CP v2

Tag: Šlapynės

  • Nyderlanduose iš ežero nuosėdų supiltos Marker Wadden salos: kaip jos tapo tūkstančių paukščių namais

    Nyderlandai Markermeere įgyvendino išskirtinį gamtos atkūrimo projektą: iš ežero dugne susikaupusių nuosėdų buvo supiltas dirbtinių salų archipelagas Marker Wadden. Naujas kraštovaizdis sukurtas tam, kad pagerintų žmogaus smarkiai pakeisto ežero ekologinę būklę ir sugrąžintų prarastas buveines.

    Markermeer yra didelis gėlavandenis telkinys, susiformavęs po ilgalaikių hidrotechnikos sprendimų, kurie istorines jūrines įlankas pavertė uždarytais ežerais. Tokie pokyčiai turėjo šalutinių pasekmių: dėl drumzlių, maistmedžiagių apykaitos ir buveinių skurdėjimo ekosistemai prireikė aktyvios priežiūros bei atkūrimo priemonių.

    Salose suformuotos skirtingos, natūralioms šlapynėms būdingos aplinkos: smėlingi paplūdimiai, seklumos, dumblingos salpos, lagūnos, pelkėtos vietos ir kiek aukštesnės sausumos juostos, kuriose gali įsitvirtinti augalija. Kanalai ir sąsiauriai leidžia vandeniui cirkuliuoti, todėl buveinės kinta, o sąlygos tampa palankesnės įvairiems organizmams.

    Greitis, kuriuo naują teritoriją „atrado“ laukinė gamta, nustebino net dalį projekto stebėtojų. Pirmieji čia pradėjo rastis paukščiai, o saloms dar formuojantis pastebėta, kad jos tampa patrauklia vieta maitinimuisi, poilsiui ir perėjimui atokiau nuo atvirų Markermeer vandenų.

    Per kelerius metus paukščių įvairovė ir gausa išaugo: iki 2021 metų čia fiksuota perinti 47 rūšys, o migracijų metu buvo stebima apie 60 000 migruojančių paukščių. Tarp minimų lankytojų išsiskiria ir didieji flamingai, o svarbiu signalu laikomas ir storasnapės kragės sugrįžimas, nes ši rūšis Nyderlanduose ilgą laiką nebuvo perėjusi.

    Vis dėlto didelė dalis pokyčių vyko po vandeniu, nors labiausiai matomi tapo paukščiai. Seklios, nuo bangavimo labiau apsaugotos zonos sudarė sąlygas vandens augalams, bestuburiams ir kitiems smulkiesiems organizmams, kurie yra maisto grandinės pagrindas.

    Tyrimuose aplink salas fiksuotos įvairios žuvų rūšys ir jų mailius, o tai rodo, kad seklumos gali tapti svarbiomis jauniklių augimo vietomis. Tokios teritorijos paprastai didina visos sistemos atsparumą, nes atsiranda daugiau „tarpinių“ buveinių, kurių anksčiau ežere trūko.

    Šis projektas dažnai minimas kaip gamtos atkūrimo pavyzdys, kai inžinerija pasitelkiama ne vien infrastruktūrai, bet ir biologinei įvairovei stiprinti. Marker Wadden atvejis rodo, kad atkuriant šlapynes svarbiausia sukurti buveinių įvairovę ir leisti ekosistemai pačiai pamažu užpildyti naujai atsiradusias nišas.

  • Mokslininkai įspėja: pylimai nuo potvynių gali atsisukti prieš mus ir sustiprinti stichiją

    Mokslininkai įspėja: pylimai nuo potvynių gali atsisukti prieš mus ir sustiprinti stichiją

    Naujas mokslinis tyrimas kelia nepatogų klausimą: kai kurios tradicinės apsaugos nuo potvynių priemonės gali ne mažinti, o didinti didelių potvynių mastą. Mokslininkai pabrėžia, kad žmogaus įsikišimas į upių sistemas neretai susilpnina natūralų gebėjimą sugerti perteklinį vandenį.

    Tyrime analizuota Jangdzės upės vidurupio potvynių istorija per maždaug 500 metų, sujungiant ežerų nuogulų duomenis, istorinius įrašus ir klimato rekonstrukcijas. Toks laikotarpis leido atskirti, kiek riziką lėmė klimato svyravimai, o kiek ilgalaikiai kraštovaizdžio pokyčiai.

    Kaip pylimai gali padidinti riziką?

    Jangdzė yra viena svarbiausių Azijos upių, o jos baseine gyvena šimtai milijonų žmonių, todėl nuo seno čia plėtota intensyvi potvynių kontrolė. Tačiau tyrimo autoriai teigia, kad atitvėrus upę pylimais ji praranda ryšį su natūraliomis užliejamomis teritorijomis, kurios anksčiau veikė kaip amortizatorius.

    Istoriškai su upe susiję ežerai ir užliejamos lygumos per didelius vandens pakilimus perimdavo dalį srauto ir laikinai jį sukaupdavo. Kai tokios erdvės nusausinamos, užstatomos ar hidrotechniškai atskiriamos, daugiau vandens lieka pagrindinėje vagoje, todėl vandens lygis kyla sparčiau ir aukščiau.

    Skaičiavimai rodo, kad pylimų statyba galėjo padidinti rimtų potvynių mastą vidutiniškai apie 18 proc. Papildomai, ežerų ir kitų natūralių vandens kaupimo teritorijų praradimas siejamas su dar maždaug 8 proc. didesne rizika.

    Klimato kaita ir žmogaus pėdsakas

    Mokslininkai pabrėžia, kad pagrindinis potvynių dažnio ir ekstremalumo veiksnys yra klimato kaita ir ilgalaikiai kritulių bei temperatūrų svyravimai. Vis dėlto žmogaus pakeistas kraštovaizdis gali lemti, kad tos pačios liūtys sukelia didesnę žalą, nes vandeniui tiesiog nebelieka kur saugiai išsilieti.

    Tyrimo autoriai akcentuoja, kad tai nereiškia visiško infrastruktūros beprasmiškumo. Problema ta, kad sprendimai, saugantys vieną teritoriją, gali perkelti riziką žemupio kryptimi arba sukurti didesnę stichijos bangą ten, kur erdvė upės vandeniui yra labiausiai apribota.

    Kodėl ši žinia svarbi ir Europai?

    Šios išvados aktualios ne vien Kinijai: daugelyje šalių vyksta diskusija, ar vien pylimų ir upių reguliavimo pakanka, kai ekstremalūs krituliai kartojasi vis dažniau. Vis daugiau dėmesio sulaukia sprendimai, grąžinantys upėms dalį natūralios erdvės, atkuriantys šlapynes ir saugantys užliejamas teritorijas.

    Tokios priemonės dažnai vadinamos gamta paremtais sprendimais, nes jos remiasi natūralia hidrologija: vanduo ne tik nukreipiamas, bet ir sulaikomas ten, kur žala mažiausia. Tyrimas primena, kad potvynių valdymas turi būti planuojamas viso baseino mastu, o ne tik atskiromis atkarpomis.

    Ekspertai įspėja, kad ateityje svarbiausiu kriterijumi taps ne vien apsaugos statinių aukštis, bet ir tai, kiek regione išliko natūralių vandens kaupimo zonų. Kuo mažiau tokių teritorijų, tuo didesnė tikimybė, kad net ir gerai prižiūrimi pylimai taps ne barjeru, o papildomu rizikos stiprintuvu.

  • Po Sent Helenso išsiveržimo žemė buvo tarsi dykuma, bet 58 bebrai per kelerius metus ją atgaivino

    Praėjus daugiau nei 40 metų po Sent Helenso ugnikalnio išsiveržimo JAV Vašingtono valstijoje, dalis teritorijos, ilgai laikyta beveik negyva, vėl tapo gyvybinga. Netikėtu lūžio tašku tapo bebrai, kurie čia perkelti kaip natūralūs vandens ekosistemų „inžinieriai“.

    1980 metais išsiveržimas užpylė upės North Fork Toutle baseiną pelenais, akmenimis ir purvu, o didžiulės sąnašos pakeitė vandens tėkmę. Siekdamas sumažinti potvynių riziką žemiau esančioms gyvenvietėms, JAV kariuomenės inžinierių korpusas vėliau įrengė sąnašas sulaikantį statinį.

    Tačiau sprendimas turėjo ir šalutinį poveikį: aukščiau upės sąnašos kaupėsi, o kai kurios žemės virto sausomis, nestabiliomis nuogulomis. Vieno sklypo savininkas ir poilsio vietos „Eco Park Resort“ atstovas Markas Smithas pasakojo, kad daugelį metų ši vieta atrodė kaip dykuma, kur augalams sunku įsitvirtinti, o gyvūnai jos vengė.

    Situacija pradėjo keistis 2021 metais, kai gamtosaugos organizacijos pasiūlė į teritoriją perkelti bebrus. Per kelerius metus į naują buveinę buvo paleisti 58 gyvūnai, o jų veikla greitai pakeitė kraštovaizdį.

    BebraI pastatė dešimtis užtvankų, išrausė kanalus ir suformavo mažų tvenkinių bei pelkių tinklą. Dėl to vanduo ėmė ilgiau užsilaikyti teritorijoje, atsirado drėgnos buveinės, o anksčiau išdžiūvusi žemė palaipsniui atsigavo.

    Grįžusi drėgmė sudarė sąlygas atsinaujinti augmenijai: vėl pradėjo augti gluosniai ir alksniai, kuriems anksčiau nepavykdavo prigyti ant vulkaninių nuogulų. Kartu daugėjo ir gyvūnų, nes šlapynės tapo patrauklia buveine paukščiams bei kitiems laukiniams gyvūnams.

    Šlapynėse itin svarbūs ir žuvų ištekliai, nes bebrų suformuoti tvenkiniai bei ramesnės atkarpos gali tapti neršto ir jauniklių augimo vietomis. Specialistai pabrėžia, kad bebrų kuriamos buveinės dažnai didina ekosistemų atsparumą sausroms ir staigiems potvyniams, nes vanduo sulaikomas natūraliai, o ne vien nukreipiamas.

    Vis dėlto pasiektas rezultatas gali susidurti su naujais iššūkiais. JAV kariuomenės inžinierių korpusas yra paskelbęs planus didinti sąnašas sulaikančio statinio aukštį, argumentuodamas būtinybe geriau apsaugoti žemiau esančias teritorijas nuo potvynių.

    Markas Smithas baiminasi, kad papildomos sąnašos vėl gali užpilti bebrų atkurtas šlapynes ir pakenkti žuvų bei kitų rūšių buveinėms. Jis yra viešai nurodęs svarstantis teisinį kelią ir ragina labiau remtis gamtiniais sprendimais, kai kalbama apie vandens valdymą ir potvynių rizikos mažinimą.

    Ši istorija išryškina platesnę tendenciją: vis dažniau ieškoma gamta paremtų sprendimų, kurie padeda valdyti vandenį, atkurti buveines ir mažinti klimato kaitos sukeliamų ekstremalių reiškinių žalą. Bebrų sugrįžimas kai kuriose Šiaurės Amerikos ir Europos vietovėse laikomas vienu praktiškiausių pavyzdžių, kaip viena rūšis gali greitai pakeisti ištisų kraštovaizdžių hidrologiją.

  • Ne katė ir ne šuo: biologas paaiškino, kodėl gandro negalima prisijaukinti ir kaip padėti teisingai

    Žmonės vis dažniau bando padėti sužeistiems ar nuo būrio atsilikusiems gandrams, tačiau biologai perspėja: pernelyg artimas ryšys su laukiniu paukščiu gali jam pakenkti labiau nei trumpalaikė trauma. Ilgai laikomas šalia žmogaus gandras pradeda sieti maistą ir saugumą ne su gamta, o su žmonėmis.

    Tai reiškia, kad vėliau paleistas paukštis gali nebesugebėti savarankiškai susirasti maisto, prarasti atsargumą ir tapti lengvu grobiu plėšrūnams. Be to, pripratusiam prie žmogaus gandrui dažnai sunkiau įsilieti į būrį, susirasti porą ir sėkmingai perėti.

    „Gandrą galima pašerti ir padėti atsigauti, bet negalima jo paversti naminiu augintiniu: kuo mažiau artimo kontakto, tuo didesnė tikimybė, kad jis grįš į laukinę gamtą“, – sakė biologas Ivanas Rusevas.

    Specialistai pabrėžia, kad trumpalaikė globa kartais būtina, pavyzdžiui, kai paukštis sužeistas po audros, krušos ar susidūrimo su kliūtimi. Tačiau tikslas turėtų būti ne pripratinti prie žmogaus, o sudaryti sąlygas atgauti jėgas ir grįžti į natūralią aplinką, kurioje yra tinkamos buveinės ir pakankamai maisto.

    Klaida, kurią žmonės daro dažniausiai, yra bandymas „prisijaukinti“ gandrą: glaustymas, nuolatinis buvimas šalia, maitinimas iš rankų ir laikymas kieme kaip augintinio. Taip paukštis išmoksta sekti žmogų, o ne ieškoti maisto pievose, šlapiuose laukuose ar vandens telkinių pakraščiuose.

    Jei gandras atrodo sužeistas, vangus, negali pakilti ar turi akivaizdžių traumų, pirmiausia reikėtų kreiptis į laukinių gyvūnų globos ar reabilitacijos specialistus. Praktikoje pagalbos dažnai suteikia ir veterinarai, dirbantys su laukiniais gyvūnais, taip pat zoologijos sodai ar regioniniai gyvūnų globos centrai.

    Kol laukiama specialistų, svarbiausia sumažinti stresą: laikyti paukštį ramioje, uždengtoje vietoje, saugant nuo šunų, kačių ir smalsuolių. Maistą ar vandenį reikėtų duoti tik tada, jei tai rekomenduoja specialistai, nes netinkamas šėrimas gali pabloginti būklę.

    Biologai pabrėžia, kad paleidimas „bet kur“ gali būti lemtingas, jei paukštis priprato prie žmogaus arba aplink nėra kitų gandrų. Geriausia, kai paleidžiama vietovėje, kur yra tinkamų šlapynių, maitinimosi vietų ir netoliese pastebimi kiti gandrai ar aktyvūs lizdai.

    Jei gandras ilgą laiką laikytas prie namų, nuolat grįžta į kiemą ir seka žmones tarsi šuniukas, tai ženklas, kad savarankiškumo įgūdžiai prarasti. Tokiais atvejais paukščiui gali prireikti ilgalaikės priežiūros specializuotame centre, o kartais vienintelė reali išeitis yra gyvenimas zoologijos sode ar reabilitacijos įstaigoje.

    Gandrai migruodami naudojasi šilto oro srautais, todėl prastomis oro sąlygomis gali užtrukti pakeliui, ilsėtis laukuose ar ilgesnį laiką būti vienoje vietoje. Tai ne visada reiškia, kad paukštis bejėgis, tačiau akivaizdžios traumos, nusilpimas ar negalėjimas skristi yra signalai, kad reikia profesionalios pagalbos.

    Specialistai primena, kad net ir sužeistas gandras, gavęs tinkamą pagalbą, dažnai gali sėkmingai adaptuotis. O jei paukštis praranda galimybę skristi, jo gyvenimas laisvėje paprastai nebeįmanomas, tačiau tinkamose įstaigose jis dar gali gyventi, sudaryti porą ir susilaukti jauniklių.

  • Bebrai per ketverius metus atgaivino nualintą ūkį Britanijoje: žemė vėl neša pelną

    Didžiojoje Britanijoje įgyvendinamas gamtos atkūrimo projektas parodė, kad bebrai gali tapti ne tik biologinės įvairovės, bet ir ekonominės grąžos varikliu. Per ketverius metus apleistos, nusausintos žemės teritorija buvo paversta į pelną generuojantį plotą, kuriame pagrindinį darbą atlieka vadinamieji natūralūs ekosistemų inžinieriai.

    Projekto pradžia siejama su 2022 metais, kai gamtosaugos bendrovė įsigijo apie 617 hektarų buvusios žemės ūkio paskirties teritorijos. Sandorio vertė siekė maždaug 16 000 000 eurų, o pagrindinis sprendimas buvo nedelsiant pradėti ardyti senas drenažo sistemas, dešimtmečiais sausinusis laukus ir sumažinusias natūralių buveinių kiekį.

    Tuomet pasirinktas netradicinis, bet moksliškai pagrįstas kelias: į teritoriją integruoti bebrus, kurie kurdami užtvankas ir šlapynes keičia vandens režimą. Tokie pokyčiai paprastai sulėtina vandens nutekėjimą, padidina drėgmės kaupimąsi dirvožemyje ir gali sumažinti staigių potvynių riziką žemiau esančiose vietovėse.

    Kadangi laisvas šių gyvūnų paleidimas šalyje yra ribojamas, bebrams įrengtas didelis aptvertas natūralios gamtos voljeras. Projekto valdytojai pabrėžia, kad gyvūnai stebimi, o pabėgimo atveju būtų grąžinti atgal, taip siekiant nuraminti kaimyninių ūkių savininkų baimes dėl galimo laukų užliejimo.

    Praktinis efektas pasimatė greitai: šlapynių plotai tapo buveine vabzdžiams, paukščiams ir kitiems gyvūnams, o vandens sulaikymas prisidėjo prie kraštovaizdžio atsparumo sausrų ir liūčių svyravimams. Tokie projektai pastaraisiais metais vis dažniau pristatomi kaip priemonė vienu metu spręsti kelias problemas: klimato kaitos poveikį, biologinės įvairovės nykimą ir prastėjančią dirvožemio būklę.

    Komercinė projekto dalis taip pat įgavo pagreitį. Teritorijos valdytojai sudarė sutartį dėl anglies kreditų tiekimo 30 metų laikotarpiui, kurios vertė siekia apie 1 200 000 eurų, o kaina, kaip skelbiama, buvo aukštesnė nei įprasta rinkoje.

    Tai aiškinama tuo, kad investuotojams ir pirkėjams svarbus ne vien anglies dioksido sugėrimas, bet ir papildoma nauda: buveinių atkūrimas, didesnė rūšinė įvairovė bei vandens pertekliaus valdymas. Kitaip tariant, vienas projektas generuoja kelis pamatuojamus rezultatus, kuriuos galima panaudoti tiek tvarumo strategijose, tiek poveikio kompensavimo schemose.

    Be anglies kreditų, teritorijos valdytojai parduoda biologinės įvairovės prieaugio vienetus, kuriuos nekilnojamojo turto vystytojai naudoja kompensuodami gamtai padarytą žalą naujuose projektuose. Bendrovės vertinimu, tokių ekologinių aktyvų potenciali vertė gali viršyti 41 000 000 eurų, o tai rodo, kaip sparčiai auga rinka, kurioje gamtos atkūrimas tampa finansiniu instrumentu.

    Šis atvejis išryškina ir platesnę tendenciją: gamtos atkūrimo sprendimai vis dažniau lyginami su brangia inžinerine infrastruktūra. Ten, kur anksčiau būtų reikėję milijoninių investicijų vandens sulaikymo ar šlapynių atkūrimo darbams, dalį funkcijų gali atlikti gyvūnai, o žmogaus vaidmuo tampa daugiau planavimo, priežiūros ir rizikų valdymo klausimu.

    Nors tokie projektai kelia diskusijų dėl poveikio kaimyninėms teritorijoms, jų populiarumas auga dėl aiškiai įvardijamos naudos ir ekonominių mechanizmų. Bebrų sukurtos šlapynės daug kur laikomos vienu iš paprasčiausių būdų atkurti natūralią hidrologiją, o kartu su anglies ir biologinės įvairovės rinkomis tai tampa modeliu, kurį vis dažniau svarsto ir kiti žemės savininkai.

  • Floridos Babcock Ranch per uraganą Ianas neliko be elektros: miestą išgelbėjo saulė ir atkurtos pelkės

    Floridos Babcock Ranch per uraganą Ianas neliko be elektros: miestą išgelbėjo saulė ir atkurtos pelkės

    2022 metų rugsėjo 28 dieną uraganas Ianas, pasiekęs 4 kategoriją, smogė pietvakarių Floridai ir sutrikdė įprastą infrastruktūrą: daugybė namų liko be elektros, ryšio ir vandens. Tačiau maždaug 50 kilometrų nuo Fort Majerso įsikūrusi nauja gyvenvietė Babcock Ranch audrą atlaikė beveik be trikdžių.

    Bendruomenė pastaraisiais metais dažnai minima kaip pavyzdys, kaip atsparumą ekstremaliems orams gali didinti ne vien atsarginiai generatoriai, bet ir iš anksto apgalvotas miesto planavimas. Čia svarbiausia dalis buvo ne tik energija, bet ir vandens valdymas, kuris uraganų metu tampa lemiamas.

    Miestas, kurį maitina saulė

    Babcock Ranch vystomas kaip saulės energija paremtas miestas, greta kurio įrengtas didelis saulės elektrinių parkas, valdytas bendrovės „Florida Power and Light“. Vietos elektros tiekimo modelis paremtas saulės generacija ir energijos kaupimu baterijose, todėl dalį apkrovų galima išlaikyti net tada, kai platesnis tinklas patiria gedimus.

    Prie atsparumo prisidėjo ir tai, kad pagrindinės elektros, ryšio bei dalis vandens infrastruktūros sprendimų įrengti taip, kad būtų mažiau pažeidžiami vėjo. Praktikoje tai reiškia mažesnę riziką, jog uragano metu nutrūks laidai ar bus sugadinta antžeminė įranga, kuri kitur dažnai tampa silpnąja grandimi.

    Atkurtos pelkės ir sąmoningas užliejimas

    Didžiausias netikėtumas slypi ne saulės moduliuose, o tame, kaip miestas suprojektuotas susidoroti su liūtimis ir staigiais potvyniais. Planuojant teritoriją buvo atsižvelgta į natūralius vandens tėkmės kelius ir dalis anksčiau nusausintų šlapynių atkurta, kad jos veiktų kaip natūrali kempinė.

    Kai kuriose miesto vietose gatvės suprojektuotos taip, kad kritulių perteklius būtų nukreipiamas į tam skirtas zonas, o ne į gyvenamuosius namus. Aplink esančios vandens talpos ir augmenija padeda sugerti ir lėtinti vandens srautus, sumažindamos tikimybę, kad audros metu vanduo užlies infrastruktūrą ir būstus.

    Kodėl šis pavyzdys svarbus dabar

    Uraganas Ianas tapo realiu atsparumo testu: kai dalis regiono dienoms neteko elektros, Babcock Ranch išlaikė pagrindines paslaugas, o tai leido gyventojams išvengti ilgalaikio nepatogumų ir rizikų. Tokie atvejai stiprina kryptį, kurioje atsparumas suprantamas kaip visuma: energija, ryšys, vanduo, statybos standartai ir žemėtvarka.

    Miestų planuotojai ir vystytojai vis dažniau grįžta prie principo, kad technologijos vienos pačios neapsaugo, jei ignoruojama gamtinė hidrologija. Babcock Ranch istorija rodo, kad derinant atsinaujinančią energiją, energijos kaupimą, požeminę infrastruktūrą ir atkurtas šlapynes galima pasiekti gerokai didesnį atsparumą ekstremaliems reiškiniams.

  • Grzybautojai vadina snieguolėmis: šis retas koźlarz białawy pasirodo jau birželį

    Lenkijos miškuose jau birželio pradžioje pasirodo neįprastos išvaizdos grybas koźlarz białawy, kurį patyrę grybautojai dėl šviesios spalvos neretai praminė snieguolėmis. Šis baravykinių šeimos atstovas išsiskiria beveik baltu ar kreminiu kepurėliu, todėl miško paklotėje pastebimas iš tolo.

    Jauni vaisiakūniai dažniausiai būna šviesiausi, o senstant kepurėlė gali įgauti pilkšvą ar rusvai smėlinį atspalvį. Būdingas ir šviesus kotas su smulkiomis tamsesnėmis žvynelėmis, kas apskritai būdinga kazlėkų giminaičiams, o perpjautas minkštimas linkęs išlikti baltas.

    Kur jo ieškoti vasaros pradžioje

    Šis grybas nėra dažnas, nes jam reikia specifinių augimviečių. Jis mėgsta drėgnus miškus, šlapynes ir durpynus, o ypač vietas, kur auga pūkuotieji beržai, su kurių šaknimis grybas sudaro mikorizę, abiem pusėms naudingą ryšį.

    Dėl buveinių ypatumų didžiausia tikimybė aptikti koźlarz białawy išlieka ten, kur išlikę daugiau natūralių pelkėtų plotų. Nors pirmieji grybai gali pasirodyti jau birželį, gausesni radiniai dažniau fiksuojami antroje vasaros pusėje ir ankstyvą rudenį.

    Kuo vertingas virtuvėje

    Aromatu jis paprastai neprilygsta baravykui, tačiau vertinamas dėl švelnaus, subtilaus skonio, kuris neužgožia kitų ingredientų. Dėl to jis tinka patiekalams, kur grybai turi labiau papildyti skonį, o ne dominuoti.

    Geriausiai vertinami jauni egzemplioriai, nes po terminio apdorojimo išlaiko tvirtesnę tekstūrą. Virtuvėje jis gali būti naudojamas sriuboms, padažams, įdarams ar apkepams, dera su kruopomis, makaronais ir bulvėmis, o dalis grybautojų šiuos grybus džiovina arba marinuoja.

    Svarbiausios saugumo taisyklės

    Kaip ir renkant bet kuriuos laukinius grybus, būtina vadovautis saugumo principais: rinkti tik tuos grybus, kuriuos tiksliai atpažįstate, o kilus menkiausiai abejonei pasitarti su specialistu. Praktikoje tai dažniausiai reiškia grybų parodymą grybų žinovui arba konsultaciją su artimiausia institucija, teikiančia identifikavimo pagalbą.

    Taip pat rekomenduojama neniokoti grybienos ir miško paklotės, neimti labai mažų, dar neatpažįstamų vaisiakūnių ir niekada nebandyti nustatyti rūšies ragaujant. Specialistai primena, kad grybų nereikėtų duoti mažiems vaikams, o įsigyti derėtų tik iš patikimų šaltinių.

  • Doñanos nacionalinis parkas Andalūzijoje: Europos pelkės, migruojantys paukščiai ir iberinis lūšis

    Doñanos nacionalinis parkas Andalūzijoje: Europos pelkės, migruojantys paukščiai ir iberinis lūšis

    Doñanos nacionalinis parkas pietų Ispanijoje, Andalūzijoje, laikomas viena vertingiausių Europos šlapynių teritorijų. Parkas driekiasi tarp Huelvos ir Sevilijos provincijų, netoli Gvadalkivyro upės žiočių, kur upė įteka į Atlanto vandenyną.

    Doñana išsiskiria ne vienu kraštovaizdžiu, o jų mozaika: čia susilieja pelkės, seklūs vandens telkiniai, kopos, lagūnos, pušynai ir ilgos pakrantės atkarpos. Dėl šios įvairovės teritorija laikoma vienu svarbiausių gamtos rezervatų Europoje, o parkui suteiktas UNESCO pasaulio paveldo ir biosferos rezervato statusas.

    Didžiausia Doñanos vertė siejama su paukščių migracija. Šlapynės yra svarbus sustojimo taškas migruojantiems paukščiams kelyje tarp Europos ir Afrikos, o žiemos sezonu čia gali susitelkti daugiau nei pusė milijono vandens paukščių.

    Kur slypi didžiausia Doñanos intriga?

    Parkas ypač vilioja paukščių stebėtojus, nes vienoje vietoje galima išvysti skirtingoms buveinėms būdingas rūšis. Doñanoje dažnai stebimi flamingai, garniai, gandrai, ibiai, kormoranai, įvairios antys ir brendantys paukščiai, taip pat plėšrieji paukščiai.

    Svarbiausi šiems gyvūnams yra plačiai išsidėstę pelkynai, užimantys apie 27 000 hektarų. Kraštovaizdis čia kinta sezoniškai: žiemą ir pavasarį vandens daugiau, todėl paukščių skaičius išauga, o vasarą dalis teritorijų išdžiūsta, atsiveria suskilusi žemė ir druskingos nuosėdos.

    Reti gyvūnai ir apsauga

    Doñana svarbi ne tik paukščiams. Čia gyvena ir retos rūšys, tarp jų iberinis lūšis, laikomas viena labiausiai pažeidžiamų kačių rūšių pasaulyje, taip pat iberinis erelis ir kiti regionui būdingi augalai bei gyvūnai.

    Dėl ekosistemų jautrumo nemaža parko dalis yra griežtai saugoma, todėl savarankiškas judėjimas ne visur leidžiamas. Praktikoje lankytojams dažniausiai siūlomos organizuotos išvykos su vietiniais gidais, neretai specialiai pritaikytais 4×4 visureigiais.

    Kaip planuoti apsilankymą?

    Vienas populiariausių starto taškų yra El Rocío miestelis, iš kurio dažnai organizuojamos kelionės per šlapynes ir kopas. Parke įrengti ir pėsčiųjų maršrutai bei stebėjimo aikštelės, padedančios paukščius stebėti netrikdant jų buveinių.

    Išskirtine patirtimi laikomos ir vietoje siūlomos žirgų išvykos, leidžiančios keliauti tyliau ir neretai priartėti prie laukinių gyvūnų. Daugiausia įspūdžių paprastai suteikia pavasaris ir ruduo, kai migracija intensyviausia, o vasarą karštis ir išdžiūvusios teritorijos gali apsunkinti lankymą.

    Doñana nėra masinio turizmo objektas, kur svarbiausia pramogos ar infrastruktūra. Tai pirmiausia gamtos apsaugos teritorija, kurioje lankytojams tenka prisitaikyti prie taisyklių, sezoninių sąlygų ir gamtos ritmo.

  • Juodasis gandras nyksta Biebrzos slėnyje: kas lemia prastą perėjimą ir mažėjančias poras?

    Juodasis gandras nyksta Biebrzos slėnyje: kas lemia prastą perėjimą ir mažėjančias poras?

    Mažėja porų, prastėja perėjimas

    Biebrzos nacionalinis parkas Lenkijoje ilgą laiką buvo viena svarbiausių juodojo gandro (Ciconia nigra) buveinių regione. Tačiau pastaraisiais metais stebėtojai fiksuoja ryškų nuosmukį: kadaise Biebrzos slėnyje minėta daugiau nei 20 perinčių porų, o dabar parke telikę tik kelios aktyvios poros.

    Problema siejama ne tik su mažėjančiu paukščių skaičiumi, bet ir su itin žemu perėjimo sėkmingumu. Monitoringas rodo, kad dalis porų net nepradeda perėti, o pradėjusios dažnai neaugina jauniklių iki sezono pabaigos, todėl populiacijos atsikūrimas tampa labai lėtas.

    Didžiausia grėsmė: vandens trūkumas

    Ornitologai pabrėžia, kad juodajam gandrui kritiškai svarbios seklios užliejamos pievos, senvagės ir užmirkę miško plotai, kur jis ieško maisto. Dėl dažnėjančių sausrų ir žemėjančio gruntinio vandens lygio tokios vietos traukiasi, o tai reiškia mažiau natūralių maitinimosi plotų per jauniklių auginimo laikotarpį.

    Biebrzos slėnyje šis reiškinys ypač pastebimas: net po sniegingesnės žiemos pavasariniai užliejimai kai kur būna mažesni nei daugiametis vidurkis. Kai vandens mažiau, juodasis gandras patiria didesnį spaudimą rasti pakankamai žuvų, varliagyvių ir kitų smulkių vandens organizmų.

    Plėšrūnai, žmogaus trikdymas ir miškų amžius

    Papildomą riziką kelia plėšrūnai ir žmogaus trikdymas prie lizdaviečių. Nurodoma, kad net trumpas suaugusių paukščių pasitraukimas nuo lizdo, kai jie išbaidomi, gali sudaryti sąlygas varninėms ar kiaunėms pasisavinti kiaušinius ar jauniklius.

    Kita svarbi aplinkybė yra tinkamų lizdaviečių stoka. Juodasis gandras lizdus krauna aukštai medžiuose, dažnai atokesniuose senuose miškuose, o per jauni ar nepakankamai tvirti medžiai didelių lizdų neišlaiko, ypač sustiprėjus vėjui.

    Juodasis gandras gerokai skiriasi nuo žmonėms įprasto baltojo gandro: jis daug baikštesnis, vengia atvirų vietų ir gyvenviečių, laikosi slaptesnio gyvenimo būdo. Dėl to populiacijos pokyčiai dažnai pastebimi vėliau, o efektyvi apsauga priklauso nuo nuoseklaus monitoringo, buveinių atkūrimo ir trikdymo mažinimo perėjimo metu.

  • Odėsos srityje išsirito pirmi kvakvos jaunikliai: paslaptingasis naktinis garniukas iš Afrikos

    Ukrainos Odėsos srityje, Nacionaliniame gamtos parke Tuzlivos limanai užfiksuotas pirmųjų kvakvos, dar vadinamos naktiniu garniu, jauniklių išsiritimas. Apie tai pranešė parko mokslinių tyrimų skyriaus vadovas, biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusevas.

    Pasak jo, šie paukščiai į regioną parskrenda pavasarį po žiemojimo Afrikoje, o parke šiuo metu stebima nedidelė perinti kolonija. Kvakvos laikomos vienomis įdomiausių garnių šeimos atstovių dėl savo naktinio gyvenimo būdo ir elgsenos.

    „Kol kiti garniai aktyviai medžioja dieną, kvakva sulaukia saulėlydžio, o jos didelės karmino raudonumo akys gerai prisitaikiusios matyti tamsoje“, – sakė Ivanas Rusevas.

    Paukščio pavadinimas siejamas ir su jo balsu: prietemoje ar naktį kvakva skleidžia aštrų, gana garsų ir šiek tiek prikimusį garsą, kuris neretai lyginamas su varlių kvarkimu. Lotyniškas pavadinimas Nycticorax reiškia naktinį varną, todėl kai kuriose kalbose jis turi ir tokį liaudišką atitikmenį.

    Skirtingai nei dauguma garnių, kvakva dažnai medžioja pasalų principu. Ji ilgai stovi nejudėdama tarp nendrių ar ant šakų prie vandens, o priartėjus žuviai ar varlei staigiai smogia snapu.

    Suaugusios kvakvos išsiskiria kontrastingu apdaru: tamsesne, metaliniu atspalviu blizgančia nugara, šviesesniu pilvu ir pilkšvais sparnais. Veisimosi laikotarpiu išryškėja papildomos detalės, o pakaušyje gali išaugti kelios ilgos baltos plunksnos, padedančios poravimosi demonstracijose.

    Jauniklių išvaizda iš pradžių visai kitokia nei suaugusių paukščių. Jie būna rusvai rudi, su šviesiomis dėmėmis, kurios veikia kaip maskuotė ir padeda pasislėpti nendrynuose ar krūmynuose.

    Kvakvos paprastai peri kolonijomis, neretai greta kitų garnių ar kormoranų, medžiuose arba tankiuose krūmuose prie vandens. Paaugę, bet dar neskraidantys jaunikliai palieka lizdus ir ropoja šakomis, kartais telkdamiesi į grupes, o tėvai savo jauniklius atpažįsta pagal balsą.

    Mokslininkai pabrėžia, kad kvakvų perėjimo sėkmė dažnai siejama su šlapynių būkle. Šiems paukščiams reikia žuvingų, varliagyviais turtingų vandens telkinių ir vešlios pakrančių augmenijos, todėl jų buvimas gali rodyti gyvybingą ekosistemą.

    Parko atstovai taip pat atkreipia dėmesį, kad karo triukšmas ir trikdymas gali keisti paukščių elgseną bei perėjimo vietas. Anot Ivano Rusevo, pirmaisiais plataus masto karo metais dalis kvakvų paliko ankstesnę perimvietę ir persikėlė į ramesnę vietą netoli Juodosios jūros pakrantės.