Ugniagesio metraštis: ugnis, laikas, žmonės
Trisdešimt devyneri metai, vienas mėnuo ir aštuoniolika dienų – tiek esu išdirbęs priešgaisriniame darbe. Taigi, turiu ką prisiminti. Viskas prasidėjo 1965‑aisiais. Vidurvasary, gražią saulėtą dieną, buvau iškviestas į gaisrą. Kas degė neprisimenu. Sugrįžęs į garažą išploviau mašiną, pastačiau ją saulėje džiūti. Žinoma, po gaisro ir pats save džiovinau, tvarkiau mašiną.
Besitvarkant, pasiremdamas lazdele, atpėdino pagyvenęs vyriškis. Nebuvom su juo pažįstami, bet aš jį žinojau. Jis vietinis, tarp žmonių turėjo autoritetą. Jo bendraamžiai retas kuris buvo raštingas, o jis mokėjo skaityti ir rašyti, buvo apsiskaitęs, galėjo palaikyti pokalbį su išsilavinusiais žmonėmis. Turėjo ir keistą įprotį – mėgdavo kalbėti pats su savimi. Gal ir gerai: su savimi nesusibarsi, nieko neužgausi.
Taigi, tas vyriškis vaikštinėja aplink gaisrinę mašiną, vis pačiupinėdamas tai švirkštą, tai kopėčias. Su įdomumu apžiūrėjo kabinos vidų ir vis šnekučiavosi su savimi. Man jis nieko nepasakė, žinoma, ir aš tylėjau. Neišdrįsau prakalbint protingesnio, vyresnio žmogaus.
Dar pastovėjęs kelias minutes šmėstelėjo ranka ir tarė:
– Va, kai mes į gaisrą važiuodavom su dviem arkliais, tai žemė drebėdavo…
Perdėjęs lazdelę į kitą ranką ir toliau šnekučiuodamasis pats su savimi, nupėdino namų link.
Dabar, kai pagalvoju, kad buvau jaunas ir …! Kodėl neužkalbinau to įdomaus žmogaus?
Pasirodo, kad prieš karą, kai Mielagėnai priklausė Lenkijai, miestelyje buvo gaisrinė. Nežinau, kaip ji vadinosi – punktu ar dalimi? Nesvarbu, svarbu, kad buvo. Mašinų, žinoma, dar nebuvo. Priešgaisrinį vežimą su visa įranga tempdavo du arkliai. Pats vežimas buvo medinis, gal kiek stipriau apkaustytas metalu nei paprasti ūkininkų vežimai.
Kur jis buvo laikomas – nežinau, bet greičiausiai turėjo būti patalpa ir vežimui, ir arkliams. Žiemą buvo gerai – arkliai vietoj. Vasara blogiau – dieną naktį jie ganydavosi laukuose. Tas laukas, bijau sumeluot, gal ne už kilometro, bet ne arti. Kilus gaisrui, kažkuris iš ugniagesių bėgdavo parsivesti arklių. Arkliai parvesti, bet komandos dar nėra. Visi ugniagesiai turėjo savo ūkius: dirbo laukuose, arė, šienavo. Juos sukviesti skambindavo bažnyčios varpais. Be to, buvo ir dar vienas įtaisas – panašus į dabar naudojamą automobilio pompą padangoms pūsti. Prie jos pritvirtintas švilpukas. Pumpuojant orą, tas švilpukas garsiai švilpdavo – taip komanda gaudavo žinią apie kilusį gaisrą. Ir tada – arkliai jau parvesti, pakinkyti, ugniagesiai susirinkę. Susėda visi į vežimą ir leidžiasi žemę drebinti.
Nežinau, kuriais metais, bet toli prieš karą, Erzvėto kaime kilo gaisras. Pastatai prie pastato, stogai šiaudiniai – užsiliepsnojo visas kaimas. Atstumas iki gaisro gal koks dešimt kilometrų. Nieko nepadarysi, reikia važiuoti – drebint žemę. Kol nudrebino iki gaisro, sudužo medinė cisterna. Vyresni žmonės dar ilgai su pasididžiavimu kalbėdavo, kad vietoj sudužusios, net iš Varšuvos atsiuntė naują, irgi medinę.
Tai va, tas įdomus vyriškis su lazdele ir kalbantis pats su savimi ir buvo tų gaisrininkų vadas. Būtų daug papasakojęs, Bet, kaip ir sakiau, buvau jaunas ir …! Nepakalbinau.
Po karo, kiek prisimenu, kaimuose nebuvo jokios priešgaisrinės technikos. Prie daugelio namų ant sienos kabėjo prikaltas skardos gabalas su priminimu, kad vykdamas į gaisrą, pasiimtų kibirą, kirvį, kablį. Dar po kaimus vaikščiojo tikrindami kaminų būklę. Tai buvo vienintelis priešgaisrinis darbas. Reikalai pajudėjo, kai žmonės buvo suvaryti į kolchozus (kolūkius). Tada į kiekvieną kolchozą atvežė ir rankinę priešgaisrinę pompą. Pagal šiuolaikinę techniką, ji atrodė daugiau nei juokinga. Jai aptarnauti reikėjo penkių stiprių vyrų. Šiaip ar taip, tai jau buvo technika. Keturi vyrai pompuodavo, vienas buvo prie švirkšto.
Vaikystėje šią techniką teko matyti gaisre. Buvo žiema. Degė pilnas prikrautas javų klojimas. Naktis. Telefonų nėra. Žmonės ilsisi, nieko nemato. Subėgo keli kaimynai, bet buvo bejėgiai. Tik stebėjo gaisrą ir tiek. Už miško, už trijų ar keturių kilometrų, buvo kitas kaimas. Ten gyvenantys pastebėjo ugnį, sukėlė kaimynus. Turėjo rankinę pompą – pasikinkė arklį, į vežimą įsidėjo pompą ir per mišką leidosi į pagalbą. Kolchozo arkliai silpni – žemė nuo jų nedrebėjo. Kol atskubėjo į vietą, gaisras jau ėjo į pabaigą. Netoli gaisro buvo ūkininko kūdra. Pasistatė jie pompą prie kūdros, ištiesė žarną linija ir laukiam kas bus. Ogi nieko nebuvo. Vyrai spaudė spaudė, bet pompa anė krust! O žmonės laukia, kada iš švirkšto pasirodys vanduo? Jo kaip nėra, taip nėra. Prisiminė vyrai, kad nuo vasaros pompa nebuvo naudojama, o dabar, užsilikęs vanduo, viduje per žiemą užšalo. Čia nebėda. Atitempė užšalusią pompą prie gaisro ir atšildė. Gerai, kad gaisras buvo nepasibaigęs. Kaip buvo, taip buvo, bet paskutines gaisro žarijas užgesino pompos pagalba.
Priešgaisrinė apsauga pamažu tobulėjo. Kolūkiuose atsirado motopompos – jau rimta technika. Lengvos, nedidelės, pora vyrų galėjo panešti. Jei šalia gaisro būdavo vandens, bet neprivažiuodavo mašina, tokia pompa labai gelbėdavo. Tada priešgaisrinės mašinos važiuodavo iš toliau atsivežti vandens, o motopompa be pertraukos pompuodavo vandenį. Tik gaila, kad taip retai būdavo. Paprastai kolchozuos ja plaudavo ūkio techniką, paskiau numesdavo ir pamiršdavo iki kito karto… išimtis buvo Dietkauščiznoj. Čia gyveno vyras vardu Liuteris – pavardės neprisimenu. Jam buvo patikėta motopompos priežiūra. Žmogelis buvo sąžiningas – technika visada buvo paruošta darbui. Netoliese kilus gaisrui, greitai kinkydavo arkliuką į ienas ir drebindavo žemę, su motopompa daug padėdavo gaisre.
Vyresni dar ir dabar prisimena 1959 m. balandžio 29 d. kilusį gaisrą Krikonių kaime. Užsidegė gyvenamasis namas. Tą dieną pūtė stiprus vėjas, namai ir ūkiniai pastatai buvo sustatyti arti vienas kito, stogai šiaudiniai. Ugnis išplito žaibiškai – akimirksniu jau degė 24 namai ir 23 ūkiniai pastatai. Vidudienyje kaime beveik nebuvo vyrų – visi dirbo. Siaubingą vaizdą ir niekaip negalėdamos išgelbėti kaimo stebėjo moterys ir būrys vaikų. Artimiausios transportuotos ugniagesių komandos buvo įsikūrusios už 40 kilometrų – Ignalinoje ir Švenčionyse, į gaisrą jos atvyko jam jau besibaigiant.
Ir tik apie 1960 m., o gal kiek ir anksčiau, į Tverečių buvo atvaryta dar prieškarinė mašina. Budinčio žmogaus prie jos nebuvo. Retai kada išvykdavo į gaisrus gesinti. Sakydavo į gaisrą su ja nuvažiuoti ne bėda. Grįžti atgal sunkiau. Mat, kol vyksta į įvykio vietą, vis kažkas atsisuka arba lūžta. Tekdavo remontuoti kelyje.
1962–1969 metais, jei neklystu, Tverečiuje, o kiek vėliau ir Mielagėnuose, buvo įkurti tarpkolūkiniai atraminiai priešgaisriniai punktai. Atvarytos jau tikros gaisrinės mašinos PMG-19. Tenka pripažinti, kad gera technika. Visi ratai varomi, todėl pravažiuodavo be problemų. Tais laikais dar buvo daug vienkiemių, o kelių nebuvo.
Prie šių punktų susibūrė ugniagesiai savanoriai. Niekas jų neorganizavo, niekas nekvietė, bet išgirdę kaukiant sireną, jie prisistatydavo. Blogiau būdavo naktį, kai visi miegodavo. Tverečiaus ugniagesiai rado išeitį: jeigu išvažiavus į gaisrą reikėdavo sukti į kairę, jie tyčia pasukdavo į dešinę arba atvirkščiai. Pravažiuodavo visą miestelį su įjungta sirena. Už miestelio apsigręždavo ir grįždavo atgal. Kol taip manevruodavo, savanoriai šokdavo iš lovų – kas jau apsirengę, kas dar važiuodami tvarkėsi. Tai buvo jauni, stiprūs, nebijantys juodo ir sunkaus darbo kaimo vaikinukai. Tarp Tverečinių kartais matydavosi ir mokytojų. Jie irgi nebijojo išsisuodint.
Laikas nestovėjo vietoje. Vieni metai keitė kitus. Buvę jauni savanoriai, tapo suaugusiais vyrais. Kūrė šeimas, tapo tėvais. Nesinorėjo jauniems vyrams nakčiai palikti jaunų žmonų, vaikų. Vis mažiau atsirasdavo norinčių vykti į gaisrus. Sykį Mielagėnuose degė žmogaus ūkinis pastatas. Suvažiavo kelios mašinos. Dispečerė per raciją klausia kokia padėtis gaisre. Atsakymas buvo trumpas: „Dirbti nėra kam – tik kunigas gesina.“ Taip ir buvo. O ką padarysi. Jei parapijiečiai miega, tai gerai ir kunigas. Parapija tai jo.
Be minėtų dviejų atraminių punktų, vėliau gaisrinės įsikūrė Daugėliškyje ir Linkmenyse. Kol kaimuose buvo jaunų vyrų, prie šių punktų taip pat būrėsi savanorių grupelės.
Kasmet, pasibaigus pavasario sėjai ir dar neprasidėjus šienapjūtei, vykdavo ugniagesių varžybos. Tai įdomus renginys. Kiekvienas kolūkis pristatydavo po komandą, atraminiai punktai – net po kelias. Būdavo ir moterų komandos. Jų prie technikos neprileisdavo – naudodavo rankinę pompą. Dažniausiai būdavo viena moterų komandą, jos ir užimdavo pirmą vietą. Vyrams taip lengvai nesigaudavo. Todėl jie prieš varžybas treniruodavosi. Varžybos buvo naudingos savanoriams, jie susipažindavo su priešgaisrine technika, išmokdavo ja naudotis. Kaip sakoma: sunku mokantis, lengva dirbant.
Pasibaigus varžyboms, suvedami rezultatai. Geriausiai pasižymėję apdovanojami raštais. O jau minėtas Liuteris, dar prieš varžybas, namuose užraugdavo alaus – vaišindavo bendražygius.
Stipriausiai atraminių punktų komandai tekdavo važiuoti į respublikines varžybas Vilniuje. Vieną kartą ir aš su komanda buvau.
Per ilgus savo darbo metus nemažai teko gesinti ir didelių gaisrų. Vieną pavasarį Makniūnalaukėje elektros aukštos įtampos laidas užkrito ant žemos įtampos laido… Visi pastatai, esantys prijungti prie to laido, pradėjo degti. Degė namai, ūkiniai pastatai, kolūkio sandėliai. Suvažiavo kelios mašinos, išleido vandenį iš cisternų ir nėra daugiau. O buvo pavasaris, visi laukai skendo vandeny. Ugniagesiai braidžiojo po vandenį, o siurbliais paimti negali – maža gilumo. Teko važiuoti iki Vidiškių ežero ir iš ten siurbti į cisternas vandenį ir vežti į gaisrą. Piktinosi žmonės manydami, kad nesugebame gesinti ir eikvojam laiką.
Kitas gaisras Maldanėnų kaime. Ten irgi kalta elektra. Buvo ruduo. Visi kaimo laukai buvo sukasti melioratorių. Nei su mašina pravažiuosi, nei pėsčias praeisi. Suvažiavo mašinos, sustojo už puskilometrio nuo degančių sodybų ir niekuo negalėjome padėti. Beliko tik užjausti nukentėjusiuosius. Išaušus rytui, atvažiavo traktoriai ir su jų pagalba užpylėm nuodėgulius.
Siaubingi vaizdai būdavo, kai degdavo didelės fermos su gyvuliais. Ugnies kalnai pakildavo, kai degdavo pašarų kūgiai. Pabuvęs per naktį prie tokio gaisro, tris dienas negalėdavau žiūrėti, kad ir į mažą lauželį.
Daug yra prisiminimų, bet va rašyti nelabai sekasi, mat aš gaisrininkas, o ne rašytojas.
Taigi ir baigiu aš savo rašliavą. Visus gaisrininkus sveikinu su Šv. Florijono diena. Linkiu Jiems sėkmės. Kad dūmai nebūtų gailūs, o sapnai būtų saldūs. Likit sveiki!
- Pirmoje nuotraukoje 1970 m. birželio 16 d. varžybų nugalėtojai Mielagėnų atraminio priešgaisrinio punkto komanda. Respublikinėse varžybose užėmėme ketvirtą vietą. Pirmoje eilėje iš kairės Juozas Raketis, antras – komandos vadovas Stasys Mačėnas, trečias Stasys Bernotavičius. Antroje eilėje Jonas Laucevičius, antras – mašinos vairuotojas ir šių eilučių autorius Jonas Černiauskas, trečias Jonas Badaška.
- antroje nuotraukoje Jono Černiausko piešinys ir šiandien kabantis ant Mielagėnų gaisrinės sienos.
Leave a Reply