CP v2

Tag: Smėlis

  • Kinija pritrūko smėlio: štai kodėl statybose jau 80 proc. sudaro dirbtinis

    Kinija pritrūko smėlio: štai kodėl statybose jau 80 proc. sudaro dirbtinis

    Kinija pastaraisiais metais vis aiškiau susiduria su smėlio trūkumu, kurį kursto milžiniškas statybų mastas ir infrastruktūros plėtra. Dėl to šalis vis sparčiau pereina nuo natūralaus smėlio prie pramoniniu būdu gaminamo, kuris gaunamas smulkinant uolienas ir perdirbant kasybos pramonės medžiagas.

    Naujausi mokslininkų analizuoti išteklių srautų duomenys rodo ryškų lūžį per 1995–2020 metų laikotarpį. Jei XX amžiaus pabaigoje ir XXI amžiaus pradžioje Kinijos statybose dominavo natūralus smėlis, tai dabar apie 80 proc. sunaudojamo smėlio sudaro dirbtinis, o natūralaus dalis krito iki maždaug penktadalio.

    Kas pastūmėjo į dirbtinį smėlį?

    Pagrindinė priežastis – gamtosauginiai ir praktiniai apribojimai. Intensyvus smėlio kasimas upėse ir pakrantėse siejamas su krantų erozija, buveinių nykimu, vandens kokybės prastėjimu ir didesne potvynių rizika, todėl Kinijos valdžia sugriežtino natūralių telkinių eksploatavimo taisykles.

    Kartu buvo skatinamos technologijos, leidžiančios stabiliai tiekti statyboms tinkamą žaliavą iš smulkintų uolienų. Tokia kryptis tapo patraukli ir dėl tiekimo saugumo: dirbtinio smėlio gamyba gali būti planuojama arčiau vartojimo centrų, mažinant priklausomybę nuo upių ruožų ar pakrančių karjerų.

    Kuo dirbtinis smėlis skiriasi?

    Dirbtinis smėlis nėra tik paprastas pakaitalas. Gamybos procesą galima valdyti taip, kad būtų gaunamos norimo dydžio ir formos dalelės, o tai betono mišiniams gali suteikti stabilesnes savybes, ypač kai reikalinga vienoda frakcija ir prognozuojamas stipris.

    Vis dėlto toks sprendimas turi kainą: uolienų smulkinimas reikalauja energijos, o tai didina su gamyba susijusias emisijas. Dėl to dalis ekspertų pabrėžia, kad vien perėjimas prie dirbtinio smėlio problemos neišsprendžia, jei lygiagrečiai nemažinamas bendras medžiagų vartojimas.

    Kodėl tai svarbu visam pasauliui?

    Smėlis yra vienas labiausiai naudojamų išteklių planetoje, nes jis būtinas betonui, asfaltui, stiklui ir daugeliui kitų statybinių medžiagų. Jungtinių Tautų aplinkos programos vertinimu, pasaulis kasmet sunaudoja apie 50 milijardų tonų smėlio ir žvyro, o paklausa auga kartu su urbanizacija.

    Todėl Kinijos patirtis daugeliui šalių tampa signalu, kad būtina ieškoti alternatyvų ir diegti efektyvesnius sprendimus. Vis dažniau akcentuojamas statybinių atliekų ir betono laužo perdirbimas į antrines žaliavas, taip pat pastatų projektavimas, kuris leidžia naudoti mažiau betono neprarandant saugumo ir ilgaamžiškumo.

    Ekspertai pabrėžia, kad realus proveržis priklausys nuo kelių veiksnių derinio: griežtesnės natūralių telkinių kontrolės, geresnių perdirbimo grandinių, tikslesnių standartų statybinėms medžiagoms ir ekonominių paskatų rinktis mažiau išteklių reikalaujančius sprendimus.

  • Šis paprastas triukas su smėliu vazonuose vasarą gali sustabdyti uodų ir muselių antplūdį

    Šis paprastas triukas su smėliu vazonuose vasarą gali sustabdyti uodų ir muselių antplūdį

    Vasarą daugelis pastebi, kad prie kambarinių augalų pradeda suktis smulkūs vabzdžiai, o ant palangių ar šalia vazonų atsiranda nepageidaujamų „svečių“. Dažniausios priežastys yra perlaistymas ir nuolat drėgnas substratas, sudarantys palankias sąlygas veistis vabzdžiams.

    Vienas paprasčiausių būdų sumažinti riziką, kad vabzdžiai dauginsis, yra smėlis vazono padėkle. Kai padėkle lieka stovinčio vandens, jis tampa patrauklia terpe vabzdžiams, o smėlis gali veikti kaip mechaninė užtvara ir kartu padėti greičiau „sugerti“ drėgmės perteklių.

    Kaip smėlis padėkle veikia?

    Praktika paprasta: į vazono padėklą plonu sluoksniu įberiamas sausas, švarus smėlis. Jis sumažina atviro vandens paviršių, todėl vabzdžiams sudėtingiau pasiekti drėgną terpę ir joje dėti kiaušinėlius.

    Vis dėlto svarbiausia ne pats smėlis, o laistymo įpročiai. Jei augalas nuolat perlaistomas, problemos kartosis, todėl verta išpilti vandens perteklių iš padėklo ir leisti viršutiniam žemės sluoksniui pradžiūti, jei tai tinkama konkrečiai rūšiai.

    Ką daryti dėl žeminių muselių?

    Dažna bėda namuose yra žeminės muselės, kurios kiaušinėlius deda ne į padėklą, o į drėgną žemę. Dėl to vien smėlis padėkle ne visada išsprendžia situaciją, ypač jei substratas ilgai išlieka šlapias.

    Tokiu atveju dažniausiai reikia dviejų krypčių sprendimo: sumažinti drėgmės perteklių ir suvaldyti suaugėlių kiekį. Praktikoje tam pasitelkiamos geltonos lipnios gaudyklės, o kartu koreguojamas laistymas, kad viršutinis kelių centimetrų sluoksnis tarp laistymų pradžiūtų.

    Kaip berti smėlį į vazoną?

    Jei norima papildomos apsaugos, plonas smėlio sluoksnis gali būti naudojamas ir vazono viršuje, ant substrato paviršiaus. Tam tinka švarus, sausas, stambesnis kvarcinis smėlis, nes jame nėra organinių priemaišų ir jis mažiau linkęs susispausti.

    Svarbu nepersistengti: per storas sluoksnis gali bloginti oro patekimą į substratą, o kai kuriems augalams tai nepalanku. Jei problema kartojasi nuolat, verta įvertinti ir kitus veiksnius: drenažo skylutes, vazono dydį, substrato laidumą bei tai, ar augalas nėra laistomas pagal grafiką, o ne pagal realų poreikį.

  • Pasaulis sparčiai išnaudoja smėlį: JT įspėja, kad statyboms jo gali pritrūkti greičiau nei manėme

    Pasaulis sparčiai išnaudoja smėlį: JT įspėja, kad statyboms jo gali pritrūkti greičiau nei manėme

    Smėlis, atrodytų, yra neišsenkamas išteklius, tačiau Jungtinės Tautos naujoje analizėje įspėja: pasaulinė paklausa auga taip sparčiai, kad kai kuriose vietose jis kasamas greičiau, nei gamta spėja jį atkurti. Didžiausią spaudimą kelia urbanizacija ir statybų sektorius, kuriam reikia vis daugiau betono, asfalto ir stiklo.

    JT Aplinkos programos (UNEP) vertinimu, kasmet pasaulyje sunaudojama apie 50 mlrd. tonų smėlio, žvyro ir skaldos, o tai daro šį išteklių vienu intensyviausiai eksploatuojamų po vandens. Prognozuojama, kad iki 2060 metų poreikis gali dar labiau išaugti, o esant dabartinėms tendencijoms kai kuriose rinkose tiekimas gali tapti vis labiau komplikuotas.

    Problema ta, kad natūralus smėlio atsikūrimas dažnai vyksta geologiniais procesais, trunkančiais labai ilgai. Dėl to, anot UNEP, globalus vartojimas daugelyje regionų pralenkia natūralų papildymą, o tai didina kainų, tiekimo grandinių ir aplinkosauginių konfliktų riziką.

    UNEP pabrėžia, kad pernelyg intensyvi gavyba gali griauti upių vagas, pakrančių zonas ir jūrų dugno ekosistemas, keisti nuosėdų judėjimą ir spartinti eroziją. Tai kenkia buveinėms, kurios svarbios daugeliui rūšių, įskaitant žuvis, vėžlius, paukščius ir krabus, o vietos bendruomenėms gali reikšti prarandamas pajamas iš žvejybos ar turizmo.

    Kai sausumoje lengviau pasiekiami telkiniai senka, vis daugiau dėmesio krypsta į gavybą iš jūros gelmių. UNEP atkreipia dėmesį, kad tai gali paliesti ir didelės biologinės įvairovės teritorijas, kai kuriais atvejais net saugomas zonas, todėl sprendimai turi būti vertinami ypač atsargiai.

    JT taip pat primena, kad smėlis gamtoje atlieka svarbias funkcijas: padeda formuoti ir stabilizuoti pakrantes, saugo nuo bangavimo poveikio, o nuosėdų pusiausvyra yra reikšminga ir gėlo vandens ištekliams pakrantėse. Todėl smėlio trūkumas nėra vien statybų sektoriaus klausimas, jis susijęs ir su prisitaikymu prie klimato kaitos padarinių.

    „Smėlis yra pirmoji mūsų gynybos linija nuo kylančio jūros lygio, audrų ir pakrančių vandeningųjų sluoksnių druskinimo, o šios grėsmės stiprėja dėl klimato kaitos“, – sakė UNEP atstovas Pascal Peduzzi.

    Ataskaitoje taip pat išskiriamas augantis susidomėjimas magnetitiniu smėliu, kartais vadinamu juoduoju smėliu. Jame yra vertingų mineralų, o magnetitas laikomas viena svarbiausių geležies rūdų, tačiau tokios gavybos plėtra taip pat didina spaudimą jautrioms teritorijoms.

    UNEP ragina valstybes ir pramonę pereiti prie geresnio smėlio išteklių valdymo, nes dabartinė priežiūra daugelyje šalių išlieka fragmentiška. Tarp siūlomų krypčių minimi griežtesni leidimų mechanizmai, aiškesnė gavybos apskaita, poveikio aplinkai vertinimas, taip pat didesnis perdirbtų statybinių medžiagų naudojimas ir efektyvesnės statybos technologijos, kurios mažina pirminių žaliavų poreikį.