CP v2

Tag: Svogūninės gėlės

  • Ką sėti ir sodinti spalį: daržovės ankstyvam derliui ir svogūninės gėlės pavasariui

    Ką sėti ir sodinti spalį: daržovės ankstyvam derliui ir svogūninės gėlės pavasariui

    Spalis sode: ką verta suspėti

    Spalis daugeliui atrodo sezono pabaiga, tačiau darže tai metas, kai galima pasiruošti ankstyvam pavasario derliui ir sutaupyti laiko prasidėjus didžiausiems darbams. Kai kurios kultūros gerai pakelia vėsesnes sąlygas, o daliai augalų net naudinga per žiemą ramiai „palaukti“ dirvoje.

    Renkantis, ką sėti ir sodinti rudenį, svarbiausia atsižvelgti į orus ir dirvos būklę. Jei žemė per šlapia ar jau pradeda šalti, darbus geriau atidėti, nes prastai įsišakniję augalai gali nukentėti, o sėklos supūti.

    Daržovės, kurias tinka sėti rudenį

    Mėnesio pradžioje dažnai sėjami šalčiui atsparesni lapiniai augalai, pavyzdžiui, špinatai ir sultenės. Jie spėja suformuoti nedidelę lapų rozetę, o pavasarį, kai tik atšyla, greitai atsinaujina ir duoda ankstesnį derlių.

    Įsibėgėjus spaliui, dažnai sėjamos ir tos kultūros, kurioms geriau žiemoti sėklomis. Praktikoje tam pasirenkamos tokios daržovės kaip morkos, petražolės, krapai ar žirniai, nes sėklos dirvoje gali išbūti iki pavasario ir sudygti tinkamu metu.

    Prieš sėją lysvę verta kruopščiai išravėti, supurenti ir papildyti subrendusiu kompostu. Šviežio mėšlo geriau vengti, nes jis gali paskatinti ligas ir pažeisti jaunus daigus, o daliai daržovių sudaro per stiprią, nestabilią mitybinę terpę.

    Česnakai, svogūnai ir svogūninės gėlės

    Spalį dažnai sodinami žieminiai česnakai, kuriems svarbu parinkti sveikus skiltelius ir neperdrėkusią dirvą. Įprastai skiltelės sodinamos apie 5–8 centimetrų gylyje, paliekant maždaug 10–12 centimetrų tarpus eilėje, o tarp eilių apie 20–30 centimetrų.

    Iki mėnesio vidurio dar spėjama sodinti ir žieminius svogūnus iš sėjinukų, ypač jei rudenys švelnus. Dažniausiai rekomenduojamas maždaug 4–5 centimetrų sodinimo gylis, paliekant apie 7–8 centimetrų atstumus eilėje ir apie 20 centimetrų tarp eilių.

    Spalis yra ir paskutinis rimtas terminas daugeliui pavasarį žydinčių svogūninių gėlių, tokių kaip tulpės, narcizai, hiacintai ar krokai. Bendra taisyklė paprasta: svogūnėlį sodinti maždaug trijų jo aukščių gylyje, kad jis būtų apsaugotas nuo šalčio ir neiškilnotų dirvai kilnojantis.

    Rudenį pasėti augalai pavasarį dažnai startuoja greičiau, nes išnaudoja žiemos sukauptą dirvos drėgmę. Be to, rudeninė sėja ir sodinimas leidžia geriau išskaidyti darbus ir pavasarį sutelkti dėmesį į šilumamėgių kultūrų daiginimą bei sodo priežiūrą.

    Jei po sėjos ar sodinimo staiga atvėsta, lysves galima lengvai pridengti mulčiu arba agroplėvele, kad būtų stabiliau laikoma drėgmė ir sumažėtų temperatūros svyravimai. Pravartu ir aiškiai pasižymėti eiles, nes pavasarį ankstyvi daigai lengvai supainiojami su piktžolėmis.

  • Triukas su kiaušinių dėklu: taip rudenį pasodinsite tulpes, kad pavasarį žydėtų tankiai

    Triukas su kiaušinių dėklu: taip rudenį pasodinsite tulpes, kad pavasarį žydėtų tankiai

    Tulpės rudenį sodinamos taip, kad pavasarį žydėtų vienodai ir gausiai, tačiau praktikoje dažnai pritrūksta tikslumo: svogūnėliai atsiduria per arti arba per giliai. Vis daugiau sodininkų tam pasitelkia paprastą buitinį sprendimą – kartoninį kiaušinių dėklą.

    Idėja paprasta: dėklo akutės padeda iškart išlaikyti vienodus atstumus, todėl tulpės sudygsta tolygiau ir suformuoja tankesnį žydinčių žiedų plotą. Be to, nereikia atskirai matuoti kiekvienos vietos, o tvarkingą „kilimą“ galima suformuoti net mažame gėlyne.

    Kada ir kur geriausia sodinti?

    Dažniausiai tulpes rekomenduojama sodinti nuo rugsėjo vidurio iki spalio vidurio, kai dirva dar nėra įšalusi, bet ir nebėra vasariškai šilta. Per anksti pasodintos tulpės gali pradėti augti ir nukentėti nuo šalnų, o per vėlai pasodintos nespėja tinkamai įsišaknyti.

    Vieta turėtų būti saulėta arba lengvai pritemdyta, apsaugota nuo stiprių vėjų. Svarbiausia sąlyga – pralaidi dirva: stovintis vanduo ir sunki molinga žemė yra viena dažniausių svogūnėlių puvimo priežasčių.

    Kaip sodinti su dėklu?

    Rinkitės nebalintą, nedažytą pilkos kartono masės kiaušinių dėklą. Plastikiniai ar blizgiu, dažytu paviršiumi dėklai netinka, nes nesuyra ir gali teršti dirvą.

    Paruoštoje vietoje iškaskite duobutę, kurios dydis atitiktų dėklą, o gylį derinkite prie svogūnėlių: praktinė taisyklė yra sodinti maždaug per tris svogūnėlio aukščius. Į kiekvieną akutę verta pradurti mažą skylutę, kad šaknys lengviau skverbtųsi, o į dugną galima įberti šiek tiek smėlio geresniam drenažui.

    Sveikus, kietus svogūnėlius dėkite šaknine dalimi žemyn, o smailiu galu į viršų, tuomet dėklą užberkite žeme ir švelniai sutankinkite. Pasodinus palaistykite, o paviršių galima mulčiuoti kompostu – tai padeda stabilizuoti drėgmę ir temperatūrą.

    Dažniausios klaidos ir ko tikėtis

    Vien dėklas stebuklų nepadarys, jei svogūnėliai bus pasodinti į nuolat šlapią, sunkią dirvą. Jei žemė molinga, ją verta pagerinti smėliu ir kompostu, o vietose, kur kaupiasi vanduo, geriau rinktis pakeltas lysves.

    Kartonas per sezoną palaipsniui suyra ir papildomai praturtina dirvą organine medžiaga, todėl pavasarį šaknims paprastai nebesudaro kliūčių. Vis dėlto, jei sklype yra daug graužikų, kartoninis dėklas jų nesulaikys – tokiu atveju patikimesni specialūs svogūninių gėlių krepšeliai.

  • Ką sodinti spalį: 7 daržovės ir svogūninės gėlės, kurios pavasarį atsilygins su kaupu

    Ką sodinti spalį: 7 daržovės ir svogūninės gėlės, kurios pavasarį atsilygins su kaupu

    Spalis daugeliui atrodo sezono pabaiga, tačiau tai vienas svarbiausių mėnesių daržo ir gėlyno planavimui. Vėsesnė žemė ir dažnesnė drėgmė sudaro geras sąlygas daliai augalų įsišaknyti ar peržiemoti, o pavasarį startuoti anksčiau.

    Didžiausia spalio darbų nauda paprasta: dalį sėjos ir sodinimo perkėlus į rudenį, pavasarį galima sulaukti ankstyvesnio derliaus ir mažiau skubėti. Tačiau svarbu ne tik pasirinkti tinkamus augalus, bet ir pataikyti su terminu, kai dirva dar neįšalusi.

    Kokias daržoves verta sėti?

    Spalio pradžioje, kai dirva dar šiltesnė, dažnai sėjami šalčiui atsparesni lapiniai augalai, pavyzdžiui, špinatai ir daržinės sultenės. Jie rudenį spėja suformuoti nedidelę lapų rozetę ir pavasarį greitai atželia, kai tik leidžia oras.

    Mėnesio viduryje ar antroje pusėje dalis daržovių labiau tinka sėjai sėklomis, nes sudygti jos turėtų tik pavasarį. Tokiu principu neretai sėjamos petražolės, morkos, krapai ar žirniai, nes sėklos žemėje geriau ištveria vėlyvo rudens atšalimus.

    Rudeninė sėja turi ir praktinį privalumą: sėklos per žiemą patiria natūralų šalčio periodą, o pavasarį, atsiradus drėgmei ir šilumai, sudygsta anksčiau. Dėl to derliaus galima sulaukti keliomis savaitėmis greičiau nei sėjant vien pavasarį.

    Česnakai ir svogūnai: laiko langas trumpas

    Spalis yra tinkamas metas sodinti žieminius česnakus, kurie pavasarį startuoja anksčiau ir dažnai subręsta vasaros pradžioje. Skiltelės paprastai sodinamos šakniagaliu žemyn, kelių centimetrų gylyje, paliekant pakankamus tarpus, kad galvutės užaugtų stambios.

    Iki maždaug spalio vidurio dar dažnai sodinami ir žieminiai svogūnai iš sėjinukų, jei leidžia dirvos sąlygos. Vėliau didžiausia rizika yra ne pats šaltis, o tai, kad augalas nespės įsišaknyti iki įšalo.

    Prieš sėją ar sodinimą lysvę verta kruopščiai išravėti, supurenti ir papildyti subrendusiu kompostu. Šviežias mėšlas rudenį dažnai laikomas per stipriu, ypač ten, kur planuojama sėti ar sodinti jautresnius jaunus augalus.

    Svogūninės gėlės pavasariui

    Spalis taip pat yra paskutinis realus metas daugumai pavasarį žydinčių svogūninių gėlių. Dažniausiai sodinami tulpės, narcizai, hiacintai, krokai, scylės ir žydrės, kad iki šalčių spėtų susiformuoti šaknys.

    Praktinė taisyklė paprasta: svogūnėlis sodinamas tokiame gylyje, kuris maždaug tris kartus viršija jo aukštį. Toks gylis sumažina iškilnojimo ir pažeidimų riziką per šalčius, o pavasarį padeda augalui augti tolygiau.

    Kad rudenį pasodintų eilių pavasarį nesumaišytumėte, pravartu vietas pažymėti, o atšalus dirvai lengvai mulčiuoti. Mulčias ar lengva danga gali padėti stabilizuoti drėgmę ir temperatūros svyravimus, ypač atvirose, vėjuotose vietose.

    Planuojant spalio sėją ir sodinimą, svarbiausia stebėti orų prognozes ir dirvos būklę. Jei žemė permirkusi, geriau luktelėti, o jei gresia staigus įšalas, darbus verta užbaigti anksčiau, kad augalai spėtų įsitvirtinti.

  • Rudeninis vėlyvis puošia iki šalnų, bet gali būti pavojingas: kada sodinti ir ko vengti

    Rudeninis vėlyvis puošia iki šalnų, bet gali būti pavojingas: kada sodinti ir ko vengti

    Rudeninis vėlyvis: kuo išskirtinis

    Rudeninis vėlyvis yra svogūninis augalas, rudenį išleidžiantis taureles primenančius žiedus, kai daugelis gėlių jau baigia sezoną. Dažniausiai jis žydi rugsėjį ir spalį, o šiltesniais metais žiedai gali pasirodyti ir vėliau.

    Šio augalo ritmas neįprastas: žydėjimo metu jis paprastai neturi lapų, todėl atrodo, tarsi žiedai kiltų tiesiai iš žemės. Lapai dažniausiai pasirodo pavasarį ir iki vasaros pradžios nunyksta.

    Kaip atskirti nuo krokų

    Rudeninis vėlyvis dažnai painiojamas su rudenį žydinčiais krokais, nes žiedų forma ir spalva panaši. Vis dėlto tai skirtingų šeimų augalai, todėl svarbu įsižiūrėti į žiedo vidų.

    Rudeninis vėlyvis paprastai turi šešis kuokelius, o krokas dažniausiai turi tris. Dar vienas skirtumas tas, kad krokai dažnai leidžia lapus kartu su žiedais, o vėlyvis pirmiausia pražysta, o lapus išaugina tik vėliau.

    Kada ir kaip sodinti

    Geriausias metas sodinti rudeninio vėlyvio gumbus yra vasaros vidurys ir pabaiga, kad iki žydėjimo augalas spėtų įsišaknyti. Praktikoje dažniausiai taikomasi į laiką likus maždaug mėnesiui iki įprasto žydėjimo pradžios.

    Gumbai sodinami maždaug 10–15 centimetrų gyliu, paliekant apie 20 centimetrų tarpą, kad kereliai turėtų vietos plėstis. Pasodinus verta gerai palaistyti, o vėliau neleisti žemei ilgai išdžiūti, kol augalas prigis.

    Ilgiau paliktas toje pačioje vietoje vėlyvis paprastai tankėja ir su metais žydi gausiau. Jei kerai pernelyg sutankėja, juos galima dalyti tuomet, kai lapai jau nunykę, o nauji gumbai lengviau atskiriami.

    Dirva, priežiūra ir vieta sode

    Rudeninis vėlyvis geriausiai auga derlingoje, purioje ir gilesnėje dirvoje, kurioje neužsistovi vanduo. Sunkesnėje žemėje verta pagerinti drenažą, nes ilgai drėgnoje dirvoje gumbai gali pradėti pūti.

    Saulėta vieta paprastai užtikrina gausesnį žydėjimą, tačiau augalas gali augti ir pusiau pavėsyje. Patogu sodinti grupėmis, nes vienas žiedas gėlyne dažnai „paskęsta“, o keliolika sudaro ryškų spalvinį plotą.

    Laistymo daugiausia reikia pavasarį, kai auga lapai, o vasarą gumbas dažnai ilsisi ir trumpą sausrą pakelia lengviau. Tręšti dažniausiai pakanka kartą per metus pavasarį kompostu arba universaliomis kompleksinėmis trąšomis.

    Kodėl su juo reikia atsargumo

    Visos rudeninio vėlyvio dalys yra nuodingos, nes jose yra kolchicino, kuris gali sukelti sunkų apsinuodijimą. Didžiausia rizika paprastai siejama su gumbais ir sėklomis, todėl su augalu būtina elgtis atsargiai.

    Pavasarį vėlyvio lapai gali būti supainioti su valgomu laukiniu česnaku, todėl vien iš išvaizdos pasikliauti pavojinga. Saugiausia taisyklė yra paprasta: jei kyla menkiausia abejonė, tokio augalo maistui nenaudoti.

    „Sodinant ar dalijant gumbus verta mūvėti pirštines, o po darbų kruopščiai nusiplauti rankas“, – pabrėžia sodininkystės specialistai. Sodinimo vietą verta rinktis toliau nuo vaikų žaidimų zonų ir augintinių takų.

  • Tulpės, narcizai ir krokai: kada sodinti, kad pavasarį pražystų, ir kaip apsaugoti nuo graužikų

    Tulpės, narcizai ir krokai: kada sodinti, kad pavasarį pražystų, ir kaip apsaugoti nuo graužikų

    Kada sodinti pavasarines svogūnėles?

    Pavasarį žydintys svogūniniai augalai, tokie kaip tulpės, narcizai ir krokai, dažniausiai sodinami rudenį. Per žiemą jiems būtinas vėsos laikotarpis, o iki šalčių jie spėja įsišaknyti ir pavasarį startuoja greičiau.

    Skirtingoms rūšims sodinimo laikas nevienodas: narcizus verta sodinti anksčiausiai, nes jų šaknys formuojasi lėčiau. Dažniausiai tam tinka rugpjūčio pabaiga ir rugsėjis, o uždelstas sodinimas gali sumažinti žydėjimą.

    Krokams paprastai tinka rugsėjis ir spalio pradžia, kai žemė dar šilta, bet jau nebekamuoja vasaros sausros. Tulpėms palankiausias laikas dažniausiai būna spalį, o švelnų rudenį ir lapkritį, jei dirva dar neįšalusi.

    Vieta ir dirva lemia viską

    Svarbiausia taisyklė svogūnėliams yra laidus, derlingas gruntas ir vieta, kur neužsistovi vanduo. Jei po lietaus lysvėje ilgai telkšo balos, net ir sveiki svogūnėliai gali pradėti pūti.

    Sunkesnę, molingą dirvą prieš sodinimą verta pagerinti įmaišant rupesnio smėlio, žvyro arba komposto. Kompostas ne tik padeda drenažui, bet ir praturtina dirvą humusu, todėl augalai pavasarį lengviau maitinsis.

    Tulpėms ir daugumai krokų geriausia saulėta vieta, o narcizai pakelia ir lengvą pusšešėlį, nors saulėje paprastai žydi gausiau. Renkantis vietą verta įvertinti ir ankstesnius želdinius, nes kai kurios ligos dirvoje gali išlikti ne vieną sezoną.

    Koks sodinimo gylis ir atstumai?

    Svogūnėliai įprastai sodinami į 2–3 jų aukščio gylį, todėl prieš kasant duobutę pravartu įvertinti konkretų svogūnėlį. Pavyzdžiui, 5 centimetrų aukščio svogūnėliui dažniausiai tiks maždaug 10–15 centimetrų gylis.

    Per sekliai pasodinti augalai neretai pirmą pavasarį dar pražysta, tačiau vėliau gali leisti tik lapus ir silpnėti. Šaltesnėse vietovėse šiek tiek gilesnis sodinimas taip pat padeda apsaugoti tulpes nuo iššalimo.

    Tarp svogūnėlių palikite bent dviejų jų pločių atstumą, sodinkite smaigaliu į viršų ir žemę lengvai prispauskite. Pasodintos lysvės geriau nemindžioti, o jei ruduo sausas, palaistyti saikingai, kad dirva būtų tolygiai drėgna.

    Kaip apsaugoti nuo pelių ir pelėnų?

    Didžiausi pavasarinių svogūnėlių priešai žiemą dažniausiai yra pelės ir pelėnai, ypač mėgstantys tulpes ir krokus. Narcizai paprastai nukenčia rečiau, nes jų svogūnėliai turi graužikams nepatinkančių medžiagų, tačiau visiškos garantijos nėra.

    Patikimiausia apsauga yra sodinimas į specialius plastikinius krepšelius arba į metalinio tinklo „narvelius“, pro kuriuos laisvai auga šaknys ir ūgliai, bet neprasikasa graužikai. Krepšelis dedamas į duobutę, į jį sudedami svogūnėliai ir viskas užpilama žeme.

    Didesniuose plotuose galima iškloti tinklą lysvės dugne ir šonuose iki sodinimo gylio, o tada išdėlioti svogūnėlius. Jei problema yra ir paviršių rausiantys gyvūnai, tinklą galima laikinai patiesti ir ant lysvės viršaus, pavasarį nuimant, kai pasirodo lapai.

  • Rudeniop triukas su kiaušinių dėžute: tulpės sužydi idealia tvarka ir be vargo

    Rudeniop triukas su kiaušinių dėžute: tulpės sužydi idealia tvarka ir be vargo

    Rudenį sodinant tulpes svarbiausia ne tik pasirinkti tinkamą laiką, bet ir išlaikyti vienodus atstumus tarp svogūnėlių. Kai jų daug, lysvėje lengva pasimesti, o pavasarį gėlynas atrodo netvarkingai. Paprastas sprendimas tam gali būti kartoninė kiaušinių dėžutė.

    Šios dėžutės įdubos veikia kaip šablonas, leidžiantis greitai sužymėti, kur tiksliai keliaus kiekvienas svogūnėlis. Taip iš anksto suplanuojamas gėlyno raštas ir sumažėja rizika, kad dalis tulpių bus pasodintos per tankiai arba netolygiai.

    Kaip paruošti dėžutę

    Sodinimui tinka švari, kartoninė kiaušinių dėžutė, o reikalinga tik jos apatinė dalis su įdubomis. Dangtelį galima nupjauti arba atskirti, kad liktų patogus, stabilus „tinklelis“ svogūnėliams.

    Prieš kasant duobę verta dėžutę tiesiog pridėti prie pasirinktos vietos gėlyne ir įvertinti, kiek ploto užims planuojama kompozicija. Tai ypač patogu, jei norisi tikslių eilių, aiškių grupių ar simetriško rašto.

    Sodinimo eiga žingsnis po žingsnio

    Pažymėtoje vietoje iškasama duobė, kurios gylis atitinka tulpių svogūnėlių sodinimo taisykles. Praktikoje dažniausiai taikomas principas, kad sodinimo gylis būna maždaug 2–3 svogūnėlių aukščiai, o lengvesnėje dirvoje sodinama kiek giliau.

    Duobės dugne padedama dėžutės apatinė dalis, o į kiekvieną įdubą įstatomas svogūnėlis. Svogūnėliai dedami padu žemyn, o smailesne dalimi į viršų, kad augalas lengvai įsišaknytų ir teisingai formuotų stiebą.

    Kai visas išdėstymas matomas, dar galima pakoreguoti raštą, kol viskas neužberta žemėmis. Vėliau dėžutė kartu su svogūnėliais užpilama žeme, jos išimti nereikia, o pasodintą vietą pakanka švelniai palaistyti.

    Kodėl šis būdas gali pasiteisinti

    Kartoninė pakuotė padeda greitai išlaikyti vienodą tinklelį, todėl gėlynas atrodo tvarkingesnis, o žydėjimas pasiskirsto tolygiau. Be to, tai praktiškas būdas, kai norima iš anksto suformuoti aiškią tulpių grupę ir išvengti atsitiktinio „išsimėtymo“ lysvėje.

    Svarbu sodinti tik į purią, gerai drenuojamą dirvą, nes tulpėms ypač kenkia užmirkimas ir ilgai stovinti drėgmė. Jei dirva sunki, dažnai padeda struktūros gerinimas, o pačią vietą verta rinktis saulėtą arba pusiau saulėtą, apsaugotą nuo stiprių vėjų.

  • Šis kiaušinių dėklų triukas tulpėms stebina: rudenį padarysite, pavasarį džiaugsitės vaizdu

    Šis kiaušinių dėklų triukas tulpėms stebina: rudenį padarysite, pavasarį džiaugsitės vaizdu

    Tulpės – vienos ryškiausių pavasario gėlių, o jų auginimas dažniausiai nesudėtingas net prastesnėje dirvoje. Visgi gausų ir tvarkingą žydėjimą lemia tai, kaip tiksliai rudenį pasodinamos svogūnėlės.

    Sodinimui palankiausias metas paprastai būna nuo rugsėjo vidurio iki spalio pabaigos, kai žemė jau atvėsusi po vasaros, bet dar neįšalusi. Per šį laiką svogūnėlės spėja įsišaknyti, o žiemos šalčio periodas padeda pasiruošti pavasariniam žydėjimui.

    Jei norite, kad tulpės išaugtų vienodais atstumais ir lysvė atrodytų tvarkingai, gali praversti paprastas sprendimas – kartoninis kiaušinių dėklas. Jis veikia kaip patogi „forma“, leidžianti greitai sužymėti sodinimo vietas ir išvengti chaoso užkasant svogūnėles.

    Principas paprastas: paruoškite purią lysvę, ant žemės padėkite kartoninį dėklą ir švelniai jį įspauskite, kad liktų aiškūs įspaudai. Tuomet į kiekvieną duobutę dėkite po svogūnėlę ir užberkite žemėmis – taip išlaikysite tolygų išdėstymą ir sutaupysite laiko.

    Kartoninis dėklas dirvoje palaipsniui suyra, todėl papildomai jo išimti nereikia, o sodinimo schema išlieka tiksli nuo pradžios iki pabaigos. Svarbiausia rinktis neplastikuotą kartoną, neperlaistyti ir nepamiršti, kad tulpėms labiausiai tinka gerai drenuojama, neužmirkstanti dirva.

  • Rudenį pasodinkite šį įspūdingą augalą: pavasarį žydės, o nornicoms taps tikra bėda

    Rudenį pasodinkite šį įspūdingą augalą: pavasarį žydės, o nornicoms taps tikra bėda

    Įspūdingas žiedas ir netikėta nauda

    Imperatoriškoji margutė, dar vadinama karūna (Fritillaria imperialis), yra svogūninis augalas, pavasarį išaugantis iki maždaug 80–120 cm. Balandžio pabaigoje ar gegužės pradžioje ji suformuoja varpelio formos žiedus, o virš jų iškelia lapų kuokštą, todėl gėlyne atrodo ypač dekoratyviai.

    Dažniausiai auginamos geltonai, oranžiniai arba oranžiniai raudonai žydinčios veislės. Dėl aukščio ir ryškios spalvos imperatoriškoji margutė tinka kaip akcentinis augalas, ypač prie tulpių, narcizų ar ankstyvų daugiamečių gėlių.

    Kodėl ją sieja su nornicomis

    Šio augalo svogūnai ir žalioji masė skleidžia stiprų, daliai žmonių žemišką kvapą. Sodininkystės literatūroje dažnai pabrėžiama, kad kai kuriuos smulkius žinduolius toks kvapas gali erzinti, todėl jie vengia teritorijų, kur šie svogūnai pasodinti tankiau.

    Vis dėlto tai nėra garantuotas būdas apsaugoti sklypą nuo nornicų ar kitų urvinių gyvūnų. Praktikoje geriausi rezultatai pasiekiami derinant kelias priemones, o augalai veikia labiau kaip papildomas, o ne vienintelis sprendimas.

    Kada ir kaip sodinti rudenį

    Imperatoriškosios margutės svogūnai paprastai sodinami rudenį, kad spėtų įsišaknyti iki šalčių ir pavasarį gausiai žydėtų. Tinkamiausias laikotarpis dažniausiai yra nuo rugpjūčio vidurio iki rugsėjo pabaigos, o vėluoti nerekomenduojama.

    Vieta turėtų būti saulėta arba lengvai pritemdyta, su puria ir vandeniui laidžia dirva. Jei dirva sunki, verta ją pagerinti kompostu ir smėliu, nes užmirkimas svogūnams yra viena didžiausių rizikų.

    Svogūnai sodinami maždaug trijų svogūno aukščių gyliu, o tarp augalų paliekami didesni tarpai, nes suaugę kerai būna stambūs. Kad svogūno įdubime nesikauptų vanduo ir jis nepradėtų pūti, praktikoje dažnai rekomenduojama jį paguldyti nežymiu kampu.

    Pasodinus žemė lengvai suspaudžiama ir palaistoma, o prieš stipresnius šalčius galima užberti lengvą mulčio sluoksnį iš sausų lapų ar pušų žievės. Anksti pavasarį mulčią verta praretinti, kad dirva greičiau sušiltų.

    Į ką atkreipti dėmesį perkant svogūnus

    Imperatoriškosios margutės svogūnai neturi tokių apsauginių lukštų kaip, pavyzdžiui, tulpių, todėl greičiau džiūsta ir yra jautresni pažeidimams. Dėl to juos geriausia sodinti kuo greičiau po įsigijimo, nepaliekant ilgam sandėliavimui.

    Renkantis svarbu, kad svogūnai būtų tvirti, be pelėsio, minkštų vietų ar puvinio kvapo. Jei sklype dažnai pasitaiko graužikų žalos, verta sodinti kelis svogūnus grupėmis ir stebėti efektą konkrečiomis jūsų sodo sąlygomis.

  • Ši karūna sode atbaido peles ir kurmius: kada rudenį sodinti imperatoriškąją šachmatinę

    Ši karūna sode atbaido peles ir kurmius: kada rudenį sodinti imperatoriškąją šachmatinę

    Įspūdinga pavasario gėlė su paslaptimi

    Imperatoriškoji šachmatinė, dar vadinama karūna, yra svogūninis augalas, pavasarį išaugantis iki maždaug 1 metro ar dar aukštesnis. Balandžio pabaigoje ir gegužę ji sukrauna varpelio formos žiedus, virš kurių iškyla lapų kuokštas.

    Dažniausiai auginamos geltonai, oranžine ar oranžine raudona spalva žydinčios veislės. Dėl išskirtinės formos ji pastebima iš tolo, todėl dažnai pasirenkama kaip pagrindinis pavasarinio gėlyno akcentas.

    Kodėl ji atbaido graužikus

    Svarbus šio augalo bruožas slypi ne žieduose, o svogūnuose: jie skleidžia stiprų, specifinį kvapą. Žmonėms jis dažniausiai primena žemišką, aštroką aromatą, tačiau smulkiems gyvūnams gali būti itin nemalonus.

    Dėl to imperatoriškoji šachmatinė neretai minima kaip natūrali priemonė, galinti sumažinti kurmių, pelių ar pelėnų aktyvumą gėlynuose ir daržo pakraščiuose. Vis dėlto tai nėra garantuota apsauga, todėl sodinimą verta derinti su kitomis prevencinėmis priemonėmis.

    Kada ir kaip sodinti rudenį

    Geriausias laikas sodinti yra nuo rugpjūčio vidurio iki rugsėjo pabaigos, kad svogūnai spėtų įsišaknyti iki šalčių. Vėlyvas sodinimas didina riziką, kad augalas prasčiau peržiemos ir pavasarį žydės silpniau.

    Vieta turėtų būti saulėta, o dirva derlinga, humusinga ir laidi vandeniui, nes užmirkimas ypač pavojingas svogūniniams augalams. Jei žemė sunki, ją verta pagerinti smėliu ar žvyru, o maisto medžiagas papildyti subrendusiu kompostu.

    Svogūnai sodinami maždaug trijų jų aukščių gyliu, o tarp augalų paprastai paliekama apie pusė metro ar daugiau, nes augalas užauga stambus. Kad dugne nesikauptų drėgmė, praktiška į duobutę įberti smėlio ar žvyro sluoksnį, o svogūną įstatyti šiek tiek kampu.

    Pasodinus žemė švelniai suspaudžiama ir palaistoma, o prieš šalnas galima mulčiuoti sausais lapais ar žieve. Pavasarį mulčią verta nuimti, kad dirva greičiau sušiltų ir augalas sėkmingai startuotų.

    Taip pat svarbu nepamiršti, kad šio augalo svogūnai neturi apsauginio lukšto, todėl greitai perdžiūsta. Dėl to geriausia jų ilgai nelaikyti ir sodinti kuo greičiau po įsigijimo.

  • Praleidote rudenį? Štai kada dar galite sodinti šafyrkes žiemą, kad pavasarį jos žydėtų

    Praleidote rudenį? Štai kada dar galite sodinti šafyrkes žiemą, kad pavasarį jos žydėtų

    Šafyrkės, dar vadinamos muskarėmis, pavasarį dažnai tampa vienu pirmųjų ryškių akcentų gėlynuose. Įprastai jų svogūnėliai sodinami rudenį, kad spėtų įsišaknyti iki šalčių, tačiau praleistas terminas dar nereiškia, kad šį sezoną žydėjimo nebebus.

    Sodininkystės praktikoje galioja svarbi taisyklė: žiemą į dirvą saugiausia perkelti ne „sausą“ svogūnėlį, o jau augantį augalą vazone. Tokia šafyrkė būna su susiformavusiu šaknynu ir šaknų gumulu, todėl persodinimo stresas mažesnis, o prigijimo tikimybė didesnė.

    Kada sodinti žiemą?

    Žieminis sodinimas įmanomas tik tada, kai dirva nėra įšalusi ir ją galima normaliai iškasti. Jei vyrauja stiprūs šalčiai, geriau palaukti atodrėkio, nes sodinant į kietą ar ledinę žemę pažeidžiamos šaknys, o augalas blogiau prigyja.

    Perkeliant šafyrkę iš vazono, jos nereikėtų ardyti: augalas sodinamas kartu su žemės gumulu. Taip išsaugoma didžioji dalis šaknų, o šafyrkė gali tęsti vegetaciją, kai tik sąlygos tampa palankesnės.

    Kaip apsaugoti po pasodinimo?

    Žiemos pabaigoje oras dažnai keičiasi staigiai: po kelių šiltesnių dienų gali grįžti naktinės šalnos. Dėl to aplink naujai pasodintą augalą verta užberti mulčio sluoksnį iš žievės, sausų lapų ar durpių, kad dirva mažiau svyruotų temperatūriškai.

    Viso augalo sandariai dengti dažniausiai nereikia, nes šafyrkės pakankamai atsparios vėsesniam orui. Svarbiausia apsaugoti šaknų zoną ir neleisti dirvai pernelyg greitai išdžiūti, jei pasitaiko sausų, vėjuotų dienų.

    Ar žydės laiku?

    Žiemą pasodintos šafyrkės gali pražysti kiek vėliau nei tos, kurios buvo pasodintos rudenį. Žydėjimo laiką lemia ir pasodinimo momentas, ir pavasario pradžios temperatūros, todėl nedidelis vėlavimas laikomas normalia reakcija.

    Ruduo išlieka patikimiausias metas sodinti svogūnines gėles, tačiau žiemos pabaigoje dar galima ištaisyti praleistą terminą. Svarbu rinktis vazonuose augintas šafyrkes, sodinti tik į atitirpusią dirvą ir pasirūpinti mulčiu, kad augalas sėkmingai įsitvirtintų.