CP v2

Tag: Suomija

  • „Fortum“ Suomijoje atidarė švaraus vandenilio bandymų centrą: kuo svarbus 1 MW pilotas

    „Fortum“ Suomijoje atidarė švaraus vandenilio bandymų centrą: kuo svarbus 1 MW pilotas

    Suomijos energetikos grupė „Fortum“ Loviisoje atidarė „Kalla“ bandymų centrą, skirtą ilgalaikiams švaraus vandenilio gamybos bandymams. Bendrovė šį projektą pristato kaip praktinį žingsnį, padėsiantį įvertinti technologijų veikimą realiomis eksploatavimo sąlygomis.

    Centro pilotinėje aikštelėje įdiegta 1 megavato galios šarminė elektrolizės sistema, kurią pristatė Europos technologijų įmonė „Stargate Hydrogen“. „Fortum“ nurodo, kad tai viena pirmųjų platformų Šiaurės šalyse, kur skirtingų tipų elektrolizerių sprendimus planuojama testuoti greta, o bendra galia ateityje turėtų siekti apie 2 megavatus.

    Investicija ir darbų grafikas

    Projektui, apimančiam tiek statybos, tiek eksploatavimo etapą, numatyta 20 milijonų eurų investicija. Aikštelės paruošimas pradėtas 2024 metų rudenį, o statybos darbai įsibėgėjo 2025 metų vasarą.

    Pirmasis vandenilis, kaip skelbiama, pagamintas paleidimo ir derinimo metu 2025 metų gruodį. Pilną veiklą centras turėtų pasiekti 2026 metų vasarą, o technologijų validavimo ir eksploatacinių pamokų kaupimo etapas planuojamas iki 2028 metų.

    Kodėl šis pilotas svarbus rinkai

    Tokios bandymų aikštelės vertinamos kaip tarpinis žingsnis tarp laboratorinių bandymų ir pramoninių projektų, nes leidžia patikrinti efektyvumą, patikimumą bei priežiūros poreikius. Vandenilio gamybai elektrolizės būdu itin svarbus stabilus ir konkurencingas elektros tiekimas, todėl Šiaurės šalių rinkose šie projektai dažnai siejami su atsinaujinančia energetika ir pramonės dekarbonizacijos tikslais.

    „Fortum“ pabrėžia, kad sukaupta patirtis bus reikalinga planuojant didesnio masto sprendimus pramonei, kuriai būtina mažinti iškastinio kuro naudojimą. Praktiniai duomenys iš pilotų paprastai tampa pagrindu sprendžiant, kokios technologijos tinkamiausios skirtingiems vartojimo scenarijams ir kokie kaštai realiai susidaro eksploatacijoje.

    „Kalla“ bandymų centro atidarymas rodo, kad „Stargate Hydrogen“ pasiekė brandos lygį, leidžiantį pelnyti didžiosios pramonės pasitikėjimą“, – sakė „Stargate Hydrogen“ vadovas Marko Virkebau.

    „Šis projektas, įgyvendintas kartu su „Fortum“, patvirtina, kad mūsų technologija ir komanda pasirengusios remti augančią vandenilio ekonomiką Šiaurės šalyse ir už jų ribų“, – pridūrė jis.

  • Ukmergėje viešėjo Suomijos garbės konsulas: aptartos profesinio mokymo partnerystės ir planai

    Gegužės 15 dieną Ukmergės rajono savivaldybėje lankėsi Lietuvos Respublikos garbės konsulas Suomijoje Esa Karvinen. Svečias susitiko su savivaldybės vadovais ir Ukmergės technologijų ir verslo mokyklos bendruomene.

    Vizito metu meras Darius Varnas ir savivaldybės administracijos atstovai pristatė Ukmergės rajoną, jo plėtros kryptis bei tarptautinio bendradarbiavimo patirtis. Taip pat aptartos sritys, kuriose partnerystės galėtų duoti apčiuopiamą naudą vietos švietimui ir verslui.

    Partnerystė su Suomijos centru „Riveria“

    Pagrindinis E. Karvinen viešnagės tikslas buvo bendradarbiavimo sutarties pasirašymas tarp Ukmergės technologijų ir verslo mokyklos ir Joensū profesinio mokymo centro „Riveria“. Pastarajam E. Karvinen vadovauja kaip direktorius ir rektorius.

    Numatoma, kad sutartis atvers daugiau galimybių mokiniams ir mokytojams dalyvauti tarptautiniuose projektuose, keistis patirtimi ir gerosiomis praktikomis. Savivaldybės teigimu, tarptautinės partnerystės profesiniame mokyme vis dažniau siejamos su konkrečių kompetencijų stiprinimu ir geresniu pasirengimu darbo rinkai.

    Dėmesys praktiniam mokymui ir verslui

    Vizito programoje buvo numatytas ir apsilankymas Ukmergės technologijų ir verslo mokykloje, kur svečias susipažino su praktinio mokymo bazėmis bei infrastruktūra. Taip pat aptarti profesinio mokymo stiprinimo prioritetai tarptautiniame kontekste.

    Delegacija aplankė ir UAB „Narbutas International“, pristatomą kaip vieną pažangiausių rajono įmonių. Tokie susitikimai dažnai laikomi svarbia grandimi kuriant tvirtesnį ryšį tarp mokymo įstaigų ir darbdavių, kad mokinių įgyjami įgūdžiai geriau atitiktų realius įmonių poreikius.

    Savivaldybė nurodo, kad šis vizitas vertinamas kaip praktinis žingsnis stiprinant ryšius su Suomijos švietimo institucijomis ir kuriant ilgalaikį bendradarbiavimo pagrindą. Tikimasi, kad sutarties įgyvendinimas duos apčiuopiamų rezultatų tiek mokiniams, tiek mokytojams.

  • Suomijos žvalgybos vadovas perspėja: Europa gali taip ir neišsivaduoti nuo JAV ir Kinijos technologijų

    Suomijos žvalgybos vadovas perspėja: Europa gali taip ir neišsivaduoti nuo JAV ir Kinijos technologijų

    Europos priklausomybė nuo užsienio technologijų artimiausioje ateityje greičiausiai nesibaigs, perspėja Suomijos Saugumo ir žvalgybos tarnybos vadovas Juha Martelius. Jo teigimu, žemynas pernelyg remiasi JAV kuriama programine įranga ir Kinijoje gaminama aparatine įranga, todėl visiškas savarankiškumas gali būti nepasiekiamas.

    Kalbėdamas Taline vykusios Lennarto Meri saugumo konferencijos užkulisiuose, J. Martelius technologinę priklausomybę prilygino dviem skirtingoms ilgalaikėms grėsmėms. Tokia situacija, anot jo, gali būti valdoma, tačiau ji riboja valstybių galimybes savarankiškai užtikrinti saugumą ir atsparumą krizėms.

    Kur slypi didžiausia rizika?

    Suomijos žvalgybos vadovas išskyrė jautrių valstybės duomenų tvarkymą, ypač kai kalbama apie rinkimų procesus ir nacionalinį saugumą. Jo vertinimu, kritinė informacija neturėtų būti patikima užsienio bendrovėms, net jei jų paslaugos yra patogios ir plačiai naudojamos.

    „Tokia informacija, kuri yra kritinė nacionaliniam saugumui, pavyzdžiui, su rinkimais susiję duomenys, tikrai neturėtų būti tvarkoma jokios užsienio įmonės“, – sakė J. Martelius.

    Jis pateikė ir konkretų pavyzdį: Suomijoje buvo svarstoma dalį rinkimų informacijos perkelti į debesijos paslaugas, tačiau idėjos galiausiai atsisakyta. Argumentas paprastas: esama sistema veikia patikimai, todėl papildoma priklausomybė nuo išorinių tiekėjų tik didintų rizikas.

    Europos siekis sukurti technologinį suverenitetą

    Pastaraisiais metais Europos Sąjungoje vis dažniau kalbama apie strateginę autonomiją: norą daugiau kontroliuoti kritines technologijas, gynybos pajėgumus ir skaitmeninę infrastruktūrą. Europos Komisija artimiausiu metu turėtų pristatyti technologinio suvereniteto priemonių paketą, kuriuo siekiama griežčiau apibrėžti, kada ir kaip viešasis sektorius gali naudotis užsienio debesijos tiekėjais dirbdamas su jautriais duomenimis.

    Tokios iniciatyvos siejamos ne tik su kibernetiniu saugumu, bet ir su teisinėmis rizikomis, kai duomenų prieiga gali priklausyti nuo kitų valstybių įstatymų ar geopolitinių santykių. Praktikoje tai reiškia, kad valstybės ieško būdų mažinti priklausomybę nuo užsienio infrastruktūros, ypač ten, kur svarbi kontrolė ir atsekamumas.

    Vis dėlto J. Martelius kelia klausimą, ar Europa pajėgi sukurti tokią pat efektyvią, mastelį ir patikimumą turinčią debesijos ekosistemą, kokią siūlo didieji JAV tiekėjai. Jo vertinimu, problema čia ne vien technologinė, bet ir finansinė: Europoje yra stiprių mokslinių tyrimų krypčių, įskaitant kvantines technologijas ir kosmoso sprendimus, tačiau dažnai trūksta kapitalo, kad inovacijos greitai taptų konkurencingais produktais.

    Dar viena įtampa atsiranda gynybos kontekste: siekis didinti savarankiškumą susiduria su realybe, kad moderni gynyba ir kibernetinis atsparumas neišvengiamai remiasi tarptautinėmis technologijų tiekimo grandinėmis. Tai ypač aktualu, kai Europa vienu metu stiprina atsparumą Rusijos grėsmėms ir bando mažinti priklausomybę nuo išorinių tiekėjų.

    Kas keistųsi valstybėms ir verslui?

    Jei Europos Sąjunga imtųsi griežtesnių ribojimų dėl užsienio debesijos paslaugų naudojimo, poveikį pajustų ne tik institucijos, bet ir jų rangovai bei IT paslaugų teikėjai. Valstybėms tektų aiškiau apibrėžti, kokie duomenys gali būti tvarkomi tik nacionalinėje ar europinėje infrastruktūroje, o viešieji pirkimai labiau akcentuotų tiekimo grandinės saugumą.

    Toks kursas galėtų paskatinti europinių sprendimų plėtrą, bet kartu didintų pereinamojo laikotarpio kaštus ir sudėtingumą. J. Marteliaus perspėjimas iš esmės primena, kad technologinis suverenitetas nėra vien politinis šūkis: tai ilgas procesas, kuriam reikia investicijų, rinkos masto ir realistiško požiūrio į tai, kur Europa gali būti nepriklausoma, o kur neišvengiamai liks tarpusavio priklausomybė su sąjungininkais ir pasauliniais tiekėjais.

  • Eurovizijos pusfinalis Vienoje: į finalą žengė Lietuva, favoritė Suomija ir Izraelis

    Eurovizijos pusfinalis Vienoje: į finalą žengė Lietuva, favoritė Suomija ir Izraelis

    Pirmasis pusfinalis: kas pateko?

    Pirmojoje 2026 metų Eurovizijos dainų konkurso pusfinalio laidoje Vienoje dėl vietos finale varžėsi 15 šalių, o žiūrovų ir komisijų balsai atrinko 10. Tarp į finalą patekusiųjų – Lietuva, taip pat lažybų rinkose viena iš favoričių laikoma Suomija ir daug diskusijų sulaukęs Izraelis.

    Scenoje netrūko Eurovizijai būdingų elementų: ryškios choreografijos, pirotechnikos ir vizualinių sprendimų, išnaudojančių trijų minučių pasirodymo formatą iki maksimumo. Dalis pasirodymų rėmėsi aiškia „kabliuko“ strategija, kuri dažnai tampa lemiamu faktoriumi pusfinaliuose.

    Suomija kelialapį į finalą iškovojo su daina „Liekinheitin“, kurios pavadinimas į lietuvių kalbą dažniausiai verčiamas kaip Liepsnosvaidis. Kūrinys sujungė pop vokalą ir ryškų smuiko motyvą, o sceninis sprendimas akcentavo ugnies temą.

    Kartu į finalą taip pat pateko Graikija, Serbija, Moldova, Kroatija, Belgija, Lenkija ir Švedija. Pusfinalyje netikėtumu tapo Belgijos sėkmė, mat dalis prognozių šiai šaliai buvo mažiau palankios.

    Kas liko už borto?

    Po pirmojo pusfinalio iš konkurso pasitraukė Estija, Sakartvelas, Juodkalnija, Portugalija ir San Marinas. Nors vakaras turėjo svečių pasirodymų ir ryškių sceninių momentų, to nepakako, kad šios šalys surinktų pakankamai balsų.

    San Marino pasirodymas sulaukė papildomo dėmesio dėl svečio, muzikos gerbėjams gerai žinomo Boy George pasirodymo. Vis dėlto Eurovizijos pusfinaliuose vien „vardo“ efekto dažnai neužtenka, jei daina ir sceninis pateikimas neperžengia bendro vakaro triukšmo.

    Politinis fonas ir balsavimo pokyčiai

    2026 metais Eurovizija mini 70-ąjį konkursą, tačiau jubiliejus vyksta įtemptame fone. Europos transliuotojų sąjunga primena, kad konkursas formaliai yra nepolitinis, tačiau praktikoje Eurovizija dažnai atspindi platesnes Europos nuotaikas ir konfliktus.

    Šiemet konkursą temdo penkių šalių sprendimas nedalyvauti protestuojant prieš Izraelio įtraukimą. Skelbiama, kad dalis atlikėjų ir aktyvistų Eurovizijos savaitę planuoja demonstracijas, o tai organizatoriams kelia papildomų saugumo ir reputacijos iššūkių.

    Izraelio atstovas Noam Bettan, atlikęs baladę „Michelle“, arenoje sulaukė ir palaikymo, ir protesto šūksnių. Nepaisant prieštaringos atmosferos, jis buvo išrinktas tarp keliaujančiųjų į finalą.

    „Jie jau pasiekė ribą pagal tai, ką dabartinis formatas gali atlaikyti“, – sakė Kopenhagos universiteto žiniasklaidos tyrėjas Jonathan Hendrickx.

    Europos transliuotojų sąjunga, reaguodama į ankstesniais metais viešai aptartus įtarimus dėl koordinuoto balsavimo ir agresyvios rinkodaros, sugriežtino taisykles. Vienas iš pokyčių – sumažintas leistinų balsų skaičius vienam žmogui iki 10 ir sustiprintos apsaugos nuo įtartinos arba koordinuotos balsavimo veiklos.

    Antrasis pusfinalis vyks ketvirtadienį, po jo paaiškės likę finalininkai. Didžiojo penketo šalys Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Vokietija ir Italija finale dalyvauja automatiškai kaip vienos pagrindinių konkurso finansuotojų, o Austrija finale turi vietą ir kaip šeimininkė.

  • Druskininkų savivaldybės atstovės Ålanduose: kokias viešojo valdymo ir turizmo inovacijas parsivežė

    Druskininkų savivaldybės atstovės Ålanduose: kokias viešojo valdymo ir turizmo inovacijas parsivežė

    Įgyvendinant Druskininkų savivaldybės 2023–2025 metų strateginį veiklos planą, savivaldybės atstovės balandžio 27–30 dienomis dalyvavo studijų vizite Ålandų salose Suomijoje. Į vizitą vyko Dokumentų ir informacijos skyriaus vedėjo pavaduotoja Inga Gudavičienė ir Investicijų ir projektų valdymo skyriaus vyriausioji specialistė Violeta Meškauskaitė.

    Studijų vizitas surengtas vykdant projektą, orientuotą į Šiaurės šalių viešojo administravimo ir paslaugų kokybės inovacijų gerosios patirties perėmimą. Pagrindinis tikslas buvo stiprinti Šiaurės ir Baltijos šalių institucijų ryšius, keistis praktiniais sprendimais ir ieškoti idėjų, kurios realiai gerintų viešąsias paslaugas kurorte.

    Ko mokytasi Mariehamn savivaldybėje

    Vizito metu delegacija lankėsi Mariehamn savivaldybėje, kur aptarti vietos savivaldos organizavimo principai, sprendimų priėmimo procesai ir administravimo efektyvumo priemonės. Ypatingas dėmesys skirtas gyventojų įtraukimui, nes Šiaurės šalyse tai laikoma viena esminių paslaugų kokybės ir pasitikėjimo institucijomis prielaidų.

    Susitikimuose diskutuota ir apie mažesnėms savivaldybėms būdingus iššūkius, kai būtina išlaikyti paslaugų prieinamumą, tačiau resursai riboti. Aptarti praktiniai modeliai, kaip planuojant paslaugas remiamasi duomenimis, aiškiais rodikliais ir nuosekliu funkcijų paskirstymu.

    Turizmo strategija ir srautų stebėsena

    Susitikime su regionine turizmo organizacija „Visit Åland“ pristatyta Ålandų salų turizmo strategija, informavimo ir rinkodaros modeliai bei tvaraus turizmo sprendimai. Kalbėta apie tai, kaip kryptingai valdoma infrastruktūros apkrova, stebimi turistų srautai ir derinami vietos bendruomenės bei lankytojų poreikiai.

    Druskininkų savivaldybės atstovės pristatė kurorto sveikatinimo, kultūros ir aktyvaus poilsio pasiūlą, akcentuodamos Druskininkų patirtį pritraukiant lankytojus visais metų laikais. Savivaldybė tikisi, kad užmegzti ryšiai ateityje padės plėtoti tarpinstitucinį bendradarbiavimą ir didins Suomijos turistų susidomėjimą kurortu.

    Biblioteka kaip bendruomenės centras

    Vizito programoje numatytas apsilankymas modernioje Mariehamn miesto bibliotekoje, kur pristatytas daugiafunkcės viešosios erdvės veiklos modelis. Tokios bibliotekos Šiaurės šalyse dažnai veikia ne tik kaip knygų skolinimo vieta, bet ir kaip bendruomenės susitikimų, edukacijų, parodų bei kultūrinių renginių platforma.

    Pasak savivaldybės, ši patirtis vertinga planuojant, kaip viešosios erdvės gali prisidėti prie socialinės įtraukties, gyventojų aktyvumo ir paslaugų prieinamumo. Praktiniai pavyzdžiai rodo, kad investicijos į bendruomenines erdves padeda pasiekti platesnius tikslus nei vien infrastruktūros atnaujinimas.

    Druskininkų savivaldybė nurodo, kad vizito metu sukauptos įžvalgos bus naudojamos toliau tobulinant viešąjį valdymą, turizmo paslaugų organizavimą ir gyventojų įtraukimo priemones. Taip pat pabrėžiama, kad tarptautiniai kontaktai sudaro prielaidas naujoms bendroms iniciatyvoms ir projektams ateityje.

  • Suomiai dievina, lietuviai stebisi: sūri saldymedžio saldainiai užkariauja parduotuves

    Šiaurės Europoje tai klasika, o daugeliui lietuvių – netikėtas skonio šokas. Sūri saldymedžio lukrecija, dažniausiai vadinama salmiakki, jau dešimtmečius yra vienas atpažįstamiausių Suomijos skanėstų. Dabar šis saldžiai sūrus, kiek kartus skonis vis dažniau atsiranda ir mūsų parduotuvėse.

    Skirtumą lemia ne tik saldymedžio šaknis, bet ir priedas – amonio chloridas, kuris suteikia ryškų sūrumą ir savitą poskonį. Dėl to salmiakki daugeliui primena vaistinių žolelių aromatą, tačiau gerbėjai vertina būtent intensyvumą. Šiaurėje tai įprasta taip, kaip Lietuvoje karameliniai saldainiai ar šokoladiniai desertai.

    Kas iš tiesų yra salmiakki?

    Saldymedis Europos virtuvėje žinomas seniai, bet Skandinavijoje ir Suomijoje jis įgijo savitą kryptį. Sūri lukrecija dažniausiai gaminama kaip saldainiai, pastilės ar guminukai, tačiau skonis persikėlė ir į kitus produktus. Šiaurės šalyse galima rasti ledų, šokolado, kepinių ir net gėrimų su salmiakki natomis.

    Mėgstantiems aiškius skonius ši kombinacija atrodo logiška: saldumas, sūrumas ir lengvas kartumas sukuria stiprų kontrastą. Tačiau pirmą kartą paragavusieji neretai reaguoja skeptiškai, nes skonis nepanašus į įprastus saldumynus. Dalis vartotojų prie jo pripranta palaipsniui, ragaujant švelnesnes versijas.

    Kaip sūri lukrecija naudojama virtuvėje?

    Nors dažniausiai salmiakki valgoma kaip užkandis, šiuolaikinė gastronomija ją naudoja plačiau. Ji dera su kakava, vanile, karamele, taip pat su rūgštesniais vaisiais, pavyzdžiui, avietėmis ar vyšniomis. Dėl to sūri lukrecija vis dažniau pasirodo desertuose, kuriuose ieškoma netikėto skonio akcento.

    Namų virtuvėje ji kartais naudojama kaip prieskonis, kai norima pagilinti skonį mažu kiekiu. Sutarkuota ar ištirpinta nedidelė porcija gali pakeisti padažo ar kremo profilį, o kai kurie eksperimentuotojai ją naudoja ir marinatams. Tokiais atvejais svarbiausia saikas, nes per didelė dozė lengvai užgožia kitus ingredientus.

    Kodėl ji vis dažniau pasiekia Lietuvą?

    Pastaraisiais metais Lietuvoje pastebimai išaugo susidomėjimas pasaulio virtuvėmis ir ryškesniais skoniais. Populiarėja aštresni prieskoniai, fermentuoti produktai, netikėti saldumynų deriniai, todėl sūri lukrecija į šią bangą įsilieja natūraliai. Prieinamumą didina ir specializuotos maisto parduotuvės bei prekyba internetu.

    Norintiems pradėti pažintį su salmiakki, dažniausiai patariama rinktis švelnesnį variantą ir ragauti mažais kiekiais. Intensyvumas čia yra esmė, bet jis gali būti per stiprus, jei tikimasi įprasto saldainio skonio. Būtent dėl šios savybės sūri lukrecija vieniems tampa atradimu, o kitiems lieka vienkartiniu eksperimentu.

  • Suomių „KONE“ už 29,4 mlrd. eurų perka vokiečių TKE: kas laukia lifto rinkos?

    Suomių „KONE“ už 29,4 mlrd. eurų perka vokiečių TKE: kas laukia lifto rinkos?

    Didžiausias sandoris Suomijos istorijoje

    Suomijos liftų ir eskalatorių gamintoja „KONE“ balandžio 29 dieną pranešė sudariusi susitarimą įsigyti Vokietijos konkurentę TKE. Sandoris, apimantis akcijas ir grynuosius pinigus, TKE įvertina 29,4 mlrd. eurų.

    Suomijos žiniasklaida šį žingsnį vadina didžiausiu korporatyviniu įsigijimu šalies istorijoje. Galutiniam įsigijimo užbaigimui dar reikės reguliuotojų ir akcininkų pritarimo.

    Kuo ši jungtis tokia svarbi

    Įmonių teigimu, sujungta grupė būtų beveik dvigubai didesnė nei dabartinė „KONE“. Skelbiama, kad joje dirbtų daugiau nei 100 000 darbuotojų daugiau nei 100 šalių, o metinės pajamos siektų apie 20,5 mlrd. eurų.

    Naujos grupės būstinė turėtų likti Suomijoje, o jai vadovautų dabartinis „KONE“ vadovas Philippe’as Delorme’as. Bendrame pranešime pabrėžiama, kad įmonių geografinė aprėptis ir inovacijų platformos esą yra viena kitą papildančios.

    „Šis sandoris sujungia du išskirtinius pasaulinius verslus, kurių geografinė aprėptis ir inovacijos papildo viena kitą“, – teigiama bendrame įmonių pranešime.

    Pinigai, akcininkai ir planuojamos sinergijos

    TKE priklauso konsorciumui, kuriame yra privataus kapitalo fondai „Advent“ ir „Cinven“. Pagal paskelbtas sąlygas konsorciumas gautų 5 mlrd. eurų ir 270 mln. naujos „KONE“ akcijų, kurios įvertintos 15,2 mlrd. eurų.

    Po sandorio konsorciumas valdytų apie 33,8 proc. naujo subjekto akcijų. Įmonės taip pat skelbia tikinčios kasmet pasiekti apie 700 mln. eurų sinergijų, kurios būtų išreiškiamos papildomu pelnu arba kaštų mažinimu.

    „KONE“ pabrėžia, kad įsigijimas sustiprintų pozicijas Amerikoje ir leistų išplėsti pelningesnę priežiūros bei aptarnavimo sutarčių bazę. Tuo metu TKE tinklas Amerikoje papildytų „KONE“ stiprybę Azijoje, sudarydamas labiau subalansuotą pasaulinį pasiskirstymą.

    Šalys nurodo siekiančios išlaikyti stiprų investicinio lygio kredito reitingą ir generuoti tvirtus pinigų srautus. Sandorio užbaigimas, kaip teigiama, labiausiai tikėtinas 2027 metais.

  • Suomija laužo stereotipus: kodėl europiečiai masiškai atranda jos vasarą ir vidurnakčio saulę

    Suomija laužo stereotipus: kodėl europiečiai masiškai atranda jos vasarą ir vidurnakčio saulę

    Suomija daugeliui europiečių vis dar asocijuojasi su žiema, šiaurės pašvaistėmis ir sniegu. Tačiau birželio–rugpjūčio mėnesiais šalis kardinaliai pasikeičia: miškai sužaliuoja, ežerai atgyja, o šviesos tiek daug, kad šiaurėje naktis tarsi dingsta.

    Turizmo sektorius pastebi aiškią tendenciją: vis daugiau keliautojų Suomiją renkasi kaip vėsesnę alternatyvą karštėjančiai Pietų Europai. Prie to prisideda ir kryptingas šalies siekis mažinti sezoniškumą, kviečiant atvykti ne tik per Kalėdas.

    Nuo baltos iki žalios Suomijos

    Vasarą Suomijos stiprybė tampa gamta, užimanti didžiąją šalies dalį ir sudaranti pagrindą tvaresnio turizmo modeliui. Nacionaliniai parkai, pėsčiųjų takai ir miškų masyvai leidžia keliauti lėtesniu tempu, išvengiant perpildytų kurortų, su kuriais vis dažniau susiduria populiarios pietinės kryptys.

    Ši kryptis dera su platesnėmis Europos kelionių tendencijomis, kai auga vadinamojo vėsumos turizmo paklausa. Keliautojai dažniau ieško ne rekordinės kaitros, o komfortiškų orų, švaraus oro ir galimybių laiką leisti gamtoje.

    Vidurnakčio saulė ir 190 000 ežerų

    Vienas ryškiausių Suomijos vasaros simbolių yra vidurnakčio saulė, labiausiai matoma Laplandijoje. Kelias savaites šiaurėje šviesa išlieka iki paryčių, todėl atsiveria neįprastos patirtys: vakariniai žygiai, plaukimas baidarėmis ar pasivaikščiojimas prie ežero beveik kaip dieną.

    Neatsiejama vasaros dalis yra vanduo: šalyje skaičiuojama apie 190 000 ežerų, taip pat tūkstančiai salų ir ilga Baltijos jūros pakrantė. Tai reiškia itin platų pasirinkimą nuo maudynių švariuose telkiniuose ir pirties prie ežero iki kelionių po archipelagus.

    Helsinkis vasarą atsiveria jūrai

    Vasarą Helsinkis tampa lengvas ir atviras miestui būdingai pakrantei: suaktyvėja keltai į netolimas salas, daugėja lauko renginių, o miesto parkai ir krantinės prisipildo žmonių. Tokia atmosfera leidžia sostinę patirti kaip miesto atostogų kryptį, kuri neskuba ir nenuvargina.

    Kartu auga ir Suomijos gastronominis patrauklumas, ypač akcentuojant vietinius bei sezoninius produktus. Šalies virtuvėje svarbią vietą užima miško gėrybės, žuvis, vietinė duona ir sezoninės daržovės, o dalis restoranų ryškiai orientuojasi į tvarumą bei maisto švaistymo mažinimą.

    Suomijos vasara vis dažniau suvokiama kaip priešingybė triukšmingam, perpildytam turizmui: daugiau erdvės, daugiau tylos ir daugiau laiko gamtoje. Būtent tai, kartu su patikima infrastruktūra ir komfortiškesne temperatūra, tampa argumentais, kodėl keliautojai šią šalį įtraukia į vasaros planus.

  • Suomija įjungė ličio kasyklą: pirmasis Europoje pilnas ciklas, bet priklausomybė dar nepanaikinta

    Suomija įjungė ličio kasyklą: pirmasis Europoje pilnas ciklas, bet priklausomybė dar nepanaikinta

    Vakarų Suomijoje, Kaustinene, pradėjo veikti Syväjärvi ličio kasykla, o kartu su rūdos sodrinimo ir rafinavimo grandimis tai laikoma vienintele tokio tipo integruota investicija Europoje. Projektas siejamas su Europos pastangomis užsitikrinti daugiau baterijoms reikalingų žaliavų ir mažinti priklausomybę nuo importo.

    Kasybos darbai jau vyksta, o gamybinė infrastruktūra ruošiama darbui didesniu mastu. Rūda iš Syväjärvi telkinio keliauja į sodrinimo įrenginius Päivänevoje, o galutinis perdirbimas vykdomas „Keliber“ gamykloje Kokoloje, viskas sutelkta maždaug 43 kilometrų spinduliu.

    Numatoma, kad Suomijoje kasmet bus pagaminama apie 15 000 tonų ličio hidroksido, tai atitinka maždaug 2 500 tonų gryno ličio. Šios apimtys bus skirtos įvairiose Europos šalyse veikiančioms baterijų ir kitoms pramonės įmonėms, tačiau ekspertai pabrėžia, kad vien šio kiekio nepakaks.

    „Didiname nepriklausomybę nuo importo, pavyzdžiui, iš Azijos šalių ir Australijos“, – sakė projekto operacinės veiklos vadovas Hannu Hautala.

    Suomijos geologijos tarnybos specialistai vertina, kad planuojama produkcija sudarytų apie 10 proc. Europos poreikio, todėl importas dar ilgai išliks svarbus. Šis faktas atspindi platesnę ES situaciją: baterijų sektoriui sparčiai augant, žaliavų tiekimas tampa kritiškai svarbus ne tik elektromobiliams, bet ir energijos kaupimo sistemoms.

    Rafinerijoje jau pradėti technologiniai bandymai, įskaitant testus su vandeniu, o pirmosios komercinės produkcijos partijos gali būti paruoštos metų pabaigoje, jei visi etapai vyks pagal planą. Galutinis produktas – baterijoms tinkamas ličio hidroksidas – bus paruošiamas transportuoti pramoninėmis pakuotėmis.

    Telkiniai Kaustinene buvo identifikuoti dar XX amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigoje, o dabar vystoma teritorija apima daugiau kaip 500 kvadratinių kilometrų. Be pagrindinės vietos, regione numatytos ir papildomos kasybos aikštelės, kurios ilgainiui turėtų padidinti bendrą išgavimą.

    Projektą kontroliuoja Pietų Afrikos kasybos grupė „Sibanye-Stillwater“, kuri į jį įsitraukė 2021 metais. Kiti akcininkai yra Suomijos valstybinė Finnish Minerals Group ir dalis Suomijos investuotojų, o finansinį palaikymą yra suteikęs Europos investicijų bankas.

    Planuojama, kad kasybos ir perdirbimo kompleksas pilną pajėgumą pasieks maždaug per dvejus metus. Nors tai svarbus žingsnis Europos pramonei, analitikai pabrėžia, kad siekiant didesnio savarankiškumo reikės ir kitų projektų, taip pat aktyvesnio perdirbimo bei alternatyvių baterijų chemijų plėtros, kur vis dažniau taikomas ir dirbtinis intelektas procesų optimizavimui.

  • Suomija startavo su visa ličio grandine: nuo kasyklos iki perdirbimo per 43 km spindulį

    Suomija startavo su visa ličio grandine: nuo kasyklos iki perdirbimo per 43 km spindulį

    Suomija tapo pirmąja Europos šalimi, kurioje pradėjo veikti visa ličio gamybos grandinė – nuo rūdos gavybos iki baterijų pramonei tinkamo produkto perdirbimo. Tai balandžio 28 dieną patvirtino Suomijos geologijos tarnyba, o projektas siejamas su ES siekiu mažinti kritinių žaliavų priklausomybę nuo importo.

    Syväjärvi atviro tipo kasykla Kaustinene išgaus žaliavą, kuri vėliau bus paversta baterijų klasei tinkamu ličio hidroksidu. Ši medžiaga laikoma vienu svarbiausių komponentų elektromobilių ir kitos šiuolaikinės elektronikos akumuliatoriams.

    Ličio tiekimo grandinė Europoje

    Projekto operatorė „Keliber Oy“ teigia, kad veikla padės mažinti Europos priklausomybę nuo ličio žaliavos ir cheminių junginių tiekimo iš Azijos bei Australijos. Tokia kryptis dera su ES kritinių žaliavų politika, kuria siekiama didesnio tiekimo saugumo ir vietinės perdirbimo pramonės augimo.

    „Tai didina nepriklausomybę nuo importo iš, pavyzdžiui, Azijos šalių ir Australijos“, – sakė „Keliber Oy“ vadovas Hannu Hautala.

    Planuojama, kad kasykla ir perdirbimo pajėgumai pilną operacinį pajėgumą pasieks per maždaug dvejus metus. Rūda vilkikais bus gabenama į netoliese esančią koncentravimo gamyklą, o vėliau – į perdirbimo įmonę, kur bus gaminamas ličio hidroksidas.

    Investicijos ir europinis poreikis

    Projektas vertinamas 783 mln. eurų ir laikomas strateginiu dėl to, kad vienoje šalyje sujungiami visi pagrindiniai etapai: kasyba, koncentravimas ir rafinavimas. Kontrolinį 80 proc. akcijų paketą valdo Pietų Afrikos kasybos grupė Sibanye-Stillwater, dar 20 proc. priklauso Suomijos valstybinei „Finnish Minerals Group“.

    Prie finansavimo prisideda ir Europos investicijų bankas, suteikęs 150 mln. eurų paskolą. Sibanye-Stillwater vadovas Neal Froneman pabrėžė, kad objektas nėra didelis, tačiau svarbus strategiškai ir technologiškai, nes tai vienas pirmųjų tokio pobūdžio grupės projektų Europoje.

    Numatoma, kad perdirbimo gamykla, įsibėgėjusi iki projektinio pajėgumo, per metus pagamins apie 15 000 tonų baterijų klasės ličio hidroksido. Skaičiuojama, kad tai sudarytų maždaug 10 proc. dabartinio Europos poreikio, todėl importas išliks reikšmingas, ypač turint omenyje pasaulinėje grandinėje dominuojančią Kiniją.

    Vietos bendruomenės reakcija

    Kaustinene, kuriame gyvena kiek daugiau nei 4 000 žmonių, nuomonės dėl projekto išsiskiria. Vieni akcentuoja darbo vietas ir ekonominį impulsą regionui, kiti kelia klausimus dėl poveikio aplinkai ir ilgalaikių kasybos pasekmių.

    „Iš užimtumo perspektyvos tai buvo teigiama, bet žmonės, žinoma, nerimauja dėl poveikio aplinkai“, – sakė Kaustinene dirbanti muzikos mokytoja Pilvi Järvelä.

    „Keliber Oy“ nurodo, kad veikla turėtų sukurti apie 300 darbo vietų. Tuo metu perdirbimo gamykloje jau atlikti bandomieji bandymai su vandeniu, o pirmosios produkcijos pakuotės, jei planai nesikeis, galėtų būti paruoštos metų pabaigoje.

    Suomijos projektas išsiskiria ir logistika: visa grandinė sutelkiama palyginti mažoje teritorijoje – apie 43 kilometrų spinduliu. Nors ličio išteklių turi ir tokios šalys kaip Portugalija ar Čekija, Suomija pirmoji Europoje praktiškai sujungė gavybą ir rafinavimą į vieną veikiančią sistemą.