CP v2

Tag: Šlapynės

  • Floridos Babcock Ranch per uraganą Ianas neliko be elektros: miestą išgelbėjo saulė ir atkurtos pelkės

    Floridos Babcock Ranch per uraganą Ianas neliko be elektros: miestą išgelbėjo saulė ir atkurtos pelkės

    2022 metų rugsėjo 28 dieną uraganas Ianas, pasiekęs 4 kategoriją, smogė pietvakarių Floridai ir sutrikdė įprastą infrastruktūrą: daugybė namų liko be elektros, ryšio ir vandens. Tačiau maždaug 50 kilometrų nuo Fort Majerso įsikūrusi nauja gyvenvietė Babcock Ranch audrą atlaikė beveik be trikdžių.

    Bendruomenė pastaraisiais metais dažnai minima kaip pavyzdys, kaip atsparumą ekstremaliems orams gali didinti ne vien atsarginiai generatoriai, bet ir iš anksto apgalvotas miesto planavimas. Čia svarbiausia dalis buvo ne tik energija, bet ir vandens valdymas, kuris uraganų metu tampa lemiamas.

    Miestas, kurį maitina saulė

    Babcock Ranch vystomas kaip saulės energija paremtas miestas, greta kurio įrengtas didelis saulės elektrinių parkas, valdytas bendrovės „Florida Power and Light“. Vietos elektros tiekimo modelis paremtas saulės generacija ir energijos kaupimu baterijose, todėl dalį apkrovų galima išlaikyti net tada, kai platesnis tinklas patiria gedimus.

    Prie atsparumo prisidėjo ir tai, kad pagrindinės elektros, ryšio bei dalis vandens infrastruktūros sprendimų įrengti taip, kad būtų mažiau pažeidžiami vėjo. Praktikoje tai reiškia mažesnę riziką, jog uragano metu nutrūks laidai ar bus sugadinta antžeminė įranga, kuri kitur dažnai tampa silpnąja grandimi.

    Atkurtos pelkės ir sąmoningas užliejimas

    Didžiausias netikėtumas slypi ne saulės moduliuose, o tame, kaip miestas suprojektuotas susidoroti su liūtimis ir staigiais potvyniais. Planuojant teritoriją buvo atsižvelgta į natūralius vandens tėkmės kelius ir dalis anksčiau nusausintų šlapynių atkurta, kad jos veiktų kaip natūrali kempinė.

    Kai kuriose miesto vietose gatvės suprojektuotos taip, kad kritulių perteklius būtų nukreipiamas į tam skirtas zonas, o ne į gyvenamuosius namus. Aplink esančios vandens talpos ir augmenija padeda sugerti ir lėtinti vandens srautus, sumažindamos tikimybę, kad audros metu vanduo užlies infrastruktūrą ir būstus.

    Kodėl šis pavyzdys svarbus dabar

    Uraganas Ianas tapo realiu atsparumo testu: kai dalis regiono dienoms neteko elektros, Babcock Ranch išlaikė pagrindines paslaugas, o tai leido gyventojams išvengti ilgalaikio nepatogumų ir rizikų. Tokie atvejai stiprina kryptį, kurioje atsparumas suprantamas kaip visuma: energija, ryšys, vanduo, statybos standartai ir žemėtvarka.

    Miestų planuotojai ir vystytojai vis dažniau grįžta prie principo, kad technologijos vienos pačios neapsaugo, jei ignoruojama gamtinė hidrologija. Babcock Ranch istorija rodo, kad derinant atsinaujinančią energiją, energijos kaupimą, požeminę infrastruktūrą ir atkurtas šlapynes galima pasiekti gerokai didesnį atsparumą ekstremaliems reiškiniams.

  • Grzybautojai vadina snieguolėmis: šis retas koźlarz białawy pasirodo jau birželį

    Lenkijos miškuose jau birželio pradžioje pasirodo neįprastos išvaizdos grybas koźlarz białawy, kurį patyrę grybautojai dėl šviesios spalvos neretai praminė snieguolėmis. Šis baravykinių šeimos atstovas išsiskiria beveik baltu ar kreminiu kepurėliu, todėl miško paklotėje pastebimas iš tolo.

    Jauni vaisiakūniai dažniausiai būna šviesiausi, o senstant kepurėlė gali įgauti pilkšvą ar rusvai smėlinį atspalvį. Būdingas ir šviesus kotas su smulkiomis tamsesnėmis žvynelėmis, kas apskritai būdinga kazlėkų giminaičiams, o perpjautas minkštimas linkęs išlikti baltas.

    Kur jo ieškoti vasaros pradžioje

    Šis grybas nėra dažnas, nes jam reikia specifinių augimviečių. Jis mėgsta drėgnus miškus, šlapynes ir durpynus, o ypač vietas, kur auga pūkuotieji beržai, su kurių šaknimis grybas sudaro mikorizę, abiem pusėms naudingą ryšį.

    Dėl buveinių ypatumų didžiausia tikimybė aptikti koźlarz białawy išlieka ten, kur išlikę daugiau natūralių pelkėtų plotų. Nors pirmieji grybai gali pasirodyti jau birželį, gausesni radiniai dažniau fiksuojami antroje vasaros pusėje ir ankstyvą rudenį.

    Kuo vertingas virtuvėje

    Aromatu jis paprastai neprilygsta baravykui, tačiau vertinamas dėl švelnaus, subtilaus skonio, kuris neužgožia kitų ingredientų. Dėl to jis tinka patiekalams, kur grybai turi labiau papildyti skonį, o ne dominuoti.

    Geriausiai vertinami jauni egzemplioriai, nes po terminio apdorojimo išlaiko tvirtesnę tekstūrą. Virtuvėje jis gali būti naudojamas sriuboms, padažams, įdarams ar apkepams, dera su kruopomis, makaronais ir bulvėmis, o dalis grybautojų šiuos grybus džiovina arba marinuoja.

    Svarbiausios saugumo taisyklės

    Kaip ir renkant bet kuriuos laukinius grybus, būtina vadovautis saugumo principais: rinkti tik tuos grybus, kuriuos tiksliai atpažįstate, o kilus menkiausiai abejonei pasitarti su specialistu. Praktikoje tai dažniausiai reiškia grybų parodymą grybų žinovui arba konsultaciją su artimiausia institucija, teikiančia identifikavimo pagalbą.

    Taip pat rekomenduojama neniokoti grybienos ir miško paklotės, neimti labai mažų, dar neatpažįstamų vaisiakūnių ir niekada nebandyti nustatyti rūšies ragaujant. Specialistai primena, kad grybų nereikėtų duoti mažiems vaikams, o įsigyti derėtų tik iš patikimų šaltinių.

  • Doñanos nacionalinis parkas Andalūzijoje: Europos pelkės, migruojantys paukščiai ir iberinis lūšis

    Doñanos nacionalinis parkas Andalūzijoje: Europos pelkės, migruojantys paukščiai ir iberinis lūšis

    Doñanos nacionalinis parkas pietų Ispanijoje, Andalūzijoje, laikomas viena vertingiausių Europos šlapynių teritorijų. Parkas driekiasi tarp Huelvos ir Sevilijos provincijų, netoli Gvadalkivyro upės žiočių, kur upė įteka į Atlanto vandenyną.

    Doñana išsiskiria ne vienu kraštovaizdžiu, o jų mozaika: čia susilieja pelkės, seklūs vandens telkiniai, kopos, lagūnos, pušynai ir ilgos pakrantės atkarpos. Dėl šios įvairovės teritorija laikoma vienu svarbiausių gamtos rezervatų Europoje, o parkui suteiktas UNESCO pasaulio paveldo ir biosferos rezervato statusas.

    Didžiausia Doñanos vertė siejama su paukščių migracija. Šlapynės yra svarbus sustojimo taškas migruojantiems paukščiams kelyje tarp Europos ir Afrikos, o žiemos sezonu čia gali susitelkti daugiau nei pusė milijono vandens paukščių.

    Kur slypi didžiausia Doñanos intriga?

    Parkas ypač vilioja paukščių stebėtojus, nes vienoje vietoje galima išvysti skirtingoms buveinėms būdingas rūšis. Doñanoje dažnai stebimi flamingai, garniai, gandrai, ibiai, kormoranai, įvairios antys ir brendantys paukščiai, taip pat plėšrieji paukščiai.

    Svarbiausi šiems gyvūnams yra plačiai išsidėstę pelkynai, užimantys apie 27 000 hektarų. Kraštovaizdis čia kinta sezoniškai: žiemą ir pavasarį vandens daugiau, todėl paukščių skaičius išauga, o vasarą dalis teritorijų išdžiūsta, atsiveria suskilusi žemė ir druskingos nuosėdos.

    Reti gyvūnai ir apsauga

    Doñana svarbi ne tik paukščiams. Čia gyvena ir retos rūšys, tarp jų iberinis lūšis, laikomas viena labiausiai pažeidžiamų kačių rūšių pasaulyje, taip pat iberinis erelis ir kiti regionui būdingi augalai bei gyvūnai.

    Dėl ekosistemų jautrumo nemaža parko dalis yra griežtai saugoma, todėl savarankiškas judėjimas ne visur leidžiamas. Praktikoje lankytojams dažniausiai siūlomos organizuotos išvykos su vietiniais gidais, neretai specialiai pritaikytais 4×4 visureigiais.

    Kaip planuoti apsilankymą?

    Vienas populiariausių starto taškų yra El Rocío miestelis, iš kurio dažnai organizuojamos kelionės per šlapynes ir kopas. Parke įrengti ir pėsčiųjų maršrutai bei stebėjimo aikštelės, padedančios paukščius stebėti netrikdant jų buveinių.

    Išskirtine patirtimi laikomos ir vietoje siūlomos žirgų išvykos, leidžiančios keliauti tyliau ir neretai priartėti prie laukinių gyvūnų. Daugiausia įspūdžių paprastai suteikia pavasaris ir ruduo, kai migracija intensyviausia, o vasarą karštis ir išdžiūvusios teritorijos gali apsunkinti lankymą.

    Doñana nėra masinio turizmo objektas, kur svarbiausia pramogos ar infrastruktūra. Tai pirmiausia gamtos apsaugos teritorija, kurioje lankytojams tenka prisitaikyti prie taisyklių, sezoninių sąlygų ir gamtos ritmo.

  • Juodasis gandras nyksta Biebrzos slėnyje: kas lemia prastą perėjimą ir mažėjančias poras?

    Juodasis gandras nyksta Biebrzos slėnyje: kas lemia prastą perėjimą ir mažėjančias poras?

    Mažėja porų, prastėja perėjimas

    Biebrzos nacionalinis parkas Lenkijoje ilgą laiką buvo viena svarbiausių juodojo gandro (Ciconia nigra) buveinių regione. Tačiau pastaraisiais metais stebėtojai fiksuoja ryškų nuosmukį: kadaise Biebrzos slėnyje minėta daugiau nei 20 perinčių porų, o dabar parke telikę tik kelios aktyvios poros.

    Problema siejama ne tik su mažėjančiu paukščių skaičiumi, bet ir su itin žemu perėjimo sėkmingumu. Monitoringas rodo, kad dalis porų net nepradeda perėti, o pradėjusios dažnai neaugina jauniklių iki sezono pabaigos, todėl populiacijos atsikūrimas tampa labai lėtas.

    Didžiausia grėsmė: vandens trūkumas

    Ornitologai pabrėžia, kad juodajam gandrui kritiškai svarbios seklios užliejamos pievos, senvagės ir užmirkę miško plotai, kur jis ieško maisto. Dėl dažnėjančių sausrų ir žemėjančio gruntinio vandens lygio tokios vietos traukiasi, o tai reiškia mažiau natūralių maitinimosi plotų per jauniklių auginimo laikotarpį.

    Biebrzos slėnyje šis reiškinys ypač pastebimas: net po sniegingesnės žiemos pavasariniai užliejimai kai kur būna mažesni nei daugiametis vidurkis. Kai vandens mažiau, juodasis gandras patiria didesnį spaudimą rasti pakankamai žuvų, varliagyvių ir kitų smulkių vandens organizmų.

    Plėšrūnai, žmogaus trikdymas ir miškų amžius

    Papildomą riziką kelia plėšrūnai ir žmogaus trikdymas prie lizdaviečių. Nurodoma, kad net trumpas suaugusių paukščių pasitraukimas nuo lizdo, kai jie išbaidomi, gali sudaryti sąlygas varninėms ar kiaunėms pasisavinti kiaušinius ar jauniklius.

    Kita svarbi aplinkybė yra tinkamų lizdaviečių stoka. Juodasis gandras lizdus krauna aukštai medžiuose, dažnai atokesniuose senuose miškuose, o per jauni ar nepakankamai tvirti medžiai didelių lizdų neišlaiko, ypač sustiprėjus vėjui.

    Juodasis gandras gerokai skiriasi nuo žmonėms įprasto baltojo gandro: jis daug baikštesnis, vengia atvirų vietų ir gyvenviečių, laikosi slaptesnio gyvenimo būdo. Dėl to populiacijos pokyčiai dažnai pastebimi vėliau, o efektyvi apsauga priklauso nuo nuoseklaus monitoringo, buveinių atkūrimo ir trikdymo mažinimo perėjimo metu.

  • Odėsos srityje išsirito pirmi kvakvos jaunikliai: paslaptingasis naktinis garniukas iš Afrikos

    Ukrainos Odėsos srityje, Nacionaliniame gamtos parke Tuzlivos limanai užfiksuotas pirmųjų kvakvos, dar vadinamos naktiniu garniu, jauniklių išsiritimas. Apie tai pranešė parko mokslinių tyrimų skyriaus vadovas, biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusevas.

    Pasak jo, šie paukščiai į regioną parskrenda pavasarį po žiemojimo Afrikoje, o parke šiuo metu stebima nedidelė perinti kolonija. Kvakvos laikomos vienomis įdomiausių garnių šeimos atstovių dėl savo naktinio gyvenimo būdo ir elgsenos.

    „Kol kiti garniai aktyviai medžioja dieną, kvakva sulaukia saulėlydžio, o jos didelės karmino raudonumo akys gerai prisitaikiusios matyti tamsoje“, – sakė Ivanas Rusevas.

    Paukščio pavadinimas siejamas ir su jo balsu: prietemoje ar naktį kvakva skleidžia aštrų, gana garsų ir šiek tiek prikimusį garsą, kuris neretai lyginamas su varlių kvarkimu. Lotyniškas pavadinimas Nycticorax reiškia naktinį varną, todėl kai kuriose kalbose jis turi ir tokį liaudišką atitikmenį.

    Skirtingai nei dauguma garnių, kvakva dažnai medžioja pasalų principu. Ji ilgai stovi nejudėdama tarp nendrių ar ant šakų prie vandens, o priartėjus žuviai ar varlei staigiai smogia snapu.

    Suaugusios kvakvos išsiskiria kontrastingu apdaru: tamsesne, metaliniu atspalviu blizgančia nugara, šviesesniu pilvu ir pilkšvais sparnais. Veisimosi laikotarpiu išryškėja papildomos detalės, o pakaušyje gali išaugti kelios ilgos baltos plunksnos, padedančios poravimosi demonstracijose.

    Jauniklių išvaizda iš pradžių visai kitokia nei suaugusių paukščių. Jie būna rusvai rudi, su šviesiomis dėmėmis, kurios veikia kaip maskuotė ir padeda pasislėpti nendrynuose ar krūmynuose.

    Kvakvos paprastai peri kolonijomis, neretai greta kitų garnių ar kormoranų, medžiuose arba tankiuose krūmuose prie vandens. Paaugę, bet dar neskraidantys jaunikliai palieka lizdus ir ropoja šakomis, kartais telkdamiesi į grupes, o tėvai savo jauniklius atpažįsta pagal balsą.

    Mokslininkai pabrėžia, kad kvakvų perėjimo sėkmė dažnai siejama su šlapynių būkle. Šiems paukščiams reikia žuvingų, varliagyviais turtingų vandens telkinių ir vešlios pakrančių augmenijos, todėl jų buvimas gali rodyti gyvybingą ekosistemą.

    Parko atstovai taip pat atkreipia dėmesį, kad karo triukšmas ir trikdymas gali keisti paukščių elgseną bei perėjimo vietas. Anot Ivano Rusevo, pirmaisiais plataus masto karo metais dalis kvakvų paliko ankstesnę perimvietę ir persikėlė į ramesnę vietą netoli Juodosios jūros pakrantės.

  • Kodėl pievinis tilvikas nyksta mūsų pievose: nepaprastas paukštis ir grėsmės jo buveinėms

    Kodėl pievinis tilvikas nyksta mūsų pievose: nepaprastas paukštis ir grėsmės jo buveinėms

    Kas yra pievinis tilvikas

    Pievinis tilvikas (lot. Limosa limosa) – grakštus tilvikinių paukštis, atpažįstamas iš ilgo, tiesaus snapo ir ilgų kojų. Jo sparnų mostas siekia apie 68–82 centimetrus, o suaugusio paukščio masė paprastai svyruoja maždaug nuo 160 iki 500 gramų.

    Perėjimo metu patinai išsiskiria rusvai oranžiniais galvos, kaklo ir krūtinės atspalviais su tamsiu ruožuotumu, o pilvas būna šviesesnis. Ramybės plunksnų apdare vyrauja pilkšvi tonai, todėl laukuose paukštis tampa kur kas mažiau pastebimas.

    Vienas ryškiausių bruožų – snapo spalvos kaita: per tuoktuves jo pamatas gali tapti intensyviai oranžinis, o galas išlieka tamsus. Skrendant dažnai matyti ryškesnės šviesios juostos sparnuose, šviesesnis antuodegis ir tamsesnis uodegos galas.

    Kur jis gyvena ir kuo minta

    Šiam paukščiui svarbiausios plačios, šlapios pievos, užliejamos upių slėnių žemumos, žemapelkės ir viksvynai. Perėti jis renkasi atviras teritorijas, vengia tankios augalijos ir vietų, kur gausu krūmų ar medžių, nes tokiose vietose didėja plėšrūnų rizika.

    Pavasariniai užliejimai yra kritiškai svarbūs: jie sukuria tinkamas sąlygas perėjimui, jauniklių maitinimuisi ir saugesniam maisto ieškojimui. Ilgas snapas leidžia „zondavimu“ ieškoti grobio įmirkusioje dirvoje ir tarp žolės.

    Šiltuoju metų laiku pievinis tilvikas daugiausia minta vabzdžiais ir jų lervomis, taip pat smulkiais bestuburiais, pavyzdžiui, vėžiagyviais ar moliuskais. Migracijų metu jis dažnai sustoja šlapynėse, prie tvenkinių, dumblėtose pakrantėse ar drėgnuose laukuose, o žiemoti paprastai traukia į Vakarų ir Pietų Europą bei Afriką.

    Kodėl nyksta ir ką tai signalizuoja

    Per pastaruosius dešimtmečius pievinio tilviko gausa daugelyje vietovių Europoje smarkiai mažėjo, o kai kuriose šalyse jis tapo reta perinčia rūšimi. Pagrindinė nykimo priežastis siejama su buveinių praradimu ir prastėjančia šlapių pievų būkle.

    Didžiausią žalą daro pelkių ir pievų sausinimas, melioracija, upių vagų reguliavimas ir užliejamų teritorijų užstatymas. Intensyvėjantis žemės ūkis keičia pievų struktūrą, o ankstyvas ar dažnas šienavimas gali sutapti su perėjimo periodu ir lemti lizdų žūtį.

    Situaciją apsunkina ir mažėjantys pavasariniai užliejimai, nes jie sumažina maisto prieinamumą bei tinkamų vietų jaunikliams. Prie rizikų prisideda plėšrūnų spaudimas ir žmogaus trikdymas atvirose buveinėse, ypač ten, kur aktyviai vyksta ūkinė veikla.

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad pievinio tilviko išlikimas tiesiogiai priklauso nuo šlapių pievų ir upių slėnių atkūrimo bei tausaus jų naudojimo. Praktikoje tai reiškia vėlesnį šienavimą perėjimo laikotarpiu, vandens režimo išlaikymą ir tradicinės, mažiau intensyvios pievų priežiūros skatinimą.

    Pievinis tilvikas laikomas savotišku šlapynių „indikatoriumi“: kai nyksta šis paukštis, dažnai prastėja ir visa ekosistema, nuo vabzdžių iki kitų pievų paukščių. Todėl jo būklė tampa aiškiu ženklu, kiek sparčiai keičiasi mūsų kraštovaizdis ir vandens režimas.

  • Kaip atpažinti pelkinį lingį: didžiausias lingių genties plėšrūnas ir jo medžioklės ženklai

    Kaip atpažinti pelkinį lingį: didžiausias lingių genties plėšrūnas ir jo medžioklės ženklai

    Didelis plėšrus paukštis virš pelkių

    Pelkinis lingys yra didžiausias savo genties atstovas, lengvai atpažįstamas pagal lėtą, žemai virš žemės sklendžiantį skrydį. Suaugę paukščiai dažniausiai užauga maždaug 48–62 centimetrų ilgio, o sparnų mostas gali viršyti 140 centimetrų.

    Jo siluetas atrodo liesas ir „ilgas“: ilgos kojos, gana platus sparnas ir skrydyje aiškiai matoma V formos laikysena, kai sparnai lengvai pakelti į viršų. Toks skrydis leidžia tiksliai „šukuoti“ teritoriją, ieškant grobio net menkiausiuose žolės judesiuose.

    Plunksnos, svoris ir skirtumai

    Pelkinio lingio nugaros plunksnos dažniausiai tamsiai rudos, su šviesesniais raštais, o apatinė kūno dalis būna šviesesnė. Vienas pastebimiausių požymių yra beveik balta dėmė ties uodegos pamatu, kuri ypač gerai matoma skrydžio metu.

    Patelės paprastai būna didesnės už patinus, todėl dydis gali padėti atskirti lytis stebint paukščius gamtoje. Šių plėšriųjų paukščių kūno masė dažniausiai svyruoja maždaug nuo 580 iki 1 100 gramų.

    Kur gyvena ir kuo minta

    Pelkinis lingys yra specializuotas atvirų ir drėgnų vietovių medžiotojas, todėl dažniausiai sutinkamas pelkėse, šlapynėse, pievose ir atvirose agrarinėse teritorijose. Jis gerai prisitaiko ir prie žmogaus keičiamo kraštovaizdžio, todėl neretai stebimas ganyklose ar ūkinėse vietovėse.

    Minta smulkiais žinduoliais, paukščiais, ropliais ir vabzdžiais, o išgyvenamumą didina tai, kad neatsisako ir dvėselienos. Medžiodamas pelkinis lingys skrenda labai žemai, atidžiai stebi žolynus, o pastebėjęs grobį staigiai neria žemyn ir sugriebia jį nagais.

    Lizdus šis plėšrūnas dažniausiai krauna ant žemės, tankioje pelkių augalijoje, todėl jie gali būti pažeidžiami ir plėšrūnų, ir žmogaus veiklos. Patelė paprastai sudeda kelis kiaušinius, o jaunikliai kelias savaites būna visiškai priklausomi nuo tėvų.

    Stebėtojams svarbu prisiminti, kad stiprus trikdymas gali baigtis tuo, jog suaugę paukščiai palieka lizdą. Dėl to, aptikus perėjimo vietą, rekomenduojama laikytis atstumo ir vengti pakartotinių apsilankymų toje pačioje teritorijoje.

  • Į Odesos sritį sugrįžo blizgieji ibisai: „Tuzlovskų limanų“ parke užfiksuotos retos raudonknigės

    Odesos srityje, nacionaliniame gamtos parke Tuzlovskų limanai užfiksuotos retos paukščių viešnios – vadinamosios korovajkos, dar žinomos kaip blizgieji ibisai. Apie tai pranešė parko mokslininkai, atkreipdami dėmesį, kad paukščiai pakrantėje ir seklumose ilsisi jau ne pirmą dieną.

    Blizgysis ibis (Plegadis falcinellus) iš tolo dažnai atrodo tamsus, rusvai juodas, tačiau saulėje jo plunksnos ima žaižaruoti bronzos, vario, purpuriniais ir žalsvais atspalviais. Būtent šis metališkas blizgesys ir lėmė pavadinimą, dėl kurio paukštį nesunku supainioti su egzotiška rūšimi.

    Šiai rūšiai būdingas ilgas žemyn lenktas snapas, pritaikytas ieškoti grobio dumble ir sekliose lagūnose. Tokiose buveinėse ibisai dažniausiai lesa vandens vabzdžius, jų lervas, smulkius vėžiagyvius, dėles ir kitus bestuburius, todėl paukščiai ypač priklausomi nuo šlapynių būklės.

    Tuzlovskų limanai yra vienas svarbiausių Juodosios jūros šiaurės vakarų pakrantės šlapynių kompleksų, kuriame sustoja migruojantys paukščiai. Specialistai pabrėžia, kad pavasarį ir vasaros pradžioje tokios vietos tampa kritiškai svarbios tiek poilsiui, tiek maitinimuisi prieš tęsiant migraciją ar ruošiantis perėjimui.

    Mokslininkai primena, kad blizgieji ibisai yra saugoma rūšis ir įrašyta į Ukrainos Raudonąją knygą. Pagrindinės grėsmės šlapynių paukščiams paprastai siejamos su buveinių nykimu, vandens režimo pokyčiais, trikdymu perėjimo metu ir mažėjančia maisto baze, todėl bet kokie stebėjimai saugomose teritorijose turi vykti atsakingai.

    Pastaruoju metu parke vis dažniau fiksuojami ir kiti reti sparnuočiai, o tai rodo, kad šlapynių apsauga išlieka esminė biologinei įvairovei. Parko darbuotojai ragina lankytojus laikytis nustatytų taisyklių, neartėti prie paukščių ir jų nevaryti nuo maitinimosi vietų, ypač sekliose lagūnose.

  • Į Odesos sritį sugrįžo mažosios baltosios garnės: kadaise jas beveik išnaikino dėl skrybėlių

    Į Odesos srities Nacionalinį gamtos parką Tuzlo limanai atskrido mažųjų baltųjų garnių būriai. Šie elegantiški balti paukščiai netrukus pradės perėti kolonijomis, todėl stebėtojai tikisi intensyvesnio judėjimo seklumose ir pakrančių nendrynuose.

    Apie paukščių sugrįžimą pranešė parko mokslininkai, fiksuojantys pavasarinę migraciją. Pasak jų, auštant siaurame sąsiauryje tarp limanų susirenka šimtai įvairių garnių, o dažniausiai matomos būtent mažosios baltosios garnės, dar vadinamos mažosiomis čepūromis.

    Mažoji baltoji garnė yra socialus paukštis, todėl perėjimo metu dažniausiai renkasi kolonijinį gyvenimo būdą. Tokiose kolonijose vienu metu peri daug porų, o tai padeda efektyviau saugotis plėšrūnų ir išnaudoti maisto išteklius netoliese esančiose šlapynėse.

    Mitybos pagrindą sudaro smulkios žuvys, varlės, vandens vabzdžiai ir vėžiagyviai. Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad mažoji baltoji garnė dažnai medžioja aktyviai: bėgioja seklumoje, kojomis sujudina dumblą ir taip išbaido grobį, kai tuo tarpu didžioji baltoji garnė neretai ilgai tyko nejudėdama.

    Per vestuvių laikotarpį mažajai baltajai garnei ant pakaušio išauga dvi ilgos baltos plunksnos, o ant nugaros pasirodo puošnus, išskirtinis plunksnų „pūkas“. Būtent šis dekoratyvus apdaras praeityje tapo mirtina „reklama“: paukščiai buvo intensyviai medžiojami dėl plunksnų, naudotų moteriškų skrybėlių puošybai.

    Laiku pradėtos apsaugos priemonės ir griežtesnė laukinės faunos kontrolė leido rūšiai palaipsniui atsigauti. Šiandien mažosios baltosios garnės daugelyje Europos šalių vėl tapo įprastu šlapynių vaizdu, tačiau jų gausa tebėra jautri buveinių būklei.

    Tuzlo limanai yra viena reikšmingiausių Ukrainos pakrančių šlapynių teritorijų, svarbi migruojantiems paukščiams ir perintiems vandens paukščiams. Tokios vietovės ypač priklauso nuo vandens režimo stabilumo, trikdymo lygio ir žuvų išteklių, todėl kiekvienas gausesnis migracijos sezonas laikomas ir ekosistemos būklės indikatoriumi.

    Parko specialistai ragina paukščius stebėti atsakingai, laikantis atstumo, nes pavasarį bet koks trikdymas gali sutrikdyti poravimąsi ir perėjimą. Dėl to dalis teritorijų šiuo laikotarpiu gali būti saugoma griežčiau, o lankytojams rekomenduojama rinktis stebėjimą iš toliau.

    Pastaruoju metu Odesos srityje fiksuojami ir retesnių rūšių pasirodymai, įskaitant į Raudonąją knygą įrašomus paukščius. Tai primena, kad šlapynės išlieka vienos svarbiausių buveinių biologinei įvairovei, o jų apsauga tiesiogiai susijusi su migruojančių paukščių ateitimi.

  • Odesos srityje pastebėtas retas geltonasis garnys: kodėl karo triukšmas keičia jo elgesį?

    Odesos srityje, Juodosios jūros pakrantės šlapynėse, užfiksuotas retas paukštis – geltonasis garnys, moksliniu pavadinimu Ardeola ralloides. Apie šį stebėjimą pranešė biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusevas, dirbantis Tuzlų limanų nacionaliniame gamtos parke.

    Geltonasis garnys laikomas vienu slapčiausių šlapynių gyventojų, todėl jį pamatyti pasiseka ne visiems. Paukštis yra migruojantis: žiemoja Afrikoje, o į šiauriau esančias perimvietes dažniausiai grįžta balandžio mėnesį arba gegužės pradžioje.

    Šis garnys turi išskirtinį maskavimosi pranašumą: ramiai stovėdamas nendrynuose ar sausėjančioje augalijoje jis atrodo ochriškai gelsvas ir susilieja su fonu. Tačiau pakilęs į orą tampa akivaizdžiai matomas, nes jo sparnai, uodega ir pilvas yra ryškiai balti.

    Toks spalvų kontrastas paaiškinamas plunksnų sandara: balta kūno dalis tarsi paslepiama po gelsvu nugaros plunksnynu, kai paukštis sudeda sparnus. Dėl to net ir būnant netoli vandens telkinio geltonąjį garnį lengva pražiopsoti.

    Lyginant su stambesniais giminaičiais, geltonasis garnys dažnai elgiasi itin kantriai: gali ilgai stovėti nejudėdamas ir laukti grobio. Kartais jis juda labai lėtai, prisispaudęs prie vandens, taip sumažindamas tikimybę būti pastebėtas.

    Jo mitybos pagrindą sudaro vabzdžiai ir jų lervos, vandens bestuburiai, taip pat smulkios žuvys ir varliagyviai. Tokia mityba sieja šią rūšį su natūraliais, gyvybingais šlapynių ekosistemų procesais, kurie ypač priklauso nuo vandens kokybės ir hidrologinio režimo.

    Pasak I. Rusevo, geltonasis garnys yra labai jautrus ramybei ir vandens telkinių būklei, todėl trikdžiai gali greitai pakeisti jo elgesį. Jo teigimu, karo metu sustiprėję triukšmai ir bendras suaktyvėjimas verčia paukščius keisti poilsio bei maitinimosi vietas.

    Ornitologijoje ir gamtosaugos praktikoje tai vertinama kaip svarbus signalas: paukščiai, ypač šlapynių, dažnai reaguoja ne tik į tiesioginį buveinių nykimą, bet ir į nuolatinį trikdymą. Kuo labiau fragmentuojamos ramios zonos, tuo sudėtingiau rūšims išlaikyti įprastus migracijos sustojimus, saugiai maitintis ir kaupti energijos atsargas.

    „Jis labai jautrus ramybės veiksniui ir vandens telkinių būklei, o karo triukšmai ypač verčia keisti poilsio ir maitinimosi vietas“, – sakė Ivanas Rusevas.

    Geltonasis garnys Ukrainoje įtrauktas į Raudonąją knygą kaip reta rūšis. Specialistai pabrėžia, kad tokių paukščių stebėjimai tampa ne tik įdomia gamtos naujiena, bet ir priminimu apie šlapynių apsaugos svarbą, ypač kai aplinkos sąlygos sparčiai kinta.