Birželis – metas, kai svogūnai ir česnakai intensyviai formuoja galvas, todėl jų mitybos poreikiai staigiai keičiasi. Šiuo laikotarpiu dažniausiai pritrūksta kalio, o tai augalai greitai parodo gelstančiais, džiūstančiais laiškų galiukais ir lėtesniu galvų augimu.
Kalis svarbus ne tik lapų būklei: jis padeda augalui kaupti cukrus, spartina brendimą ir didina derliaus laikomumą. Jei jo trūksta, senesni lapai pirmieji pradeda gelsti, vėliau džiūsta kraštai, o augalas silpniau perneša maisto medžiagas į besiformuojančias galvas.
Kada geltonavimas normalus?
Ne visada gelstantys laiškai reiškia trąšų stoką. Jei sezonui baigiantis laiškai gelsta tolygiai, be dėmių, be minkštėjimo ir puvimo požymių, tai dažnai natūralus brendimo signalas, rodantis, kad augalas energiją nukreipia į galvą.
Tačiau jei geltonavimą lydi rudos, violetinės ar tamsios dėmės, atsiranda apnašų, o augalai prastai auga net ir pakankamai drėgnoje dirvoje, verta įtarti ligas. Dažnos problemos – grybinės infekcijos, kurios plinta esant šilumai ir didesnei drėgmei, ypač sutankintuose pasėliuose.
Kuo tręšti birželį, kad galvos būtų didelės?
Birželį svogūnams ir česnakams dažniausiai labiausiai praverčia kalio šaltiniai, ypač jei dirva lengva, o po liūčių maisto medžiagos greičiau išsiplauna. Sodininkai neretai renkasi kalio sulfatą ar kitus kalio pagrindo produktus, tačiau galima pasitelkti ir paprastesnes priemones.
Viena populiariausių – medžio pelenų užpilas, jei pelenai gauti iš švarios, nedažytos ir neimpregnuotos medienos. Dažniausiai 200 gramų pelenų užpilama 10 litrų karšto vandens, paliekama apie parą, o nusistovėjusiu tirpalu laistomos lysvės.
Pelenus galima berti ir sausai tarp eilių, po to lengvai įterpti į viršutinį dirvos sluoksnį. Svarbu nepersistengti: pelenai kelia dirvos pH, todėl jų perteklius gali pabloginti kai kurių mikroelementų pasisavinimą ir silpninti augalų augimą.
Azotas: tik iki mėnesio vidurio
Birželio pradžioje, ypač po gausių kritulių, kartais išryškėja azoto trūkumas, nes jis išplaunamas greičiau nei kitos medžiagos. Tokiu atveju augalai gali šviesėti, augti lėčiau, o laiškai geltonuoti ne nuo galiukų, bet platesnėmis juostomis.
Vis dėlto azotą verta naudoti atsargiai ir tik iki maždaug mėnesio vidurio, ne dažniau nei kas dvi savaites. Vėlyvas azoto tręšimas gali paskatinti lapų augimą galvų formavimo sąskaita, o tai reiškia mažesnes, prasčiau besilaikančias galvas.
Jei norisi švelnesnio sprendimo, kartais naudojamas žolės raugas, kurį būtina praskiesti santykiu 1:10. Tokį tirpalą tikslinga rinktis tik tada, kai azoto trūkumo požymiai aiškūs, o augalai akivaizdžiai stringa augime.
Kad trąšos veiktų saugiau, prieš tręšiant verta lysves palaistyti švariu vandeniu, o po tręšimo stebėti augalų reakciją kelias dienas. Taip lengviau atskirti mitybos trūkumus nuo ligų ir laiku koreguoti priežiūrą, kad derlius būtų stambus ir gerai laikytųsi.
