingai ištraukti erkę?

    Pagrindinis principas radus erkę yra kuo greičiau ją pašalinti mechaniškai ir išlikti ramiems. Tam tinka plona pinceto galvutė arba vaistinėse parduodami specialūs įrankiai, svarbiausia sugriebti erkę kuo arčiau odos.

    Erkę reikėtų traukti tvirtu, tolygiu judesiu į viršų, laikantis įkandimo ašies. Jos nereikėtų sukioti, staigiai plėšti ar spausti, nes taip didėja tikimybė, kad į žaizdą pateks daugiau seilių ar turinio, kuriame gali būti ligų sukėlėjų.

    Pašalinus erkę, įkandimo vietą reikėtų dezinfekuoti, o rankas kruopščiai nusiplauti. Taip pat verta pasižymėti datą ir kelias savaites stebėti odą bei savijautą.

    Klaidos, kurios gali padidinti riziką

    Medikai nepataria naudoti vadinamųjų naminių metodų, kai erkė tepama riebalais, alkoholiu ar kitomis priemonėmis. Tokie veiksmai gali suerzinti parazitą ir paskatinti jį išskirti daugiau seilių ar skrandžio turinio.

    Taip pat nerekomenduojama erkės deginti ar bandyti ją „uždusinti“ kremu. Saugiausia ir patikimiausia taktika yra mechaninis pašalinimas kuo greičiau, nenaudojant papildomų dirgiklių.

    Kada būtina kreiptis į gydytoją?

    Dažniausiai po įkandimo atsiranda nedidelis paraudimas ar gumbelis, panašus į įprastą vabzdžio įkandimą, ir tai per kelias dienas praeina. Toks vietinis uždegimas savaime neįrodo užsikrėtimo.

    Susirūpinti reikėtų, jei atsiranda migruojanti eritema, tai yra didėjantis žiedinis paraudimas, dažnai didesnis nei 5 centimetrai, kartais su šviesesniu centru. Ji gali pasirodyti praėjus nuo kelių dienų iki kelių savaičių po įkandimo ir paprastai nei skauda, nei niežti, bet palaipsniui plečiasi.

    Pastebėjus tokį paraudimą būtina kuo greičiau kreiptis į gydytoją, nes Laimo ligai ankstyvoje stadijoje dažniausiai reikalingas gydymas antibiotikais. Laiku pradėtas gydymas padeda sumažinti vėlyvų komplikacijų, tokių kaip nervų sistemos pažeidimai ar sąnarių uždegimai, riziką.

    Verta žinoti, kad Laimo liga ne visada pasireiškia odos pokyčiais, o daliai žmonių gali pasireikšti į gripą panašūs simptomai, tokie kaip karščiavimas, galvos skausmas, raumenų skausmai ir nuovargis. Jei per kelias savaites po įkandimo atsiranda neįprastų simptomų, saugiausia pasitarti su šeimos gydytoju.

    Erkinio encefalito atveju skiepai išlieka patikimiausia prevencijos priemonė, ypač žmonėms, kurie dažnai lankosi gamtoje. Net ir pasiskiepijus, erkės įkandimo vietą vis tiek reikia stebėti, nes skiepai neapsaugo nuo Laimo ligos.

  • Pagėgiuose aptarta skiepijimo aprėptis ir tuberkuliozės valdymas: ką sutarta daryti toliau

    Pagėgiuose aptarta skiepijimo aprėptis ir tuberkuliozės valdymas: ką sutarta daryti toliau

    Gegužės 18 dieną Pagėgių savivaldybėje įvyko darbo susitikimas su Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Tauragės departamento atstovais. Jame dalyvavo savivaldybės administracijos, Bendruomenės sveikatos tarybos, seniūnijų, sveikatos priežiūros ir ugdymo įstaigų atstovai.

    Susitikimo centre buvo keli klausimai, kurie savivaldybėms paprastai kelia daugiausia praktinių iššūkių: imunoprofilaktika, vaikų skiepijimo aprėptys ir jų didinimo kryptys. NVSC specialistės pristatė esamą situaciją ir aptarė dažniausiai pasitaikančias priežastis, dėl kurių skiepijimo rodikliai svyruoja.

    Kalbėta ir apie sergamumo tuberkulioze situaciją Pagėgių savivaldybėje, akcentuojant atvejų valdymo grandinę. Dėmesys skirtas kontaktinių asmenų nustatymui, savalaikiam ištyrimui ir bendradarbiavimui tarp institucijų, kad būtų greičiau nutraukiamos galimos užsikrėtimo grandys.

    Atskirai aptarta savivaldybėje vykdoma ūkio subjektų visuomenės sveikatos priežiūra ir dažniausiai keliami reikalavimų laikymosi klausimai. Tokie patikrinimai apima higienos, infekcijų kontrolės ir rizikų prevencijos temas, kurios tiesiogiai susijusios su gyventojų sauga.

    Susitikimo dalyviai pabrėžė, kad veiksmingiausi sprendimai pasiekiami tuomet, kai savivaldybės institucijos, sveikatos priežiūros specialistai ir NVSC dirba kaip viena komanda. Sutarta tęsti koordinuotą darbą, kad problemos būtų identifikuojamos anksčiau, o sprendimai gyventojus pasiektų greičiau.

  • Pavojingas 100 dienų kosulys suaugusiesiems: dažnai supainiojama, bet plinta itin greitai

    Pavojingas 100 dienų kosulys suaugusiesiems: dažnai supainiojama, bet plinta itin greitai

    Kodėl liga dažnai nepastebima?

    Kokliušas, dar vadinamas 100 dienų kosuliu, yra bakterinė kvėpavimo takų infekcija, kurią sukelia Bordetella pertussis. Nors daugelis ją sieja su vaikais, suaugusieji taip pat serga, o dėl netipinių simptomų liga neretai lieka neatpažinta.

    Pirmosiomis savaitėmis kokliušas dažnai primena paprastą peršalimą: vargina sloga, lengvas karščiavimas ar gerklės dirginimas, atsiranda neintensyvus kosulys. Būtent ši fazė lemia klaidingą diagnozę, nes simptomai persidengia su kitomis kvėpavimo takų infekcijomis.

    Kaip plinta ir kiek laiko užkrečia?

    Kokliušas plinta oro lašeliniu būdu, kai užsikrėtęs žmogus kosėja ar čiaudi, o bakterijos patenka į kito žmogaus kvėpavimo takus. Užkrečiamumas ypač didelis ankstyvuoju laikotarpiu, kai liga dar atrodo kaip peršalimas.

    Gydymas antibiotikais svarbiausias kuo anksčiau, nes tuomet jis gali sumažinti užkrečiamumo trukmę ir palengvinti ligos eigą. Pradėjus tinkamą gydymą, užkrečiamumas paprastai reikšmingai sumažėja po 48 valandų, o negydant gali išlikti iki 21 dienos nuo kosulio pradžios.

    Antrojoje stadijoje prasideda stiprūs, priepuoliniai kosulio epizodai, kurie kartojasi serijomis ir gali tęstis savaites. Vaikams būdingas švilpiantis įkvėpimas po priepuolio, tačiau suaugusiesiems jis dažnai nepasireiškia, todėl liga dar lengviau praleidžiama.

    Rizikos ir įspėjamieji ženklai

    Ilgai trunkantis kosulys nėra tik nemalonumas: suaugusiesiems neretai pasireiškia išsekimas, miego sutrikimai, pykinimas ar vėmimas po kosulio priepuolių. Tyrimuose nurodoma, kad kosulys vidutiniškai gali trukti apie 54 dienas, o kai kuriems žmonėms tęsiasi gerokai ilgiau.

    Komplikacijų rizika nėra vien teorinė: daliai sergančių suaugusiųjų išsivysto antrinės būklės, o viena dažniausių yra plaučių uždegimas. Stiprūs kosulio priepuoliai taip pat gali sukelti šonkaulių lūžius, ypač vyresniame amžiuje ar turint trapų kaulinį audinį.

    Didesnę riziką patirti sunkesnę eigą turi žmonės, sergantys lėtinėmis kvėpavimo takų ligomis, turintys nusilpusį imunitetą ar rūkantieji. Šioms grupėms kosulys dažniau užsitęsia, o miego ir savijautos sutrikimai gali būti ryškesni.

    Kokliušo atpažinimui svarbiausias signalas yra kosulys, kuris tęsiasi kelias savaites, stiprėja naktimis, pasireiškia priepuoliais ir kartais baigiasi vėmimu. Jei namuose yra kūdikis, nėščioji ar žmogus su nusilpusiu imunitetu, dėl tokių simptomų delsti ypač pavojinga.

    Skiepai padeda, bet ne visada apsaugo

    Skiepai išlieka vienas svarbiausių būdų sumažinti sunkių formų riziką, tačiau apsauga laikui bėgant silpnėja. Dėl to ir paskiepyti žmonės gali užsikrėsti, tik dažniausiai serga lengviau, o tai dar labiau apsunkina kokliušo atpažinimą.

    Ekspertai pabrėžia, kad sergamumas kokliušu dažnai kyla bangomis, o periodiški pakilimai gali kartotis kas kelerius metus. Tam įtakos turi keli veiksniai, įskaitant sumažėjusią populiacijos apsaugą, pasikeitusius kontaktų įpročius ir tai, kad dalis atvejų apskritai lieka nediagnozuoti.

    Jei kosulys užsitęsia ir tampa priepuolinis, ypač kai nėra aiškios priežasties ar įprastos priemonės nepadeda, verta kreiptis į medikus ir aptarti galimus tyrimus. Ankstyvas įvertinimas svarbus ne tik dėl paties paciento, bet ir dėl aplinkinių, kuriems infekcija gali būti pavojingesnė.

  • Erkė įsisiurbė į odą? Štai ką privalote padaryti tuoj pat, kad sumažintumėte riziką

    Erkė įsisiurbė į odą? Štai ką privalote padaryti tuoj pat, kad sumažintumėte riziką

    Erkių aktyvumo sezonas Lietuvoje paprastai suintensyvėja pavasarį, tačiau dėl švelnesnių žiemų įsisiurbimų fiksuojama ir ne sezono metu. Erkė įkandimo metu dažnai nejaučiama, todėl svarbiausia po buvimo gamtoje kuo greičiau apžiūrėti odą ir veikti nedelsiant.

    Erkės gali pernešti kelias žmogui pavojingas infekcijas, dažniausiai minimos Laimo liga ir erkinis encefalitas. Laimo ligą sukelia bakterijos, o erkinį encefalitą virusas, todėl šių ligų prevencija ir gydymas skiriasi: nuo encefalito gali padėti skiepai, o Laimo liga skiepų neturi.

    Grįžus iš miško, parko ar sodo, verta nusiprausti po dušu ir kruopščiai apžiūrėti visą kūną. Dažniausiai erkės įsisiurbia pažastyse, kirkšnyse, kelių linkiuose, už ausų, sprande ir ties plaukų linija, todėl šias vietas svarbu patikrinti ypač atidžiai.

    Pastebėjus įsisiurbusią erkę, ją reikėtų pašalinti kuo greičiau, nes kuo ilgiau ji būna prisitvirtinusi, tuo didesnė dalies infekcijų perdavimo tikimybė. Jei turite, patogiausia naudoti specialų erkių išėmimo įrankį, tačiau tinka ir aštri, dezinfekuota pinceto pora.

    Erkę suimkite kuo arčiau odos ir traukite staigiu, tvirtu judesiu į viršų, nespausdami pilvelio. Ištraukę įkandimo vietą dezinfekuokite, o vėliau įsitikinkite, kad erkė pašalinta visa, nes likusios dalys gali sukelti vietinį uždegimą.

    Svarbu nedaryti kelių klaidų: erkės netepkite aliejumi, kremu ar alkoholiu, nespauskite ir nedeginkite. Tokie veiksmai gali padidinti dirginimą ir apsunkinti saugų pašalinimą, o kai kuriais atvejais padidinti nepageidaujamų reakcijų riziką.

    Po įkandimo kelias savaites stebėkite savijautą ir odą: jei atsiranda plečiantis paraudimas, karščiavimas, galvos skausmas, raumenų ar sąnarių skausmai, silpnumas ar kiti neįprasti simptomai, reikėtų kreiptis į gydytoją. Net jei iškart jaučiatės gerai, simptomai gali pasireikšti vėliau, todėl budrumas po erkės įsisiurbimo yra būtinas.

    Siekiant sumažinti įsisiurbimų tikimybę, rekomenduojama rinktis uždarus drabužius, šviesesnes spalvas, naudoti repelentus ir po kiekvieno pasivaikščiojimo gamtoje atlikti apžiūrą. Erkinio encefalito prevencijai svarbiausia priemonė yra skiepai, ypač žmonėms, kurie dažnai būna gamtoje ar dirba lauke.

  • NVSC įspėja: krentant skiepijimo apimtims didėja tymų ir kitų užkrečiamųjų ligų rizika

    Skiepijimas išlieka viena veiksmingiausių priemonių, padedančių apsaugoti žmones nuo užkrečiamųjų ligų ir jų komplikacijų. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras (NVSC), minint Europos imunizacijos savaitę, pabrėžia, kad stabiliai aukštos skiepijimo apimtys yra būtinos ne tik vaikų, bet ir visos visuomenės saugumui.

    Pasak NVSC, pastaraisiais metais Lietuvoje dalies vaikų skiepijimo rodikliai nesiekia Pasaulio sveikatos organizacijos rekomenduojamo 90–95 proc. lygio. Tai reiškia, kad silpnėja kolektyvinis imunitetas, o ligoms lengviau plisti bendruomenėse, ypač darželiuose ir mokyklose.

    Pagėgiuose fiksuojami svyravimai

    NVSC Tauragės departamentas nurodo, kad 2025 metais Pagėgių savivaldybėje matomos nevienodos vaikų skiepijimo tendencijos. Vienų skiepų aprėptys išlieka aukštos, tačiau kitose pozicijose stebimas mažėjimas, kuris gali didinti protrūkių tikimybę.

    Ryškesnis kritimas fiksuojamas skiepijant nuo tymų, raudonukės ir epideminio parotito pirmąja doze: paskiepyta 86,48 proc. dvimečių, kai 2024 metais rodiklis siekė 94,44 proc. NVSC pabrėžia, kad būtent tymų atveju aukštos aprėptys yra kritiškai svarbios, nes liga plinta itin lengvai.

    Taip pat sumažėjo skiepijimo aprėptys nuo pneumokokinės infekcijos iki 87,5 proc. Mažesni rodikliai fiksuojami ir skiepijant nuo žmogaus papilomos viruso, kai paskiepyta 57,9 proc. vienuolikos metų vaikų, bei nuo kombinuotų skiepų, saugančių nuo kokliušo, difterijos, stabligės, poliomielito ir B tipo Haemophilus influenzae infekcijos, kur aprėptys siekia 87,5 proc.

    Kur rodikliai išlieka aukšti?

    NVSC duomenimis, aukštesnės aprėptys Pagėgių savivaldybėje fiksuojamos skiepijant nuo rotavirusinės infekcijos, kur paskiepyta 93,75 proc. vaikų. Nuo B tipo meningokokinės infekcijos paskiepyta 87,5 proc. vaikų, tačiau specialistai primena, kad net ir šis lygis ne visada užtikrina patikimą bendruomenės apsaugą.

    Tarp stabiliausiai aukštų rodiklių išskiriamos naujagimių vakcinacijos: nuo hepatito B pirma doze paskiepyta 95,24 proc., o nuo tuberkuliozės taip pat 95,24 proc. NVSC pabrėžia, kad laiku atliekamos pirmosios vakcinos yra svarbi apsaugos grandis, ypač kūdikystėje.

    Kodėl skiepijimo apimtys krenta?

    NVSC akcentuoja, kad skiepijimo sėkmė tiesiogiai priklauso nuo pasitikėjimo ir tikslios informacijos. Mažėjant vakcinacijos apimtims, didėja rizika, kad į Lietuvą patekus ligos atvejui, ji gali plisti greičiau, o didžiausią pavojų patiria kūdikiai, lėtinėmis ligomis sergantys žmonės ir tie, kurie dėl medicininių priežasčių negali būti paskiepyti.

    Specialistai ragina gyventojus informaciją apie skiepus vertinti kritiškai, o kilus klausimams dėl veiksmingumo ar saugumo, pirmiausia kreiptis į šeimos gydytoją ar pediatrą. NVSC primena, kad skiepijant pagal Lietuvos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių, valstybės lėšomis vaikai skiepijami nuo 14 infekcinių ligų, o laiku atlikti skiepai padeda išvengti sunkių komplikacijų.

    NVSC taip pat atkreipia dėmesį, kad vakcinomis valdomų ligų grįžimas dažniausiai siejamas ne su vakcinų neveiksmingumu, o su per mažomis skiepijimo apimtimis. Todėl vienas svarbiausių tikslų išlieka užtikrinti, kad kuo daugiau vaikų gautų rekomenduojamas dozes laiku.

  • Mįslingai skamba, bet gali baigtis koma: kas yra japoniškas encefalitas ir kam gresia labiausiai

    Mįslingai skamba, bet gali baigtis koma: kas yra japoniškas encefalitas ir kam gresia labiausiai

    Japoniškas encefalitas yra virusinė infekcija, pažeidžianti centrinę nervų sistemą ir galinti sukelti smegenų uždegimą. Nors dauguma užsikrėtusiųjų simptomų visai nejaučia, nedidelei daliai liga progresuoja iki sunkių neurologinių komplikacijų.

    Šią ligą sukelia japoniško encefalito virusas, priklausantis flavivirusams, tai pačiai grupei kaip dengės ar Zikos virusai. Daugiausia atvejų registruojama tropinėje ir subtropinėje Azijoje bei vakarinėje Ramiojo vandenyno dalyje.

    Kaip plinta ir kodėl svarbūs uodai

    Infekcija neplinta tiesiogiai nuo žmogaus žmogui. Dažniausias kelias yra uodo įkandimas, kai uodas prieš tai maitinosi užsikrėtusiais gyvūnais, ypač vandens paukščiais arba kiaulėmis.

    Didesnė rizika siejama su kaimo vietovėmis, ryžių laukais, užliejamomis teritorijomis ir vandens telkiniais, kur uodams palankios veisimosi sąlygos. Uodai aktyviausi sutemus ir naktį, o rizika paprastai išauga lietinguoju sezonu.

    Simptomai gali klaidinti

    Jei simptomai pasireiškia, ankstyvoje stadijoje jie dažnai primena įprastą virusinę infekciją: karščiavimą, galvos skausmą, silpnumą, kartais pykinimą ar kitus virškinamojo trakto nusiskundimus. Dėl to liga šiame etape gali būti nuvertinta.

    Sunkesnė forma vystosi tada, kai pažeidžiama nervų sistema. Tuomet gali atsirasti sprando rigidiškumas, sąmonės sutrikimai, kalbos problemos, traukuliai, galūnių silpnumas, o sunkiausiais atvejais ištinka koma ir kyla reali grėsmė gyvybei.

    Net ir pasveikus daliai pacientų išlieka ilgalaikės pasekmės, pavyzdžiui, judėjimo sutrikimai ar pažintinių funkcijų pablogėjimas. Dėl to svarbus ne tik gydymas, bet ir savalaikė rizikos įvertinimo bei profilaktikos strategija.

    Diagnozė, gydymas ir profilaktika

    Diagnozė remiasi klinikiniais požymiais ir epidemiologine informacija apie buvimą endeminėse teritorijose. Patvirtinimui taikomi laboratoriniai tyrimai, dažniausiai antikūnų nustatymas serologiniais metodais, taip pat gali būti naudojami molekuliniai tyrimai ir smegenų skysčio analizė.

    Specifinio antivirusinio gydymo, kuris eliminuotų virusą, paprastai nėra, todėl taikomas simptominis gydymas: traukulių kontrolė, smegenų edemos mažinimas, kvėpavimo ir kitų gyvybinių funkcijų palaikymas. Sunkiais atvejais būtina hospitalizacija, neretai intensyviosios terapijos skyriuje.

    Didžiausia apsauga yra profilaktika: uodų įkandimų vengimas ir skiepai. Skiepijimas dažniausiai rekomenduojamas keliautojams, vykstantiems ilgesniam laikui į endemines teritorijas, planuojantiems būti kaimo vietovėse ar daug laiko leisti lauke vakarais ir naktimis.

  • Kaip Krekenavos darželis „Sigutė“ moko vaikus saugotis infekcijų: higiena, skiepai ir kasdieniai įpročiai

    Kodėl darželiuose infekcijos plinta greičiau?

    Darželiuose infekcinės ligos plinta greitai, nes vaikai daug laiko praleidžia arti vieni kitų, dalijasi žaislais ir dažnai liečia bendrus paviršius. Ankstyvame amžiuje imuninė sistema dar bręsta, todėl net įprasti virusai gali sukelti dažnesnius susirgimus ir ilgesnį sveikimą.

    Dažniausi perdavimo keliai išlieka tie patys: oro lašelinis, kontaktinis per rankas ir paviršius, rečiau per užterštą maistą ar vandenį. Dėl to prevencija ugdymo įstaigose remiasi ne viena priemone, o kelių įpročių deriniu: rankų higiena, vėdinimu, patalpų švara ir atsakingu elgesiu susirgus.

    Prevencijos pagrindas: įpročiai, o ne vienkartinės akcijos

    Krekenavos lopšelyje–darželyje „Sigutė“ infekcijų prevencija pristatoma vaikams taip, kad ji būtų suprantama ir pritaikoma kasdienybėje. Specialistai akcentuoja, kad didžiausią poveikį turi nuoseklūs veiksmai, kai vaikai mokosi ne tik ką daryti, bet ir kodėl tai svarbu jų pačių bei draugų sveikatai.

    Praktikoje tai reiškia dažną ir taisyklingą rankų plovimą, kosėjimo ir čiaudėjimo etiketą, vengimą liesti veidą nešvariomis rankomis. Taip pat svarbu priminti, kad susirgus reikia likti namuose, nes ankstyvas grįžimas į grupę dažnai tampa naujos užkrato grandinės pradžia.

    Skiepų tema vaikams pristatyta per edukaciją

    Balandžio 21 dieną „Sigutės“ „Kiškučių“ ir „Bitučių“ grupių bei Linkaučių ir Žibartonių skyriaus vaikai dalyvavo edukacinėje veikloje, skirtoje infekcinių ligų prevencijai. Vaikai žiūrėjo edukacinį filmuką Kaip begemotas bijojo skiepų, kuris padėjo paprastai ir be gąsdinimo paaiškinti skiepų prasmę.

    Po peržiūros vaikai atliko praktines užduotis: spalvino piešinius Aš drąsuolis ir Super skiepas, sprendė užduotis apie tai, kas saugo kūną, ieškojo teisingų atsakymų. Tokios veiklos padeda mažinti baimes, kurti pasitikėjimą ir formuoti supratimą, kad skiepai yra viena iš priemonių apsisaugoti nuo dalies užkrečiamųjų ligų ir jų komplikacijų.

    Visuomenės sveikatos specialistai pabrėžia, kad geriausi rezultatai pasiekiami, kai ugdymo įstaigos žinutės sutampa su šeimos įpročiais namuose. Kasdieniai sprendimai, tokie kaip subalansuota mityba, pakankamas miegas, fizinis aktyvumas ir laikas lauke, stiprina organizmo atsparumą ir padeda lengviau įveikti sezoninius susirgimus.

    Darželiuose svarbų vaidmenį atlieka ir aplinkos veiksniai: reguliarus patalpų vėdinimas, paviršių valymas, grupių rutina, leidžianti sumažinti kontaktų chaosą. Kartu su higienos ugdymu tai kuria aiškią ir vaikams suprantamą sistemą, kuri mažina infekcijų plitimo riziką bendruomenėje.

    Ilgalaikė prevencijos nauda yra ne tik mažesnis sergamumas, bet ir vaikų savarankiškumas bei atsakomybė už savo sveikatą. Kai šie įgūdžiai formuojami anksti, jie dažnai išlieka ir mokykloje, ir suaugus, prisidedant prie atsakingesnės visuomenės sveikatos kultūros.

    Tekstą parengė visuomenės sveikatos priežiūros specialistė Aušra Džiugelytė.

  • Jei turite šią kraujo grupę, erkės jus renkasi dažniau: ką rodo mokslas ir kaip saugotis

    Šylant orams Lietuvoje suaktyvėja erkės, o jų įkandimai kasmet sukelia šimtus rimtų infekcijų atvejų. Nors dažniausiai pabrėžiama apranga, repelentai ir elgesys gamtoje, kai kurie tyrimai rodo, kad įtakos gali turėti ir žmogaus kraujo grupė.

    Čekijoje atliktame laboratoriniame eksperimente buvo vertinama, ar erkės gali dažniau krypti prie tam tikros kraujo grupės. Rezultatai parodė, kad dažniausiai jos rinkosi A (antrąją) kraujo grupę, tačiau mokslininkai pabrėžia, kad tai nėra taisyklė, jog kitų grupių žmonių erkės nekanda.

    Tyrimo metu ant vienodo atstumo paviršiaus buvo patalpinti skirtingų kraujo grupių kraujo lašai, o erkė stebėta, prie kurio mėginio ji juda. Bandymas buvo kartojamas 100 kartų, o dažniausias pasirinkimas teko A (antrajai) grupei, kai tuo metu mažiausiai patraukli pasirodė B (trečioji) grupė.

    Kodėl tai dar nereiškia diagnozės

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad laboratorinės sąlygos neatspindi realios situacijos gamtoje, kur erkės orientuojasi į kur kas daugiau signalų. Pagrindiniai jų „taikiniai“ yra iškvepiamas anglies dioksidas, kūno šiluma, odos drėgmė ir individualus žmogaus kvapas.

    Tyrėjai kelia prielaidą, kad kraujo grupė gali būti susijusi su tam tikrais biocheminiais skirtumais, pavyzdžiui, odos išskiriamų medžiagų profiliu ar ant odos gyvenančių mikroorganizmų sudėtimi. Vis dėlto aiškaus mechanizmo, kodėl erkės galėtų preferuoti vieną grupę, kol kas nėra patvirtinta tiek, kad tai būtų galima taikyti kaip patikimą rizikos vertinimo priemonę.

    Didžiausia rizika slypi infekcijose

    Nepriklausomai nuo kraujo grupės, didžiausias pavojus kyla dėl erkių platinamų ligų, ypač erkinio encefalito ir Laimo ligos. Erkinis encefalitas yra virusinė infekcija, nuo kurios patikimiausiai apsaugo skiepai, o Laimo liga gydoma antibiotikais, tačiau ankstyvas atpažinimas yra labai svarbus.

    Praktikoje tai reiškia, kad net ir vienoje šeimoje ar draugų grupėje po to paties pasivaikščiojimo vienas žmogus gali rasti kelias erkes, o kitas nė vienos. Tokie skirtumai dažniau aiškinami elgesiu, drabužiais, buvimo vieta ir individualiais kvapais, o ne vien kraujo grupe.

    Kaip sumažinti įkandimo tikimybę

    Medikai pataria gamtoje rinktis šviesius, uždarus drabužius, kelnes sukišti į kojines, o po buvimo lauke kruopščiai apžiūrėti kūną, ypač pažastis, kirkšnis, sprandą ir už ausų. Taip pat svarbu naudoti repelentus ir jų poveikį atnaujinti pagal gamintojo nurodymus.

    Jei erkė įsisiurbė, ją rekomenduojama pašalinti kuo greičiau, suimant kuo arčiau odos ir traukiant tolygiai, nespaudžiant pilvelio. Po įkandimo vietą verta stebėti kelias savaites, o atsiradus plintančiam paraudimui, karščiavimui, galvos ar raumenų skausmams, reikėtų kreiptis į gydytoją.