CP v2

Tag: Šv. Florijono diena

  • Šv. Florijono diena Kėdainiuose: ugniagesiams įteikti apdovanojimai, prisiekė penki naujokai

    Šv. Florijono diena Kėdainiuose: ugniagesiams įteikti apdovanojimai, prisiekė penki naujokai

    Kėdainiuose iškilmingai paminėta Šv. Florijono, laikomo ugniagesių globėju, diena. Šia proga Kėdainių šv. Juozapo bažnyčioje aukotos šv. Mišios, kuriose dalyvavo ugniagesiai, jų artimieji ir bendruomenės nariai.

    Renginyje pabrėžta, kad ugniagesių darbas apima ne tik gaisrų gesinimą, bet ir gelbėjimo darbus eismo įvykiuose, pagalbą per audras, potvynius ar kitas ekstremalias situacijas. Šv. Florijono diena kasmet tampa proga viešai padėkoti už tarnybą ir priminti, kokia svarbi yra parengtis bei prevencija.

    Padėkos už dešimtmečius tarnybos

    Ugniagesius pasveikino Kėdainių rajono savivaldybės meras Valentinas Tamulis, dėkodamas už drąsą ir kasdienį darbą saugant gyventojų gyvybes bei turtą. Šventės metu pagerbti ilgamečiai tarnybos darbuotojai, kurių profesinė patirtis, pasak organizatorių, yra vienas svarbiausių komandinio darbo ramsčių.

    Apdovanojimai įteikti Kėdainių rajono savivaldybės priešgaisrinėje tarnyboje dirbantiems ugniagesiams: skyrininkui Vytautui Berankiui, ugniagesiams Žydrūnui Dabašinskui, Viliui Steberiokui, Virginijui Černiauskui, Algiui Vaišučiu, skyrininkams Vilmantui Strikuliui ir Rimgaudui Čeponiui. Daugelyje padėkų akcentuoti daugiau nei trys dešimtmečiai tarnybos ir nuolatinis pasirengimas budėjimams.

    Įvertinta ir gelbėtojų komanda

    Kėdainių priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje apdovanoti pamainos vadai Viktoras Adomavičius, Arūnas Daukša, taip pat skyrininkas Aivaras Pupkevičius, vyresnieji ugniagesiai gelbėtojai Nerijus Jablonskis ir Kęstutis Brazauskas, ugniagesys gelbėtojas Darius Kaupas bei administratorė Roma Raščiauskienė.

    Pabrėžta, kad ugniagesių gelbėtojų darbe itin svarbus ne tik reagavimo greitis, bet ir saugus veiksmų planavimas, technikos parengtis bei komandos tarpusavio pasitikėjimas. Tokie minėjimai, kaip Šv. Florijono diena, leidžia visuomenei geriau suprasti, kiek daug kasdienės rutinos sudaro treniruotės, budėjimai ir prevencinė veikla.

    Penki jauni ugniagesiai davė priesaiką

    Šventės metu ugniagesiams taip pat įteikti Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento padėkos raštai bei apdovanojimai, skirti už nepriekaištingą tarnybą ir nuopelnus bendruomenės saugumui. Ugniagesius sveikino ir socialiniai partneriai.

    Minėjimo pabaigoje penki jauni ugniagesiai prisiekė tarnauti Lietuvai ir jos žmonėms. Organizatoriai akcentavo, kad naujų darbuotojų pritraukimas ir parengimas tampa vis svarbesnis, nes nuo to priklauso budinčių pajėgų tęstinumas ir gebėjimas laiku suteikti pagalbą gyventojams.

    Šv. Florijono diena Kėdainiuose tapo ne tik profesine švente, bet ir bendruomeniška padėka tiems, kurie dažnai pirmieji atvyksta į nelaimės vietą. Ugniagesių darbas čia įvardytas kaip tarnystė, kuri kasdien matuojama ne žodžiais, o realiais veiksmais ir atsakomybe.

  • Šv. Florijono dieną meras Darius Jasaitis: ugniagesių tarnystė kasdien kuria saugesnę Neringą

    Šv. Florijono dieną meras Darius Jasaitis: ugniagesių tarnystė kasdien kuria saugesnę Neringą

    Šventojo Florijono dienos proga Neringos savivaldybės meras Darius Jasaitis kreipėsi į ugniagesius, dėkodamas už jų kasdienę tarnystę ir pasirengimą padėti bet kurią akimirką. Pasak mero, ugniagesių darbas yra viena svarbiausių viešojo saugumo grandžių, nuo kurios tiesiogiai priklauso gyventojų ramybė ir pasitikėjimas pagalbos sistema.

    Sveikinime pabrėžta, kad ugniagesių darbas reikalauja ne tik profesinių įgūdžių ir fizinės ištvermės, bet ir greitų sprendimų, drąsos bei atsakomybės veikti pavojingomis sąlygomis. Tokia tarnyba apima ne vien gaisrų gesinimą, bet ir reagavimą į avarijas, ekstremalias situacijas bei incidentus, kai būtina skubi pagalba žmonėms.

    Padėka už pasirengimą ir budrumą

    D. Jasaitis akcentavo ugniagesių budrumą ir pasiryžimą dirbti sudėtingiausiomis aplinkybėmis, kai sprendimai priimami per minutes, o rizika yra nuolatinė. Jo teigimu, būtent nuoseklus pasirengimas ir komandinis darbas leidžia užtikrinti, kad pagalba gyventojus pasiektų laiku.

    „Jūsų kasdienis darbas reikalauja ne tik profesionalumo ir fizinės ištvermės, bet ir ypatingos atsakomybės, drąsos bei pasiryžimo veikti sudėtingiausiomis aplinkybėmis“, – sakė Darius Jasaitis.

    Linkėjimai saugių budėjimų

    Sveikinime meras dėkojo už atsidavimą ir pabrėžė, kad ugniagesių darbas prisideda prie saugesnės Neringos kūrimo. Anot jo, bendruomenės pasitikėjimas stiprėja tada, kai žmonės žino, jog prireikus pagalba bus suteikta operatyviai ir profesionaliai.

    Baigdamas kreipimąsi D. Jasaitis ugniagesiams linkėjo stiprybės, ištvermės, saugių budėjimų ir kuo ramesnių dienų. Šventojo Florijono diena tradiciškai minima kaip proga padėkoti ugniagesiams gelbėtojams už jų atliekamą tarnybą ir priminti jos reikšmę visuomenės saugumui.

  • Šv. Florijono diena Palangoje: meras Šarūnas Vaitkus dėkoja ugniagesiams už kasdienę drąsą

    Šv. Florijono dienos proga Palangos miesto meras Šarūnas Vaitkus kreipėsi į ugniagesius gelbėtojus, pabrėždamas jų kasdienį ryžtą, drąsą ir pasiaukojimą. Pasak mero, būtent ugniagesiai dažnai pirmieji atsiduria įvykių vietoje, kai nelaimė ištinka netikėtai ir kiekviena minutė tampa lemiama.

    Sveikinime akcentuojama, kad ugniagesių darbas apima kur kas daugiau nei gaisrų gesinimą. Jie skuba į pagalbą eismo įvykiuose, gelbėja žmones ekstremalių situacijų metu, talkina likviduojant audrų padarinius ir padeda užtikrinti bendruomenės saugumą kasdienėse, iš pirmo žvilgsnio nematomose situacijose.

    Padėka už tarnystę bendruomenei

    „Kiekvieną dieną jūs rodote nepaprastą drąsą, pasiaukojimą ir meilę savo darbui, saugodami mus ir mūsų artimuosius“, – sakė Šarūnas Vaitkus.

    Mero teigimu, ugniagesių stiprybė ir profesionalumas suteikia gyventojams ramybės jausmą, nes žinojimas, kad pagalba atvyks laiku, yra viena svarbiausių visuomenės pasitikėjimo prielaidų. Jis taip pat dėkojo už tai, kad ugniagesių tarnyba primena apie gyvenimo trapumą ir skatina branginti kiekvieną akimirką.

    Linkėjimai profesinės šventės proga

    Visų palangiškių vardu meras pasveikino ugniagesius su profesine švente ir palinkėjo, kad kasdienėje tarnyboje nepritrūktų stiprybės, kantrybės ir ryžto. Anot jo, ne mažiau svarbi ir visuomenės pagarba bei pasitikėjimas, kurie tampa moraline atrama sudėtingose situacijose.

    Sveikinimą meras užbaigė palinkėjimu būti sveikiems, saugiems ir laimingiems, pabrėždamas artimųjų palaikymo svarbą. Sveikinimas perduotas Palangos miesto savivaldybės tarybos ir administracijos vardu.

  • Pagėgių meras sveikina Šv. Florijono dieną: ką ši data reiškia ugniagesiams ir bendruomenei

    Pagėgių savivaldybė paskelbė mero sveikinimą Šv. Florijono dienos proga. Ši minima gegužės 4 dieną ir tradiciškai siejama su ugniagesiais gelbėtojais, jų tarnyba bei visuomenės pagarba žmonėms, kurie pirmieji vyksta į nelaimes.

    Šv. Florijonas katalikiškoje tradicijoje laikomas ugniagesių globėju, o jo vardu Lietuvoje neretai rengiami profesiniai minėjimai, padėkos ceremonijos ir bendruomenės renginiai. Daugelyje savivaldybių ši proga tampa priminimu apie prevenciją ir saugų elgesį namuose.

    Kam skirta Šv. Florijono diena?

    Šv. Florijono diena pirmiausia skirta ugniagesiams gelbėtojams, tačiau jos prasmė platesnė: tai padėka visiems, kurie prisideda prie žmonių saugumo, gelbėjimo darbų ir nelaimių prevencijos. Tarp jų dažnai minimi ir savanoriai, bendruomenių nariai, įstaigų darbuotojai, kurie padeda ekstremalių situacijų metu.

    Lietuvoje ugniagesių darbas apima ne tik gaisrų gesinimą, bet ir pagalbą eismo įvykiuose, gelbėjimą vandenyje, reagavimą į audrų padarinius bei kitas situacijas, kai reikalingas greitas ir koordinuotas veikimas. Dėl to tokios minėjimo dienos tampa proga atkreipti dėmesį į tarnybos pasirengimą ir visuomenės atsakomybę.

    Ką akcentuoja savivaldybės sveikinimai?

    Savivaldybių vadovų sveikinimuose per Šv. Florijono dieną paprastai pabrėžiama ugniagesių drąsa, profesionalumas ir pasiaukojimas. Taip pat dažnai primenama, kad saugumas prasideda nuo kasdienių sprendimų: dūmų detektorių įrengimo, atsargaus elgesio su ugnimi, atsakingo šildymo įrenginių naudojimo.

    Tokie sveikinimai atlieka ir bendruomeninę funkciją, nes primena, kad ekstremaliose situacijose svarbus ne tik tarnybų darbas, bet ir gyventojų pasirengimas. Praktikoje tai reiškia aiškias evakuacijos taisykles šeimoje, žinojimą, kaip iškviesti pagalbą, ir gebėjimą laiku pastebėti rizikas.

    Šv. Florijono dienos proga Pagėgių mero sveikinimas tampa simboliniu gestu, kuriuo savivaldybė išreiškia pagarbą ugniagesiams ir kartu kviečia gyventojus prisidėti prie saugesnės aplinkos kūrimo. Daugeliui bendruomenių tai ir priminimas, kad reali pagalba prasideda nuo prevencijos.

  • Šv. Florijono dieną meras padėkojo ugniagesiams: akcentavo jų misiją ir bendruomenės saugumą

    Šv. Florijono, laikomo ugniagesių globėju, dienos proga Molėtų rajono savivaldybės meras Saulius Jauneika pasveikino ugniagesius gelbėtojus ir pabrėžė jų profesijos svarbą. Pasak jo, tai ne tik darbas, bet ir atsakomybės, drąsos bei pasiryžimo reikalaujanti misija.

    Sveikinime išskirta, kad ugniagesių tarnybos prasmė labiausiai atsiskleidžia kritinėmis akimirkomis, kai žmonėms skubiai reikia pagalbos. Tokiais momentais sprendimus tenka priimti greitai, o veikti sudėtingomis ir pavojingomis sąlygomis.

    Akcentavo pasiaukojimą ir pasitikėjimą

    Meras dėkojo ugniagesiams už kasdienį pasiaukojimą, tvirtą pareigos jausmą ir drąsą dirbant ten, kur rizika yra reali. Jo teigimu, ugniagesių darbas tiesiogiai stiprina visuomenės saugumą ir kuria pasitikėjimą tarnybomis.

    Sveikinime taip pat pabrėžta, kad bendruomenė ugniagesių darbą dažniausiai pamato tik nelaimės metu, tačiau pasirengimas jai vyksta nuolat. Tam reikalingi mokymai, disciplina ir komandinis susitelkimas, kad pagalba pasiektų žmones laiku.

    Palinkėjo saugių budėjimų

    Baigdamas sveikinimą meras linkėjo ugniagesiams tvirtos sveikatos, ištvermės ir vidinės stiprybės. Taip pat išsakė viltį, kad kiekviena tarnybos diena būtų saugi, o jų pastangos būtų deramai įvertintos.

    Šv. Florijono diena daugelyje Lietuvos savivaldybių minima kaip proga padėkoti ugniagesiams gelbėtojams ir priminti visuomenei apie prevencijos svarbą. Tokios progos skatina atkreipti dėmesį į saugų elgesį namuose, gamtoje ir darbe, kad nelaimių būtų kuo mažiau.

  • Šv. Florijono diena Prienuose: meras dėkoja ugniagesiams ir primena, kodėl jų darbas svarbus visiems

    Šv. Florijono diena Prienuose: meras dėkoja ugniagesiams ir primena, kodėl jų darbas svarbus visiems

    Šv. Florijono dieną, kuri Lietuvoje tradiciškai siejama su ugniagesių globėjo minėjimu, Prienų rajone skiriamas dėmesys priešgaisrinės tarnybos žmonėms. Savivaldybės meras sveikinime akcentuoja ugniagesių gelbėtojų tarnybos prasmę ir kasdienę riziką, kuri dažnai lieka už kadro.

    Nors savivaldybės pranešime pateiktas tik vizualinis įrašas, tokios progos paprastai tampa momentu viešai padėkoti tarnyboms, kurios reaguoja ne tik į gaisrus. Praktikoje ugniagesių darbas apima eismo įvykius, pagalbą žmonėms ekstremalių oro reiškinių metu, gelbėjimo darbus vandenyje ir kitas situacijas, kai svarbios minutės.

    Ne tik gaisrai, bet ir gelbėjimas

    Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas nuolat pabrėžia, kad gyventojų saugumas prasideda nuo prevencijos: dūmų detektorių, tvarkingos elektros instaliacijos, atsargaus elgesio su ugnimi. Šv. Florijono dienos minėjimas dažnai siejamas ir su šia žinute, nes didelė dalis nelaimių kyla buityje.

    Pastaraisiais metais ugniagesiams vis dažniau tenka reaguoti ir į klimato sąlygų sukeliamas grėsmes: audras, stiprius vėjus, užtvindytas teritorijas, išvirtusius medžius. Tokie iškvietimai ypač parodo tarnybų pasirengimo svarbą ir tai, kad gelbėjimo darbai vyksta visus metus, nepriklausomai nuo švenčių ar savaitgalių.

    Ką primena Šv. Florijono diena?

    Ši diena ugniagesių bendruomenei yra ir simbolinė, ir praktiška: tai proga sustoti, įvertinti tarnybos žmonių pastangas, pagerbti žuvusiųjų atminimą bei priminti visuomenei apie atsakomybę už savo ir artimųjų saugumą. Savivaldybių vadovų sveikinimai dažnai tampa tiltu tarp institucijų ir gyventojų, skatinančiu pasitikėjimą tarnybomis.

    Prienų rajono savivaldybės mero sveikinimas atspindi būtent šią kryptį: pagarba tarnybai, dėkingumas už budėjimus ir reali žinutė, kad ugniagesių gelbėtojų darbas yra vienas svarbiausių bendruomenės saugumo ramsčių.

  • Šv. Florijono diena: ugniagesiams – padėka už tarnybą ir priminimas, ko dažniausiai neprisiruošiame

    Gegužės 4 dieną minima šv. Florijono, ugniagesių globėjo, diena. Tai proga padėkoti žmonėms, kurie į iškvietimus vyksta tada, kai kiti skuba kuo greičiau pasitraukti iš pavojaus.

    Ugniagesių darbas seniai neapsiriboja vien gaisrais: jie padeda eismo įvykiuose, gelbsti žmones iš uždūmintų patalpų, atlieka gelbėjimo darbus vandenyje, reaguoja į cheminius incidentus ir audrų padarinius. Būtent todėl ši diena daugeliui tarnybų tampa ir profesiniu, ir visuomeniniu akcentu.

    Sveikinimas ir pagarba tarnybai

    Šv. Florijono dieną įprastai skiriami padėkos žodžiai pareigūnams, savanoriams, dispečeriams ir visiems, kurie prisideda prie gelbėjimo grandinės. Visuomenei tai priminimas, kad už kiekvieno sėkmingo iškvietimo yra nuolatinis pasirengimas, mokymai ir darbas rizikos sąlygomis.

    Ši profesija reikalauja ne tik fizinės ištvermės, bet ir psichologinio atsparumo, gebėjimo greitai priimti sprendimus bei dirbti komandoje. Neretai būtent pirmosios minutės atvykus į įvykio vietą lemia, ar pavyks išgelbėti gyvybes ir sustabdyti nuostolius.

    Primena ir apie namų saugumą

    Minėjimas dažnai paskatina prisiminti ir tai, ką atidėliojame kasdienybėje: dūmų detektoriaus būklę, gesintuvo tinkamumą, aiškų evakuacijos kelią, saugų elektros prietaisų naudojimą. Tokios smulkmenos kritinėje situacijoje tampa esminės.

    Praktikoje daugiausia problemų kelia užgriozdintos laiptinės, užrakintos ar sunkiai atidaromos evakuacinės durys, taip pat neprižiūrėti šildymo įrenginiai. Ugniagesiai nuolat pabrėžia, kad prevencija ir laiku atlikti patikrinimai dažnai yra paprasčiausias būdas išvengti nelaimių.

    Ką ši diena reiškia bendruomenėms

    Šv. Florijono vardas glaudžiai siejamas su ugniagesių tradicijomis daugelyje Europos šalių, o Lietuvoje ši data taip pat minima kaip profesinės bendrystės ir visuomenės dėkingumo ženklas. Kai kur rengiami susitikimai su bendruomenėmis, atvirų durų veiklos ar edukacijos apie gaisrinę saugą.

    Šiandienos kontekste ugniagesių pasirengimas vis dažniau siejamas ir su klimato kaitos atnešamais iššūkiais: intensyvesnėmis audromis, karščio bangomis, didesne gaisrų rizika sausros metu. Tai reiškia, kad tarnyboms tenka adaptuotis, o visuomenei dar labiau svarbu laikytis saugumo rekomendacijų.

    Šv. Florijono dieną verta ne tik pasveikinti ugniagesius, bet ir padaryti vieną konkretų žingsnį namuose ar darbe: patikrinti dūmų detektorių, atlaisvinti evakuacijos kelią ar susitarti šeimoje, ką daryti nelaimės atveju.

  • Ugniagesio metraštis nuo arklių iki PMG-19: kaip Mielagėnuose keitėsi gaisrų gesinimas

    Ugniagesio metraštis nuo arklių iki PMG-19: kaip Mielagėnuose keitėsi gaisrų gesinimas


    Ugniagesių dienai

    Ugniagesio metraštis: ugnis, laikas, žmonės

    Trisdešimt devyneri metai, vienas mėnuo ir aštuoniolika dienų – tiek esu išdirbęs priešgaisriniame darbe. Taigi, turiu ką prisiminti. Viskas prasidėjo 1965‑aisiais. Vidurvasary, gražią saulėtą dieną, buvau iškviestas į gaisrą. Kas degė neprisimenu. Sugrįžęs į garažą išploviau mašiną, pastačiau ją saulėje džiūti. Žinoma, po gaisro ir pats save džiovinau, tvarkiau mašiną.

    Besitvarkant, pasiremdamas lazdele, atpėdino pagyvenęs vyriškis. Nebuvom su juo pažįstami, bet aš jį žinojau. Jis vietinis, tarp žmonių turėjo autoritetą. Jo bendraamžiai retas kuris buvo raštingas, o jis mokėjo skaityti ir rašyti, buvo apsiskaitęs, galėjo palaikyti pokalbį su išsilavinusiais žmonėmis. Turėjo ir keistą įprotį – mėgdavo kalbėti pats su savimi. Gal ir gerai: su savimi nesusibarsi, nieko neužgausi.

    Taigi, tas vyriškis vaikštinėja aplink gaisrinę mašiną, vis pačiupinėdamas tai švirkštą, tai kopėčias. Su įdomumu apžiūrėjo kabinos vidų ir vis šnekučiavosi su savimi. Man jis nieko nepasakė, žinoma, ir aš tylėjau. Neišdrįsau prakalbint protingesnio, vyresnio žmogaus.

    Dar pastovėjęs kelias minutes šmėstelėjo ranka ir tarė:

    – Va, kai mes į gaisrą važiuodavom su dviem arkliais, tai žemė drebėdavo… 

    Perdėjęs lazdelę į kitą ranką ir toliau šnekučiuodamasis pats su savimi, nupėdino namų link.

    Dabar, kai pagalvoju, kad buvau jaunas ir …! Kodėl  neužkalbinau to įdomaus žmogaus?

    Pasirodo, kad prieš karą, kai Mielagėnai priklausė Lenkijai, miestelyje buvo gaisrinė. Nežinau, kaip ji vadinosi – punktu ar dalimi? Nesvarbu, svarbu, kad buvo. Mašinų, žinoma, dar nebuvo. Priešgaisrinį vežimą su visa įranga tempdavo du arkliai. Pats vežimas buvo medinis, gal kiek stipriau apkaustytas metalu nei paprasti ūkininkų vežimai.

    Kur jis buvo laikomas – nežinau, bet greičiausiai turėjo būti patalpa ir vežimui, ir arkliams. Žiemą buvo gerai – arkliai vietoj. Vasara blogiau – dieną naktį jie ganydavosi laukuose. Tas laukas, bijau sumeluot, gal ne už kilometro, bet ne arti. Kilus gaisrui, kažkuris iš ugniagesių bėgdavo parsivesti arklių. Arkliai parvesti, bet komandos dar nėra. Visi ugniagesiai turėjo savo ūkius: dirbo laukuose, arė, šienavo. Juos sukviesti skambindavo bažnyčios varpais. Be to, buvo ir dar vienas įtaisas – panašus į dabar naudojamą automobilio pompą padangoms pūsti. Prie jos pritvirtintas švilpukas. Pumpuojant orą, tas švilpukas garsiai švilpdavo – taip komanda gaudavo žinią apie kilusį gaisrą. Ir tada – arkliai jau parvesti, pakinkyti, ugniagesiai susirinkę. Susėda visi į vežimą ir leidžiasi žemę drebinti. 

    Nežinau, kuriais metais, bet toli prieš karą, Erzvėto kaime kilo gaisras. Pastatai prie pastato, stogai šiaudiniai – užsiliepsnojo visas kaimas. Atstumas iki gaisro gal koks dešimt kilometrų. Nieko nepadarysi, reikia važiuoti – drebint žemę. Kol nudrebino iki gaisro, sudužo medinė cisterna. Vyresni žmonės dar ilgai su pasididžiavimu kalbėdavo, kad vietoj sudužusios, net iš Varšuvos atsiuntė naują, irgi medinę.

    Tai va, tas įdomus vyriškis su lazdele ir kalbantis pats su savimi ir buvo tų gaisrininkų vadas. Būtų daug papasakojęs, Bet, kaip ir sakiau, buvau jaunas ir …! Nepakalbinau.

    Po karo, kiek prisimenu, kaimuose nebuvo jokios priešgaisrinės technikos. Prie daugelio namų ant sienos kabėjo prikaltas skardos gabalas su priminimu, kad vykdamas į gaisrą, pasiimtų kibirą, kirvį, kablį. Dar po kaimus vaikščiojo tikrindami kaminų būklę. Tai buvo vienintelis priešgaisrinis darbas. Reikalai pajudėjo, kai žmonės buvo suvaryti į kolchozus (kolūkius). Tada į kiekvieną kolchozą atvežė ir rankinę priešgaisrinę pompą. Pagal šiuolaikinę techniką, ji atrodė daugiau nei juokinga. Jai aptarnauti reikėjo penkių stiprių vyrų. Šiaip ar taip, tai jau buvo technika. Keturi vyrai pompuodavo, vienas buvo prie švirkšto. 

    Vaikystėje šią techniką teko matyti gaisre. Buvo žiema. Degė pilnas prikrautas javų klojimas. Naktis. Telefonų nėra. Žmonės ilsisi, nieko nemato. Subėgo keli kaimynai, bet buvo bejėgiai. Tik stebėjo gaisrą ir tiek. Už miško, už trijų ar keturių kilometrų, buvo kitas kaimas. Ten gyvenantys pastebėjo ugnį, sukėlė kaimynus. Turėjo rankinę pompą – pasikinkė arklį, į vežimą įsidėjo pompą ir per mišką leidosi į pagalbą. Kolchozo arkliai silpni – žemė nuo jų nedrebėjo. Kol atskubėjo į vietą, gaisras jau ėjo į pabaigą. Netoli gaisro buvo ūkininko kūdra. Pasistatė jie pompą prie kūdros, ištiesė žarną linija ir laukiam kas bus. Ogi nieko nebuvo. Vyrai spaudė spaudė, bet pompa anė krust! O žmonės laukia, kada iš švirkšto pasirodys vanduo? Jo kaip nėra, taip nėra. Prisiminė vyrai, kad nuo vasaros pompa nebuvo naudojama, o dabar, užsilikęs vanduo, viduje per žiemą užšalo. Čia nebėda. Atitempė užšalusią pompą prie gaisro ir atšildė. Gerai, kad gaisras buvo nepasibaigęs. Kaip buvo, taip buvo, bet paskutines gaisro žarijas užgesino pompos pagalba. 

    Priešgaisrinė apsauga pamažu tobulėjo. Kolūkiuose atsirado motopompos – jau rimta technika. Lengvos, nedidelės, pora vyrų galėjo panešti. Jei šalia gaisro būdavo vandens, bet neprivažiuodavo mašina, tokia pompa labai gelbėdavo. Tada priešgaisrinės mašinos važiuodavo iš toliau atsivežti vandens, o motopompa be pertraukos pompuodavo vandenį. Tik gaila, kad taip retai būdavo. Paprastai kolchozuos ja plaudavo ūkio techniką, paskiau numesdavo ir pamiršdavo iki kito karto… išimtis buvo Dietkauščiznoj. Čia gyveno vyras vardu Liuteris – pavardės neprisimenu. Jam buvo patikėta motopompos priežiūra. Žmogelis buvo sąžiningas – technika visada buvo paruošta darbui. Netoliese kilus gaisrui, greitai kinkydavo arkliuką į ienas ir drebindavo žemę, su motopompa daug padėdavo gaisre.

    Vyresni dar ir dabar prisimena 1959 m. balandžio 29 d. kilusį gaisrą Krikonių kaime. Užsidegė gyvenamasis namas. Tą dieną pūtė stiprus vėjas, namai ir ūkiniai pastatai buvo sustatyti arti vienas kito, stogai šiaudiniai. Ugnis išplito žaibiškai – akimirksniu jau degė 24 namai ir 23 ūkiniai pastatai. Vidudienyje kaime beveik nebuvo vyrų – visi dirbo. Siaubingą vaizdą ir niekaip negalėdamos išgelbėti kaimo stebėjo moterys ir būrys vaikų. Artimiausios transportuotos ugniagesių komandos buvo įsikūrusios už 40 kilometrų – Ignalinoje ir Švenčionyse, į gaisrą jos atvyko jam jau besibaigiant.

    Ir tik apie 1960 m., o gal kiek ir anksčiau, į Tverečių buvo atvaryta dar prieškarinė mašina. Budinčio žmogaus prie jos nebuvo. Retai kada išvykdavo į gaisrus gesinti. Sakydavo į gaisrą su ja nuvažiuoti ne bėda. Grįžti atgal sunkiau. Mat, kol vyksta į įvykio vietą, vis kažkas atsisuka arba lūžta. Tekdavo remontuoti kelyje. 

    1962–1969 metais, jei neklystu, Tverečiuje, o kiek vėliau ir Mielagėnuose, buvo įkurti tarpkolūkiniai atraminiai priešgaisriniai punktai. Atvarytos jau tikros gaisrinės mašinos PMG-19. Tenka pripažinti, kad gera technika. Visi ratai varomi, todėl pravažiuodavo be problemų. Tais laikais dar buvo daug vienkiemių, o kelių nebuvo.

    Prie šių punktų susibūrė ugniagesiai savanoriai. Niekas jų neorganizavo, niekas nekvietė, bet išgirdę kaukiant sireną, jie prisistatydavo. Blogiau būdavo naktį, kai visi miegodavo. Tverečiaus ugniagesiai rado išeitį: jeigu išvažiavus į gaisrą reikėdavo sukti į kairę, jie tyčia pasukdavo į dešinę arba atvirkščiai. Pravažiuodavo visą miestelį su įjungta sirena. Už miestelio apsigręždavo ir grįždavo atgal. Kol taip manevruodavo, savanoriai šokdavo iš lovų – kas jau apsirengę, kas dar važiuodami tvarkėsi. Tai buvo jauni, stiprūs, nebijantys juodo ir sunkaus darbo kaimo vaikinukai. Tarp Tverečinių kartais matydavosi ir mokytojų. Jie irgi nebijojo išsisuodint.

    Laikas nestovėjo vietoje. Vieni metai keitė kitus. Buvę jauni savanoriai, tapo suaugusiais vyrais. Kūrė šeimas, tapo tėvais. Nesinorėjo jauniems vyrams nakčiai palikti jaunų žmonų, vaikų. Vis mažiau atsirasdavo norinčių vykti į gaisrus. Sykį Mielagėnuose degė žmogaus ūkinis pastatas. Suvažiavo kelios mašinos. Dispečerė per raciją klausia kokia padėtis gaisre. Atsakymas buvo trumpas: „Dirbti nėra kam – tik kunigas gesina.“ Taip ir buvo. O ką padarysi. Jei parapijiečiai miega, tai gerai ir kunigas. Parapija tai jo.

    Be minėtų dviejų atraminių punktų, vėliau gaisrinės įsikūrė Daugėliškyje ir Linkmenyse. Kol kaimuose buvo jaunų vyrų, prie šių punktų taip pat būrėsi savanorių grupelės.

    Kasmet, pasibaigus pavasario sėjai ir dar neprasidėjus šienapjūtei, vykdavo ugniagesių varžybos. Tai įdomus renginys. Kiekvienas kolūkis pristatydavo po komandą, atraminiai punktai – net po kelias. Būdavo ir moterų komandos. Jų prie technikos neprileisdavo – naudodavo rankinę pompą. Dažniausiai būdavo viena moterų komandą, jos ir užimdavo pirmą vietą. Vyrams taip lengvai nesigaudavo. Todėl jie prieš varžybas treniruodavosi. Varžybos buvo naudingos savanoriams, jie susipažindavo su priešgaisrine technika, išmokdavo ja naudotis. Kaip sakoma: sunku mokantis, lengva dirbant.

    Pasibaigus varžyboms, suvedami rezultatai. Geriausiai pasižymėję apdovanojami raštais. O jau minėtas Liuteris, dar prieš varžybas, namuose užraugdavo alaus – vaišindavo bendražygius.

    Stipriausiai atraminių punktų komandai tekdavo važiuoti į respublikines varžybas Vilniuje. Vieną kartą ir aš su komanda buvau.

    Per ilgus savo darbo metus nemažai teko gesinti ir didelių gaisrų. Vieną pavasarį Makniūnalaukėje elektros aukštos įtampos laidas užkrito ant žemos įtampos laido… Visi pastatai, esantys prijungti prie to laido, pradėjo degti. Degė namai, ūkiniai pastatai, kolūkio sandėliai. Suvažiavo kelios mašinos, išleido vandenį iš cisternų ir nėra daugiau. O buvo pavasaris, visi laukai skendo vandeny. Ugniagesiai braidžiojo po vandenį, o siurbliais paimti negali – maža gilumo. Teko važiuoti iki Vidiškių ežero ir iš ten siurbti į cisternas vandenį ir vežti į gaisrą. Piktinosi žmonės manydami, kad nesugebame gesinti ir eikvojam laiką.

    Kitas gaisras Maldanėnų kaime. Ten irgi kalta elektra. Buvo ruduo. Visi kaimo laukai buvo sukasti melioratorių. Nei su mašina pravažiuosi, nei pėsčias praeisi. Suvažiavo mašinos, sustojo už puskilometrio nuo degančių sodybų ir niekuo negalėjome padėti. Beliko tik užjausti nukentėjusiuosius. Išaušus rytui, atvažiavo traktoriai ir su jų pagalba užpylėm nuodėgulius.

    Siaubingi vaizdai būdavo, kai degdavo didelės fermos su gyvuliais. Ugnies kalnai pakildavo, kai degdavo pašarų kūgiai. Pabuvęs per naktį prie tokio gaisro, tris dienas negalėdavau žiūrėti, kad ir į mažą lauželį.

    Daug yra prisiminimų, bet va rašyti nelabai sekasi, mat aš gaisrininkas, o ne rašytojas. 

    Taigi ir baigiu aš savo rašliavą. Visus gaisrininkus sveikinu su Šv. Florijono diena. Linkiu Jiems sėkmės. Kad dūmai nebūtų gailūs, o sapnai būtų saldūs. Likit sveiki!

     

    • Pirmoje nuotraukoje 1970 m. birželio 16 d. varžybų nugalėtojai Mielagėnų atraminio priešgaisrinio punkto komanda. Respublikinėse varžybose užėmėme ketvirtą vietą. Pirmoje eilėje iš kairės Juozas Raketis, antras – komandos vadovas Stasys Mačėnas, trečias Stasys Bernotavičius. Antroje eilėje Jonas Laucevičius, antras – mašinos vairuotojas ir šių eilučių autorius Jonas Černiauskas, trečias Jonas Badaška.
    • antroje nuotraukoje Jono Černiausko piešinys ir šiandien kabantis ant Mielagėnų gaisrinės sienos.

  • Šv. Florijono diena gegužės 4 dieną: kuo ši data svarbi ugniagesiams gelbėtojams Lietuvoje

    Šv. Florijono diena gegužės 4 dieną: kuo ši data svarbi ugniagesiams gelbėtojams Lietuvoje

    Kas minima gegužės 4 dieną?

    Gegužės 4 dieną minima Šv. Florijono diena, tradiciškai siejama su ugniagesiais gelbėtojais ir jų tarnyba visuomenei. Tai proga atkreipti dėmesį į žmones, kurių darbas kasdien susijęs su rizika, greitais sprendimais ir atsakomybe už kitų saugumą.

    Šv. Florijonas krikščioniškoje tradicijoje laikomas ugniagesių globėju, todėl jo vardu pavadinta diena daugelyje Europos šalių tapo simboline padėkos ir pagarbos profesijai data. Lietuvoje ši diena dažnai minima bendruomenėse, savivaldybėse ir pačiuose ugniagesių padaliniuose.

    Ką visuomenei reiškia ugniagesių darbas?

    Ugniagesiai gelbėtojai į nelaimes vyksta ne tik dėl gaisrų. Jų darbas apima ir pagalbą eismo įvykiuose, žmonių gelbėjimą iš pavojingų situacijų, reagavimą į ekstremalias situacijas bei prevencinę veiklą, kuri mažina nelaimių tikimybę.

    Tokiose dienose kaip Šv. Florijono minėjimas dažniausiai pabrėžiamas ne vien drąsos aspektas, bet ir profesionalumas: mokymai, įgūdžiai, komandinis darbas ir gebėjimas veikti esant stresui. Būtent tai kuria tą saugumo jausmą, kurį gyventojai labiausiai vertina, kai nutinka nelaimė.

    Padėka ugniagesiams gelbėtojams

    Šv. Florijono diena daugeliui savivaldybių tampa proga viešai padėkoti ugniagesiams gelbėtojams už tarnybą ir pasiaukojimą. Sveikinimuose paprastai akcentuojama, kad jų darbas yra ramybė namuose ir bendruomenėje, o kiekvienas iškvietimas reiškia realią pagalbą žmonėms.

    „Ši diena skirta Jums – žmonėms, kuriuos kasdien lydi atsakomybė, drąsa ir tarnystė“, – sakė Visagino savivaldybės meras Erlandas Galaguz.

    Ši data taip pat primena ir apie prevencijos svarbą: dūmų detektorių naudojimą, atsakingą elgesį su ugnimi, elektros instaliacijos priežiūrą ir aiškius veiksmus nelaimės atveju. Kuo daugiau dėmesio skiriama pasirengimui, tuo mažiau situacijų baigiasi skaudžiomis pasekmėmis.

  • Šv. Florijono diena: ugniagesiams gelbėtojams – padėka už drąsą, atsakomybę ir tarnystę

    Gegužės 4 dieną minima Šv. Florijono, laikomo ugniagesių globėju, diena. Tai proga priminti, kad ugniagesių gelbėtojų darbas neapsiriboja gaisrų gesinimu: jie vyksta į avarijas, gelbsti žmones iš uždūmintų patalpų, padeda per audras ir potvynius, reaguoja į pavojingų medžiagų incidentus.

    Ugniagesių profesija kasdien reikalauja greitų sprendimų ir aukšto pasirengimo lygio, kai klaidos kaina gali būti žmogaus gyvybė ar didžiuliai nuostoliai. Dėl to tarnyba remiasi nuolatiniu mokymusi, komandos koordinacija ir griežtais saugos protokolais, kurie padeda suvaldyti riziką pačiomis sudėtingiausiomis sąlygomis.

    Darbas, kurio nematyti kasdien

    Dalis ugniagesių darbo vyksta tada, kai apie tai nerašo antraštės: prevenciniai patikrinimai, konsultacijos bendruomenėms, dūmų detektorių svarbos priminimas, evakuacijos planų aptarimas įstaigose. Tokios priemonės mažina gaisrų tikimybę ir padeda žmonėms iš anksto pasiruošti kritinėms situacijoms.

    Pastaraisiais metais daugiau dėmesio tenka ir su klimato kaita siejamiems reiškiniams, kai dažnesnės audros, karščio bangos ar staigūs krituliai didina ekstremalių įvykių riziką. Tai reiškia daugiau iškvietimų ir platesnį užduočių spektrą, nuo nuvirtusių medžių šalinimo iki pagalbos gyventojams, kai sutrinka infrastruktūra.

    Padėka už tarnystę bendruomenei

    Šv. Florijono dieną savivaldybės ir bendruomenės tradiciškai dėkoja ugniagesiams gelbėtojams ir priešgaisrinės saugos specialistams už drąsą, pasiaukojimą ir nuolatinę parengtį. Tokie sveikinimai primena paprastą, bet esminį faktą: saugumas dažnai priklauso nuo žmonių, kurie į pavojų juda tada, kai kiti traukiasi.

    Šiandienos sveikinimu pabrėžiama pagarba tiems, kurie saugo gyvybes, turtą ir viešąjį saugumą, o kartu linkima stiprios sveikatos, ištvermės ir kuo daugiau saugių iškvietimų. Ugniagesių tarnyba išlieka viena labiausiai pasitikėjimą keliančių profesijų, nes jos rezultatas matuojamas realia pagalba konkrečiam žmogui.