Tag: Smegenys

  • 70 metų trukęs eksperimentas: atrinkdami draugiškas lapes mokslininkai priartėjo prie šunų

    Beveik 70 metų mokslininkai kryptingai veisė lapes, rinkdamiesi tik tas, kurios mažiausiai bijojo žmogaus ir elgėsi draugiškai. Naujas tyrimas rodo, kad tokių gyvūnų smegenyse aptinkama mažiau neuronų srityje, siejamoje su agresyviu elgesiu.

    Apie šiuos rezultatus rašo „ZME Science“, remdamasis naujausiais mokslininkų darbais ir ilgalaikio veisimo eksperimento duomenimis. Tyrėjai pabrėžia, kad pokyčiai elgsenoje atsirado palyginti greitai, o vėliau ėmė ryškėti ir išvaizdos bruožai.

    Eksperimentas prasidėjo 1959 metais Sibire, kai sovietų genetikams iš kailių fermų pavyko atrinkti sidabrines lapes ir pradėti jas tarpusavyje poruoti pagal vieną kriterijų – draugiškumą žmogui. Buvo veisiami tie individai, kurie nerodė agresijos ir mažiausiai vengė kontakto.

    Jau po šešių kartų dalis jauniklių patys ieškojo žmogaus dėmesio, o ilgainiui atsirado ir naminiams šunims būdingų požymių – pavyzdžiui, nulėpusios ausys bei trumpesnės nosys. Tai leido manyti, kad dirbtinė atranka gali greitai „atkartoti“ domestikacijos kryptį.

    Kaip tyrėjai lygino draugiškumą ir agresiją

    1970 metais tyrėjai sudarė ir priešingą – agresyvaus elgesio – grupę, atrinkdami lapes, kurios į žmones reaguodavo priešiškai. Taip buvo galima palyginti, kaip selekcija veikia gyvūnų elgesį ir biologiją, kai kryptis sąmoningai pasirenkama skirtinga.

    Neseniai Kornelio universiteto (JAV) mokslininkų grupė šiuos gyvūnus įvertino šiuolaikiniais laboratoriniais metodais. Tyrimo vadovė profesorė Eyrin Markenscoff-Papadimitriou aiškino, kad tikslas buvo suprasti neurologinius mechanizmus, kurie galėjo lemti sparčius elgsenos pokyčius.

    Tyrėjai ištyrė devynis išlikusius lapių smegenų mėginius: tris iš „draugiškos“ grupės, tris iš „agresyvios“ ir tris laukinių lapių. Dėmesys sutelktas į ventromedialinį pagumburį – sritį, dalyvaujančią agresijos ir socialinio elgesio reguliavime.

    Nustatyta, kad draugiškų lapių mėginiuose buvo mažiau su agresija siejamų neuronų nei agresyvių gyvūnų grupėje. Vis dėlto patys autoriai atkreipia dėmesį, jog dėl mažo tirtų mėginių skaičiaus dar neįmanoma tvirtai įrodyti, kad būtent šie skirtumai „sukelia“ prijaukinimą.

    Ką tai gali reikšti šunų kilmės supratimui

    Papildomi duomenys paskelbti 2026 metų spalio 30 dieną žurnale „Molecular Biology and Evolution“. Ten pateikiama išvada, kad šunų genetiniuose duomenyse matyti atrankos požymiai, susiję su mažesne baime ir agresyvumu – ir tai galėjo būti bendra kryptis skirtingose veislių linijose.

    Tyrėjai svarsto, kad vieni ankstyviausių pokyčių kelyje nuo vilko iki šuns galėjo būti biologinių sistemų, reguliuojančių baimę, agresiją ir socialinį elgesį, persitvarkymas. Tačiau lieka atviras klausimas, ar smegenų pokyčiai vyko anksčiau nei fiziniai požymiai, ar abu procesai klostėsi paraleliai.

  • Mokslininkai: smegenys apie 15 kartų per sekundę persijungia tarp to, ką matome ir slopiname

    Mūsų smegenys realybės „vaizdą“ gali rinkti ne ištisiniu srautu, o labai trumpomis atkarpomis – ir sparčiai persijungti tarp to, ką sąmoningai matome, ir to, kas lieka nuslopinta. Naujas tyrimas rodo, kad toks persijungimas gali vykti maždaug 15 kartų per sekundę.

    Tokias išvadas pateikė Kalifornijos universiteto Berklyje ir Prinstono universiteto neuro mokslininkai, tyrę primatų regos apdorojimą. Darbui vadovavo Janis K. Hesse ir Doris Y. Tsao, o rezultatai paskelbti kaip išankstinė publikacija (preprintas) bioRxiv platformoje – vadinasi, tyrimas dar laukia recenzavimo.

    Pasak tyrėjų, dalis smegenų veiklos bet kuriuo momentu pasiekia sąmoningą patyrimą, o kita dalis yra apdorojama „užkulisiuose“ taip ir netapdama tiesiogine patirtimi. Viena didžiųjų neurologijos mįslių – kaip smegenys „nusprendžia“, kuri informacija tampa sąmoninga.

    Šiame darbe siūloma, kad svarbi gali būti ne tik tai, kur smegenyse apdorojama informacija, bet ir kada neuronai suaktyvėja. Kitaip tariant, sąmoningas patyrimas gali priklausyti nuo itin greitos, laike išdėstytos atrankos.

    Kaip išprovokavo sąmonės „persijungimą“

    Kad įvertintų, kaip smegenys elgiasi esant nekintančiam dirgikliui, bet kintančiam sąmoningam suvokimui, mokslininkai pasirinko vadinamąją binokulinės „blykstės“ slopinimo (binocular flash suppression) iliuziją. Jos esmė – kiekvienai akiai pateikti skirtingą vaizdą taip, kad sąmoningai „į pirmą planą“ iškiltų tik vienas.

    Eksperimente su dviem rezus makakomis buvo naudojami raudonai žydri 3D akiniai, leidžiantys kiekvienai akiai parodyti skirtingą veidą. Pirma vienai akiai pateikiamas vienas veidas, o netrukus kitai akiai „blyksteli“ antrasis – tuomet sąmonėje ima dominuoti pastarasis, nors abu vaizdai fiziškai išlieka pateikiami.

    Kad būtų aišku, jog iliuzija veikia taip, kaip numatyta, tyrėjai tą pačią užduotį pirmiausia davė 14 žmonių savanorių. Jie, spausdami mygtukus, patvirtino, kad „blykstelėtas“ veidas sąmoningame matyme dominavo 82 proc. atvejų.

    Kas vyko smegenyse: 60 milisekundžių „mikroepizodai“

    Tyrėjai į makakų smegenis įvedė didelio tankio „Neuropixels“ zondus, leidžiančius vienu metu fiksuoti šimtų neuronų aktyvumą. Buvo stebimos sritys, susijusios su veidų atpažinimu apatinėje smilkininėje žievėje (inferotemporal cortex), taip pat prefrontalinė žievė, siejama su aukštesnėmis pažinimo funkcijomis.

    Ankstesniuose darbuose neuronų aktyvumas dažnai būdavo vidurkinamas per kelias sekundes – taip, pasak autorių, signalas „susilieja“ į kompromisinį vaizdą. Šįkart aktyvumas buvo analizuojamas milisekundžių tikslumu, atskiruose bandymuose.

    Mokslininkai teigia užfiksavę greitą kaitą tarp sąmoningo ir nuslopinto turinio: apie 15 kartų per sekundę, o atskiros būsenos trukdavo maždaug po 60 milisekundžių. Tai leido pamatyti, kad abi – ir „matoma“, ir „nematoma“ – informacijos dalys smegenyse gali būti reprezentuojamos ne miglotai, o ryškiai, tik skirtingais laiko intervalais.

    Algoritmas „atkurė“ ir sąmoningai nematomą veidą

    Vienas įspūdingiausių darbo elementų – bandymas iš smegenų aktyvumo atkurti, kokį veidą tuo momentu „koduoja“ neuronai. Tam pasitelktas metodas, paremtas ankstesniu Doris Y. Tsao grupės darbu: veidai, anot šios krypties tyrimų, smegenyse aprašomi tarsi daugiamatėje „erdvėje“, kur skirtingi neuronai reaguoja į skirtingas veido savybes.

    Šiame eksperimente tyrėjai pirmiausia parodė makakoms 1 500 veidų be regos varžymosi ir mokė kompiuterinį algoritmą susieti 3 501 neurono signalus su 50 veido formos ir išvaizdos matmenų. Vėliau algoritmui buvo pateiktas aktyvumas, gautas per 3D akinių iliuzijos bandymus.

    Autoriai rašo, kad kai signalai buvo vidurkinami per visą sekundę, gaudavosi „susiliejęs“ abiejų veidų vaizdas. Tačiau suskaidžius aktyvumą į besikeičiančias 60 milisekundžių būsenas, algoritmas galėjo atkurti aiškų sąmoningai matomą veidą vienoje būsenoje ir taip pat aiškų, bet sąmoningai nematomą veidą – kitoje.

    Dar viena svarbi detalė: tyrėjai teigia, kad tam nebuvo naudojamos dvi atskiros neuronų „komandos“. Tie patys neuronai, pasak jų, persijungdavo, vienu trumpu intervalu koduodami vieną veidą, o kitu – kitą.

    Kodėl nejaučiame „mirgėjimo“ ir kas dar neaišku

    Tyrime keliama hipotezė, kodėl toks persijungimas nepasireiškia kaip akivaizdus vaizdo „mirgėjimas“ mūsų patirtyje. Tyrėjų duomenimis, sąmoningų „langų“ metu neuronai į veido bruožus reagavo maždaug 21 proc. jautriau nei nuslopintų intervalų metu – tai galėtų veikti kaip signalas, leidžiantis vieną turinį „iškelti“ į sąmonę.

    Vis dėlto autoriai pabrėžia ribojimus: analizuotos konkrečios sritys ir tik dviejų makakų duomenys, o pats darbas dar nėra recenzuotas. Atviras lieka ir esminis klausimas – kas smegenyse „diriguoja“ šį maždaug 15 hercų ritmą ir kodėl tik dalis laiko atkarpų tampa sąmoningai patiriamos.

    Jei išvados pasitvirtins, jos gali padėti tiksliau suprasti, kaip smegenys vienu metu tvarko kelis informacijos srautus – tiek tai, ką matome, tiek tai, ko tiesiogiai nejaučiame. Tačiau kol kas tai – žingsnis link geresnio mechanizmo aprašymo, o ne galutinis atsakymas, kur ir kaip „gimsta“ sąmonė.

  • Tyrėjai nustatė: kava gali vogti gilaus miego kokybę net jei miegate 8 valandas

    Net ir išmiegojus rekomenduojamas aštuonias valandas, ryte galima jaustis pavargus. Viena iš galimų priežasčių – kofeinas, kuris gali keisti smegenų aktyvumą net miego metu ir taip paveikti poilsio kokybę.

    Apžvalgoje, kurią aptaria Vroclavo medicinos universiteto tyrėjai, dėmesys skiriamas giliam miegui. Tai miego fazė, kai smegenyse vyrauja lėtosios bangos, siejamos su organizmo atsistatymu, atminties procesais ir bendru žvalumu kitą dieną.

    Kas vyksta gilaus miego metu?

    Gilus miegas paprastai vertinamas ne vien pagal tai, ar žmogus prabunda naktį, bet ir pagal smegenų bangų aktyvumą. Jis dažniausiai matuojamas elektroencefalografija, kuri leidžia fiksuoti pokyčius, kurių žmogus pats gali nė nepastebėti.

    Tyrėjai pabrėžia, kad kofeinas gali mažinti lėtųjų bangų aktyvumą, kuris būdingas giliam miegui. Tai reiškia, kad žmogus gali greitai užmigti ir išmiegoti visą naktį, tačiau miegas gali būti mažiau atkuriantis.

    Kodėl kofeinas taip veikia?

    Kofeinas blokuoja adenozino receptorius. Adenozinas yra medžiaga, kuri dienos eigoje kaupiasi organizme ir prisideda prie mieguistumo pojūčio, todėl išgėrus kavos trumpam sumažėja nuovargio signalai ir lengviau išlikti budriam.

    Vis dėlto tai nereiškia, kad organizmui staiga nebereikia poilsio. Kofeinas labiau užmaskuoja mieguistumą, o ne panaikina miego poreikį, todėl vakare ar naktį jis gali turėti kainą.

    Ką tai reiškia praktiškai?

    Specialistai ragina nepervertinti vien EEG duomenų: pakitę rodikliai nebūtinai reiškia nemigą ar garantuotą prastą savijautą ryte. Miego kokybę lemia daug veiksnių, o smegenų aktyvumo pokyčiai ne visada tiesiogiai sutampa su subjektyvia savijauta.

    Tačiau jei net po pilnos nakties miego nuolat jaučiatės išsekę, verta peržiūrėti įpročius, ypač kavos kiekį ir laiką. Dažna rekomendacija – kofeino nevartoti vėlyvą popietę ar vakare, nes jo poveikis gali užsitęsti, o jautrumas skirtingiems žmonėms labai nevienodas.

    Jeigu dieninis mieguistumas kartojasi ilgai, vien kavos kaltinti nereikėtų. Nuovargį gali lemti ir stresas, nereguliarus miego režimas, miego apnėja, kai kurie vaistai ar kitos sveikatos būklės, todėl prireikus verta pasitarti su gydytoju.

  • Paprastas kasdienis įprotis gali kenkti smegenims: daug kas tai pamiršta dirbdami

    Paprastas kasdienis įprotis gali kenkti smegenims: daug kas tai pamiršta dirbdami

    Vanduo būtinas normaliai organizmo veiklai: jis padeda palaikyti kraujo tūrį, pernešti maistines medžiagas ir reguliuoti kūno temperatūrą. Skysčių netenkame nuolat, ne tik su šlapimu ar prakaitu, bet ir kvėpuodami, todėl atsargas reikia reguliariai papildyti.

    Kai skysčių gauname per mažai arba jų netenkame daugiau nei įprastai, pavyzdžiui, per karščius, sportuojant, karščiuojant, viduriuojant ar vemiant, gali išsivystyti dehidratacija. Vienas jautriausių organų skysčių trūkumui yra smegenys, nes net nedideli vandens balanso pokyčiai gali paveikti savijautą.

    Mokslinių tyrimų apžvalgos rodo, kad skysčių trūkumas siejamas su prastesne nuotaika, didesniu nuovargiu ir sumažėjusiu budrumu. Tačiau poveikis konkrečioms pažintinėms funkcijoms, tokioms kaip atmintis ar reakcijos laikas, tyrimuose nėra vienodai aiškus, nes daug lemia sąlygos ir tiriama grupė.

    Kada poveikis išryškėja labiausiai?

    Ryškesni pokyčiai dažniau fiksuojami tuomet, kai skysčių netenkama daugiau. Tyrimuose dažnai minima riba, kai kūno masė sumažėja maždaug 2 proc. ar daugiau, tuomet dažniau pastebimas didesnis nuovargis, suprastėjusi nuotaika ir mažesnis dėmesingumas.

    Svarbu tai, kad dehidratacija ne visada prasideda stipriu troškuliu. Įspėjamieji ženklai gali būti burnos džiūvimas, galvos skausmas ar svaigimas, mieguistumas, retesnis šlapinimasis bei tamsesnė šlapimo spalva, taip pat sunkiau susikaupti.

    Jei po kelių valandų darbo prie kompiuterio darosi sunkiau „surinkti mintis“, atsiranda bukas galvos skausmas ar neįprastas mieguistumas, verta prisiminti, kada paskutinį kartą gėrėte vandens. Vis dėlto tokie simptomai gali turėti ir kitų priežasčių, todėl užsitęsus ar stiprėjant savijautai reikėtų pasitarti su gydytoju.

    Kiek vandens iš tikrųjų reikia?

    Populiarus patarimas visiems išgerti tiksliai du litrus vandens per dieną yra supaprastinimas. Europos maisto saugos tarnyba nurodo orientacines bendro vandens suvartojimo reikšmes: apie 2 litrus per dieną moterims ir apie 2,5 litro per dieną vyrams, tačiau kalbama apie visą vandenį iš gėrimų ir maisto.

    Poreikis skiriasi priklausomai nuo kūno sudėjimo, aktyvumo, aplinkos temperatūros ir sveikatos būklės. Jis padidėja sportuojant, per karščius, karščiuojant ar netenkant daugiau skysčių, todėl universalios normos, tinkančios visiems, nėra.

    Prie skysčių balanso prisideda ir maistas: daug vandens turi daržovės bei vaisiai, taip pat sriubos, jogurtai ir kiti didesnio vandeningumo produktai. Kasdienybėje paprasčiausia strategija yra gerti reguliariai visą dieną, ypač dirbant sėdimą darbą, kai troškulio signalai dažnai ignoruojami.

    Kam būtinas didesnis budrumas?

    Ypatingą dėmesį skysčių vartojimui turėtų skirti vyresnio amžiaus žmonės, nes su amžiumi troškulio pojūtis gali silpnėti. Dėl to dehidratacija kartais praslysta nepastebėta, o jos pasekmės gali būti sunkesnės.

    Jeigu atsiranda stiprus silpnumas, sąmonės sutrikimai, alpimas ar kiti ryškūs simptomai, tai gali būti reikšmingos dehidratacijos požymiai. Tokiais atvejais būtina nedelsti ir kreiptis skubios medicinos pagalbos.

  • Mokslininkas suabejojo, kaip smegenys priima sprendimus: ar laisva valia tik iliuzija?

    Mokslininkas suabejojo, kaip smegenys priima sprendimus: ar laisva valia tik iliuzija?

    Indianos universiteto mokslininkas Tomas Jamesas siūlo iš naujo permąstyti, kaip apibūdiname sprendimų priėmimą. Jo teigimu, įprastas modelis, kuriame smegenys pirmiausia priima dirgiklius, tada priima sprendimą ir tik galiausiai inicijuoja veiksmą, gali būti per daug supaprastintas.

    Ši schema remiasi prielaida, kad tarp jutiminės informacijos apdorojimo ir judesio valdymo yra atskiras, aiškiai išskiriamas sprendimo etapas. Tačiau, kaip pabrėžia autorius, neuromokslui palyginti lengva susieti konkrečius mechanizmus su jutimais ir judesiais, o „sprendimo momento“ fizinį procesą vienareikšmiškai identifikuoti daug sudėtingiau.

    Vietoj linijinio „pirma supratau, tada nusprendžiau, tada padariau“ aiškinimo Jamesas akcentuoja nuolatinę grįžtamojo ryšio kilpą. Sprendimai, jo požiūriu, gali rastis iš nenutrūkstančios sąveikos tarp jutiminių ir motorinių procesų, kūno būsenos bei aplinkos, o ne vienoje vietoje ir vienu konkrečiu laiko tašku.

    Toks požiūris nereiškia, kad sprendimai yra fikcija ar kad laisva valia išnyksta. Greičiau tai skirtis tarp patogaus elgesio aprašymo ir teiginio, jog smegenyse egzistuoja vienas konkretus mechanizmas, kurį galima vadinti sprendimų priėmimo centru.

    Autorius tam pateikia analogiją su institucijomis: sakome, kad universitetas priėmė sprendimą, nors realybėje už jo slypi daugybė posėdžių, pokalbių ir skirtingų žmonių veiksmų. Panašiai frazė, kad smegenys nusprendė, gali būti naudingas trumpinys, bet nebūtinai tiksliai paaiškinantis, kas fiziškai įvyko nervų sistemoje.

    Argumentui iliustruoti pasitelkiama robotika: robotas su jutikliais ir judėjimo sistema gali elgtis taip, lyg strategiškai rinktųsi, pavyzdžiui, apeitų kliūtis ar sektų sieną. Tačiau tokį elgesį galima sukurti ir be centrinio „sprendimo modulio“, kai veiksmas yra tiesioginė jutiklių, valdymo taisyklių ir aplinkos sąveikos pasekmė.

    Jameso hipotezė kelia platesnį klausimą apie žmogaus elgesį: gal jis atrodo kaip sąmoningų sprendimų rezultatas, nors iš tiesų kyla iš daugelio vienu metu vykstančių procesų. Pats mokslininkas pabrėžia, kad tai nėra galutinis įrodymas prieš laisvą valią, veikiau raginimas tyrimuose dažniau vertinti sprendimus natūraliomis, dinamiškomis sąlygomis, o ne laboratorinėse situacijose, kuriose sprendimas iš anksto laikomas atskiru etapu.

  • Mokslininkų atradimas: klausantis muzikos nepažįstamieji ima galvoti panašiai

    Mokslininkų atradimas: klausantis muzikos nepažįstamieji ima galvoti panašiai

    Muzika veikia ne tik emocijas ar norą judėti pagal ritmą, bet ir tai, kaip smegenys kuria vidines istorijas. Naujas kognityvinės neurologijos tyrimas parodė, kad klausantis instrumentinės muzikos skirtingi žmonės neretai ima įsivaizduoti panašias temas ir siužeto kryptis, net jei vieni kitų nepažįsta.

    Mokslininkai stebėjo, kaip į muziką reaguoja 20 dalyvių, tyrimas vyko dviem atskirais etapais. Vienu etapu jie klausėsi instrumentinių kūrinių, kitu etapu skaitė istorijas be muzikos, o abiem atvejais buvo fiksuojamas smegenų aktyvumas.

    Kas vyko eksperimento metu?

    Po kiekvienos klausymo sesijos dalyviai pasakojo, ką buvo pradėję įsivaizduoti, o vėliau žymėjo, kokie motyvai ir vaizdiniai jiems kilo. Tyrėjai pabrėžė, kad vadinamasis svajojimas atmerktomis akimis nėra atsitiktinis šalutinis reiškinys, o natūrali muzikos klausymo patirties dalis.

    Nors žmonės nepasakojo identiškų istorijų, jų vaizdiniai dažnai sutapo temomis. Dalis dalyvių minėjo panašius miško, kelionės, judėjimo erdvėje ar paslaptingų būtybių motyvus, tik detalės ir estetika skyrėsi.

    Skaičiai, kurie nustebino

    Tyrėjų vertinimu, apie 71 proc. dalyvių pažymėjo nemažai tų pačių motyvų, o tai rodo, kad muzikos struktūra gali nukreipti vaizduotę panašia kryptimi. Papildomai buvo taikytas užduočių dizainas, kai dalyviai po muzikos per 60 sekundžių turėjo sukurti trumpą pasakojimą iš to, ką matė vaizduotėje.

    Taip buvo suformuota 200 trumpų istorijų bazė, kurioje pasakojimų panašumas, tyrėjų teigimu, siekė apie 94 proc. Tai leidžia manyti, kad net be žodžių muzika gali perteikti tam tikrą naratyvo karkasą, kurį skirtingi žmonės „užpildo“ panašiu būdu.

    Ką parodė smegenų skenavimas?

    Smegenų vaizdinimo duomenys parodė, kad klausantis muzikos ir klausantis ar skaitant pasakojimą suaktyvėja panašios, bet ne visiškai tos pačios sritys. Tyrėjai tai aiškina tuo, kad smegenys yra jautrios tempui, dinamikai, tonalumo pokyčiams ir struktūrai, kuri gali būti „išverčiama“ į judėjimo, erdvės ir intencijos pojūčius.

    Be to, tyrėjai vertino, kokias emocijas sukėlė skirtingi kūriniai, ir teigė galintys sieti tam tikras garsines ypatybes su dažniau pasikartojančiomis emocinėmis reakcijomis, pavyzdžiui, įtampa ar švelnumu. Tai dera su platesne mokslo kryptimi, kurioje tiriama, kaip muzika sinchronizuoja dėmesį ir vidines būsenas, ypač tada, kai klausymas vyksta tomis pačiomis sąlygomis.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad šie rezultatai padeda geriau suprasti meno vaidmenį žmogaus gyvenime. Instrumentinė muzika čia pristatoma ne vien kaip emocijų sužadinimo priemonė, bet ir kaip terpė, gebanti perduoti pasakojimo struktūrą bei sukurti bendrą patirtį net tarp nepažįstamųjų.

  • Mokslininkai įspėja: antsvoris gali spartinti smegenų senėjimą ir bloginti atmintį

    Mokslininkai įspėja: antsvoris gali spartinti smegenų senėjimą ir bloginti atmintį

    Antsvoris ir nutukimas dažniausiai siejami su širdies ir kraujagyslių ligomis, 2 tipo cukriniu diabetu ar sąnarių problemomis. Tačiau naujesni tyrimai rodo, kad per didelė kūno masė gali paveikti ir smegenų veiklą, ypač atmintį bei mokymosi procesus.

    Virginia Tech neurobiologų komanda aiškinasi, ar nutukimas smegenyse gali suaktyvinti biologinius procesus, panašius į tuos, kurie būdingi natūraliam senėjimui. Mokslininkai pabrėžia, kad tai nereiškia, jog smegenys staiga „pasensta“, tačiau kai kurie mechanizmai gali pradėti veikti kitaip.

    „Matome požymių, kad nutukimas gali įjungti tuos pačius kelius, kurie vėliau siejami su amžiumi prastėjančia atmintimi“, – sakė Virginia Tech neurobiologas Timothy Jarome.

    Komanda remiasi daugiausia tyrimais su gyvūnais, todėl išvadų žmonėms dar negalima tiesiogiai taikyti. Vis dėlto rezultatai kelia klausimą, ar dalis kognityvinių sutrikimų, pastebimų esant nutukimui, gali būti susiję su bendrais molekuliniais pokyčiais.

    Kas vyksta hipokampe?

    Tyrėjai daug dėmesio skyrė hipokampui, smegenų sričiai, susijusiai su mokymusi ir prisiminimų formavimu. Ankstesniuose darbuose jie nustatė, kad prastėjant atminčiai kinta procesas, vadinamas K63 poliubikvitinacija, kai baltymai ląstelėse modifikuojami tam tikru būdu.

    Jaunose, normaliai funkcionuojančiose smegenyse mokantis K63 poliubikvitinacijos lygis hipokampe paprastai mažėja, o tai, mokslininkų vertinimu, gali padėti įtvirtinti naują informaciją. Senstančiose smegenyse šis mechanizmas, panašu, veikia kitaip, o padidėjęs modifikacijos lygis gali trukdyti atminties procesams.

    Eksperimentuose buvo pastebėta, kad sumažinus K63 poliubikvitinaciją tiksliniu molekuliniu įrankiu, vyresnių žiurkių atminties rodikliai pagerėjo. Ši detalė leidžia svarstyti, ar ateityje tai galėtų tapti vienu iš galimų terapinių taikinių, nors iki gydymo žmonėms dar labai toli.

    Kuo nutukimas primena senėjimą?

    Panašus vaizdas užfiksuotas ir jaunoms žiurkėms, kurios buvo šeriamos daug riebalų turinčia dieta ir nutuko. Jų K63 poliubikvitinacijos lygis buvo panašus į tą, kuris paprastai stebimas gerokai vyresniems gyvūnams, o atminties testuose rezultatai buvo prastesni.

    Tokie duomenys leidžia kelti hipotezę, kad nutukimo nulemtas atminties suprastėjimas ir su amžiumi susiję pokyčiai gali turėti bendrą biologinį pagrindą. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tai dar reikia patikrinti papildomais bandymais ir ilgesnio laikotarpio stebėjimais.

    „Kol kas tai yra kryptis, kurią turime patvirtinti, nes skirtingi veiksniai gali suvesti į panašų rezultatą, bet veikti nevienodais keliais“, – sakė T. Jarome.

    Ką tyrėjai planuoja toliau?

    Kitas projekto etapas numato ilgalaikį stebėjimą: žiurkės bus auginamos nuo jauno amžiaus iki senatvės, lyginant standartinę ir daug riebalų turinčią mitybą. Tikslas yra įvertinti, kaip laikui bėgant kinta tie patys baltymai ir procesai, susiję su atmintimi.

    Komanda taip pat planuoja pasitelkti CRISPR technologija paremtą tikslinį įrankį, kad K63 poliubikvitinacija būtų sumažinta dar iki nutukimui išsivystant. Taip siekiama atsakyti, ar ankstyva intervencija galėtų apsaugoti nuo kognityvinių funkcijų blogėjimo, susijusio su ilgalaike kaloringa mityba.

    Nors tyrimas suteikia intriguojančių užuominų, ekspertai primena, kad demencija ar Alzheimerio liga yra daugiaveiksnės būklės. Riziką didina ne tik kūno masė, bet ir amžius, genetika, širdies ir kraujagyslių ligos, diabetas, fizinio aktyvumo stoka, rūkymas, taip pat dažnas alkoholio vartojimas.

    Praktikoje smegenų sveikatai svarbiausi išlieka baziniai dalykai: reguliarus judėjimas, subalansuota mityba, kokybiškas miegas, streso valdymas ir protinė veikla. Tai nėra greitas sprendimas, tačiau tokie įpročiai mažina rizikos veiksnius, kurie ilgainiui gali atsiliepti ir pažinimo funkcijoms.

  • Kodėl su amžiumi laikas „įsibėgėja“? Mokslininkai atskleidė netikėtą smegenų triuką

    Kodėl su amžiumi laikas „įsibėgėja“? Mokslininkai atskleidė netikėtą smegenų triuką

    Kodėl laikas ima bėgti greičiau?

    Daugelis žmonių su amžiumi pastebi tą patį pojūtį: metai tarsi trumpėja, o pastarieji penkeri ar dešimt metų praeina neįtikėtinai greitai. Psichologai šį reiškinį sieja ne su laikrodžiu, o su tuo, kaip smegenys fiksuoja patirtis ir vėliau jas atkuria atmintyje.

    Vienas dažniausiai cituojamų tyrimų, kurį 2005 metais publikavo Marc Wittmann ir Sandra Lehnhoff, parodė svarbią detalę. Vertinant dienas ar savaites skirtumai tarp skirtingo amžiaus žmonių nebuvo dideli, tačiau vyresni dalyviai gerokai dažniau teigė, kad paskutinis dešimtmetis prabėgo ypač greitai.

    Atmintis fiksuoja ne rutiną, o naujoves

    Pagrindinis paaiškinimas siejamas su tuo, kad smegenys nekaupia gyvenimo kaip nenutrūkstamo filmo. Atmintyje stipriausiai įsitvirtina tai, kas nauja, emociškai reikšminga, netikėta ar reikalaujanti daug dėmesio.

    Vaikystėje ir paauglystėje tokių patirčių gausu: nauja aplinka, pirmi savarankiški sprendimai, intensyvus mokymasis, nauji žmonės. Suaugusiojo kasdienybėje daugiau pasikartojančių schemų, todėl panašios dienos susilieja, o atsigręžus atgal laikotarpis atrodo trumpesnis.

    Šią logiką patvirtina ir naujesni stebėjimai: kai žmogaus savaitės užpildytos panašiais darbais, atsiminimuose lieka mažiau ryškių „orientyrų“. Tuo metu laikotarpiai, kupini pokyčių, kelionių, naujų įgūdžių ar socialinių įvykių, retrospektyviai atrodo ilgesni, nes juose daugiau aiškiai atskiriamų epizodų.

    Paradoksas: įvykis praeina greitai, bet prisimenamas kaip ilgas

    Tyrimai rodo ir iš pirmo žvilgsnio keistą paradoksą. Nauja ir maloni veikla dažnai sukelia įsitraukimą, todėl tuo metu laikas subjektyviai bėga greičiau, tačiau vėliau tokia diena prisimenama kaip turtinga ir „ilga“, nes palieka daugiau detalių atmintyje.

    Priešingas efektas būdingas rutinai. Pavyzdžiui, ta pati kelionė į darbą iš pradžių reikalauja dėmesio, o po kelių mėnesių atliekama beveik automatiškai, kartais net neprisimenant atskirų etapų, todėl diena atrodo praslydusi pro šalį.

    Automatizacija smegenims naudinga, nes taupo energiją ir dėmesį, tačiau turi šalutinį poveikį: kai mažiau naujumo, atmintis sukuria mažiau ryškių „kadrų“. Dėl to vėliau susidaro įspūdis, kad laikas tiesiog dingo.

    Skaitmeniniai trukdžiai ir dėmesys

    Mokslininkai atkreipia dėmesį ir į tai, kad išmanieji įrenginiai gali netiesiogiai prisidėti prie laiko pojūčio pokyčių. 2020 metais publikuotas tyrimas parodė, kad vien telefono buvimas šalia gali bloginti informacijos įsiminimą, ypač jei žmogus nuolat apie jį galvoja.

    Tai nereiškia, kad telefonai „pagreitina laiką“ tiesiogine prasme, tačiau silpnesnis įsiminimas reiškia mažiau aiškių prisiminimų apie dieną. Kai vakare sunku atkurti, kas buvo nuveikta, daug lengviau patikėti, kad valandos prabėgo nepastebimai.

    Kaip „sulėtinti“ laiką savo galvoje?

    Nors laiko sustabdyti neįmanoma, tyrimų išvados leidžia daryti praktišką išvadą: ryškesni prisiminimai kuria ilgesnio laikotarpio įspūdį. Tam dažnai pakanka nedidelių pokyčių, kurie išmuša iš autopiloto ir priverčia atkreipti dėmesį į detales.

    Padėti gali sąmoningas dėmesio sutelkimas, naujas hobis, neįprasta veikla, kita kelionės kryptis ar seniai nematyto žmogaus sutikimas. Kuo daugiau naujų, aiškiai išskiriamų patirčių smegenys užfiksuoja, tuo mažesnė tikimybė, kad žvelgiant atgal mėnesiai ar metai atrodys tiesiog prabėgę pro pirštus.

  • Trys kasdieniai įpročiai, kurie stiprina atmintį: specialistai sako, kad pokytį pajusite greitai

    Gera atmintis nėra vien genetika ar amžiaus loterija. Neuromokslai rodo, kad smegenys išlieka plastiškos visą gyvenimą, o kasdieniai įpročiai gali pastebimai pagerinti informacijos įsiminimą ir atgaminimą.

    Nors stebuklingos formulės nėra, ekspertai dažniausiai išskiria tris kryptis, kurios veikia patikimiausiai: tikslingą mokymąsi, nuoseklų skaitymą ir mitybą, palaikančią nervų sistemos darbą. Svarbiausia sąlyga yra reguliarumas, o ne vienkartinis ryžtas.

    Mokykitės mintinai

    Eilėraščių ar trumpų tekstų mokymasis mintinai treniruoja darbinę atmintį ir dėmesio kontrolę. Tokia praktika verčia smegenis aktyviai koduoti informaciją, susieti ją su ritmu, prasme ir kalbos struktūra.

    Norint rezultato, svarbiau trumpi, bet dažni kartojimai. Efektyviausiai veikia išskirstytas mokymasis, kai tekstas kartojamas po kelių valandų ar kitą dieną, o ne bandomas iškalti per vieną prisėdimą.

    Skaitykite kasdien

    Kasdienis skaitymas palaiko pažintines funkcijas, lavina žodyną ir padeda ilgiau išlaikyti aiškų mąstymą. Skaitant smegenys nuolat prognozuoja, apdoroja kontekstą ir kuria ryšius, todėl tai yra kompleksinė treniruotė.

    Naudingiausia, kai skaitymas tampa rutina bent keliolika minučių per dieną ir nevirsta vien paviršutiniu naršymu. Giliam suvokimui padeda įprotis trumpai apibendrinti perskaitytą mintyse ar keliais sakiniais.

    Įtraukite graikinius riešutus

    Mityba svarbi smegenų veiklai, nes nervų ląstelėms reikalingos riebalų rūgštys, vitaminai ir mikroelementai. Graikiniai riešutai dažnai minimi dėl palankios riebalų sudėties, įskaitant omega-3, taip pat antioksidantų.

    Specialistai paprastai rekomenduoja saiką, nes riešutai yra kaloringi, o nauda priklauso nuo bendro raciono. Dažnam žmogui praktiškas sprendimas yra nedidelė porcija kelis kartus per savaitę, derinant su daržovėmis, ankštiniais ir žuvimi.

    Jei atminties suprastėjimas atsirado staiga, trukdo kasdienybei ar lydimas kitų simptomų, verta pasitarti su gydytoju. Kartais priežastys būna susijusios su miegu, stresu, vaistais ar tam tikrų medžiagų trūkumu, todėl vien įpročių gali nepakakti.

  • Šis paprastas hobis gali smarkiai sustiprinti smegenis: daug kas jį vis dar nuvertina

    Šokiai dažnai laikomi tiesiog pramoga, tačiau vis daugiau tyrimų rodo, kad tai viena iš veiklų, kuri vienu metu apkrauna kelias svarbias smegenų sistemas. Šokant derinami judesiai, muzika, ritmas, atmintis ir orientacija aplinkoje, todėl smegenys dirba kompleksiškai.

    Neurobiologas ir psichiatras Deivas Rabinas pabrėžia, kad šokis išsiskiria tuo, jog įtraukia visą žmogų, o ne tik kūną ar protą. Dėl nuolat kintančių užduočių smegenims tenka vienu metu planuoti veiksmus, koreguoti klaidas ir sekti tempą.

    Kaip šokiai treniruoja smegenis

    Mokantis žingsnelių ir choreografijos aktyviai lavinama darbinė ir ilgalaikė atmintis, nes reikia išsaugoti judesių seką ir greitai ją atkurti. Tokia praktika siejama su naujų nervinių jungčių formavimusi ir geresniu informacijos apdorojimo greičiu.

    Šokiai taip pat stiprina dėmesio kontrolę ir koordinaciją, nes būtina vienu metu stebėti kūno padėtį, ritmą, erdvę ir kartais partnerį ar grupę. Tai ypač svarbu vyresniame amžiuje, kai pusiausvyra ir reakcija tampa kritiniais saugumo veiksniais.

    „Bėgimo takelis treniruoja kūną, kryžiažodis treniruoja protą, o šokis treniruoja visą žmogų vienu metu“, – sakė Deivas Rabinas.

    Nauda emocijoms ir stresui

    Fizinis aktyvumas, įskaitant šokį, skatina geresnę savijautą, nes organizme didėja neuromediatorių, siejamų su nuotaika ir motyvacija, aktyvumas. Be to, muzika ir socialinis aspektas daugeliui žmonių tampa papildomu veiksniu, padedančiu mažinti įtampą ir vienišumo jausmą.

    Specialistai pabrėžia, kad šokis dažnai lengviau „prilimpa“ nei monotoniškos treniruotės, nes jame daugiau žaidybiškumo, kūrybos ir malonumo. Dėl to ilgainiui paprasčiau išlaikyti reguliarumą, kuris ir lemia didžiausią naudą sveikatai.

    Kaip pradėti, jei niekada nešokote

    Pradėti galima nuo paprasčiausio varianto: keliolika minučių namuose pagal mėgstamą muziką, koncentruojantis į ritmą ir bazinius judesius. Vėliau, jei norisi struktūros, verta rinktis pradedančiųjų užsiėmimus studijoje arba nuotolines treniruotes.

    Svarbiausia neskubėti ir nevertinti savęs pagal „talentą“ – koordinacija, ritmo pojūtis ir plastika yra ugdomi įgūdžiai. Dažniausiai efektyviau 2–3 treniruotės per savaitę po maždaug valandą nei vienas ilgas užsiėmimas kartą per mėnesį.