CP v2

Tag: Svogūninės gėlės

  • Vienadienė egzotika sode: ši meksikietė žydi tik parą, bet vasarą sukuria įspūdingą šou

    Vienadienė egzotika sode: ši meksikietė žydi tik parą, bet vasarą sukuria įspūdingą šou

    Kas tai per augalas?

    Tygrysovka (Tigridia pavonia) – iš Meksikos ir Centrinės Amerikos kilęs vilkdalgių šeimos augalas, išsiskiriantis margu, tarsi tapytu žiedų centru. Dėl dėmėto rašto ir ryškių spalvų jis dažnai vadinamas viena įspūdingiausių vasaros gėlių.

    Žiedas turi tris didesnius išorinius vainiklapius ir tris mažesnius viduryje, kurie sukuria kontrastingą, taškuotą piešinį. Spalvos gali būti geltonos, oranžinės, rausvos, raudonos ar baltos, todėl tygrysovka lengvai tampa ryškiu gėlyno akcentu.

    Kodėl ji vadinama vienadiene?

    Didžiausia tygrysovkos staigmena – kiekvienas atskiras žiedas dažniausiai skleidžiasi tik vieną dieną. Ryte jis atsiveria, o vakare pradeda vysti, todėl augalas atrodo lyg nuolat keistų dekoracijas.

    Vis dėlto tai nereiškia, kad grožiu džiaugsitės tik trumpai: vienas augalas išaugina kelis žiedpumpurius, kurie skleidžiasi paeiliui. Dėl to bendras žydėjimas gali tęstis kelias savaites, dažniausiai nuo liepos iki rugsėjo.

    Kur ir kada sodinti?

    Tygrysovkos gumbasvogūnius geriausia sodinti pavasarį, kai dirva jau sušilusi, o naktinių šalnų rizika sumažėjusi. Lietuvos sąlygomis saugiausias metas dažniausiai būna gegužė, nors šiltesniais metais galima pradėti ir balandžio pabaigoje.

    Šiam augalui svarbiausia saulė ir laidus dirvožemis, kuriame neužsistovi vanduo. Jei žemė sunki ir molinga, verta įmaišyti smėlio, smulkaus žvyro ar komposto, kad po lietaus drėgmė greičiau pasišalintų nuo šaknų.

    Sodinant gumbasvogūniai paprastai įterpiami maždaug 8–10 cm gyliu, smailesne dalimi į viršų. Gražiausias vaizdas gaunamas sodinant nedidelėmis grupėmis, tuomet spalva gėlyne atrodo vientisesnė ir ryškesnė.

    Priežiūra vasarą ir auginimas vazone

    Augimo metu tygrysovkai naudinga tolygi, bet saikinga drėgmė, ypač formuojantis žiedpumpuriams. Perlaistymas kenkia labiau nei trumpa sausra, todėl laistyti verta tik tuomet, kai viršutinis dirvos sluoksnis pradeda džiūti.

    Vazone principai tie patys: daug saulės, lengvas substratas ir geras drenažas. Kad vanduo neužsilaikytų, vazono dugne pravartu įrengti drenažo sluoksnį, o žemę pagerinti smėliu arba smulkiu žvyru.

    Įprastai tygrysovka užauga apie 45–80 cm, o palankiomis sąlygomis gali siekti ir apie 1 m. Aukščiui daugiausia įtakos turi saulėtumas, dirvos laidumas ir pastovi, neperteklinė drėgmė.

    Ką daryti rudenį: ar peržiemoja?

    Nors tai daugiametis augalas, Lietuvos žiemomis tygrysovkos gumbasvogūniai dažnai nukenčia nuo šalčio ir permirkusios dirvos. Dėl to rudenį juos patikimiau iškasti, kai lapai pradeda gelsti ir džiūti.

    Iškasus verta gumbasvogūnius apdžiovinti vėdinamoje, nuo tiesioginės saulės apsaugotoje vietoje 1–3 savaites. Minkštus, pažeistus ar dėmėtus egzempliorius geriau iš karto atmesti, o sveikus laikyti sausai iki pavasario.

    Žiemai tinka sausa terpė, pavyzdžiui, smėlis ar kita drėgmę sulaikanti, bet ne šlapia užpildo medžiaga, ir vėsi patalpa, kur temperatūra išlieka virš 10 laipsnių. Rudenį taip pat patogu atskirti mažus pridėtinius gumbasvogūnius, nes tai paprasčiausias būdas tygrysovką padauginti.

  • Tulipanai tik su lapais, be žiedų? 5 klaidos, dėl kurių pavasarį nusivilsite, ir išeitys

    Tulipanai tik su lapais, be žiedų? 5 klaidos, dėl kurių pavasarį nusivilsite, ir išeitys

    Tulipanai pavasarį dažnai laikomi beveik nereiklia gėlyno klasika, tačiau kartais vietoje žiedų pasirodo tik vešlūs lapai. Tokia situacija paprastai reiškia ne augalo ligą, o tai, kad svogūnėlis praėjusį sezoną nesukaupė pakankamai maisto medžiagų žiedui suformuoti.

    Specialistai pabrėžia, kad tulipanas žydėjimui ruoštis pradeda gerokai iš anksto. Vasarą ir rudenį svogūnėlyje formuojasi būsimo žiedo užuomazgos, todėl klaidos sodinant ar priežiūroje dažniausiai „atsiliepia“ tik kitą pavasarį.

    Dažniausios priežastys

    Viena tipinių priežasčių yra netinkamas sodinimo laikas. Jei svogūnėliai pasodinami per vėlai, jie nespėja įsišaknyti iki šalčių, o pavasarį augalas pirmiausia leidžia lapus, bet žiedstiebio taip ir nesuformuoja.

    Ne mažiau svarbus sodinimo gylis. Praktinė taisyklė paprasta: svogūnėlis sodinamas maždaug trijų savo aukščių gylyje, o per giliai pasodintas augalas išeikvoja energiją „prasimušimui“ į paviršių, todėl žiedams jos pritrūksta.

    Dar viena dažna klaida – per anksti nupjaunami lapai po žydėjimo. Nors nužydėjusius žiedus galima pašalinti, lapai turi likti, kol natūraliai pagelsta, nes būtent jie maitina svogūnėlį ir padeda sukaupti atsargų kitų metų žydėjimui.

    Problemą stiprina ir tai, kad tulipanai ilgainiui sutankėja: susidaro daug mažų dukterinių svogūnėlių, kurie dažnai nežydi. Jei gėlynas netvarkomas 2–3 metus, didieji svogūnėliai silpsta, o vietoje ryškių žiedų pavasarį lieka tik lapija.

    Žydėjimui įtakos turi ir mityba bei vieta. Tulipanams svarbi saulėta vieta ir laidus dirvožemis, o maisto medžiagų trūkumas, ypač po kelių metų vienoje vietoje, lemia silpnesnius svogūnėlius ir prastesnį žydėjimą.

    Ką daryti dabar ir kitam sezonui

    Jei balandžio pabaigoje ar gegužės pradžioje matote tik lapus, šansai, kad šiemet dar išleis žiedus, dažniausiai menki, nors vėlyvos veislės kartais „vėluoja“ ir pumpuras būna pasislėpęs lapų skrote. Vis dėlto augalų nurašyti neverta, nes tinkama priežiūra padeda pasiruošti kitam pavasariui.

    Pirmas žingsnis – neleisti sau „tvarkos“ vardan nupjauti žalių lapų: jie turi nunykti patys. Kol lapai žali, tulipanus verta patręšti svogūninėms gėlėms skirtomis trąšomis, laikantis gamintojo normų, kad svogūnėliai atsigautų po sezono.

    Kai lapai visiškai pagelsta ir nudžiūsta, svogūnėlius galima iškasti ir atrinkti stambiausius. Rudenį juos sodinkite į naują, saulėtą vietą, į lengvą, derlingą ir laidų dirvožemį, papildytą kompostu, paliekant tarp svogūnėlių apie 10–15 centimetrų tarpus.

    Jei tulipanai žydi prastai ne pirmus metus, verta įvertinti ir bendrą tendenciją: šiltėjant rudenims bei permainingoms žiemoms, prastą įsišaknijimą gali lemti ir per šlapia dirva. Tokiais atvejais ypač padeda pakeltos lysvės ar smėliu pagerinta žemė, kad svogūnėliai nepatirtų užmirkimo.

    Laikantis šių principų, tulipanų „lapų problema“ dažniausiai išsprendžiama per vieną sezoną. Svarbiausia taisyklė paprasta: žiedų kitą pavasarį bus tiek, kiek energijos svogūnėlis spės sukaupti nuo šio sezono pabaigos iki rudeninio sodinimo.