CP v2

Tag: Skurdo rizika

  • 38 proc. europiečių nebevalgo trijų kartų per dieną: apklausa atskleidė, kas laukia toliau

    38 proc. europiečių nebevalgo trijų kartų per dieną: apklausa atskleidė, kas laukia toliau

    Kylant kainoms vis daugiau europiečių atsiduria finansiškai nestabilioje padėtyje, o daliai tai jau reiškia tiesioginius kasdienius apribojimus. Naujausio Europos barometro apie skurdą ir nesaugumą duomenimis, 38 proc. apklaustųjų teigia nebegalintys reguliariai valgyti trijų kartų per dieną.

    Tyrimą, kuriame dalyvavo 10 000 žmonių, atliko „Ipsos“ Prancūzijos organizacijos „Secours Populaire“ užsakymu. 29 proc. respondentų savo padėtį įvardijo kaip nesaugią, o netikėta išlaida, jų teigimu, galėtų akimirksniu išbalansuoti biudžetą.

    Apklausa rodo, kad per pastaruosius trejus metus daugumos europiečių perkamoji galia prastėjo. Dėl to žmonės vis dažniau renkasi vadinamuosius sudėtingus sprendimus: atideda pirkinius, mažina išlaidas maistui, energijai ar sveikatai.

    Brangimas pakeitė kasdienybę

    Tyrime pabrėžiama, kad kompromisai apima ne tik pigesnių produktų paiešką, bet ir pagrindinių poreikių ribojimą. Dalis žmonių pripažįsta praleidžiantys valgymus net būdami alkani, o kai kuriose šalyse šis reiškinys ypač ryškus.

    Prie spaudimo prisideda ir tai, kad atlyginimų augimas kai kuriais laikotarpiais nespėjo paskui kainas, todėl realios pajamos traukėsi. Eurostato duomenimis, Europos Sąjungoje skurdo rizikos lygis 2021 metais siekė 17 proc., o kainų šokai vėlesniais metais daugeliui šeimų tapo papildomu išbandymu.

    Kita dažnai minima taupymo kryptis yra šildymas ir kitos energijos sąnaudos, taip pat skolinimasis kasdienėms išlaidoms. Tyrimo autoriai pažymi, kad dalis gyventojų atideda ir sveikatos priežiūrą, nes paslaugos ar vaistai pabrango, o biudžete nelieka laisvų lėšų.

    Smūgis šeimoms su vaikais

    Ypač jautriai situaciją apibūdina tėvai: kai kurie jų teigia ribojantys savo maistą, kad galėtų pamaitinti vaikus. 21 proc. tėvų nurodė bent kartą patyrę atvejį, kai „nevalgė pakankamai“ tam, kad maisto užtektų atžaloms.

    Tai atspindi platesnę tendenciją, kurią fiksuoja ir nevyriausybinės organizacijos įvairiose valstybėse: augant maisto kainoms, dalis žmonių dažniau renkasi nukainotas prekes arba kreipiasi į labdaros maisto bankus.

    Tokie signalai rodo, kad pragyvenimo kaštų krizė palietė ne tik pažeidžiamiausias grupes, bet ir dalį anksčiau stabiliai gyvenusių namų ūkių. Apklausos duomenimis, nemaža dalis europiečių baiminasi, kad artimiausiais mėnesiais rizika patekti į nesaugią finansinę padėtį išliks didelė.

    Infliacija lėtėja, bet kainos nekinta taip greitai

    Nors bendri infliacijos rodikliai Europoje vėliau ėmė lėtėti, gyventojai dažnai nejaučia greito palengvėjimo, nes maisto ir energijos kainos paprastai mažėja lėčiau. 2022 metais infliacija daugelyje šalių pasiekė rekordinius lygius, o vien būsto, vandens, dujų ir kitų susijusių išlaidų kategorija Europos mastu šoktelėjo dviženkliu tempu.

    Tyrime nurodoma, kad 62 proc. respondentų labiausiai nerimauja dėl maisto kainų, o 59 proc. įvardija netikėtas išlaidas ir degalų kainas kaip pagrindinius finansinio nerimo šaltinius. Tai reiškia, kad net ir stabilizuojantis bendram kainų augimui, šeimų biudžetams labiausiai skauda ten, kur išlaidų sumažinti sudėtingiausia.

    Ekspertai pabrėžia, kad tokio tipo apklausos pirmiausia parodo gyventojų savijautą ir kasdienius pasirinkimus, o kartu leidžia matyti, kaip greitai kainų šokai perauga į socialines pasekmes. Jei realios pajamos neatsigauna, maisto nepriteklius ir energinis skurdas gali tapti ilgalaike problema net ir mažėjant oficialiems infliacijos rodikliams.

  • Pensininkai Europoje vėl dirba: Lietuva – tarp lyderių, o vienoje šalyje skaičius stulbina

    Pensininkai Europoje vėl dirba: Lietuva – tarp lyderių, o vienoje šalyje skaičius stulbina

    Europoje į pensiją išėję žmonės vis dažniau pasilieka darbo rinkoje: 2023 metais Europos Sąjungoje dirbo 12,9 proc. gyventojų per pirmuosius šešis mėnesius nuo senatvės pensijos gavimo pradžios. „Eurostat“ duomenys rodo, kad tokį sprendimą lemia ne vien pinigai, bet ir noras išlikti aktyviems bei socialiai įsitraukusiems.

    Finansinis aspektas vis dėlto išlieka svarbus, nes pensijos daugelyje šalių akivaizdžiai mažesnės nei vėlyvos karjeros pajamos. ES vidutiniškai žmogus, 50–59 metų amžiuje uždirbdavęs 100 eurų, 65–74 metų amžiuje pensijoje gauna apie 58 eurus, o maždaug kas šeštas pensininkas patiria skurdo riziką.

    Kur dirbančių pensininkų daugiausia?

    Skirtumai tarp šalių – milžiniški. Mažiausia dalis dirbančių po pensijos fiksuota Rumunijoje, kur tokių buvo 1,7 proc., o didžiausia – Estijoje, kur per pusmetį po pensijos skyrimo dirbo net 54,9 proc. žmonių.

    Į aukščiausių rodiklių grupę patenka ir Baltijos šalys: Latvijoje dirbo 44,2 proc., Lietuvoje – 43,7 proc. naujų pensininkų. Švedijoje šis rodiklis siekė 41,7 proc., taip pat išsiskyrė Norvegija (37,7 proc.) ir Suomija (28,5 proc.), o Kipras atsidūrė per vidurį su 29,7 proc.

    Kitoje skalės pusėje – šalys, kuriose po pensijos dirbančiųjų mažai: Graikijoje jų buvo 4,2 proc., Ispanijoje – 4,5 proc., Kroatijoje – 5 proc. Ekspertai pabrėžia, kad skirtumus lemia tiek pensijų sistemos, tiek darbo rinkos taisyklės ir istorinė politika pensininkų darbo atžvilgiu.

    Kai dirbti verčia finansai

    Vertinant tik tuos, kurie po pensijos vis tiek dirbo, pagrindinė priežastis ES buvo ne pinigai, o pasitenkinimas darbu ir noras išlikti produktyviems: taip atsakė 36,3 proc. respondentų. Finansinę būtinybę kaip svarbiausią motyvą nurodė 28,6 proc. dirbančių pensininkų.

    Tačiau ir čia matyti ryškūs skirtumai: Švedijoje finansinę būtinybę minėjo 9,4 proc. dirbančių pensininkų, o Kipre – net 68,5 proc. Tai rodo, kad kai kuriose šalyse darbas po pensijos tampa ne pasirinkimu, o būtinybe kompensuoti nepakankamas pajamas.

    Rumunijoje 54,3 proc. dirbančių pensininkų nurodė, kad dirba dėl finansinių priežasčių, Bulgarijoje – 53,6 proc., Kroatijoje – 48,2 proc., Latvijoje – 47,9 proc. Didesnė nei trečdalio dalis fiksuota Portugalijoje, Vengrijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, o Ispanijoje šis rodiklis buvo 19,6 proc.

    Ne tik skaičiai, bet ir tendencijos

    Kai dirbančių po pensijos dalis sujungiama su finansinės būtinybės atsakymais, gaunamas bendras vaizdas, kiek pensininkų iš tiesų dirba todėl, kad privalo. ES vidurkis siekė 3,7 proc., o kai kuriose šalyse rodikliai išsiskyrė ypač: Latvijoje jis siekė 21,2 proc., Kipre – 20,3 proc., Estijoje – 17,3 proc.

    „Ten, kur žmonės sako, kad dirba dėl finansinės būtinybės, tai reiškia, kad jie jaučia, jog pensijos pajamos yra nepakankamos“, – sakė Rygos Stradinio universiteto atstovė Olga Rajevska.

    Pasak jos, aukšta tokių atsakymų dalis dažnai signalizuoja, kad pensijų sistema neužtikrina pakankamo pajamų lygio, todėl žmonės, kol leidžia sveikata, renkasi toliau dirbti, kad išlaikytų įprastą gyvenimo standartą.

    Vis dėlto demografijos ir darbo rinkos pokyčiai reiškia, kad dirbančių pensininkų daugėja ir turtingesnėse šalyse. Nyderlandų tarpdisciplininio demografijos instituto profesorius Kène Henkensas pabrėžia, kad ši karta yra sveikesnė ir labiau išsilavinusi, todėl jos ryšys su darbo rinka išlieka stipresnis.

    „Darbdaviai tampa vis palankesni darbuotojams, kurie dirba ir sulaukę pensinio amžiaus, o tam įtakos turi demografiniai pokyčiai ir užsitęsiantis darbuotojų trūkumas“, – sakė Kène Henkensas.

    Ekspertai taip pat atkreipia dėmesį, kad statistika fiksuoja tik tuos, kurie rado darbą, todėl kai kuriose šalyse reali situacija gali būti sudėtingesnė: dalis pensininkų norėtų dirbti, bet neturi galimybių. Kita vertus, aktyvaus senėjimo politika ir lankstesnis perėjimas iš pilno etato į pensiją vis dažniau įvardijami kaip priemonės, padedančios ir žmonėms, ir darbo rinkai.

    Galiausiai, kaip pabrėžia Talino universiteto profesorius Lauri Leppikas, finansinė būtinybė yra santykinė sąvoka: ją lemia ne vien pensijos dydis, bet ir gyvenimo kaina, ankstesnis pragyvenimo lygis bei lūkesčiai. Dėl to ryšys tarp pensijų adekvatumo ir darbo po pensijos skirtingose šalyse gali būti gerokai sudėtingesnis, nei iš pirmo žvilgsnio rodo skaičiai.

  • Ispanijoje jaunas dirbantysis buto nuomai atiduoda 98,7 proc. algos: rekordas, kuris šokiruoja

    Ispanijoje jaunas dirbantysis buto nuomai atiduoda 98,7 proc. algos: rekordas, kuris šokiruoja

    Ispanijoje būsto įperkamumo krizė jaunus žmones vis labiau stumia nuo savarankiško gyvenimo. Ispanijos jaunimo tarybos (CJE) Emancipacijos observatorijos duomenimis, 2025 metais savarankiškai gyveno tik 14,5 proc. 16–29 metų jaunuolių – tai prasčiausias rodiklis nuo palyginamų duomenų pradžios.

    Ataskaitoje teigiama, kad jaunas dirbantis žmogus, norėdamas vienas išsinuomoti būstą, vidutiniškai turėtų nuomai skirti 98,7 proc. savo grynojo atlyginimo. Dėl to išsikraustymo iš tėvų namų amžius, vertinimu, persirito per 30 metų ribą.

    Kai nuoma suvalgo beveik viską

    Skaičiai rodo, kad vidutinis jauno žmogaus grynasis atlyginimas siekia apie 1 190 eurų per mėnesį, o vidutinė būsto nuoma – maždaug 1 176 eurus. Tai reiškia, kad net ir dirbant visu etatu vieno žmogaus namų ūkis daugelyje vietovių tampa finansiškai nepakeliamas.

    CJE pabrėžia, kad ši padėtis didina kartų nelygybę ir skatina jaunimo skurdėjimą. Ataskaitoje nurodoma, kad tarp jaunų nuomininkų skurdo rizika po būsto išlaidų šokteli nuo 25,9 proc. iki 43 proc.

    „Jauniems žmonėms išsikraustymas reiškia tapti skurdesniems“, – sakė CJE prezidentė Andrea Henry.

    Nei vienam, nei su kambariokais

    Augant nuomos kainoms, daliai jaunimo alternatyva tampa kambario nuoma ar gyvenimas su bendranuomiais. Tačiau CJE perspėja, kad ir šis sprendimas daugelyje miestų nebėra pigus: būstas dalijantis, skaičiuojama, „suvalgo“ apie 33,6 proc. vidutinio jauno žmogaus atlyginimo.

    Organizacija taip pat akcentuoja, kad vis dažniau lemiamu veiksniu tampa šeimos parama, nes be jos jauniems žmonėms sunku išvengti skolų, nestabilumo ar priklausomybės nuo artimųjų. Tuo pat metu būsto įsigijimas daugeliui išlieka nepasiekiamas dėl aukštų kainų, pradinio įnašo ir griežtesnių finansavimo sąlygų.

    Kokių sprendimų prašoma?

    CJE ragina valdžios institucijas didinti įperkamo būsto pasiūlą ir stiprinti priemones, kurios realiai pagerintų jaunimo galimybes išsinuomoti ar įsigyti būstą. Organizacijos vertinimu, problema yra struktūrinė ir daro ilgalaikę žalą visai kartai – nuo vėluojančio savarankiškumo iki didėjančio socialinio nesaugumo.

    Pastaraisiais metais Ispanijoje būsto tema tapo vienu karščiausių politinių ir socialinių klausimų, o protestai dėl kainų augimo vyko ne viename didmiestyje. Ekspertai pabrėžia, kad nuomos rinką spaudžia keli veiksniai: ribota pasiūla, didelė paklausa didmiesčiuose ir turizmo regionuose, taip pat lėčiau augančios pajamos, kurios nespėja vytis būsto kaštų.

  • Eurostatas atskleidė Europos skurdo žemėlapį: šokiruojantys skirtumai sostinėse ir regionuose

    Eurostatas atskleidė Europos skurdo žemėlapį: šokiruojantys skirtumai sostinėse ir regionuose

    Europos Sąjungoje skurdo ar socialinės atskirties rizika 2025 metais palietė 92,7 mln. žmonių, arba 20,9 proc. visų gyventojų. Tai reiškia, kad su šia rizika susidūrė beveik kas penktas ES gyventojas, rodo Eurostato duomenys.

    Nors viešojoje erdvėje dažniau lyginamos valstybės, statistika atskleidžia dar ryškesnį vaizdą regionų ir sostinių lygiu. Net toje pačioje šalyje atotrūkis tarp turtingesnių ir pažeidžiamų teritorijų gali siekti keliasdešimt procentinių punktų.

    Kur rizika didžiausia Europoje?

    Pagal 2025 metų AROPE rodiklį didžiausią skurdo ar socialinės atskirties riziką ES fiksavo Bulgarija, kur ji siekė 29,0 proc. Antroje vietoje buvo Graikija su 27,5 proc., trečioje – Rumunija su 27,4 proc.

    Mažiausi rodikliai užfiksuoti Čekijoje, kur skurdo ar socialinės atskirties rizika siekė 11,5 proc. Toliau rikiavosi Lenkija su 15,0 proc. ir Slovėnija su 15,5 proc., rodo Eurostato skaičiai.

    Tarp didžiųjų ES ekonomikų išsiskyrė Ispanija, kur 2025 metais AROPE siekė 25,7 proc. Vokietijoje rodiklis buvo 21,2 proc., Italijoje – 22,6 proc., o Prancūzijoje – 20,8 proc., t. y. beveik ties ES vidurkiu.

    Sostinės: nuo 2,9 iki 33,6 proc.

    Sostinių statistika parodo, kad nacionalinis vidurkis ne visada atspindi realybę didžiausiuose miestuose. Iš 24 sostinių, kurioms pateikiami palyginami duomenys, rodikliai svyruoja nuo 2,9 proc. Bratislavoje iki 33,6 proc. Briuselyje.

    Į aukščiausių rodiklių grupę pateko ir Viena, kur skurdo ar socialinės atskirties rizika siekė 29,4 proc., bei Berlynas su 24,4 proc. Daugiau nei penktadalis gyventojų riziką patyrė Atėnuose, Paryžiuje ir Romoje.

    Tuo metu dalis Vidurio ir Rytų Europos sostinių rodė gerokai mažesnius skaičius. Šalia Bratislavos išsiskyrė Varšuva su 7,1 proc. ir Praha su 9,1 proc., o Budapeštas, Zagrebas, Liubliana ir Bukareštas neviršijo 15 proc.

    Ypač didelis kontrastas matomas Belgijoje, kur Briuselio rodiklis 33,6 proc. gerokai viršijo šalies vidurkį 16,5 proc. Skirtumas siekė 17,1 procentinio punkto, todėl sostinė tapo ryškiausia išimtimi visame palyginime.

    Priešinga situacija fiksuota Slovakijoje ir Rumunijoje: Bratislava ir Bukareštas buvo gerokai žemiau nacionalinių vidurkių. Tai rodo, kad kai kur sostinė tampa ekonominiu traukos centru, o skurdo rizika labiau koncentruojasi kituose regionuose.

    Regionų atotrūkis kai kur milžiniškas

    Vertinant visus regionus, vidiniai skirtumai išryškėja dar labiau. Italijoje atotrūkis tarp regionų siekė 39,7 procentinio punkto: Kalabrijoje AROPE buvo 45,3 proc., o Val d’Aostoje – 5,6 proc.

    Ispanijoje skirtumas taip pat didelis: tarp Seutos ir Melilijos bei Baskų krašto fiksuotas 29 procentinių punktų atotrūkis. Tai iliustruoja, kad net šalims, kurių vidurkis aukštas, skurdo rizika pasiskirsčiusi netolygiai.

    Mažiausias regionų skirtumas buvo Suomijoje – vos 3 procentiniai punktai tarp Helsinkio ir Ūsimos regiono bei Vakarų Suomijos. Palyginti nedideli vidiniai svyravimai fiksuoti ir Portugalijoje, Slovėnijoje bei Danijoje.

    Eurostato duomenimis, 2025 metais Europoje buvo 20 regionų, kuriuose mažiausiai trečdalis gyventojų patyrė skurdo ar socialinės atskirties riziką. Šie regionai daugiausia koncentravosi Italijoje, Ispanijoje, Bulgarijoje ir Graikijoje.

    Į šią grupę pateko ir kai kurios Vakarų Europos urbanizuotos teritorijos, pavyzdžiui, Briuselio sostinės regionas bei Brėmenas Vokietijoje. Tai rodo, kad vien aukštas BVP vienam gyventojui savaime negarantuoja mažos socialinės atskirties didmiesčiuose.

    AROPE rodiklis apima tris situacijas: pajamas žemiau skurdo rizikos ribos, didelį materialinį ir socialinį nepriteklių bei gyvenimą namų ūkyje, kuriame labai mažas darbo intensyvumas. Skurdo rizikos riba Eurostate apibrėžiama kaip 60 proc. nacionalinių disponuojamų pajamų medianos po socialinių pervedimų.

    Ekspertai pabrėžia, kad didmiesčiuose rodiklius gali didinti būsto kainos ir nuomos brangimas, didesnė pajamų nelygybė bei didesnė pažeidžiamų grupių koncentracija. Regionuose svarbūs veiksniai dažnai yra darbo rinkos struktūra, demografija ir viešųjų paslaugų prieinamumas.

  • Vokietijos pensijų paradoksas: kodėl net solidžių išmokų šalyje daugėja prašančių socialinės paramos

    2024 metų pabaigoje apie 740 000 pensinio amžiaus žmonių Vokietijoje gavo bazinę socialinę paramą senatvėje. Tai vienas didžiausių rodiklių nuo tada, kai šalyje nuosekliai kaupiama tokia statistika, ir jis atkreipia dėmesį į augančią skurdo riziką tarp vyresnių gyventojų.

    Socialinės apsaugos analitikai pabrėžia, kad problema dažnai slypi ne vien pačiame pensijų dydyje, o bendrame pajamų ir išlaidų santykyje. Daliai senjorų išmokos nepasiveja būsto, šildymo, sveikatos priežiūros ir kasdienių paslaugų kainų, todėl net reguliari pensija ne visada garantuoja finansiškai saugią senatvę.

    Kas laikoma maža pensija?

    Viešuose Vokietijos socialinės politikos vertinimuose dažnai remiamasi skurdo rizikos riba, kuri apskaičiuojama pagal medianines pajamas. Pastaraisiais metais vienišam žmogui ji neretai siejama su maždaug 1 380 eurų per mėnesį lygiu, o dalies pensininkų pajamos yra reikšmingai mažesnės.

    Praktikoje tai reiškia, kad žmogus gali gauti, pavyzdžiui, apie 1 100 eurų per mėnesį, tačiau po nuomos, komunalinių mokesčių ir būtinų vaistų išlaidų kasdienėms reikmėms lieka per mažai. Tokiose situacijose net keli šimtai eurų papildomos paramos gali tapti lemiamu skirtumu tarp minimalaus stabilumo ir skolų.

    Ekspertai atkreipia dėmesį ir į struktūrines priežastis: mažesnes pensijas dažniau turi žmonės su pertraukomis karjeroje, dirbę ne visą darbo laiką, ilgiau buvę nedarbingi ar auginę vaikus. Dėl to atotrūkis ryškesnis tarp moterų ir vienišų senjorų, taip pat tarp regionų, kuriuose atlyginimai istoriškai buvo mažesni.

    Kodėl dalis žmonių paramos neprašo?

    Paradoksalu, tačiau net ir turėdami teisę į išmokas, ne visi senjorai kreipiasi pagalbos. Tam įtakos turi informacijos stoka, sudėtingesnės administracinės procedūros, baimė dėl biurokratijos ar asmeninis nenoras pripažinti finansinių sunkumų.

    Vokietijoje bazinė socialinė parama senatvėje skirta tiems, kurie nebegali užsitikrinti minimalaus pragyvenimo lygio iš pensijos ir kitų pajamų. Paprastai vertinamos ne tik žmogaus pajamos, bet ir būsto išlaidos, o teisė į paramą dažniausiai peržiūrima periodiškai, kad būtų atnaujinti duomenys apie situaciją.

    Šalia to auga ir politinės diskusijos dėl senatvės skurdo mažinimo priemonių. Jose svarstoma, kaip geriau pasiekti pažeidžiamiausias grupes, supaprastinti kreipimosi procesą ir labiau atliepti realias pragyvenimo išlaidas, kurios skirtinguose miestuose gali labai skirtis.