CP v2

Tag: Smegenys

  • Mokslininkai nustebino: smegenys gali gimti ne tuščios, o jau „pilnos“ – kas vyksta vėliau?

    Mokslininkai nustebino: smegenys gali gimti ne tuščios, o jau „pilnos“ – kas vyksta vėliau?

    Smegenys nuo pradžių ne „tuščias lapas“?

    Naujas tyrimas su pelėmis rodo, kad smegenys ankstyvame amžiuje gali turėti itin tankų, netvarkingą ryšių tinklą, kuris vėliau „sutvarkomas“. Tai meta iššūkį paplitusiai minčiai, kad nerviniai tinklai paprastai tik pamažu auga ir tankėja.

    Tyrimas buvo sutelktas į hipokampą – smegenų sritį, svarbią erdvinei atminčiai ir trumpalaikių prisiminimų perkėlimui į ilgalaikius. Mokslininkai analizavo vieną pagrindinių hipokampo grandinių, susijusių su atminties formavimu.

    Tankūs ryšiai, kurie vėliau „apkarpomi“

    Austrijos mokslo ir technologijų instituto neurobiologai nustatė, kad jauniausių pelių hipokampe ryšiai tarp CA3 piramidinių neuronų iš pradžių būna labai gausūs ir iš pažiūros atsitiktiniai. Vystantis smegenims, šis tinklas darosi tikslesnis, labiau organizuotas, o dalis jungčių pašalinama.

    „Šis atradimas buvo gana netikėtas“, – sakė neurobiologas Peteris Jonas.

    „Intuityviai tikėtumėmės, kad tinklas laikui bėgant auga ir tankėja, tačiau čia matome priešingą procesą: jis prasideda pilnas, o vėliau tampa aptakesnis ir optimizuotas“, – teigė jis.

    Kodėl smegenys taip vystosi?

    Autoriai aiškina, kad itin tankus pradinis „pagrindas“ gali padėti greičiau sukurti efektyvias grandines mokantis. Jei ryšių pradžioje būtų mažai, nutolusiems neuronams tektų ilgiau „surasti“ vieniems kitus, o tai galėtų lėtinti augančių smegenų gebėjimą greitai apdoroti informaciją.

    Tyrėjai pabrėžia, kad hipokampas turi sudėtingą užduotį susieti signalus iš skirtingų pojūčių sistemų ir paversti juos nuosekliais prisiminimais. Tokiai integracijai gali būti naudinga pradžioje gausi jungčių „perteklių“ turinti struktūra, kuri vėliau atrankiai apkarpoma.

    Kaip buvo tiriama ir ką tai reiškia žmonėms?

    Mokslininkai matavo elektrinį aktyvumą ir kitus ląstelinius procesus keliais pelių raidos etapais: iškart po gimimo, maždaug 7–8 dieną, paauglystėje maždaug 18–25 dieną ir suaugus apie 45–50 dieną. Šie duomenys parodė kryptingą perėjimą nuo tankaus, mažiau tvarkingo tinklo prie labiau struktūruoto.

    Kol kas neaišku, kiek šie rezultatai tiesiogiai pritaikomi žmogaus smegenims, nes skiriasi raidos trukmė ir sudėtingumas. Vis dėlto pats principas atitinka plačiau žinomą neurovystymosi idėją, kad ankstyvame amžiuje ryšiai formuojasi gausiai, o vėliau dalis jų pašalinama, paliekant efektyviausius kelius.

    Tyrimas paskelbtas žurnale „Nature Communications“ ir papildo diskusiją apie tai, kaip ankstyvoji smegenų architektūra gali lemti mokymosi greitį, atminties formavimąsi ir nervinių tinklų specializaciją.

  • Tyrėjai: viena bemiegė naktis gali laikinai išbalansuoti smegenis panašiai kaip Alzheimerio pradžioje

    Viena bemiegė naktis gali pastebimai sutrikdyti smegenų veiklą ir atsiliepti atminčiai, dėmesiui bei emocijų apdorojimui, rodo pastarųjų dešimtmečių tyrimų apžvalgos. Mokslininkai pabrėžia, kad dalis pokyčių trumpuoju laikotarpiu primena procesus, siejamus su Alzheimerio liga, nors tai nereiškia, kad po vienos nakties žmogui išsivysto ši liga.

    Tokias išvadas pateikė mokslininkų grupė, kuri apžvelgė įvairius per maždaug 25 metus publikuotus darbus apie miego trūkumą, atmintį ir kognityvines funkcijas. Daugumoje tyrimų akcentuojama, kad net trumpas miego stygiaus epizodas gali susilpninti neuronų tarpusavio ryšius ir sumažinti gebėjimą efektyviai įsiminti naują informaciją.

    Miego metu smegenys ne tik konsoliduoja dienos prisiminimus, bet ir aktyviai reguliuoja medžiagų apykaitos procesus, susijusius su nereikalingų medžiagų šalinimu. Kai miego trūksta, hipokampas, viena svarbiausių atminties struktūrų, gali pradėti veikti mažiau efektyviai, o žmogus dažniau skundžiasi užmaršumu ir dėmesio išlaikymo sunkumais.

    Tyrimuose taip pat aptariama, kad po prasto miego gali didėti uždegiminiai procesai ir kisti baltymų, siejamų su neurodegeneraciniais sutrikimais, apykaita. Dažniausiai minimi beta amiloidas ir tau baltymai, kurie Alzheimerio atveju kaupiasi ilgą laiką, o miego trūkumas gali laikinai pasukti procesus nepalankia kryptimi.

    Specialistai atkreipia dėmesį į svarbią ribą: vienos nakties poveikis paprastai yra grįžtamas, o Alzheimerio liga yra lėtinis, progresuojantis sutrikimas. Vis dėlto nuolat kartojamas prastas miegas laikomas rizikos veiksniu, todėl rekomenduojama miegą vertinti kaip kasdienį sveikatos prioritetą.

    Mokslininkai aprašo, kad žmonėms, turintiems miego problemų, dažniau pasitaiko sunkumų mokantis, apdorojant emocinius prisiminimus ir vertinant informaciją. Kai kuriuose tyrimuose fiksuojamas didesnis polinkis į klaidingus prisiminimus ir prastesnį sprendimų priėmimą, ypač kai reikia greitai įvertinti situaciją.

    Kasdienybėje tai gali pasireikšti paprastai: daugiau smulkių klaidų darbe, prastesnis reakcijos laikas, dirglumas, emocinis jautrumas. Dėl to didėja ir nelaimingų atsitikimų rizika, ypač vairuojant ar dirbant darbą, kuriame svarbus budrumas.

    Dažniausiai kartojama rekomendacija yra stabilus režimas: panašus ėjimo miegoti ir kėlimosi laikas net savaitgaliais. Suaugusiesiems nuo 18 iki 64 metų paprastai rekomenduojama miegoti 7–9 valandas per parą, o vaikams ir paaugliams reikia daugiau.

    Taip pat siūloma bent valandą prieš miegą vengti ekranų, nes mėlyna šviesa gali trikdyti natūralius miego hormono gamybos ritmus. Kambario vėsa, tamsa ir kuo mažesnis triukšmas laikomi paprastais, bet veiksmingais sprendimais, padedančiais greičiau užmigti ir rečiau prabusti naktį.

    Jei naktis buvo prasta, trumpas dienos pogulis kai kuriems žmonėms gali padėti atgauti dalį budrumo, tačiau jis neturėtų tapti nuolatiniu naktinio miego pakaitalu. Ilgalaikė strategija išlieka ta pati: kokybiškas nakties miegas ir nuoseklus ritmas.

  • Study hints ADHD could raise dementia risk, with brain iron and blood markers offering early clues

    Adults diagnosed with attention deficit hyperactivity disorder may face a higher risk of developing dementia later in life, according to new research from Geneva University Hospitals and the University of Geneva. The study links ADHD to biological changes often seen in age-related neurodegenerative disease.

    Researchers reported that adults with ADHD showed altered iron levels in specific brain regions and higher concentrations of a blood marker tied to nerve cell damage. Both signals have been associated in previous research with conditions such as Alzheimer’s disease.

    Brain iron and nerve damage marker

    The team examined 32 adults aged 25 to 45 with ADHD and 29 similarly aged healthy participants. Using an MRI technique called quantitative susceptibility mapping, they estimated iron content across brain areas and compared it with blood measurements.

    Participants with ADHD had different iron distribution in several regions, and iron in the precentral cortex was associated with higher neurofilament light chain levels in blood. Neurofilament light chain is widely used in neurology research as an indicator of ongoing neuronal injury.

    Why iron may matter

    Iron is essential for healthy brain function, but excess accumulation has been linked to oxidative stress and damage to neurons. In Alzheimer’s disease and other dementias, abnormal iron patterns have repeatedly been observed alongside other signs of degeneration.

    The authors argue that the combination of increased regional brain iron and elevated neurofilament light chain could point to an early neurobiological pathway that helps explain epidemiological links between ADHD and dementia. They emphasize, however, that the findings do not mean dementia is inevitable for people with ADHD.

    What this could change next

    With dementia affecting an estimated 55 million people worldwide and nearly 10 million new cases each year, identifying modifiable risks remains a major public health goal. Alzheimer’s disease accounts for roughly 60 to 70% of diagnoses, according to the World Health Organization.

    The researchers say larger, long-term studies are needed to confirm whether these markers predict later cognitive decline and whether interventions can alter risk. They also note the broader importance of recognizing and managing adult ADHD, both for day-to-day functioning and potential long-term brain health.

  • Brain generosity study points to the basolateral amygdala as a key social-distance switch

    Neuroscientists investigating why people are generous to some but not others have identified a brain region that appears to fine-tune giving based on emotional closeness. The work, published in Proceedings of the National Academy of Sciences, focuses on the basolateral amygdala, part of the limbic system linked to emotion and social learning.

    The international team studied people with Urbach-Wiethe disease, an extremely rare condition that can cause selective damage to the basolateral amygdala while leaving much of the brain intact. Fewer than 150 cases have been documented worldwide, with one of the larger patient groups living in Namaqualand in northern South Africa.

    A natural experiment in social decisions

    Because the disease affects a specific region, researchers describe it as a quasi-natural experiment for probing prosocial behaviour. Previous research has connected the amygdala to processing emotional cues such as facial expressions, but its role in generosity has been harder to pin down.

    To test generosity in a controlled way, participants took part in dictator games, a standard tool in behavioural economics. They were asked to divide money between themselves and another person, with the recipient varying from close friends to acquaintances, neighbours, or strangers.

    Generous to friends, not strangers

    People with basolateral amygdala damage were as generous as healthy comparison participants when deciding about close friends. However, when the recipient was socially more distant, they tended to keep more money for themselves than the control group.

    The researchers conclude that the basolateral amygdala is not required for altruism in general, but helps calibrate how generous someone is depending on social distance. When that calibration is impaired, self-interest appears to dominate unless a strong emotional bond is present.

    Why the findings may matter

    By linking social-distance sensitivity to a specific brain circuit, the study adds context to how biology and lived experience jointly shape social behaviour. The authors say the results could also inform research into conditions where social decision-making differs from typical patterns, including autism spectrum disorder and psychopathy.

    They caution that the findings come from a rare patient group and do not imply that one brain area single-handedly determines moral choices. Still, the work suggests that therapies aimed at improving social functioning may benefit from targeting how people evaluate emotional closeness and context during decisions.

  • AI study finds stroke may make the opposite brain hemisphere look younger, offering new clues on recovery

    AI study finds stroke may make the opposite brain hemisphere look younger, offering new clues on recovery

    A new study in The Lancet Digital Health suggests the brain can respond to stroke in a surprising way. Researchers at the USC Mark and Mary Stevens Neuroimaging and Informatics Institute (Stevens INI) found that people with severe physical impairments after a stroke may show signs of a “younger” brain structure in areas that were not damaged. This appears to reflect how the brain adapts and reorganizes itself after injury.

    The research was conducted as part of the Enhancing NeuroImaging Genetics through Meta-Analysis (ENIGMA) Stroke Recovery Working Group. Scientists analyzed brain scans from more than 500 stroke survivors collected across 34 research centers in eight countries. By applying deep learning models trained on tens of thousands of MRI scans, the team estimated the “brain age” of different regions in each hemisphere and examined how stroke affects both structure and recovery.

    “We found that larger strokes accelerate aging in the damaged hemisphere but paradoxically make the opposite side of the brain appear younger,” said Hosung Kim, PhD, associate professor of research neurology at the Keck School of Medicine of USC and co-senior author of the study. “This pattern suggests the brain may be reorganizing itself, essentially rejuvenating undamaged networks to compensate for lost function.”

    AI Reveals Brain Rewiring After Stroke

    To carry out the analysis, researchers used a type of artificial intelligence called a graph convolutional network. This system estimated the biological age of 18 brain regions based on MRI data. They then compared this predicted age with each person’s actual age, a measure known as the brain-predicted age difference (brain-PAD), which serves as an indicator of brain health.

    When these brain age measurements were compared with motor function scores, a clear pattern emerged. Stroke survivors with severe movement impairments, even after more than 6 months of rehabilitation, showed younger-than-expected brain age in regions opposite the site of injury. This effect was especially strong in the frontoparietal network, which plays an important role in movement planning, attention, and coordination.

    “These findings suggest that when stroke damage leads to greater movement loss, undamaged regions on the opposite side of the brain may adapt to help compensate,” Kim explained. “We saw this in the contralesional frontoparietal network, which showed a more ‘youthful’ pattern and is known to support motor planning, attention, and coordination. Rather than indicating full recovery of movement, this pattern may reflect the brain’s attempt to adjust when the damaged motor system can no longer function normally. This gives us a new way to see neuroplasticity that traditional imaging could not capture.”

    Large-Scale Data Reveals Hidden Patterns

    The study relied on ENIGMA, a global collaboration that combines data from more than 50 countries to better understand the brain across different conditions. By standardizing MRI data and clinical information from many research groups, the team created the largest stroke neuroimaging dataset of its kind.

    “By pooling data from hundreds of stroke survivors worldwide and applying cutting-edge AI, we can detect subtle patterns of brain reorganization that would be invisible in smaller studies. These findings of regionally differential brain aging in chronic stroke could eventually guide personalized rehabilitation strategies,” said Arthur W. Toga, PhD, director of the Stevens INI and Provost Professor at USC.

    Toward Personalized Stroke Recovery

    The researchers plan to continue this work by following patients over time, from the early stages after a stroke through long-term recovery. Tracking how brain aging patterns and structural changes evolve could help doctors tailor treatments to each person’s unique recovery process, with the goal of improving outcomes and quality of life.

    Learn more about associations between contralesional neuroplasticity and motor impairment by viewing this video made by the Stevens INI.

    The study, “Deep learning prediction of MRI-based regional brain age reveals contralesional neuroplasticity associated with severe motor impairment in chronic stroke: A worldwide ENIGMA study,” was funded by the National Institutes of Health (NIH) grant R01 NS115845 and supported by international collaborators from institutions including the University of British Columbia, Monash University, Emory University, and the University of Oslo.

  • Study links language networks to visual memory: Why a banana’s color may depend on words

    Our ability to store information about familiar objects depends on the connection between visual and language processing regions in the brain, according to a study published May 20 in the open-access journal PLOS Biology by Bo Liu from Beijing Normal University, China, and colleagues.

    Seeing an object and knowing visual information about it, like its usual color, activate the same parts of the brain. Seeing a yellow banana, for example, and knowing that the object represented by the word “banana” is usually yellow, both excite the ventral occipitotemporal cortex (VOTC). However, there’s evidence that parts of the brain involved in language, like the dorsal anterior temporal lobe (ATL), are also involved in this process — dementia patients with ATL damage, for example, struggle with object color knowledge, despite having relatively normal visual processing areas. To understand whether communication between the brain’s language and sensory association systems is necessary for representing information about objects, the authors tested whether stroke-induced damage to the neural pathways connecting these two systems impacted patients’ ability to match objects to their typical color. They compared color-identification behavior in 33 stroke patients to 35 demographically-matched controls, using fMRI to record brain activity and diffusion imaging to map the white matter connections between language regions and the VOTC.

    The researchers found that stronger connections between language and visual processing regions correlated with stronger object color representations in the VOTC, and supported better performance on object color knowledge tasks. These effects couldn’t be explained by variations in patients’ stroke lesions, related cognitive processes (like simply recognizing a patch of color), or problems with earlier stages of visual processing. The authors suggest that these results highlight the sophisticated connection between vision and language in the human brain.

    The authors add, “Our findings reveal that the brain’s ability to store and retrieve object perceptual knowledge — like the color of a banana — relies on critical connections between visual and language systems. Damage to these connections disrupts both brain activity and behavior, showing that language isn’t just for communication — it fundamentally shapes how sensory experiences are neurally structured into knowledge.”

  • Study finds the brain processes speech in AI-like layers, offering new clues to how meaning is built

    Study finds the brain processes speech in AI-like layers, offering new clues to how meaning is built

    New research suggests the human brain may understand spoken language through a layered, step-by-step process that closely parallels how large language models handle text. By tracking neural activity as people listened to a continuous story, scientists found patterns that align with the progression from simpler to more complex representations seen in modern AI.

    The work, published in Nature Communications, analyzed high-temporal-resolution recordings from electrodes placed on the brain surface in clinical settings. Researchers compared the timing of neural responses with internal representations from well-known language models, including GPT-2 and Meta’s Llama 2.

    How meaning appears to unfold

    The team reports that early brain signals corresponded more closely to the earlier computational stages of AI systems that focus on basic word-level features. Later neural responses matched deeper model layers that integrate broader context, linking words into higher-level meaning.

    This alignment was especially pronounced in established language regions, including areas often associated with speech production and comprehension such as Broca’s area. In these regions, the strongest match tended to appear later in time, consistent with a gradual buildup of meaning.

    Rethinking classic language theories

    The findings add weight to the idea that comprehension is not driven primarily by rigid, rule-based structures applied instantly to each sentence. Instead, the results support a view in which the brain continuously updates interpretations as more context arrives, resembling statistical inference more than fixed symbolic parsing.

    Researchers also evaluated traditional linguistic descriptors, such as phoneme- and morpheme-level features, and found they explained real-time neural activity less effectively than the contextual features derived from AI models. That gap, the authors argue, suggests that context-rich representations may better capture how the brain tracks meaning in natural speech.

    A dataset meant to accelerate research

    Alongside the paper, the team released a public dataset designed to help other labs test competing theories of language processing against neural measurements. By pairing brain recordings with model-derived language features, the resource is intended to make comparisons across studies more consistent and reproducible.

    Experts caution that similarities do not mean the brain works the same way as today’s AI, which is trained on vast text corpora and built from artificial neural networks. Still, the results strengthen the case that AI language models can serve as useful scientific tools for probing how the brain constructs meaning over time.

  • Mokslininkai nustebino: viena psilocibino dozė gali keisti smegenis ir savijautą ištisą mėnesį

    Mokslininkai nustebino: viena psilocibino dozė gali keisti smegenis ir savijautą ištisą mėnesį

    Naujas tyrimas rodo, kad vienkartinė psilocibino dozė gali sukelti ne tik trumpalaikę psichodelinę patirtį, bet ir ilgiau išliekančius smegenų veiklos bei savijautos pokyčius. Mokslininkai teigia, kad daliai žmonių šie efektai gali būti juntami maždaug mėnesį.

    Psilocibinas yra psichoaktyvus junginys, natūraliai randamas kai kuriuose grybuose. Pastaraisiais metais jis vis dažniau tiriamas kaip potenciali priemonė gydant depresiją, nerimą ar priklausomybes, tačiau šįkart dėmesys sutelktas į sveikus, anksčiau jo nevartojusius dalyvius.

    Kaip vyko eksperimentas

    Tyrime dalyvavo 28 sveiki savanoriai, kurie psilocibino iki tol nebuvo bandę. Jie dalyvavo dviejose sesijose: pirmoje gavo 1 miligramą, kuris dažnai laikomas placebo doze, o po mėnesio antroje sesijoje gavo 25 miligramus, galinčius sukelti ryškią psichodelinę patirtį.

    Dalyviai pildė psichologinius testus, kuriais vertintas kognityvinis lankstumas, savijauta ir patirties metu gautos įžvalgos. Be to, buvo fiksuojami smegenų veiklos rodikliai, pasitelkiant EEG, funkcinį magnetinį rezonansą ir difuzijos tenzorinį vaizdinimą.

    EEG matavimai atlikti prieš sesiją ir praėjus 1, 2 bei 4,5 valandos po dozės, o magnetinio rezonanso tyrimai kartoti prieš psilocibino sesiją ir praėjus mėnesiui. Tyrėjai pažymi, kad dėl akivaizdaus patirties skirtumo daliai dalyvių buvo lengva atspėti, kurioje sesijoje gauta didesnė dozė.

    Ką parodė smegenų duomenys

    Analizuodami duomenis mokslininkai išskyrė ryšį tarp laikinai padidėjusios smegenų entropijos ir kitą dieną fiksuotų psichologinių įžvalgų. Entropija šiame kontekste apibūdina, kiek įvairiai ir plačiai svyruoja smegenų aktyvumo modeliai.

    Tyrėjų teigimu, didesnė entropija psilocibino poveikio metu ir stipresnės įžvalgos kitą dieną buvo susijusios su didesniu savijautos pagerėjimu po mėnesio. Kitaip tariant, ne vien pati medžiaga, bet ir patirties „turinys“ bei subjektyvus prasmingumas gali būti svarbi ilgalaikio efekto dalis.

    „Jau žinojome, kad psilocibinas gali būti naudingas gydant psichikos sutrikimus, tačiau dabar geriau suprantame, kaip tai gali veikti“, – sakė neurologas Robinas Carhartas-Harrisas.

    Kodėl tai svarbu ir kokie ribotumai

    Rezultatai papildo augantį mokslinių darbų lauką, kuriame psichodelikai vertinami ne kaip pramoginės medžiagos, o kaip galimos terapijos priemonės griežtai kontroliuojamoje klinikinėje aplinkoje. Praktikoje tai reiškia, kad ateityje daugiau dėmesio gali būti skiriama ne tik dozei, bet ir vadinamajam set ir setting, tai yra žmogaus psichologinei būsenai bei aplinkai.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tai nedidelės apimties tyrimas, atliktas su sveikais dalyviais, todėl išvadų negalima tiesiogiai perkelti į klinikinį depresijos ar priklausomybių gydymą. Be to, entropijos idėja kaip universalaus psichodelinės būsenos žymens sulaukia kritikos, o patys autoriai pripažįsta, kad gali būti dar neatrasti pakankamai jautrūs būdai tiksliai fiksuoti ilgalaikius funkcinius smegenų pokyčius.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Nature Communications“. Specialistai pabrėžia, kad psilocibino vartojimas be medicininės priežiūros gali kelti rizikų, ypač žmonėms, turintiems psichikos sutrikimų ar vartojantiems tam tikrus vaistus.

  • Kodėl meilė kartais varo iš proto: trys mokslo atradimai apie skausmą, neapykantą ir palengvėjimą

    Meilė dažnai apibūdinama kaip jausmas, kuriame telpa ir pakilimas, ir nerimas, o kartais net fizinis diskomfortas. Neuromokslų tyrimai rodo, kad tai nėra vien metafora: smegenys romantišką prisirišimą apdoroja pasitelkdamos tas pačias sistemas, kurios susijusios su atlygiu, grėsme ir skausmu.

    Mokslininkai vis dažniau pabrėžia, kad jausmų intensyvumas priklauso ne tik nuo patirties ar charakterio, bet ir nuo smegenų mechanizmų. Būtent dėl to meilė kai kuriems žmonėms gali tapti ir stipria motyvacija, ir emociniu išbandymu, ypač santykių krizėse ar po skyrybų.

    Meilė ir neapykanta smegenyse

    Vienas įdomiausių neurovaizdinimo tyrimų pastebėjimų: meilė ir neapykanta nėra visiškai atskiros, viena kitai priešingos „lentynos“ smegenyse. Tiriant smegenų aktyvumą, nustatyta, kad abi būsenos įtraukia kai kurias panašias sritis, susijusias su stipria motyvacija, įsitraukimu ir reakcijomis į stresą.

    Tai padeda paaiškinti, kodėl aštrūs konfliktai artimuose santykiuose kartais kyla taip greitai ir taip sunkiai „išsijungia“. Kai emocijos intensyvios, smegenys gali veikti režimu, kuriame svarbiausia tampa ne racionalus vertinimas, o momentinė reakcija ir apsauga.

    Kai meilė skauda tiesiogine prasme

    Socialinis atstūmimas, netektis ar skyrybos neretai apibūdinami kaip skausmingi fiziškai, ir tam yra neurobiologinis pagrindas. Tyrimai rodo, kad socialinio skausmo patirtys gali aktyvinti panašius smegenų tinklus kaip ir fizinis skausmas, todėl kūnas į emocinę netektį reaguoja labai realiai.

    Medicinoje aprašomas ir vadinamasis „sudaužytos širdies“ sindromas, kai staigus emocinis sukrėtimas gali laikinai sutrikdyti širdies funkciją. Nors tai nėra dažnas reiškinys, jis primena, kad stipri įtampa ir netektis gali turėti ne tik psichologinių, bet ir fiziologinių pasekmių.

    Meilė kaip natūralus nuskausminimas

    Kita vertus, įsimylėjimas gali veikti ir priešinga kryptimi: kai kurie tyrimai rodo, kad stiprus romantiškas prisirišimas gali mažinti skausmo pojūtį. Tai siejama su smegenų atlygio sistema ir neuromediatoriais, kurie dalyvauja malonumo, motyvacijos ir nusiraminimo procesuose.

    Tokie duomenys padeda suprasti, kodėl artumas ir saugumo jausmas santykiuose kai kuriems žmonėms tampa svarbia atrama patiriant stresą. Tačiau specialistai pabrėžia, kad jei ryšys tampa vieninteliu nusiraminimo būdu, gali augti priklausomybės nuo santykių rizika ir emocinis nestabilumas.

    Psichologai ir neuromokslininkai sutaria dėl vieno: meilė nėra vien „širdies reikalas“. Tai sudėtingas biologijos, patirties ir socialinių veiksnių derinys, todėl ji gali ir gydyti, ir žeisti, o kartais sukelti jausmą, kad emocijos tiesiog per stiprios.

  • Mįslė, kurią išsprendžia smegenys: kodėl be vargo skaitome sujauktus žodžius?

    Mįslė, kurią išsprendžia smegenys: kodėl be vargo skaitome sujauktus žodžius?

    Smegenys skaito ne raides

    Internete nuolat išplinta pavyzdžiai, kai sakinys atrodo kaip raidžių kratinys, tačiau jį vis tiek perskaitome beveik be pastangų. Iš pirmo žvilgsnio tai primena triuką, bet iš tiesų atskleidžia, kaip veikia mūsų skaitymo sistema.

    Skaitydami dažniausiai ne „surenkame“ žodžio po raidę. Patyrę skaitytojai atpažįsta žodžius kaip rašybos ir formos šablonus, o prasmę greitai patikrina pagal sakinio kontekstą.

    Kas iš tiesų leidžia suprasti

    Populiarus teiginys, kad pakanka palikti teisingas pirmą ir paskutinę raides, yra per daug supaprastintas. Svarbu ir tai, kaip raidės dera tarpusavyje, kokie jų junginiai įprasti konkrečioje kalboje, ir ar žodis dažnas.

    Labai padeda kontekstas: kai iš anksto nujaučiame, koks žodis turėtų būti, smegenys greičiau „užpildo“ trūkstamą informaciją. Dėl tos pačios priežasties dažnai nepastebime klaidų savo pačių tekste, nes matome tai, ko tikimės.

    „Skaitymas nėra raidžių eilės dekodavimas po vieną – tai nuolatinis spėjimas, tikrinimas ir prasmės kūrimas pagal kontekstą“, – teigia kalbos apdorojimą tiriantys mokslininkai.

    Kodėl vieni pavyzdžiai lengvi, kiti ne

    Ne bet koks sujauktas tekstas bus lengvai įskaitomas. Jei žodžiai reti, ilgi, o raidės sumaišytos radikaliai, supratimas smarkiai krenta, o skaitymo greitis lėtėja net tada, kai prasmę dar įmanoma atkurti.

    Virusiniuose pavyzdžiuose dažnai „paslepiami“ palengvinimai: paliekami nepakeisti trumpi žodžiai, nepajudinamos dažnos gramatinės dalelytės, o ilgesniuose žodžiuose sukeičiamos tik kelios gretimos raidės. Tokie iškraipymai mažiau suardo įprastus rašybos šablonus.

    Kas tai sako apie kalbą ir DI

    Šis reiškinys parodo, kad skaitymas labiau panašus į prasmių atpažinimą, o ne į mechaninį simbolių vertimą. Smegenys nuolat naudoja prognozavimą: numato, kas turėtų būti toliau, ir tik tada tikslina pagal tai, ką mato.

    Panašiais principais remiasi ir šiuolaikinės DI sistemos, kurios iš didelių tekstynų išmoksta tikėtinas raidžių bei žodžių sekas. Todėl jos gali gana tiksliai atkurti sujauktus žodžius, ypač kai turi pakankamai konteksto.

    Tačiau tai nereiškia, kad raidžių tvarka nesvarbi. Ji svarbi, tik žmogaus smegenys yra itin geros tvarkytis su netobula informacija, kol išlieka pakankamai atpažįstamos struktūros ir prasmės rėmų.