Europos Sąjungoje skurdo ar socialinės atskirties rizika 2025 metais palietė 92,7 mln. žmonių, arba 20,9 proc. visų gyventojų. Tai reiškia, kad su šia rizika susidūrė beveik kas penktas ES gyventojas, rodo Eurostato duomenys.
Nors viešojoje erdvėje dažniau lyginamos valstybės, statistika atskleidžia dar ryškesnį vaizdą regionų ir sostinių lygiu. Net toje pačioje šalyje atotrūkis tarp turtingesnių ir pažeidžiamų teritorijų gali siekti keliasdešimt procentinių punktų.
Kur rizika didžiausia Europoje?
Pagal 2025 metų AROPE rodiklį didžiausią skurdo ar socialinės atskirties riziką ES fiksavo Bulgarija, kur ji siekė 29,0 proc. Antroje vietoje buvo Graikija su 27,5 proc., trečioje – Rumunija su 27,4 proc.
Mažiausi rodikliai užfiksuoti Čekijoje, kur skurdo ar socialinės atskirties rizika siekė 11,5 proc. Toliau rikiavosi Lenkija su 15,0 proc. ir Slovėnija su 15,5 proc., rodo Eurostato skaičiai.
Tarp didžiųjų ES ekonomikų išsiskyrė Ispanija, kur 2025 metais AROPE siekė 25,7 proc. Vokietijoje rodiklis buvo 21,2 proc., Italijoje – 22,6 proc., o Prancūzijoje – 20,8 proc., t. y. beveik ties ES vidurkiu.
Sostinės: nuo 2,9 iki 33,6 proc.
Sostinių statistika parodo, kad nacionalinis vidurkis ne visada atspindi realybę didžiausiuose miestuose. Iš 24 sostinių, kurioms pateikiami palyginami duomenys, rodikliai svyruoja nuo 2,9 proc. Bratislavoje iki 33,6 proc. Briuselyje.
Į aukščiausių rodiklių grupę pateko ir Viena, kur skurdo ar socialinės atskirties rizika siekė 29,4 proc., bei Berlynas su 24,4 proc. Daugiau nei penktadalis gyventojų riziką patyrė Atėnuose, Paryžiuje ir Romoje.
Tuo metu dalis Vidurio ir Rytų Europos sostinių rodė gerokai mažesnius skaičius. Šalia Bratislavos išsiskyrė Varšuva su 7,1 proc. ir Praha su 9,1 proc., o Budapeštas, Zagrebas, Liubliana ir Bukareštas neviršijo 15 proc.
Ypač didelis kontrastas matomas Belgijoje, kur Briuselio rodiklis 33,6 proc. gerokai viršijo šalies vidurkį 16,5 proc. Skirtumas siekė 17,1 procentinio punkto, todėl sostinė tapo ryškiausia išimtimi visame palyginime.
Priešinga situacija fiksuota Slovakijoje ir Rumunijoje: Bratislava ir Bukareštas buvo gerokai žemiau nacionalinių vidurkių. Tai rodo, kad kai kur sostinė tampa ekonominiu traukos centru, o skurdo rizika labiau koncentruojasi kituose regionuose.
Regionų atotrūkis kai kur milžiniškas
Vertinant visus regionus, vidiniai skirtumai išryškėja dar labiau. Italijoje atotrūkis tarp regionų siekė 39,7 procentinio punkto: Kalabrijoje AROPE buvo 45,3 proc., o Val d’Aostoje – 5,6 proc.
Ispanijoje skirtumas taip pat didelis: tarp Seutos ir Melilijos bei Baskų krašto fiksuotas 29 procentinių punktų atotrūkis. Tai iliustruoja, kad net šalims, kurių vidurkis aukštas, skurdo rizika pasiskirsčiusi netolygiai.
Mažiausias regionų skirtumas buvo Suomijoje – vos 3 procentiniai punktai tarp Helsinkio ir Ūsimos regiono bei Vakarų Suomijos. Palyginti nedideli vidiniai svyravimai fiksuoti ir Portugalijoje, Slovėnijoje bei Danijoje.
Eurostato duomenimis, 2025 metais Europoje buvo 20 regionų, kuriuose mažiausiai trečdalis gyventojų patyrė skurdo ar socialinės atskirties riziką. Šie regionai daugiausia koncentravosi Italijoje, Ispanijoje, Bulgarijoje ir Graikijoje.
Į šią grupę pateko ir kai kurios Vakarų Europos urbanizuotos teritorijos, pavyzdžiui, Briuselio sostinės regionas bei Brėmenas Vokietijoje. Tai rodo, kad vien aukštas BVP vienam gyventojui savaime negarantuoja mažos socialinės atskirties didmiesčiuose.
AROPE rodiklis apima tris situacijas: pajamas žemiau skurdo rizikos ribos, didelį materialinį ir socialinį nepriteklių bei gyvenimą namų ūkyje, kuriame labai mažas darbo intensyvumas. Skurdo rizikos riba Eurostate apibrėžiama kaip 60 proc. nacionalinių disponuojamų pajamų medianos po socialinių pervedimų.
Ekspertai pabrėžia, kad didmiesčiuose rodiklius gali didinti būsto kainos ir nuomos brangimas, didesnė pajamų nelygybė bei didesnė pažeidžiamų grupių koncentracija. Regionuose svarbūs veiksniai dažnai yra darbo rinkos struktūra, demografija ir viešųjų paslaugų prieinamumas.
Leave a Reply