Tag: Sonaras

  • Paprastas išmanusis laikrodis su „EchoMotion“ gali sekti viso kūno judesius ultragarsu

    Įprastas komercinis išmanusis laikrodis gali tapti viso kūno judesių sekimo įrankiu vien dėl programinės įrangos atnaujinimo – be papildomų jutiklių ar kamerų. Kornelio universiteto tyrėjai pristatė sistemą „EchoMotion“, kuri 3D erdvėje realiu laiku nustato pagrindinių kūno taškų padėtį nuo galvos iki kulkšnių.

    Sistema naudoja laikrodyje jau esančius garsiakalbį ir mikrofoną, o judesius „mato“ tyliais, žmogui beveik negirdimais garso impulsais. Grįžtantys aidai apdorojami lengvu dirbtinio intelekto modeliu, todėl sprendimas veikia pačiame įrenginyje ir nereikalauja jokios aparatinės modifikacijos.

    Tokio tipo sekimas šiandien dažniausiai remiasi kameromis arba keliais ant kūno tvirtinamais sensoriais, o įprasti laikrodžių judesio jutikliai daugiausia „žino“ tik riešo trajektoriją. „EchoMotion“ siekia užpildyti šią spragą – atkurti viso kūno judesių vaizdą iš vieno, ant riešo dėvimo įrenginio.

    Tyrėjai pabrėžia ir privatumo aspektą: skirtingai nei kameros, ultragarsinis sprendimas nefiksuoja vaizdo aplinkoje, todėl teoriškai galėtų būti patogesnis sporto salėse ar viešose erdvėse. Praktinis potencialas – nuo treniruočių technikos „koučingo“ iki reabilitacijos stebėsenos.

    Kaip veikia „tylus sonar“ ant riešo

    „EchoMotion“ skleidžia aukšto dažnio signalus maždaug 18 000–21 000 hercų ruože – arti žmogaus klausos ribos. Bangos atsispindi nuo rankų, kojų, liemens ir net aplinkinių paviršių, o mikrofonas užfiksuoja sugrįžtančius aidus.

    Kiekvienas judesys pakeičia aidų „piešinį“: pakelta ranka, sulenktas kelis ar pasikeitusi laikysena sukuria skirtingus atspindžių laiko ir stiprumo derinius. DI modelis išmoksta šiuos dėsningumus atpažinti ir iš jų atkuria supaprastintą trimatį „skeletą“.

    Modelis analizuoti suprojektuotas trumpais intervalais – maždaug trijų ketvirtadalių sekundės garso informacijos „langais“. Tuomet prognozuojamos santykinės 12 kūno taškų (įskaitant pečius, alkūnes, riešus, kelius ir kulkšnis) padėtys.

    Įdomi detalė – sistema gali įvertinti judesius ir tada, kai dalis kūno nėra tiesiogiai „matoma“ laikrodžiui. Garso bangos gali atšokti nuo grindų ar kitų paviršių, o žmogaus judesiai yra tarpusavyje susieti biomechaniniais ryšiais, kuriuos modelis išnaudoja spėjimams patikslinti.

    Bandymų rezultatai su komerciniais laikrodžiais

    Kurdamas sprendimą, Kornelio universiteto komandos branduolys pirmiausia naudojo prototipą su keliomis garsiakalbių ir mikrofonų poromis. Vėliau svarbiausias klausimas buvo, ar metodas veiks ir įprastame laikrodyje, kur tokios papildomos įrangos nėra.

    Technologija perkelta į nemodifikuotą „Samsung Galaxy Watch 6“, kuris turi po vieną garsiakalbį ir mikrofoną. 15 savanorių atliko 18 skirtingų judesių, tarp jų – pritūpimus, įtūpstus, rankų kėlimą, „jumping jacks“ ir ėjimą.

    Bandymuose, kai DI susidurdavo su žmogumi, kurio judesių duomenų anksčiau nematė, vidutinė kiekvieno sekamo taško paklaida siekė 9,3 centimetro. Pritaikius individualų modelio patikslinimą su maždaug 12 minučių konkretaus žmogaus judesių įrašų, vidutinė paklaida sumažėjo iki 6 centimetrų.

    Tyrėjai išbandė sprendimą ir su „Galaxy Watch 7“ bei „Google Pixel Watch 3“ – be papildomo pritaikymo konkrečiam įrenginiui. Šiais atvejais naujiems naudotojams vidutinė paklaida buvo apie 10 centimetrų, o vienai prognozei apdoroti laikrodyje prireikdavo maždaug 120 milisekundžių.

    Ką tai galėtų reikšti sportui ir reabilitacijai

    Komanda pripažįsta ribojimus: ultragarsui sunkiau „prasiskverbti“ pro storesnį audinį, todėl tikslumui gali būti svarbu trumpomis rankovėmis dėvimi drabužiai ar atsmauktos rankovės. Taip pat sudėtingi judesiai, kai vienu metu intensyviai dirba ir kojos, ir viršutinė kūno dalis, gali „supainioti“ aidų raštus.

    Vis dėlto jau dabar „EchoMotion“ demonstruoja praktinį potencialą. Pilotiniame bandyme dviejose sporto salėse, esant garsiai foninei muzikai (76 decibelai), „Galaxy Watch 6“ su „EchoMotion“ atpažino 20 jėgos ir kardio pratimų tipų 95,4 proc. tikslumu, o pakartojimus suskaičiavo maždaug vieno pakartojimo tikslumu.

    Tyrėjai teigia norintys tobulinti sprendimą taip, kad jis gebėtų pastebėti ir smulkesnes technikos klaidas, pavyzdžiui, netaisyklingą laikyseną atliekant pratimus. Taip pat svarstoma kombinacija su išmaniaisiais akiniais, kur akiniai fiksuotų, į ką žmogus žiūri ar ką laiko, o laikrodis papildytų vaizdą informacija apie viso kūno judesius, nenaudodamas kamerų.

    Darbas pristatytas ACM UbiComp/ISWC konferencijoje Šanchajuje ir publikuotas „Proceedings of the ACM on Interactive, Mobile, Wearable and Ubiquitous Technologies“.

  • Mįslė Viduržemio jūros dugne: rasta per 1 300 taisyklingų „ratų“, aiškėja jų kilmė

    Mįslė Viduržemio jūros dugne: rasta per 1 300 taisyklingų „ratų“, aiškėja jų kilmė

    Viduržemio jūros dugne, netoli Korsikos, mokslininkus jau ne vienerius metus glumina neįprastas vaizdas: daugiau nei 1 300 taisyklingų apskritų formacijų su tamsiu tašku per vidurį. Struktūros primena vienodas „žymes“, išsibarsčiusias kelių kvadratinių kilometrų plote.

    Šias formas pirmiausia padėjo pastebėti sonaro vaizdai – jais jūros dugną prieš maždaug 15 metų analizavo Christine Pergent-Martini vadovaujama tyrėjų grupė. Iš pradžių identifikuota tik kelios dešimtys ratų, tačiau vėliau paaiškėjo, kad jų – kur kas daugiau.

    Kaip rašo „National Geographic“, ratų sankaupa yra maždaug 105–125 metrų gylyje ir kiek daugiau nei už 20 kilometrų nuo Cap Corse kyšulio. Dėl tokio gylio ir vietos specifikos ilgą laiką trūko duomenų, kas iš tiesų sudaro šiuos objektus.

    Vėlesnės ekspedicijos leido priartėti prie atsakymo: paaiškėjo, kad tai ne paprastos įdubos smėlyje, o sudėtingos biologinės formacijos. Jos tapo ir svarbia buveine įvairiems jūrų organizmams, todėl tyrėjai akcentuoja, kad svarbu ne tik išsiaiškinti kilmę, bet ir apsaugoti šią teritoriją.

    Ką atskleidė nardymai ir mėginiai

    Tyrėjams priartėjus prie formacijų, paaiškėjo, kad kiekvieno „rato“ centre yra kupolas, sudarytas iš raudonųjų kalkinių dumblių (krasnorostų). Aplink jį matyti šviesesnių nuosėdų zona, o išorinis žiedas susiformavęs iš įvairių kalkinių darinių.

    Tarp jų minimi ir rodolitai – nedidelės, laisvai „keliaujančios“ kalkinės struktūros. Tokia sandara leidžia manyti, kad kalbama apie natūraliai susiklosčiusią ekosistemą, o ne atsitiktines geologines žymes.

    Ekspedicijų metu ten aptikta įvairių organizmų: kempinių, koralų, bestuburių, skirtingų žuvų rūšių. Tai sustiprina vertinimą, kad ši vieta – išskirtinai vertinga biologine prasme.

    Dvi teorijos: ledynmetis arba karo laikų bombos

    Viena iš hipotezių sieja formacijų pradžią su paskutiniu ledynmečio maksimumu – maždaug prieš 21 tūkstantį metų. 2020 metais iš centrinių dalių paimti mėginiai buvo datuoti radiokarbono metodu, ir seniausias tirtas materialas siejamas būtent su šiuo laikotarpiu.

    Tuomet jūros lygis buvo gerokai žemesnis nei dabar, todėl šis dugno ruožas buvo arčiau paviršiaus ir gaudavo daugiau saulės šviesos. Tokiomis sąlygomis raudonieji dumbliai galėjo augti intensyviau, o vėliau, kylant vandens lygiui, senosios kolonijos pamažu nyko.

    Pagal šią versiją, maždaug po 8 000 metų, jūros lygiui stabilizavusis, galėjo prasidėti antrasis kalkinių organizmų „statybos“ etapas: aplink centrinius likučius ir rodolitus palaipsniui kauptis medžiaga, formuojanti žiedus. Vis dėlto patys mokslininkai pabrėžia, kad tai tebėra hipotezė.

    2024 metais pasiūlytas ir visiškai kitoks paaiškinimas. Marc Verlaque ir Charles-François Boudouresque iškėlė prielaidą, kad dalis apskritų struktūrų gali būti susijusios su Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu – esą 1943–1945 metais amerikiečių lėktuvai, grįždami iš misijų virš Europos, netoli Korsikos galėjo į jūrą išmesti nepanaudotą amuniciją.

    Pagal šią versiją, dabartiniai „ratai“ galėjo susiformuoti buvusių sprogimų ar smūgių vietose, o vėliau jas kolonizavo jūrų organizmai. Tai reikštų antropogeninę, palyginti neseną kilmę, tačiau ir šis aiškinimas kol kas nėra galutinai patvirtintas.

    Kodėl formacijoms gali grėsti pavojus

    Nepriklausomai nuo to, kuri kilmės versija pasitvirtintų, ekspedicijos parodė, kad teritorija yra jautri. Viena didžiausių grėsmių įvardijama laivų veikla – didelių laivų inkarai gali pažeisti trapias kalkines struktūras, kurioms susiformuoti galėjo prireikti labai ilgo laiko.

    Dalis ratų jau patenka į Cap Corse ir Agriate jūrinio parko ribas, tačiau mokslininkai ragina apsvarstyti platesnę apsaugą ir likusioms vietoms. Jų teigimu, tai padėtų išsaugoti unikalią buveinę, kurios tikroji istorija dar tik aiškinama.

  • Mičigano ežero dugne aptiko apie 40 milžiniškų kraterių: mokslininkai dar nežino, kas juos sukūrė

    Mičigano ežero dugne aptiko apie 40 milžiniškų kraterių: mokslininkai dar nežino, kas juos sukūrė

    Mičigano ežero dugne, saugomoje Wisconsin Shipwreck Coast National Marine Sanctuary teritorijoje, tyrėjai patvirtino aptikę apie 40 beveik taisyklingos formos didelių įdubų. Jos nustatytos atliekant dugno kartografavimą sonaru, o vėliau struktūros apžiūrėtos ir iš arti pasitelkus nuotoliniu būdu valdomą povandeninį robotą.

    Neįprasti apskriti kontūrai fiksuoti maždaug 150 metrų gylyje, o atskirų darinių mastas stebina: kai kurios įdubos siekia apie 6–12 metrų gylį, o jų skersmuo dažniausiai vertinamas nuo maždaug 150 iki 300 metrų. Tyrėjai pabrėžia, kad tai gali būti tik dalis viso komplekso, nes tolesni matavimai gali atskleisti ir daugiau panašių struktūrų.

    Ypač išskirtina tai, kad krateriai išsidėstę ne pavieniui: jie sudaro sankaupą ir tarsi grandinę, besitęsiančią nuo Sheboygan apylinkių link Port Washington. Tokia geometrija mokslininkams leidžia svarstyti kelis susidarymo scenarijus, tačiau vieno atsakymo kol kas nėra.

    Populiariausia versija: karstiniai įgriuvimai

    Viena realiausių hipotezių sieja šiuos darinius su karstiniais procesais. Mičigano ežero regione dalis pagrindo sudaryta iš karbonatinių uolienų, kurios ilgainiui gali tirpti, formuodamos požemines ertmes, o virš jų esantys nuogulų sluoksniai vėliau įgriūva.

    Panašūs kraterius primenantys dariniai anksčiau buvo aptikti ir gretimo Hurono ežero dugne, kur jie siejami būtent su karstu. Dėl šios priežasties dalis specialistų mano, kad Mičigano ežere gali veikti analogiškas mechanizmas, nors tiksli schema dar tikslinama.

    Kitos hipotezės: skysčių judėjimas ir dujų išsiskyrimas

    Vis dėlto ne visi tyrėjai linkę šias įdubas iškart vadinti tipiniais karstiniais lejais. Aptariamos ir alternatyvos, pavyzdžiui, dugno nuogulų sluoksniuose vykstantis vandens judėjimas arba iš nuosėdų išsiskiriančios dujos, galinčios suformuoti įgriuvimus ar išplovimo struktūras.

    Kol kas apžiūrų metu nepastebėta akivaizdžių vandens veržimosi požymių iš pačių įdubų, todėl aktyvios požeminio vandens cirkuliacijos versija nėra patvirtinta. Mokslininkai pabrėžia, kad galutinei išvadai reikia detalesnių geologinių tyrimų, įskaitant dugno sandaros ir gilesnių sluoksnių analizę.

    Krateriai nėra „tušti“

    Povandeninio roboto įrašuose matyti, kad šios vietos nėra sterilios: fiksuotos mažos žuvys, gėlavandenės krevetės ir invaziniai moliuskai. Tai rodo, kad net ir neįprastos dugno struktūros gali tapti mikrobuveinėmis, kurios pritraukia įvairius organizmus.

    Tyrimai tęsiami, o iki galutinio atsakymo šie dariniai dažniau vadinami neutraliai – krateriais, neįtvirtinant vienos kilmės versijos. Mokslininkai tikisi, kad papildomi sonarų žemėlapiai, geologiniai mėginiai ir išsamesnės apžiūros padės suprasti, kas iš tiesų suformavo šias įspūdingas įdubas.

  • Šiaurės jūros vėjo parko darbai atskleidė laivo varpą: rastas 1939 metais dingusio garlaivio pėdsakas

    Šiaurės jūros vėjo parko darbai atskleidė laivo varpą: rastas 1939 metais dingusio garlaivio pėdsakas

    Šiaurės jūroje prie Safolko pakrantės vykdant jūrinio vėjo parko parengiamuosius darbus, inžinierių komanda aptiko netikėtą radinį – dumble slūgsantį laivo varpą. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodė kaip eilinė metalo nuolauža, tačiau storas apnašų sluoksnis rodė, kad daiktas jūros dugne guli jau dešimtmečius.

    Objektas užfiksuotas atliekant dugno skenavimą sonaru – tokie tyrimai yra standartinė procedūra prieš klojant kabelius ar įrengiant turbinų pamatus. Gavus neįprastą „metalinį aidą“, į vietą buvo pasitelkti specialistai ir narai, o dalis darbų trumpam pristabdyta, kad būtų įvertinta rizika ir galimi kultūros paveldo aspektai.

    Vėliau varpas perduotas konservavimui: dėl korozijos ir jūrinių apnašų jo nebuvo galima paprasčiausiai nuvalyti. Restauratoriai taikė ilgalaikį valymą kontroliuojamomis cheminėmis priemonėmis, kol ant metalo išryškėjo įspaudas su pavadinimu Carica Milica.

    Identifikavus įrašą, radinys susietas su tarpukariu statytu maždaug 5 000 tonų garlaiviu, kurį 1928 metais pastatė Doxford & Sons Sanderlande. Istoriniai įrašai rodo, kad 1939 metų lapkričio 18 dieną, Antrojo pasaulinio karo pradžioje, laivas užplaukė ant vokiečių magnetinės minos ir nuskendo.

    Šio įvykio aplinkybės buvo žinomos, tačiau tiksli nuolaužos buvimo vieta ilgą laiką liko nepatvirtinta – jūroje tokie duomenys neretai prarandami dėl to meto navigacijos netikslumų ir vėlesnių dugno pokyčių. Dabartiniai geofiziniai tyrimai ir radinys leido tiksliau priskirti nuolaužai koordinates, todėl senas jūrinis „šaltasis“ atvejis tapo gerokai aiškesnis.

    Praktinė šio atradimo reikšmė – ne vien istorinė. Nustačius kultūrinę vertę turintį objektą, vėjo parko plėtotojai turi suderinti infrastruktūros darbus taip, kad būtų išvengta galimo nuolaužos pažeidimo, o teritorija atitiktų povandeninio paveldo apsaugos reikalavimus.

    Po restauravimo laivo varpas perduotas saugojimui ir eksponavimui Sanderlande veikiančiam jūriniam paveldo centrui. Taip daiktas, beveik šimtmetį praleidęs Šiaurės jūros dugne, simboliškai sugrįžo į miestą, kuriame buvo pastatytas laivas.