CP v2

Tag: Šlapynės

  • Kachovkos tvenkinio atkūrimas vėl kelia ginčus: ekologas perspėja apie trečią ekokatastrofą

    Ukrainoje vėl įsiplieskė diskusija, ar verta atkurti Kachovkos vandens saugyklą Dniepre. Dalis regiono politikų akcentuoja vandens tiekimą, drėkinimą ir dykumėjimo grėsmę, tačiau ekologai ragina žiūrėti plačiau ir vertinti ilgalaikes pasekmes.

    Aplinkosaugos ekspertas Olehas Lystopadas pabrėžia, kad pagrindinė problema yra ne vien konkretaus regiono vandens balansas, o klimato kaita ir seklėjantys upių debitai. Jo teigimu, net ir atstačius vandens saugyklą išlieka esminis klausimas, ar Dniepre užteks vandens jai realiai užpildyti.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad karščio bangos ir kritulių pasiskirstymo pokyčiai vis dažniau lemia hidrologines sausras Europoje. Dėl to mažėja upių nuotėkis, kyla rizikos energetikai ir žemės ūkiui, o sprendimai, paremti pastoviu didelių upių vandeningumu, tampa mažiau patikimi.

    Olehas Lystopadas kaip pavyzdį mini atvejus, kai dėl vandens trūkumo Europoje buvo ribojama dalies pramonės ir energetikos objektų veikla. Jo teigimu, tokios situacijos rodo, kad infrastruktūros priklausomybė nuo stabilaus upių vandens režimo gali tapti sistemine rizika.

    Pasak ekologų, diskusija neturėtų apsiriboti pasirinkimu atkurti arba palikti viską, kaip yra. Kartu su pačios užtvankos atstatymu atsirastų būtinybė atkurti drėkinimo infrastruktūrą, spręsti dugne susiformavusios augalijos likimą ir įvertinti, kiek laiko truktų realus telkinio užpildymas esant dabartiniams Dniepro debitams.

    Vienas jautriausių praktinių klausimų būtų saugumas: prieš bet kokius darbus teritorijoje reikėtų išminavimo, o bet kokia statybų fazė išliktų pažeidžiama tęsiantis karo veiksmams. Dėl to, pasak ekspertų, rizikų vertinimas turi būti toks pat svarbus kaip ir inžineriniai sprendimai.

    Per kelerius metus buvusio vandens telkinio dugne susiformavo didelė natūrali teritorija, kurią mokslininkai apibūdina kaip sparčiai atsikuriančių sausumos buveinių kompleksą. Ekspedicijų duomenys rodo, kad augalų įvairovė čia padidėjo nuo keliolikos iki kelių šimtų rūšių, taip pat fiksuojamos saugomos rūšys.

    „Jei šią teritoriją vėl užlietume ir sunaikintume susiformavusią ekosistemą, tai būtų trečia ekologinė katastrofa per trumpą laiką“, – sakė Olehas Lystopadas.

    Jo logika remiasi tuo, kad pirmą kartą ekosistemos buvo radikaliai pakeistos statant vandens saugyklą, antrą kartą – jai staiga netekus vandens, o trečią kartą – bandant dirbtinai grąžinti ankstesnę būklę, panaikinant jau susiformavusį natūralų kompleksą.

    Vietoj didelio masto hidrotechninio projekto ekologai siūlo daugiau dėmesio skirti natūralioms vandens sulaikymo priemonėms. Tarp jų dažniausiai minima šlapynių ir durpynų atkūrimas bei nusausinimo mažinimas, nes tokios ekosistemos veikia kaip natūralūs vandens rezervuarai ir padeda stabilizuoti baseinų hidrologiją sausros laikotarpiais.

    Pasak O. Lystopado, dėl šlapynių nykimo vanduo greičiau nuteka į didžiąsias upes ir galiausiai pasiekia jūrą, o regionai praranda natūralų „buferį“, kuris palaikytų drėgmę dirvožemyje ir mažintų ekstremalių svyravimų žalą. Todėl sprendžiant vandens stygių, anot jo, svarbiausia yra ilgalaikė adaptacija prie klimato kaitos, o ne vien vieno telkinio atstatymas.

  • Du bebrai per metus pastatė 35 metrų užtvanką: kaip tvenkinys padėjo gyvūnams per sausrą

    Dviem į laisvę 2025 metais paleistiems europiniams bebrams per vienerius metus pavyko pastatyti apie 35 metrų ilgio užtvanką ir suformuoti tvenkinį. Pasak gamtosaugininkų, šis vandens telkinys tapo svarbia atgaiva apylinkių faunai, kai regioną spaudė sausringi laikotarpiai.

    Užtvanka sulėtino sraunų upelio tekėjimą, todėl vanduo ėmė kauptis ir ilgiau išsilaikė vietovėje. Stebėjimo kamerose tvenkinio aplinkoje fiksuoti įvairūs gyvūnai, tarp jų ir žuvis gaudanti ūdra bei medžiojanti pelėda, o tai rodo, kad atsirado nauja maisto ir slėptuvių zona.

    Bebrų statomos užtvankos veikia kaip natūralios vandens sulaikymo sistemos: jos pakelia vandens lygį, drėkina pakrantes ir sukuria mažas šlapynes. Tokios buveinės dažnai tampa kritiškai svarbios per karščio bangas ir sausras, kai mažesni vandens telkiniai išdžiūsta greičiausiai.

    Gamtosaugos organizacija National Trust nurodė, kad atnaujintame 2026 metų rugpjūčio pranešime fiksuota ir daugiau gerų ženklų: bebrų sukurta užtvankų sistema ir toliau išlaikė vandenį net sausringomis savaitėmis. Tai laikoma praktiniu pavyzdžiu, kaip atkurtos šlapynės gali didinti ekosistemų atsparumą klimato kraštutinumams.

    Vietovėje, kur buvo įrengta užtvanka, vanduo ėmė kauptis miško pakraštyje, o nuversti medžiai atvėrė daugiau šviesos anksčiau smarkiai užtamsintoms vietoms. Dėl šių pokyčių pradėjo formuotis šlapynių augalams ir gyvūnams palankesnės sąlygos, o tai paprastai didina biologinę įvairovę.

    „Ekosistemos pokytis per tokį trumpą laiką yra įspūdingas“, – sakė National Trust šlapynių projekto atstovė Jen Crisford.

    Savanoriai taip pat pranešė užfiksavę vandens paukščių, kurie dažniau laikosi šlapynėse ir seklumose. Tuo pat metu pažymima, kad veisimosi rezultatai ne visada matomi iškart: nors kameros fiksavo poros poravimąsi, iki 2026 metų rugpjūčio jauniklių šioje konkrečioje vietoje pastebėta nebuvo.

    National Trust atkreipė dėmesį, kad užtvanka gali turėti ir praktinės reikšmės vietos infrastruktūrai. Organizacijos vertinimu, yra požymių, jog vandens sulaikymas padeda mažinti staigių liūčių poveikį netoliese esančiam keliui, nes srautas tampa ne toks agresyvus.

    Šis atvejis dažnai minimas platesniame kontekste, kai Europos šalyse ieškoma gamta paremtų sprendimų prisitaikymui prie klimato kaitos. Bebrai čia laikomi vadinamaisiais ekosistemų inžinieriais, galinčiais greitai pakeisti kraštovaizdį taip, kad jis geriau kauptų vandenį ir suteiktų prieglobstį įvairioms rūšims.

  • Odesos srityje užfiksuota auksinė sūkurė: paukštis, kurio ginčas įkvėpė Gineso rekordus

    Odesos srityje, Tūzlų limanų nacionaliniame gamtos parke, mokslininkai užfiksavo auksinę sūkurę, dar vadinamą auksine sėjike. Vaizdo įrašais pasidalijo parko tyrimų padalinio vadovas, biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusevas.

    Anot jo, paukštį buvo galima stebėti auštant, kai jis judėjo seklumoje. Iš šono tai priminė tikslų, ritmišką žingsniavimą, todėl kadrai greitai patraukė gamtos mylėtojų dėmesį.

    Auksinė sūkurė (Pluvialis apricaria) peri šiaurinėje Eurazijos dalyje nuo Skandinavijos iki Rytų Sibiro. Ukrainoje šis paukštis dažniausiai pastebimas migracijų metu, kai sustoja pailsėti ir pasimaitinti įvairiose šlapynėse.

    Tūzlų limanai yra svarbi paukščių stotelė pakrantės migracijų maršrutu, vedančiu per Juodosios jūros regioną į Viduržemio jūros šalis. Tokiose vietose paukščiai ieško maisto seklumose ir druskingose lagūnose, kur gausu bestuburių.

    Šis paukštis minimas ir dėl istorijos, kuri siejama su Gineso rekordų knygos idėjos gimimu. Pasakojama, kad praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje, po medžioklės Airijoje, kilo ginčas, kuris Europos medžiojamasis paukštis yra greičiausias, o patikimo šaltinio ginčui išspręsti nebuvo.

    Ši situacija tapo impulsu sukurti leidinį, kuriame būtų galima greitai rasti atsakymus į panašius faktinius klausimus. Vėliau ši idėja virto Gineso rekordų knyga, pirmą kartą išleista 1955 metais.

    Ornitologai pabrėžia, kad migracijos metu užfiksuoti stebėjimai padeda tiksliau suprasti paukščių judėjimą ir šlapynių reikšmę jų kelionėse. Tokie parkai kaip Tūzlų limanai yra kritiškai svarbūs, nes suteikia poilsio ir maitinimosi vietas ilguose maršrutuose.

    Tyrėjai taip pat atkreipia dėmesį, kad sezoniniai susitelkimai seklumose leidžia palyginti skirtingų metų migracijos intensyvumą ir įvertinti, kaip paukščius veikia buveinių pokyčiai bei žmogaus veikla.

    „Migracijos metu šiuos paukščius galima pamatyti įvairiose Tūzlų limanų seklumose, ypač auštant ir dieną“, – sakė Ivanas Rusevas.

  • Masačusetse nugriovė 3 senas užtvankas, keitusias upę 300 metų: kaip per kelerius metus atsigavo ekosistema

    Masačusetso valstijoje, JAV, nuardžius tris senas užtvankas Kunamessetto upėje, gamta pradėjo greitai atkurti per šimtmečius pakeistą upės vagą ir šlapynių ekosistemą. Specialistų teigimu, užtvankos ilgą laiką trikdė natūralią vandens tėkmę ir ribojo žuvų migraciją.

    Pirmoji užtvanka, vadinta Middle Dam, buvo demontuota 2018 metais, vėliau pašalintos dar dvi – Lower Dam ir Upper Dam. Šie statiniai šimtmečiais keitė upės hidrologiją, o ypač trukdė migruojančioms žuvims pasiekti aukščiau esantį Kunamessetto tvenkinį, svarbų nerštui.

    Po užtvankų demontavimo atkurta maždaug 1,6 kilometro vingiuota upės vaga, kad vanduo vėl tekėtų natūraliau ir formuotų įvairias buveines. Vietoje siauro pralaidos vamzdžio po keliu įrengtas platesnis tiltas, kad srovė nebūtų „suspaudžiama“ ir netaptų kliūtimi gyvūnijai.

    Į vagą buvo sugrąžinti nuvirtę medžiai ir šaknų masyvai – tokie elementai natūraliose upėse kuria skirtingo greičio sroves, slėptuves ir gilesnes „poilsio“ zonas migruojančioms žuvims. Tai taip pat padeda formuotis smėlio ir žvyro sąnašoms bei mažina krantų eroziją.

    Projektas palietė ir teritorijas, kur dešimtmečiais buvo auginamos spanguolės – intensyvus ūkininkavimas buvo pakeitęs reljefą, o kai kur natūralios durpinės dirvos buvo užpiltos smėliu. Ekologai išvežė didelius kiekius susikaupusio smėlio, kad atsivertų išlikęs durpių sluoksnis, kuriame buvo ir vietinių augalų sėklų.

    Stebėsena parodė, kad per dvejus metus po pagrindinių darbų pabaigos 2020 metais atkurtoje teritorijoje atsirado arba buvo pasodinta daugiau kaip 200 vietinių augalų rūšių. Ilgainiui jos ėmė stelbti invazines rūšis, kurios dažnai plinta pažeistose, žmogaus smarkiai pakeistose buveinėse.

    Atkurti pelkiniai plotai tapo svarbūs ir vandens kokybei: augalai filtruoja vandenį, suriša dalį maistinių medžiagų pertekliaus, o platesnė užliejama lyguma gali amortizuoti lokalius potvynius audrų metu. Tokie sprendimai vis dažniau minimi kaip gamtinė infrastruktūra, padedanti prisitaikyti prie klimato kaitos.

    Pokyčiai akivaizdūs ir gyvūnijai. Į vėsesnes, labiau užpavėsintas upės atkarpas sugrįžo upėtakiai, o žuvų migracijos skaitikliai upės žiotyse fiksavo ryškų migruojančių silkių pagausėjimą po paskutinės užtvankos pašalinimo.

    Skaičiuojama, kad dabar kiekvieną pavasarį dešimtys tūkstančių migruojančių žuvų gali pasiekti aukščiau esančias buveines ir nerštavietes. Bendra projekto vertė siekė apie 9,2 mln. eurų.

  • Odesos srityje tinkluose įsipainiojo reta didžioji smiltpempė: kur ji peri ir kodėl saugoma

    Odesos srityje, Tuzlovo limanų nacionalinio gamtos parko teritorijoje, mokslininkai užfiksavo retą paukštį – didžiąją smiltpempę. Paukštis buvo įsipainiojęs į tyrėjų naudojamus tinklus, tačiau netrukus saugiai išlaisvintas ir paleistas.

    Apie radinį pranešė parko mokslinių tyrimų padalinio vadovas, biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusevas. Jo teigimu, net ir karo sąlygomis migracijos keliai nemažėja, todėl per Tuzlovo limanus toliau keliauja įvairios vandens ir pajūrio paukščių rūšys.

    „Nepaisant triukšmo ir gamtos niokojimo dėl Rusijos karo prieš Ukrainą, paukščiai ir toliau migruoja per Tuzlovo limanus. Tarp jų pasitaiko ir didžioji smiltpempė“, – sakė Ivanas Rusevas.

    Mokslininkas pasidalijo vaizdo įrašu, kuriame matyti paukštis, įsipainiojęs į tinklus, greičiausiai naudojamus paukščių gaudymui žiedavimui. Tokie tinklai leidžia ornitologams įvertinti migracijos laiką, maršrutus ir paukščių būklę, o sugauti paukščiai po procedūrų turi būti nedelsiant paleidžiami.

    Didžioji smiltpempė yra tilvikinių (pakrantės paukščių) grupės rūšis, išsiskirianti lieknu kūnu ir gana trumpu snapu bei kojomis. Jos kūno ilgis paprastai siekia apie 18–20 centimetrų, sparnų mostas – 48–57 centimetrus, o svoris dažniausiai svyruoja maždaug nuo 62 iki 71 gramo.

    Ši rūšis žiemoja Afrikoje, o perėjimo teritorijos driekiasi plačiame Eurazijos areale nuo Skandinavijos iki Tolimųjų Rytų. Ukrainoje ji peri labai ribotai – daugiausia Polesėje, netoli sienos su Baltarusija, o migracijų metu gali būti aptinkama įvairiose šalies vietose, ypač prie didesnių upių ir jūros pakrantėje.

    Pagal viešai skelbiamus Ukrainos gamtosaugininkų vertinimus, šalyje perinčių porų skaičius yra itin mažas ir per skirtingus metus svyravo nuo kelių iki keliolikos porų. Dėl to bet koks buveinių praradimas, trikdymas ar pakrančių ekosistemų pokyčiai šiai rūšiai gali turėti neproporcingai didelį poveikį.

    Didžiosios smiltpempės perėjimo vietos laikomos nestabiliomis, todėl rūšis gali išnykti kaip perinti paukščių rūšis Ukrainoje, jei buveinės nebus išsaugotos. Dėl migracijų priklausomybės nuo šlapynių tokie parkai kaip Tuzlovo limanai tampa svarbiais „sustojimo taškais“ pakeliui į žiemavietes.

    Rūšis yra saugoma pagal tarptautinius gamtos apsaugos mechanizmus, įskaitant Berno ir Bonos konvencijas, taip pat pagal AEWA susitarimą, skirtą migruojantiems vandens paukščiams. Ukrainoje didžioji smiltpempė įrašyta į Ukrainos raudonąją knygą ir priskiriama retoms rūšims.

    Specialistai pabrėžia, kad migracijos metu ypač svarbus tampa paukščių trikdymo mažinimas šlapynėse ir pakrančių zonose. Tinkamai organizuojami moksliniai tyrimai, kai paukščiai greitai apžiūrimi, sužymimi ir paleidžiami, padeda tiksliau suprasti populiacijos tendencijas ir geriau planuoti apsaugos priemones.

  • Australė nupirko nualintą lauką ir per 10 metų pasodino 119 tūkst. medžių: kas pasikeitė

    Australijoje gyvenanti aplinkosaugos aktyvistė 2014 metais įsigijo nualintą žemės sklypą, kuriame anksčiau buvo intensyviai auginamos cukranendrės. Jos tikslas buvo ambicingas, bet konkretus: atkurti vietovei būdingą tropinį mišką ir sugrąžinti buveines laukinei gyvūnijai.

    Praktiniai darbai įsibėgėjo 2015 metais, o 2016 metais surengta pirmoji vieša medžių sodinimo diena. Prie iniciatyvos prisidėjo gamtosaugos organizacija, padėjusi gauti sodinukų ir suburti savanorius, todėl projektas iš pavienės idėjos tapo bendruomenine veikla.

    Iš pradžių planuota atkurti apie 15 hektarų, tačiau vėliau teritorija išsiplėtė iki maždaug 18 hektarų. Tai reikšmingas plotas tokio tipo atkūrimo projektui, nes didesnė vientisa teritorija greičiau sukuria stabilų mikroklimatą, o tai padeda prigyti jautresnėms vietinėms rūšims.

    Per dešimtmetį čia pasodinta daugiau kaip 119 000 medžių. Viena didesnių akcijų vyko 2023 metais, kai per viešą sodinimą daugiau nei 140 žmonių pasodino apie 3 300 medžių, atrinktų iš maždaug 90 vietinių augalų rūšių.

    Projekte sąmoningai siekta ne vien „užželdinti“ plotą, o sukurti kuo įvairesnę ekosistemą. Tokia strategija laikoma viena patikimiausių atkuriant miškus: rūšių įvairovė didina atsparumą sausroms, karščiui, kenkėjams ir ligoms, o taip pat sparčiau atkuria dirvožemio struktūrą.

    Augant medžiams, teritorijoje pradėjo rastis vis daugiau laukinės gyvūnijos požymių. Ekologai fiksavo akiniuotąsias skraidančiąsias lapes, o taip pat šalmuotųjų kazuarų pasirodymą, kuris įvardytas kaip ypač svarbus ženklas, rodantis atsikuriančią natūralią buveinę.

    Specialistų vertinimu, tai buvo pirmas kartas per daugiau nei 40 metų, kai toks paukštis užfiksuotas šioje vietovėje. Vėlesnės apžiūros registravo įvairius paukščius, žinduolius, roplius, varliagyvius ir šikšnosparnius, o bendras aptiktų gyvūnų rūšių skaičius perkopė 75.

    Dalį jų sudaro rūšys, kurios kai kuriose teritorijose laikomos nykstančiomis ar pažeidžiamomis. Ekologiniu požiūriu tai svarbu, nes rodo ne tik atsitiktinį gyvūnų apsilankymą, bet ir besiformuojančią grandinę: maistas, slėptuvės, veisimosi vietos ir migracijos koridoriai pradeda veikti kaip vientisa sistema.

    Miško atkūrimas neapsiribojo vien sodinimu: teritorijoje atgaivintos ir šlapynės. Atsikuriantis augalinis dangalas sutvirtino dirvožemį, sumažino eroziją ir sulėtino vandens nuotėkį, todėl pagerėjo sąlygos vandens ekosistemoms.

    Tokie pokyčiai dažnai laikomi vienu didžiausių atkūrimo projektų laimėjimų, nes šlapynės veikia kaip natūralūs vandens filtrai ir kaupikliai. Be to, jos padeda amortizuoti staigius kritulių svyravimus, kurie kai kuriose Australijos vietose aštrėja dėl klimato kaitos.

    2026 metų gegužę vietos valdžia atkurtą teritoriją oficialiai pripažino didelės gamtinės vertės objektu. Tai reiškia, kad joje uždrausta kirsti medžius ir vykdyti kitą veiklą, kuri galėtų pakenkti atkurtai ekosistemai.

    Toks sprendimas suteikia projektui ilgalaikį stabilumą, nes miškui svarbiausia yra laikas: tik jam bręstant atsiranda natūrali daugiasluoksnė struktūra, didėja biologinė įvairovė ir stiprėja atsparumas ekstremaliems orams. Ši istorija taip pat parodo, kaip individuali iniciatyva, pritraukusi bendruomenę ir ekspertus, gali tapti realiu gamtos atkūrimo rezultatu.

  • Tyrėjai parodė, kaip dabar atrodo Dniestras Odesos srityje: rudenio ženklai jau ryškėja

    Dniestras Odesos srityje pastarosiomis dienomis patraukė gamtos mylėtojų dėmesį: Žemutinio Dniestrо nacionalinis gamtos parkas paviešino naujas nuotraukas iš upės deltinių pelkių ir pakrančių. Parko specialistai sako, kad kadruose aiškiai matyti besikeičiantis metų laikas, nors vasariška šiluma dar juntama.

    Fotografijose išryškėja gili vandens mėlyna, žali krantų ir nendrynų plotai bei raudonuojantys sunokusių erškėtuogių akcentai. Pasak parko atstovų, būtent šios detalės sukuria ypatingą nuotaiką, kai ruduo tarsi dar neskuba, bet jau pastebimas šviesos ir spalvų pokytis.

    „Jaučiate, kaip tyliai, lyg ant pirštų galiukų, traukiasi vasara? Dienos dar šiltos, kartais net karštos, bet Žemutiniame Dniestrе jau matyti permainos“, – teigiama parko komentare.

    Parko specialistai pažymi, kad artėjant rudeniui pelkėse tampa ramiau, o vandens paviršius dažniau primena sustingusį veidrodį. Tokie vaizdai neretai sukelia asociacijas su legendomis ar pasakojimais, kai peizažas atrodo lyg scena iš istorijos, kurioje bet kurią akimirką galėtų pasirodyti pasakų personažas.

    Kontekstas šiam gamtos grožiui svarbus ir platesne prasme. Dniestras yra viena didžiausių Rytų Europos upių, o jo delta ir užliejamos pievos išlieka kritiškai svarbios migruojantiems paukščiams, žuvų nerštavietėms bei biologinei įvairovei palaikyti, ypač klimatui šylant ir dažnėjant sausringiems laikotarpiams.

    Pastaraisiais metais mokslininkai vis dažniau atkreipia dėmesį, kad žemesni vandens lygiai ir ilgiau trunkantys šilti sezonai keičia upių ekosistemų ritmą. Tokiose teritorijose kaip Žemutinis Dniestras tai gali reikšti spartesnę augalijos kaitą, didesnį vandens „žydėjimo“ epizodų pavojų ir jautresnį balansą tarp gėlo vandens srautų ir deltinių šlapynių.

    Vis dėlto parko atstovai pabrėžia, kad upė gyvena savo ciklu: vanduo teka, nendrynai ošia, paukščiai išskrenda ir grįžta, o metų laikai keičiasi. Jie ragina pasinaudoti proga ir pamatyti šį pereinamąjį laiką, kai vasaros spalvos dar neišblėsusios, o rudens ženklai jau suteikia kraštovaizdžiui naują atspalvį.

  • Kalifornijoje įrengtos dirbtinės bebrų užtvankos: atvėsino upelį ir išaugino nykstančios žuvies išgyvenamumą

    Šiaurės Kalifornijoje mokslininkai ir gamtosaugininkai išbandė neįprastą, bet vis dažniau taikomą buveinių atkūrimo priemonę – dirbtines bebrų užtvankas. Tokie statiniai imituoja natūralias bebrų užtvankas, kurios kadaise formavo dideles pelkines ir priekrantės buveines, tačiau XIX amžiuje daug kur sunyko smarkiai sumažėjus bebrų populiacijai.

    Kontekstas regionui svarbus: dar 1830-aisiais, į Kalifornijos šiaurę atvykus intensyviai kailius medžiojusiems europiečiams, bebrų buvo išgaudyta tūkstančiai. Kartu dingo ir jų sukurti tvenkiniai, užliejamos pievos bei šlapynės, kurios veikė kaip natūralūs vandens „akumuliatoriai“ ir suteikė prieglobstį daugeliui rūšių.

    Dirbtinės užtvankos paprastai konstruojamos iš į upelio vagą sukalų medinių kuolų, tarp jų supinant šakas, o tarpus užpildant akmenukais, šiaudais ir dumblu. Toks sprendimas nėra skirtas visiškai užtverti upelį, o sulėtinti srovę, pakelti vandens lygį ir sudaryti mažas užliejamas zonas, kuriose vanduo išsilaiko ilgiau.

    Škoto upės slėnyje viena tokių iniciatyvų startavo 2015 metais, kai vietos ne pelno organizacija įrengė pirmąsias užtvankas Šugar Kryko intake. Vėliau, po kelerių metų, panašūs statiniai atsirado ir kitame intake, o likę vietos bebrai kai kur pradėjo prisidėti patys, taisydami ar papildydami konstrukcijas.

    Tyrėjai fiksavo, kad atkurtose atkarpose vanduo išliko vėsesnis, o tai ypač svarbu lašišinių žuvų jaunikliams karštesniais sezonais. Perkaitęs vanduo didina žuvų patiriamą stresą, lėtina augimą ir mažina išgyvenamumą, todėl net kelių laipsnių skirtumas gali tapti lemiamas.

    Skaičiai, kuriuos pateikė mokslininkai, rodo ryškų pokytį: jauniklių išgyvenamumas vienoje stebėtoje sistemoje padidėjo nuo 8 proc. iki 60 proc. Be to, dirbtinės užtvankos sukūrė apie 9 000 kvadratinių metrų naujos buveinės – mažų tvenkinių, užliejamų pakraščių ir lėtesnės tėkmės ruožų.

    Tokie projektai pastaraisiais metais vertinami kaip praktinis prisitaikymo prie klimato kaitos įrankis, ypač ten, kur vasaros darosi sausesnės, o karščio bangos ilgesnės. Lėtesnė tėkmė ir didesnis vandens „užlaikymas“ kraštovaizdyje gali padėti amortizuoti staigius vandens lygio svyravimus, sumažinti eroziją ir sukurti daugiau prieglobsčio laukinei gyvūnijai.

    Kartu tai nėra „sidabrinė kulka“: dirbtinėms užtvankoms reikia tinkamai parinktų vietų, priežiūros po liūčių ar potvynių, o kai kur būtina suderinti interesus su žemės savininkais ir ūkininkais. Vis dėlto, kai natūralūs bebrų inžineriniai sprendimai buvo prarasti, tokia imitacija tampa realiu būdu greičiau atkurti dalį ekosistemos funkcijų.

    Panašios priemonės siejamos ir su lėtu bebrų sugrįžimu į kai kurias teritorijas. Pavyzdžiui, viename Kalifornijos nacionaliniame parke darbuotojai 2024 metais rado įrodymų, kad bebras vėl pasirodė atkurtame upelyje – tai išdavė nugraužti medžiai prie žmonių įrengto užtvankos analogo.

    Toks sutapimas svarbus praktiniu požiūriu: jei teritorijoje vėl atsiranda bebrai, ilgainiui jie gali perimti dalį „priežiūros“ ir plėsti šlapynes natūraliai. Gamtosaugininkų tikslas dažnai būna ne pakeisti bebrus, o sukurti sąlygas, kad kraštovaizdis vėl taptų palankus jų veiklai.

  • Polesės miškuose aptiko apleistą bebrų povandeninį miestelį: kur dingo gyventojai ir kodėl

    Polesės miškuose keliautoja ir turinio kūrėja Natalija Oksenjuk užfiksavo neįprastą vaizdą: ištisą, dabar jau apleistą bebrų būstų tinklą. Vaizdo įraše matyti, kad vietovė, kuri dar neseniai priminė gyvybingą vandens telkinį, šiandien yra smarkiai nusekusi.

    Pasak autorės, anksčiau čia buvęs gilesnis vanduo dabar virtęs tik seklia bala, todėl nebeliko nei ką „užtverti“, nei kur saugiai gyventi. Kartu su vandeniu, tikėtina, pasitraukė ir patys bebrai, nes jų išlikimas glaudžiai susijęs su pakankamu vandens lygiu.

    Bebrų gyvenvietės paprastai kuriamos taip, kad įėjimas į trobelę ar urvą būtų po vandeniu. Tai sumažina plėšrūnų riziką ir leidžia gyvūnams greitai pasislėpti, o pačiame vandenyje bebrai juda kur kas užtikrinčiau nei sausumoje.

    Vanduo jiems svarbus ir praktiškai: juo patogiau gabenti šakas, rąstus bei maistą. Kai vandens telkinys seklėja, bebrams darosi sunkiau apsaugoti būstą, palaikyti įprastą judėjimo maršrutą, o žiemą kyla papildoma rizika, kad seklumoje viskas greičiau užšals iki dugno.

    Bebrų užtvankos dažnai klaidingai laikomos chaotišku šakų sąvartynu, tačiau iš tiesų tai nuosekliai stiprinamas statinys. Bebrai naudoja medieną, šakas, žolę, nendres, dumblą ir smulkesnes nuosėdas, kuriomis „užtaiso“ tarpus ir sutvirtina konstrukciją.

    Pagrindinis tikslas paprastas: pakelti vandens lygį aplink būstą ir suformuoti gilesnę, stabilesnę vandens zoną. Tam prireikia laiko ir nuolatinės priežiūros, nes srovė, liūtys ar žmonių veikla gali pažeisti užtvanką, o vandens lygis per kelias dienas pasikeisti iš esmės.

    Tokios apleistos bebrų gyvenvietės dažniausiai signalizuoja apie pasikeitusias sąlygas: užsitęsusią sausrą, upelio ar tvenkinio nusekimą, sutrikdytą pratakumą arba hidrologinį režimą. Kai vanduo nuslūgsta iki kritinės ribos, kolonija paprastai pasitraukia ieškoti vietos, kur galima atkurti saugią buveinę.

    Šiuo atveju kaip tikėtina priežastis įvardijamas kritinis vandens nusekimas prie vietos tvenkinių, kur dar pernai vandens lygis buvo gerokai aukštesnis. Tai logiška grandinė: mažiau vandens reiškia mažiau saugumo, mažiau galimybių statyti ir prižiūrėti užtvankas, o galiausiai ir sprendimą migruoti.

    Ekologai bebrus neretai vadina ekosistemų inžinieriais, nes jų užtvankos ir tvenkiniai keičia kraštovaizdį bei sukuria naujas buveines. Sulėtėjusi srovė ir išplitusios šlapynės gali būti palankios varliagyviams, vabzdžiams, vandens paukščiams ir daliai žuvų, o pakilęs gruntinio vandens lygis neretai didina dirvožemio drėgnumą.

    Tačiau ši nauda priklauso nuo vandens balanso: kai regioną veikia sausros ir vandens telkiniai seklėja, bebrų sukurti „hidroprojektai“ tampa sunkiai palaikomi. Todėl apleistos užtvankos ir tuštėjantys būstai gali būti matomas ženklas, kad vietovės hidrologinės sąlygos pastebimai pasikeitė.

    „Dabar čia nebėra ką tverti, liko tik balutė. Kiek energijos bebras turėjo viską nešioti į vieną vietą, bet be vandens dingo ir patys gyvūnai“, – sakė Natalija Oksenjuk.

  • Nyderlanduose iš ežero nuosėdų supiltos Marker Wadden salos: kaip jos tapo tūkstančių paukščių namais

    Nyderlandai Markermeere įgyvendino išskirtinį gamtos atkūrimo projektą: iš ežero dugne susikaupusių nuosėdų buvo supiltas dirbtinių salų archipelagas Marker Wadden. Naujas kraštovaizdis sukurtas tam, kad pagerintų žmogaus smarkiai pakeisto ežero ekologinę būklę ir sugrąžintų prarastas buveines.

    Markermeer yra didelis gėlavandenis telkinys, susiformavęs po ilgalaikių hidrotechnikos sprendimų, kurie istorines jūrines įlankas pavertė uždarytais ežerais. Tokie pokyčiai turėjo šalutinių pasekmių: dėl drumzlių, maistmedžiagių apykaitos ir buveinių skurdėjimo ekosistemai prireikė aktyvios priežiūros bei atkūrimo priemonių.

    Salose suformuotos skirtingos, natūralioms šlapynėms būdingos aplinkos: smėlingi paplūdimiai, seklumos, dumblingos salpos, lagūnos, pelkėtos vietos ir kiek aukštesnės sausumos juostos, kuriose gali įsitvirtinti augalija. Kanalai ir sąsiauriai leidžia vandeniui cirkuliuoti, todėl buveinės kinta, o sąlygos tampa palankesnės įvairiems organizmams.

    Greitis, kuriuo naują teritoriją „atrado“ laukinė gamta, nustebino net dalį projekto stebėtojų. Pirmieji čia pradėjo rastis paukščiai, o saloms dar formuojantis pastebėta, kad jos tampa patrauklia vieta maitinimuisi, poilsiui ir perėjimui atokiau nuo atvirų Markermeer vandenų.

    Per kelerius metus paukščių įvairovė ir gausa išaugo: iki 2021 metų čia fiksuota perinti 47 rūšys, o migracijų metu buvo stebima apie 60 000 migruojančių paukščių. Tarp minimų lankytojų išsiskiria ir didieji flamingai, o svarbiu signalu laikomas ir storasnapės kragės sugrįžimas, nes ši rūšis Nyderlanduose ilgą laiką nebuvo perėjusi.

    Vis dėlto didelė dalis pokyčių vyko po vandeniu, nors labiausiai matomi tapo paukščiai. Seklios, nuo bangavimo labiau apsaugotos zonos sudarė sąlygas vandens augalams, bestuburiams ir kitiems smulkiesiems organizmams, kurie yra maisto grandinės pagrindas.

    Tyrimuose aplink salas fiksuotos įvairios žuvų rūšys ir jų mailius, o tai rodo, kad seklumos gali tapti svarbiomis jauniklių augimo vietomis. Tokios teritorijos paprastai didina visos sistemos atsparumą, nes atsiranda daugiau „tarpinių“ buveinių, kurių anksčiau ežere trūko.

    Šis projektas dažnai minimas kaip gamtos atkūrimo pavyzdys, kai inžinerija pasitelkiama ne vien infrastruktūrai, bet ir biologinei įvairovei stiprinti. Marker Wadden atvejis rodo, kad atkuriant šlapynes svarbiausia sukurti buveinių įvairovę ir leisti ekosistemai pačiai pamažu užpildyti naujai atsiradusias nišas.