CP v2

Tag: Socialinė atskirtis

  • Tarptautinė pagyvenusių žmonių diena: kas keičiasi spalio 1-ąją ir kodėl tai svarbu visiems

    Spalio 1 dieną minima Tarptautinė pagyvenusių žmonių diena – Jungtinių Tautų inicijuota proga atkreipti dėmesį į vyresnio amžiaus žmonių vaidmenį visuomenėje ir iššūkius, su kuriais jie susiduria. Ši diena kasmet primena, kad ilgaamžiškumas tampa vis ryškesne demografine tendencija, o kartu auga ir atsakomybė už orų senėjimą.

    Europa sparčiai sensta, o tai reiškia didesnį poreikį sveikatos paslaugoms, slaugai, socialinei pagalbai ir bendruomeninėms iniciatyvoms. Specialistai pabrėžia, kad kokybiškas senėjimas priklauso ne tik nuo medicinos, bet ir nuo socialinių ryšių, finansinio saugumo bei galimybės išlikti aktyviems kasdienėje veikloje.

    Tarptautinė pagyvenusių žmonių diena taip pat skatina kalbėti apie amžiaus diskriminaciją ir vienišumo problemą. Tyrimai rodo, kad socialinė izoliacija gali reikšmingai paveikti sveikatą, todėl bendruomenių, artimųjų ir institucijų dėmesys vyresniems žmonėms turi tiesioginę reikšmę jų savijautai.

    Šią dieną dažnai rengiami susitikimai, koncertai, edukacijos ir sveikatinimo veiklos, kurios skatina vyresnio amžiaus žmonių įsitraukimą. Ne mažiau svarbus ir paprastas žmogiškas dėmesys – skambutis, apsilankymas ar pasiūlyta pagalba kasdieniuose reikaluose gali tapti realia parama.

    Minint šią progą verta prisiminti, kad pagarba ir dėkingumas vyresniems žmonėms nėra vien šventinė tradicija. Tai nuoseklus kasdienis pasirinkimas kurti aplinką, kurioje patirtis, išmintis ir bendrystė būtų vertinamos, o pagalba pasiektų tuos, kuriems jos labiausiai reikia.

    „Norisi, kad vyresnis amžius būtų siejamas ne su atskirtimi, o su orumu, įtrauktimi ir prasmingu gyvenimu“, – sako socialinės srities specialistai.

  • Visagino senjorams – nemokama kava 3 kavinėse: meras sako, kad svarbiausia ne puodelis

    Visagino senjorams – nemokama kava 3 kavinėse: meras sako, kad svarbiausia ne puodelis

    Artėjant Tarptautinei pagyvenusių žmonių dienai, Visagine rengiama bendruomeninė iniciatyva, kviečianti senjorus spalio 1–2 dienomis užsukti į akcijoje dalyvaujančias kavines. Čia bus siūloma pasivaišinti puodeliu kavos ir skirti laiko jaukiam pokalbiui.

    Prie akcijos prisideda trys miesto kavinės: „SAVA“, „3 blokas“ ir „Kornelita“. Organizatoriai pabrėžia, kad sumanymo tikslas yra ne vien vaišės, o galimybė senjorams susitikti, pabendrauti ir pasijusti matomiems bendruomenėje.

    Tarptautinė pagyvenusių žmonių diena minima spalio 1 dieną, o jos idėja daugelyje šalių siejama su pagarba vyresnio amžiaus žmonėms, jų socialinės atskirties mažinimu ir aktyvaus senėjimo skatinimu. Savivaldybės ir bendruomenės iniciatyvos dažnai laikomos viena veiksmingiausių priemonių, padedančių stiprinti ryšius ir mažinti vienišumo jausmą.

    Visagino savivaldybės meras Erlandas Galaguz kviečia senjorus pasinaudoti proga ir susitikti su tais, kurių galbūt seniai nematė. Pasak jo, tokios paprastos iniciatyvos primena, kad bendruomenei svarbus kiekvienas žmogus ir jo gyvenimo patirtis.

    „Kartais mums visiems reikia visai nedaug – progos susitikti, pasikalbėti ar tiesiog pabūti kartu. Tegul šis kavos puodelis būna maža dovana sau ir graži proga pasimatyti su draugu ar kaimynu“, – sakė Erlandas Galaguz.

    Akcijos metu senjorai laukiami skirtingu laiku: „SAVA“ kavinėje nuo 13 iki 16 valandos, „3 blokas“ kavinėje nuo 14 iki 17 valandos, o „Kornelita“ kavinėje nuo 10 iki 12 valandos. Organizatoriai ragina ne tik užeiti kavos, bet ir pakviesti prisijungti draugą ar kaimyną.

  • Visagino senjorams – 12 kelionių ir veiklų: projektas žada mažinti socialinę atskirtį

    Visagino senjorams – 12 kelionių ir veiklų: projektas žada mažinti socialinę atskirtį

    Visagino socialinių paslaugų centro Bendruomenės skyriuje veikia kelios senjorų organizacijos, tarp jų ir Visagino trečiojo amžiaus universitetas. Šios bendruomenės veikla orientuota į vyresnio amžiaus žmonių užimtumą, bendravimą ir aktyvesnį dalyvavimą miesto gyvenime.

    Šiuo metu Visagino trečiojo amžiaus universitetas įgyvendina projektą „Visagino senyvo amžiaus gyventojų socialinės atskirties mažinimas įtraukiant juos į sociokultūrines veiklas“ (11-175-K-0002). Projektui lėšas skiria Europos Sąjunga, Visagino savivaldybė ir pats universitetas.

    Projekto veiklomis siekiama mažinti vienišumą ir socialinę izoliaciją, kurios dažniau paliečia vyresnio amžiaus žmones, ypač gyvenančius mažesnėse bendruomenėse. Praktikoje tai reiškia ne tik renginius ar užsiėmimus, bet ir nuoseklų socialinių ryšių stiprinimą per bendras patirtis.

    Numatytos edukacijos ir ekskursijos į 12 savivaldybių: Zarasų (Dusetų), Kupiškio, Kėdainių, Druskininkų, Šakių, Molėtų, Trakų, Akmenės, Telšių, Anykščių, Ignalinos ir Pakruojo. Tokios išvykos dažnai tampa proga ne tik pažinti skirtingus Lietuvos regionus, bet ir susipažinti su kitų miestų senjorais bei jų iniciatyvomis.

    Organizatoriai pabrėžia, kad veiklos kuriamos taip, jog dalyviai turėtų daugiau progų bendrauti, bendradarbiauti ir jaustis įtraukti. Vienas iš tikslų yra skatinti lietuvišką bendravimą, stiprinti pasitikėjimą savimi viešose situacijose ir padėti lengviau įsitraukti į platesnį sociokultūrinį kontekstą.

    Projektui vadovauja Asta Sieliūnienė, o išvykų organizavimu rūpinasi Rimutė Černovienė. Pasak projekto rengėjų, tokios iniciatyvos yra svarbios ir dėl platesnių demografinių tendencijų: visuomenei senstant, auga poreikis sprendimams, kurie vyresnio amžiaus žmonėms padeda ilgiau išlikti aktyviems, savarankiškiems ir socialiai matomiems.

  • Varėnoje išbandytas modelis veikia: po programos dalis žmonių į darbą grįžta ilgam

    Varėnoje išbandytas modelis veikia: po programos dalis žmonių į darbą grįžta ilgam

    Kai žmogus darbo neturi ne kelias savaites, o metus ar ilgiau, problema dažnai tampa platesnė nei vien pajamų stoka. Prisideda sveikatos bėdos, prarasti socialiniai ryšiai, priklausomybės, skolos, prastas susisiekimas ar tiesiog dingęs pasitikėjimas savimi.

    Varėnos rajono savivaldybėje taikoma Užimtumo didinimo programa orientuota būtent į tokias situacijas. Jos esmė paprasta: ne tik pasiūlyti darbo vietą, bet ir padėti žmogui nuosekliai pašalinti realias kliūtis, trukdančias sugrįžti į darbo rinką.

    Varėnoje šis modelis neatsirado per naktį. 2020–2022 metais savivaldybė dalyvavo bandomajame projekte, o 2022 metais Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vertinimas nurodė teigiamą ilgalaikį poveikį.

    Nuo 2023 metų programa tapo nuolatine ir taikoma visoje Lietuvoje. Savivaldybėms tai reiškia aiškesnį mechanizmą, kaip vienoje sistemoje sujungti socialines, sveikatos ir užimtumo paslaugas, kad žmogus nepasimestų tarp institucijų.

    Varėnos rajone pernai programoje dalyvavo 76 gyventojai. Jiems buvo teikiamos psichologo, priklausomybių ligų konsultanto ir karjeros konsultanto konsultacijos, taip pat prireikus organizuotas pavėžėjimas, teisinė pagalba ir kitos individualiai parinktos paslaugos.

    Rezultatai, savivaldybės pateiktais duomenimis, viršijo šalies vidurkį. Per 6 mėnesius nuo dalyvavimo pabaigos dirbo arba savarankišką veiklą vykdė 28 proc. dalyvių, kai šalies vidurkis siekė 26,2 proc.

    Dar svarbiau, kad grįžimas į darbo rinką buvo tvaresnis: po ilgesnio laikotarpio darbo rinkoje išliko 24 proc. buvusių dalyvių, kai šalies rodiklis sudarė 15,2 proc. Tai rodo, kad pokytis neapsiribojo trumpu įsidarbinimu, o tapo stabilesnis.

    Dalis žmonių programą baigė dėl nustatyto dalyvumo lygio, ir tai laikoma ne nesėkme, o reikalingu sprendimu. Praktikoje tai reiškia, kad įvertinama, ar žmogaus sveikatos būklė ir galimybės leidžia realiai sugrįžti į darbą, ar pirmiau būtina kitokia, ilgalaikė pagalba.

    Vienas svarbiausių programos elementų yra atvejo vadybininkas, kuris koordinuoja pagalbą ir padeda žmogui nepasimesti. Jis suderina paslaugas, tarpininkauja su darbdaviais, gydymo įstaigomis ar kitomis institucijomis, o prireikus planuoja konsultacijas pagal viešojo transporto galimybes.

    Šalia organizacinių sprendimų dažnai tenka spręsti ir labai žemiškas kliūtis: kaip nuvykti į konsultaciją, kaip laiku atvykti į darbo pokalbį, kaip sutvarkyti dokumentus. Nuoseklus lydėjimas leidžia žingsnis po žingsnio atkurti žmogaus atsakomybę ir pasitikėjimą, be kurio sugrįžimas į darbą būna trumpalaikis.

    2025 metais programai Varėnos rajone buvo skirta 89,2 tūkst. eurų valstybės biudžeto specialiosios tikslinės dotacijos lėšų, panaudota apie 83,3 tūkst. eurų. Lėšos nukreiptos konsultacijoms, pavėžėjimo paslaugai ir atvejo vadybininko darbo užmokesčiui.

    2026 metais savivaldybės tarybos patvirtintoje programoje numatyta, kad paslaugas gaus ne mažiau kaip 70 gyventojų. Taip pat planuojama, kad į įdarbinimo priemones, įskaitant laikinuosius darbus seniūnijose, bus įtraukti bent 3 asmenys.

    Programa įgyvendinama bendradarbiaujant su Užimtumo tarnyba ir seniūnijomis. Toks modelis atspindi visoje šalyje stiprėjančią kryptį: užimtumo klausimai vis dažniau sprendžiami kartu su socialine ir sveikatos pagalba, nes vien darbo pasiūlymas retai išsprendžia įsisenėjusias problemas.

    Varėnos patirtis rodo, kad savivaldybės pagalba gali būti ne formalus procesas, o reali parama žmogui, kuris siekia grįžti į įprastą gyvenimo ritmą. Stabilios pajamos, atkurti ryšiai su artimaisiais ir grįžtantis savarankiškumas čia tampa ne šūkiu, o apčiuopiamu rezultatu.

  • Ignalinos jaunuoliai Molėtuose išbandė savaitgalį be telefonų: ką atskleidė projektas neMATOMI

    Ignalinos jaunuoliai Molėtuose išbandė savaitgalį be telefonų: ką atskleidė projektas neMATOMI

    Gegužės 29 dieną–31 dieną Molėtuose, „Auksinėje girioje“, 40 Ignalinos jaunuolių dalyvavo patirtiniame savęs pažinimo savaitgalyje, kurio viena pagrindinių taisyklių buvo kelioms dienoms atsisakyti mobiliųjų telefonų. Stovykla vyko įgyvendinant jaunimo projektą neMATOMI, orientuotą į socialinės atskirties mažinimą ir emocinių bei socialinių įgūdžių stiprinimą.

    Organizatoriai akcentavo, kad trumpalaikis atsijungimas nuo ekranų nėra savitikslis, o priemonė sukurti erdvę gyvam ryšiui, gilesniam pokalbiui ir dėmesingumui. Stovykloje jaunuoliai buvo kviečiami pastebėti savo reakcijas į diskomfortą, o kasdienes veiklas papildė refleksijos ir bendros bendruomeniškumo praktikos.

    Kas keičiasi be ekranų?

    Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama tam, kaip nuolatinis pranešimų srautas veikia paauglių savijautą, miegą, dėmesio koncentraciją ir tarpusavio santykius. Moksliniai tyrimai ir visuomenės sveikatos institucijų rekomendacijos pabrėžia, kad svarbus ne tik ekrano laikas, bet ir tai, ką jis pakeičia kasdienybėje: miegą, fizinį aktyvumą, pokalbius bei laiką gamtoje.

    Molėtų stovykloje dalyviai tą pokytį patyrė praktiškai: vietoje įprastų žinučių atsirado daugiau laiko pokalbiams, bendroms užduotims ir buvimui tyloje. Organizatorių teigimu, pirmosios valandos kai kuriems jaunuoliams buvo nepatogios, tačiau vėliau tai virto patirtimi, padėjusia lengviau atsiverti ir įsitraukti.

    Veiklos, kurios ugdo ryšį

    Savaitgalio programa rėmėsi patyriminio ugdymo principais, kai mokymasis vyksta per užduotis, komandinius iššūkius ir aptarimus. Jaunuoliai buvo suskirstyti į atskiras vaikinų ir merginų grupes, kad jautresnės temos būtų aptariamos saugesnėje aplinkoje ir kiekvienas turėtų daugiau erdvės kalbėti.

    Merginų grupėje daug dėmesio skirta kūrybiškumui, autentiškumui ir lyderystės temoms, o vaikinų grupėje kalbėta apie drąsą, atsakomybę ir komandą. Vėliau abi grupės buvo sujungtos į bendras veiklas, kurias lydėjo vaidmenų žaidimai ir atviro mikrofono vakaras, skatinęs pasitikėjimą ir viešą kalbėjimą.

    Žygis, rutina ir išsineštos pamokos

    Šeštadienį jaunuolių laukė komandinio formavimo žygis su fiziniais iššūkiais ir tylos praktikomis. Tokiose užduotyse dažnai išryškėja grupės dinamika: kas imasi iniciatyvos, kas linkęs pasitraukti, kaip sprendžiami konfliktai ir kaip dalijamasi atsakomybe, kai pavargsta ne vienas žmogus.

    Pasak organizatorių, savaitgalį užbaigė simbolinės užduotys, skirtos valiai, pasitikėjimui ir bendrystei įtvirtinti. Grįžtant namo jaunuoliai dalijosi įspūdžiais gyvai, o ne per ekranus, ir įvardijo norą panašias patirtis kartoti.

    Projektas neMATOMI, kurio rėmuose vyko stovykla, siekia mažinti jaunimo socialinę atskirtį, stiprinti savivertę ir socialinius įgūdžius per įtraukias veiklas. Organizatorių teigimu, tokio formato stovyklos ypač vertingos tuomet, kai jaunuoliams trūksta saugios erdvės būti išgirstiems, priimtiems ir realiai įtrauktiems į bendruomenę.

    Projekto veiklos finansuojamos Europos Sąjungos fondo ir Ignalinos rajono savivaldybės administracijos lėšomis.

  • Marijampolėje atnaujinti Laikinosios nakvynės namai: 26 vietos ir aiškesnis kelias į savarankišką gyvenimą

    Marijampolėje atnaujinti Laikinosios nakvynės namai: 26 vietos ir aiškesnis kelias į savarankišką gyvenimą

    Marijampolėje po atnaujinimo duris atvėrė Marijampolės socialinės pagalbos centro Laikinosios nakvynės namai. Atidaryme dalyvavo Marijampolės savivaldybės meras Povilas Isoda, vicemerai, administracijos atstovai, socialinių paslaugų darbuotojai ir projekto partneriai.

    Savivaldybė pabrėžia, kad ši paslauga skirta žmonėms, kurie laikinai neturi kur gyventi arba dėl įvairių priežasčių negali naudotis turimu būstu. Į tokią situaciją gali atvesti nelaimės, sveikatos problemos, finansiniai sunkumai, nutrūkę ryšiai su artimaisiais ar kiti gyvenimo lūžiai.

    Pasak socialinių darbuotojų, laikina nakvynė dažnai tampa ne vien stogu virš galvos, o pradžia, kai žmogus gauna struktūruotą pagalbą. Svarbiausia dalis yra nuoseklus palydėjimas: dokumentų tvarkymas, ryšio su institucijomis atkūrimas, pagalba ieškant darbo ir būsto, motyvavimas laikytis susitarimų ir grįžti į savarankišką kasdienybę.

    Daugiau vietų ir daugiau privatumo

    Įgyvendinus modernizaciją, Laikinosios nakvynės namuose įrengtos 26 vietos. Iš jų 18 vietų skirtos apgyvendinimo nakvynės namuose paslaugai, kai žmogui reikalinga ilgesnė pagalba ir laikinas gyvenamasis plotas, o 8 vietos – laikino apnakvindinimo paslaugai iki 7 parų.

    Atnaujintose patalpose įrengti gyvenamieji kambariai, poilsio ir laisvalaikio erdvės, užimtumo ir higienos patalpos, skalbykla, virtuvė ir maisto gaminimo zona. Savivaldybė akcentuoja, kad infrastruktūra pritaikyta tam, jog žmogus galėtų ne tik saugiai pernakvoti, bet ir palaipsniui atkurti kasdienius savarankiško gyvenimo įgūdžius.

    Vienas ryškiausių pokyčių – gyvenimo sąlygų privatumas. Jei anksčiau viename kambaryje galėjo gyventi iki šešių asmenų, dabar kambariai skirti dviem gyventojams, todėl daugiau galimybių užtikrinti ramybę, saugumą ir orumą.

    Pagalba, kuri prasideda nuo paprastų dalykų

    Laikinosios nakvynės namų paslaugos praktikoje dažnai apima ir tai, ko žmogus pats vienas greitai nepadaro: nuo asmens dokumentų, registracijos ar medicininių klausimų susitvarkymo iki pagalbos planuojant pajamas, ieškant nuomos ar sprendžiant skolas.

    Tokiose paslaugose svarbu ne tik pastatas, bet ir komanda, kuri dirba su žmogumi kryptingai, susitariant dėl žingsnių ir atsakomybių. Savivaldybės teigimu, tikslas yra kuo greičiau sugrąžinti žmogų į savarankišką gyvenimą, o apnakvindinimą paversti laikinu, o ne ilgalaikiu sprendimu.

    „Nė vienas žmogus neturėtų būti vertinamas vien pagal sunkiausią savo gyvenimo etapą. Šie namai sukurti tam, kad žmogus čia rastų ne tik stogą virš galvos, bet ir galimybę po truputį susigrąžinti pasitikėjimą savimi, atkurti socialinius ryšius ir žengti pirmuosius žingsnius į savarankiškesnį gyvenimą“, – sakė Marijampolės savivaldybės meras Povilas Isoda.

    Laikinosios nakvynės namai Marijampolės socialinės pagalbos centre veikia nuo 2002 metų. Čia teikiamos apgyvendinimo nakvynės namuose ir laikino apnakvindinimo paslaugos asmenims, neturintiems gyvenamosios vietos arba dėl įvairių priežasčių negalintiems ja naudotis.

    Finansavimas ir programos kryptis

    Projektas įgyvendintas pagal 2021–2027 metų Europos Sąjungos fondų investicijų programą ir Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo planą Naujos kartos Lietuva. Savivaldybė nurodo, kad priemonės kryptis – mažinti pažeidžiamų visuomenės grupių gerovės skirtumus regionuose ir užtikrinti, kad pagalba būtų pasiekiama arčiau žmogaus.

    Anot projekto vykdytojų, atnaujinta infrastruktūra turi padėti greičiau reaguoti į krizes, kai žmogui skubiai prireikia saugios nakvynės, ir kartu suteikti sąlygas planingam grįžimui į savarankišką gyvenimą. Tokios paslaugos ypač svarbios, kai laikini sunkumai gali virsti ilgalaike socialine atskirtimi, jei pagalba nepasiekiama laiku.

  • Nemokami pietūs mokyklose Europoje: kurios šalys maitina visus ir ką tai keičia elgesiui?

    Nemokami pietūs mokyklose Europoje: kurios šalys maitina visus ir ką tai keičia elgesiui?

    Ryšys su drausme

    Visuotinis nemokamas maitinimas mokyklose gali būti siejamas su geresniu mokinių elgesiu, rodo naujas tyrimas. Mokslininkai pabrėžia, kad tai nėra vien mitybos politika, bet ir priemonė, galinti veikti mokyklos klimatą bei lygybę.

    Tyrimą atlikę Jungtinių Amerikos Valstijų ir Pietų Korėjos tyrėjai analizavo apie 95 000 JAV mokyklų duomenis. Jie rėmėsi JAV Švietimo departamento Pilietinių teisių biuro informacija, sukaupta 2011–2012 ir 2017–2018 mokslo metais.

    Rezultatai parodė, kad mokyklose, įdiegusiose visuotinio nemokamo maitinimo programas, nušalinimų nuo pamokų skaičius sumažėjo. Pradinėse klasėse kritimas siekė apie 10 proc., o vyresnėse klasėse apie 6 proc.

    Nušalinimas nuo pamokų yra drausminė priemonė, kai mokinys laikinai neleidžiamas į pamokas. Ši praktika kai kuriose Europos šalyse yra paplitusi, tačiau, pavyzdžiui, Švedijoje tokia priemonė yra ribojama ar iš esmės netaikoma.

    Kodėl poveikis gali būti didesnis?

    Tyrėjai akcentuoja, kad poveikis buvo ryškiausias mokyklose, kuriose anksčiau mažiau mokinių turėjo teisę į nemokamą ar subsidijuotą maitinimą. Tai leidžia manyti, kad visuotinis modelis gali mažinti stigmatizaciją ir didinti paslaugos pasiekiamumą, o tai netiesiogiai veikia ir elgesį.

    „Mūsų išvados rodo, kad visuotinis nemokamas maitinimas yra ne tik mitybos sprendimas, bet ir įrankis gerinti mokyklos klimatą bei lygybę, ypač ten, kur anksčiau mažiau mokinių gaudavo paramą“, – sakė Šiaurės Ajovos universiteto tyrėjas Andresas Cuadros-Meñaca.

    Autoriai pabrėžia, kad ankstesni tyrimai ne visada fiksavo aiškų ryšį tarp nemokamo maitinimo ir drausminių priemonių. Šįkart skirtumus, jų vertinimu, lėmė naujesni duomenys ir metodai, geriau įvertinantys, kad skirtingos mokyklos programas pradėjo taikyti nevienodu metu.

    Kaip skiriasi Europos praktika?

    Europoje mokinių maitinimo modeliai labai nevienodi: vienos šalys taiko beveik visuotinį nemokamą maitinimą, kitos jį sieja su amžiumi ar socialiniais kriterijais, o dar kitur nacionalinės sistemos apskritai nėra. Dėl to diskusijos apie nemokamus pietus dažnai persikelia į klausimą, ar programa turi būti universali, ar tik tikslinė.

    Suomija, Švedija ir Estija dažniausiai įvardijamos kaip šalys, kur nemokami pietūs mokyklose užtikrinami plačiai ir nuosekliai per didžiąją dalį mokymosi metų. Tuo metu Latvija ir Lietuva paprastai taiko nemokamą maitinimą tam tikroms klasėms, o apimtis priklauso nuo šalies nustatytų kriterijų.

    Kitose valstybėse, pavyzdžiui, Danijoje ar Nyderlanduose, visuotinių nacionalinių nemokamo maitinimo programų nėra, o sprendimai dažniau paliekami savivaldybėms, mokykloms ar šeimoms. Tokia įvairovė reiškia, kad vieno „europinio modelio“ kol kas nėra, o įrodymai apie papildomas naudas, įskaitant elgesio pokyčius, tampa svarbia politikos diskusijų dalimi.

    Socialinis kontekstas taip pat svarbus: Europos Sąjungoje 2022 metais 24,7 proc. vaikų buvo ties skurdo ar socialinės atskirties rizikos riba. Dėl to mokyklos maitinimas vis dažniau vertinamas kaip priemonė, galinti mažinti nelygybę ir prisidėti prie mokymosi sąlygų stabilumo.

  • Šiaulių savivaldybė kviečia NVO į 2026 metų finansavimo konkursą: 12 560 eurų, aiškūs prioritetai

    Šiaulių miesto savivaldybė paskelbė 2026 metų nevyriausybinių organizacijų projektų dalinio finansavimo konkurso antrą etapą. Iš savivaldybės biudžeto šiam kvietimui numatyta 12 560 eurų, o paraiškas organizacijos gali teikti nuo 2026 metų gegužės 22 dienos iki 2026 metų birželio 19 dienos 15.00 valandos.

    Konkurso lėšos skiriamos NVO projektams iš dalies finansuoti, todėl savivaldybės indėlis negali viršyti 90 proc. viso projekto poreikio. Likusi dalis turi sudaryti ne mažiau kaip 10 proc. ir ją pareiškėjas privalo užtikrinti kitais šaltiniais, pavyzdžiui, nuosavomis lėšomis ar partnerių indėliu.

    Vienam projektui galima prašyti nuo 500 iki 5 000 eurų. Savivaldybė pabrėžia, kad vienas pareiškėjas vienam konkursui gali pateikti tik vieną paraišką, o pateikus kelias paraiškas būtų vertinama tik anksčiausiai pateikta.

    Kas laikoma prioritetu 2026 metais?

    Šiaulių mieste 2026 metais finansavimu labiausiai siekiama paskatinti projektus, kurie stiprina vyresnio amžiaus žmonių informacinius gebėjimus. Tai gali apimti skaitmeninio raštingumo veiklas, saugaus elgesio internete mokymus ar praktines konsultacijas, padedančias kasdien naudotis elektroninėmis paslaugomis.

    Kitas prioritetas nukreiptas į socialiai pažeidžiamų grupių įgalinimą per NVO veiklas, mažinant socialinę atskirtį ir užtikrinant lygias galimybes dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Savivaldybės praktikoje tokio pobūdžio projektai dažniausiai apima bendruomenines iniciatyvas, socialinių įgūdžių stiprinimą, pagalbą integruojantis ir paslaugas, kurios papildo viešojo sektoriaus galimybes.

    Taip pat akcentuojamas NVO veiklos skatinimas, tarpinstitucinis bendradarbiavimas ir gyventojų įtraukimas priimant sprendimus, kai ginami viešieji interesai. Atskiras prioritetas numato savanorystės ir visuomenės įsitraukimo didinimą, pažymint Šiaulių miesto 790-ąsias metines.

    Kaip pateikti paraišką?

    Paraiškos su priedais teikiamos lietuvių kalba dviem būdais: elektroniniu būdu, pasirašius saugiu elektroniniu parašu per savivaldybės elektroninių paslaugų sistemą, arba popierine forma. Teikiant popierinę paraišką, ji turi būti pristatyta savivaldybės administracijai iki nustatyto termino pabaigos.

    Paraiškoje turi būti nurodyta informacija apie organizaciją ir projektą, pateiktas projekto aprašymas, veiklų planas, tęstinumo ir viešinimo informacija, taip pat detalus finansavimo pagrindimas. Savivaldybė atkreipia dėmesį, kad dokumentai turi būti tvarkingai parengti, puslapiai sunumeruoti, o kopijos tinkamai patvirtintos pagal pasirinktą pateikimo būdą.

    Kada NVO negali dalyvauti?

    Konkurse negali dalyvauti organizacijos, kurios neatitinka NVO statuso reikalavimų Juridinių asmenų registre arba kurių veikla sustabdyta, apribota, kurioms taikomas turto areštas, vyksta likvidavimo ar bankroto procedūros. Taip pat ribojamas dalyvavimas, jei ankstesniais metais buvo nustatyti esminiai sutarčių pažeidimai ar pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys.

    Savivaldybė numato ir kitus atvejus, susijusius su atskaitomybe bei skaidrumu, pavyzdžiui, kai nepateiktos privalomos finansinės ir veiklos ataskaitos. Be to, jei tas pats projektas tais pačiais kalendoriniais metais finansuojamas iš kito savivaldybės administracijos skelbto konkurso, pakartotinai skirtas finansavimas būtų laikomas neteisėtu ir turėtų būti grąžintas.

    Dėl konkurso sąlygų ir paraiškų pildymo konsultuoja Šiaulių miesto savivaldybės administracijos atsakingi specialistai. Savivaldybė ragina pareiškėjus paraiškas rengti iš anksto, kad iki termino pabaigos būtų pateikti visi privalomi dokumentai ir tinkamai pagrįstas projekto biudžetas.

  • Eurostatas atskleidė Europos skurdo žemėlapį: šokiruojantys skirtumai sostinėse ir regionuose

    Eurostatas atskleidė Europos skurdo žemėlapį: šokiruojantys skirtumai sostinėse ir regionuose

    Europos Sąjungoje skurdo ar socialinės atskirties rizika 2025 metais palietė 92,7 mln. žmonių, arba 20,9 proc. visų gyventojų. Tai reiškia, kad su šia rizika susidūrė beveik kas penktas ES gyventojas, rodo Eurostato duomenys.

    Nors viešojoje erdvėje dažniau lyginamos valstybės, statistika atskleidžia dar ryškesnį vaizdą regionų ir sostinių lygiu. Net toje pačioje šalyje atotrūkis tarp turtingesnių ir pažeidžiamų teritorijų gali siekti keliasdešimt procentinių punktų.

    Kur rizika didžiausia Europoje?

    Pagal 2025 metų AROPE rodiklį didžiausią skurdo ar socialinės atskirties riziką ES fiksavo Bulgarija, kur ji siekė 29,0 proc. Antroje vietoje buvo Graikija su 27,5 proc., trečioje – Rumunija su 27,4 proc.

    Mažiausi rodikliai užfiksuoti Čekijoje, kur skurdo ar socialinės atskirties rizika siekė 11,5 proc. Toliau rikiavosi Lenkija su 15,0 proc. ir Slovėnija su 15,5 proc., rodo Eurostato skaičiai.

    Tarp didžiųjų ES ekonomikų išsiskyrė Ispanija, kur 2025 metais AROPE siekė 25,7 proc. Vokietijoje rodiklis buvo 21,2 proc., Italijoje – 22,6 proc., o Prancūzijoje – 20,8 proc., t. y. beveik ties ES vidurkiu.

    Sostinės: nuo 2,9 iki 33,6 proc.

    Sostinių statistika parodo, kad nacionalinis vidurkis ne visada atspindi realybę didžiausiuose miestuose. Iš 24 sostinių, kurioms pateikiami palyginami duomenys, rodikliai svyruoja nuo 2,9 proc. Bratislavoje iki 33,6 proc. Briuselyje.

    Į aukščiausių rodiklių grupę pateko ir Viena, kur skurdo ar socialinės atskirties rizika siekė 29,4 proc., bei Berlynas su 24,4 proc. Daugiau nei penktadalis gyventojų riziką patyrė Atėnuose, Paryžiuje ir Romoje.

    Tuo metu dalis Vidurio ir Rytų Europos sostinių rodė gerokai mažesnius skaičius. Šalia Bratislavos išsiskyrė Varšuva su 7,1 proc. ir Praha su 9,1 proc., o Budapeštas, Zagrebas, Liubliana ir Bukareštas neviršijo 15 proc.

    Ypač didelis kontrastas matomas Belgijoje, kur Briuselio rodiklis 33,6 proc. gerokai viršijo šalies vidurkį 16,5 proc. Skirtumas siekė 17,1 procentinio punkto, todėl sostinė tapo ryškiausia išimtimi visame palyginime.

    Priešinga situacija fiksuota Slovakijoje ir Rumunijoje: Bratislava ir Bukareštas buvo gerokai žemiau nacionalinių vidurkių. Tai rodo, kad kai kur sostinė tampa ekonominiu traukos centru, o skurdo rizika labiau koncentruojasi kituose regionuose.

    Regionų atotrūkis kai kur milžiniškas

    Vertinant visus regionus, vidiniai skirtumai išryškėja dar labiau. Italijoje atotrūkis tarp regionų siekė 39,7 procentinio punkto: Kalabrijoje AROPE buvo 45,3 proc., o Val d’Aostoje – 5,6 proc.

    Ispanijoje skirtumas taip pat didelis: tarp Seutos ir Melilijos bei Baskų krašto fiksuotas 29 procentinių punktų atotrūkis. Tai iliustruoja, kad net šalims, kurių vidurkis aukštas, skurdo rizika pasiskirsčiusi netolygiai.

    Mažiausias regionų skirtumas buvo Suomijoje – vos 3 procentiniai punktai tarp Helsinkio ir Ūsimos regiono bei Vakarų Suomijos. Palyginti nedideli vidiniai svyravimai fiksuoti ir Portugalijoje, Slovėnijoje bei Danijoje.

    Eurostato duomenimis, 2025 metais Europoje buvo 20 regionų, kuriuose mažiausiai trečdalis gyventojų patyrė skurdo ar socialinės atskirties riziką. Šie regionai daugiausia koncentravosi Italijoje, Ispanijoje, Bulgarijoje ir Graikijoje.

    Į šią grupę pateko ir kai kurios Vakarų Europos urbanizuotos teritorijos, pavyzdžiui, Briuselio sostinės regionas bei Brėmenas Vokietijoje. Tai rodo, kad vien aukštas BVP vienam gyventojui savaime negarantuoja mažos socialinės atskirties didmiesčiuose.

    AROPE rodiklis apima tris situacijas: pajamas žemiau skurdo rizikos ribos, didelį materialinį ir socialinį nepriteklių bei gyvenimą namų ūkyje, kuriame labai mažas darbo intensyvumas. Skurdo rizikos riba Eurostate apibrėžiama kaip 60 proc. nacionalinių disponuojamų pajamų medianos po socialinių pervedimų.

    Ekspertai pabrėžia, kad didmiesčiuose rodiklius gali didinti būsto kainos ir nuomos brangimas, didesnė pajamų nelygybė bei didesnė pažeidžiamų grupių koncentracija. Regionuose svarbūs veiksniai dažnai yra darbo rinkos struktūra, demografija ir viešųjų paslaugų prieinamumas.

  • Vieniši senjorai miestuose: nematomas mechanizmas paliečia tūkstančius ir keičia kasdienybę

    Vieniši senjorai miestuose: nematomas mechanizmas paliečia tūkstančius ir keičia kasdienybę

    Didmiesčiuose vienišumo jausmas tarp senjorų dažnai atsiranda ne vien dėl gyvenimo po vienu stogu be artimųjų. Pasak specialistų, jį kursto pasikeitęs kasdienybės ritmas, sumažėję spontaniški kontaktai ir jausmas, kad dienos tampa pernainingai panašios.

    Paradoksas paprastas: aplink yra minios žmonių, veikia parduotuvės, važiuoja autobusai, tačiau realaus pokalbio gali nebūti ištisomis dienomis. Vien fizinis kitų buvimas šalia nekuria artumo, o ilgainiui gali stiprinti socialinės atskirties pojūtį.

    Kas pasikeičia išėjus į pensiją

    Išėjus į pensiją dažnai dingsta darbo suteikta struktūra: aiškus laikas keltis, keliauti, bendrauti, spręsti užduotis. Mažėjant progoms susitikti, siaurėja ir socialinis ratas, o įprasti ryšiai ima gesti, jei jų sąmoningai nepalaikome.

    Psichikos sveikatos praktikoje pabrėžiama, kad nuotaikai ypač kenkia ilgi tylos ir pasikartojimo periodai, kai žmogus nebejaučia esantis reikalingas. Tada vienišumas tampa ne epizodu, o kasdieniu fonu, kuris didina nerimą, liūdesį ir miego sutrikimų riziką.

    Maži veiksmai veikia labiau nei laukimas

    Dažna klaida, kai prastesnės savijautos metu laukiama, kol atsiras daugiau motyvacijos ar tiesiog ateis geresnė diena. Specialistai pabrėžia, kad veiksmingiau yra ne dideli pažadai sau, o paprastas, realistiškas savaitės planas.

    Vienas pasivaikščiojimas pastoviu laiku, vienas apsilankymas bibliotekoje ar bendruomenės renginyje, vienas skambutis artimam žmogui gali duoti apčiuopiamesnį rezultatą nei bandymas staiga pakeisti visą gyvenimo būdą. Reguliarumas sukuria atramos taškus, kurie stabilizuoja nuotaiką.

    Kur ieškoti žmonių ir prasmės

    Daugelyje miestų veikia senjorų klubai, dienos centrai, bendruomenių erdvės, taip pat savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų siūlomos veiklos. Pastaraisiais metais tokios vietos vis dažniau orientuojasi ne tik į priežiūrą, bet ir į užimtumą, judėjimą, bendravimą bei tarpusavio pagalbą.

    Ne visiems priimtina iškart eiti į erdvę, kuri vadinama senjorų klubu, nes gali trukdyti etiketės baimė ar nenoras būti priskirtam vienai grupei. Tokiais atvejais lengvesnė pradžia gali būti neutralesnė aplinka: biblioteka, rajono kultūros centras, chorinė veikla, rankdarbių užsiėmimai ar kaimynystės pasivaikščiojimų grupės.

    Nuotaikai ir savijautai itin svarbus ir judėjimas, ypač kai jis vyksta su kitais žmonėmis. Senjorams dažniausiai tinka ne varžymasis, o ramios formos, pavyzdžiui, grupiniai pasivaikščiojimai, šiaurietiškas ėjimas, šokiai ar mankšta vandenyje, nes jos vienu metu suteikia ir fizinės naudos, ir socialinį kontaktą.

    Jei nauja aplinka kelia įtampą, pradėti galima nuo mažų ritualų: sutarto skambučio, trumpo pokalbio su kaimynu, bendrų apsipirkimų kartą per savaitę. Tokie paprasti pasikartojantys veiksmai dažnai tampa pirmu žingsniu, kuris pamažu grąžina ryšį su žmonėmis ir prasmės jausmą.