Tag: Tapyrai

  • Brazilijoje buvusios fermos vietoje pasodino 840 tūkst. medžių – sugrįžo šimtmetį nematyti gyvūnai

    Brazilijoje ekologų šeimai pavyko buvusios gyvulininkystės fermos vietoje atkurti ištisą ekosistemą – po ilgamečio darbo į teritoriją sugrįžo gyvūnai, kurių regione nebuvo fiksuota daugiau kaip 100 metų.

    Apie šį projektą rašo „Futura-sciences.com“: Nicolas ir Raquel Locke 2001 metais savo valdą Rio de Žaneiro valstijoje pavertė ekologiniu rezervatu „Guapiaçu“ ir pradėjo nuosekliai atkurti nualintą kraštovaizdį.

    Dešimtmečius veikusi galvijų ferma buvo sunaikinusi didelę vietinių miškų dalį, todėl atkurti natūralią aplinką nepakako vien atsodinti medžius – reikėjo atkurti ir ryšius tarp buveinių.

    Ekologai sodino vietines medžių rūšis, formavo miško koridorius ir gaivino pelkes bei užmirkusias teritorijas – būtent tokie sprendimai leidžia gyvūnams grįžti ir išlikti, o ekosistemai vėl veikti kaip visumai.

    Miškas ir pelkės sugrąžino laukinę gyvybę

    2025 metais 607 hektarų plote buvo pasodinta apie 840 tūkst. medžių. Tai tapo pagrindu miškui vėl plėstis ten, kur anksčiau buvo ganyklos.

    Vandens telkinių ir pelkių atkūrimui rezervate buvo įrengtos žemių užtvankos ir pakeistos vietinių upelių vagos. Buvusiose ganyklose susiformavo lagūnos, pritraukusios įvairių rūšių gyvūnus ir paukščius.

    Nurodoma, kad šiose atkurto kraštovaizdžio vietose apsigyveno kapibaros, plačianapiai kaimanai, garniai ir kiti vandens paukščiai – tai ženklas, kad teritorija vėl tampa tinkama natūralioms bendrijoms.

    Tapyrus teko sugrąžinti dirbtinai

    Pietų Amerikos tapyrai Rio de Žaneiro valstijoje nebuvo sutinkami nuo 1914 metų. Dėl kelių infrastruktūros ir žemės ūkio plotų gyvūnai negalėjo natūraliai sugrįžti į regioną.

    Todėl 2017 metais į rezervatą buvo specialiai išleisti pirmieji trys tapyrai. Jų judėjimas stebėtas radijo antkakliais ir fotospąstais, o netrukus paaiškėjo, kad gyvūnai sėkmingai prisitaikė – maitinosi vietiniais augalais ir platino sėklas, taip prisidėdami prie miško atsigavimo.

    Vėliau mokslininkai užfiksavo pirmuosius jauniklius, gimusius jau laukinėje gamtoje. Tai patvirtino, kad tapyrai ne tik išgyvena, bet ir dauginasi.

    Šiuo metu rezervate, kaip teigiama, gyvena 11 suaugusių tapyrų ir trys jaunikliai, o įskaičiuojant aplinkines teritorijas bendra populiacija, specialistų vertinimu, gali siekti 25 individus.

  • Brazilijoje atgaivinta buvusi ganykla: per 25 metus pasodinta 840 000 medžių, sugrįžo tapyrai

    Brazilijoje buvusi galvijų ganykla per kelis dešimtmečius virto atkuriama ekosistema, kurioje vėl aptinkami pietų Amerikos tapyrai, regione nematyti daugiau nei šimtmetį. Pokytį nulėmė ilgalaikis miško atkūrimas, šlapynių tvarkymas ir kryptinga laukinių gyvūnų sugrąžinimo programa.

    Projektas įgyvendintas Guapiassu rezervato teritorijoje, Rio de Žaneiro valstijoje. Šioje vietovėje šeima, prisidėdama prie gamtotvarkos specialistų darbo, per 25 metus nuosekliai atkūrė buvusias žemės ūkio naudmenas, sodindama vietines medžių rūšis ir stiprindama suskaidytų miško plotų jungtis.

    Viešai skelbta, kad pirmaisiais intensyviais etapais buvo pasodinta apie 840 000 medžių maždaug 607 hektarų plote. Vėliau nurodyta, kad bendras pasodintų sodinukų skaičius perkopė 1 000 000, o atkuriamų ir saugomų teritorijų apimtis išaugo iki maždaug 710 hektarų.

    Vien medžių atsodinimo nepakako, todėl buvusiose ganyklose imtasi ir kraštovaizdžio atkūrimo. Suformavus žemės pylimus, atnaujinus dalį vandens srautų ir sukūrus naujus vandens telkinius, teritorijoje ėmė atsirasti šlapynėms būdingi biotopai, svarbūs tiek augalijai, tiek gyvūnijai.

    Nors buveinės būklė gerėjo, tapyrai patys į istorinį arealą grįžti negalėjo dėl kelių, žemdirbystės plotų ir miškų fragmentacijos. Skelbiama, kad Rio de Žaneiro valstijoje jie nebuvo fiksuojami nuo 1914 metų, todėl populiacijai atkurti reikėjo aktyvaus perkėlimo ir priežiūros.

    2017 metais į atkurtą mišką buvo išleisti pirmieji keli tapyrai, o jų judėjimas ir adaptacija stebėti naudojant radijo antkaklius bei fotospąstus. Stebėsena leido įvertinti, ar gyvūnai randa maisto, kaip naudojasi buveine ir ar geba išvengti žmogaus veiklos rizikų.

    Vėlesni stebėjimai parodė, kad tapyrai įsitvirtino: jie minta vietiniais augalais ir atlieka svarbų vaidmenį miško atsinaujinimui, platindami sėklas. Taip pat fiksuoti laukinėje gamtoje gimę jaunikliai, kas laikoma vienu svarbiausių ženklų, jog populiacija gali tvariai augti.

    Guapiassu pavyzdys išryškina, kad ekosistemų atkūrimas dažnai yra kompleksinis darbas, apimantis ne tik miško atsodinimą, bet ir vandens režimo sugrąžinimą bei ryšių tarp miško masyvų atkūrimą. Tai ypač svarbu ten, kur buveines ilgą laiką skaidė infrastruktūra ir intensyvus žemės naudojimas.

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad laukinių gyvūnų sugrąžinimas visada reikalauja ilgalaikių duomenų: būtina stebėti mirtingumą, veisimąsi, konfliktų su žmogumi rizikas ir genetinę įvairovę. Tokios iniciatyvos tampa vis aktualesnės ir dėl klimato kaitos, nes atkuriami miškai padeda stabilizuoti vietinį mikroklimatą ir vandens apytaką.

  • Brazilijoje pora pasodino 840 000 medžių: po 103 metų į Rio de Žaneirą sugrįžo tapyrai

    Brazilijos Rio de Žaneiro valstijoje per kelis dešimtmečius įvykęs miškų atkūrimo projektas davė netikėtą rezultatą: į teritoriją sugrįžo pietų amerikietiškasis tapyras, kurio regione nebuvo fiksuota daugiau nei šimtmetį. Šį lūžį padėjo pasiekti pora, buvusias nualintas ganyklas paversdama vietinių rūšių mišku.

    Dar 1990-aisiais Nikolajus ir Rakel Lokai įsigijo žemę, kuri ilgai kentėjo nuo intensyvios gyvulininkystės, miško kirtimų ir vandens režimo pakeitimų. Teritorija buvo praradusi natūralią augmeniją, o kartu ir sąlygas, būtinas didesniems laukiniams gyvūnams.

    Aktyvus atkūrimas prasidėjo 2001 metais, kai šeima nusprendė ne tik saugoti tai, kas buvo likę, bet ir sugrąžinti mišką ten, kur tai dar įmanoma. Per daugiau nei du dešimtmečius buvo pasodinta apie 840 000 vietinių rūšių medžių ir atkurta daugiau nei 600 hektarų teritorijos.

    Projektas buvo vykdomas palaipsniui, remiantis Atlanto miško ekosistemai būdingomis rūšimis. Buvo įkurtas medelynas, kuriame auginta apie 120 vietinių rūšių, o dalis sėklų surinkta aplinkiniuose miško fragmentuose, kad būtų išlaikytas vietinis genetinis pagrindas.

    Atkurta augmenija sujungė anksčiau izoliuotus miško lopus į didesnį vientisą plotą. Toks sujungimas laikomas vienu svarbiausių biologinės įvairovės atkūrimo veiksnių, nes gyvūnams atsiranda judėjimo koridoriai, o populiacijos tampa atsparesnės.

    Miškui atsikūrus, atsigavo ir anksčiau nusausintos pelkėtos buveinės, todėl teritorijoje padaugėjo maisto ir slėptuvių įvairioms rūšims. Pranešama, kad šiandien rezervate fiksuojama daugiau nei 460 paukščių rūšių, taip pat daug roplių, varliagyvių ir žinduolių.

    Vienas ryškiausių pasikeitimų susijęs su pietų amerikietiškuoju tapyru, didžiausiu Pietų Amerikos sausumos žinduoliu. Paskutinis patvirtintas šios rūšies stebėjimas Rio de Žaneiro valstijoje buvo užfiksuotas 1914 metais Serra-dus-Orgãos nacionalinio parko teritorijoje, o vėliau rūšis išnyko dėl buveinių naikinimo ir brakonieriavimo.

    „Perkėlimas į atkurtas buveines veikia tik tada, kai miškas tampa pakankamai brandus, o žmonių spaudimas sumažėja“, – sakė projekto partnerių komanda, pristatydama stebėsenos rezultatus.

    2017 metais kartu su rezervatu pradėta tapyrų sugrąžinimo programa, o 2017–2021 metais į laisvę buvo išleista 14 gyvūnų. Jų prisitaikymas stebėtas fotospąstais ir kitomis monitoringo priemonėmis, o vėliau užfiksuota, kad tapyrai ne tik įsitvirtino, bet ir pradėjo daugintis.

    Iki 2025 metų rugsėjo buvo registruoti aštuoni jaunikliai, gimę rezervato teritorijoje, įskaitant atvejį, kai jauniklis priskirtas antrajai kartai, gimusiai jau Rio de Žaneiro valstijoje po ilgos rūšies pertraukos. Specialistai pabrėžia, kad tapyrai atlieka svarbų vaidmenį miške, nes platina sėklas ir padeda natūraliai plėstis augmenijai.

    Atlanto miškas laikomas viena labiausiai nuniokotų Brazilijos ekosistemų: istoriškai didelės jo teritorijos buvo paverstos žemės ūkiu, ganyklomis, o dalis šlapiųjų buveinių nusausinta. Todėl atkūrimo iniciatyvos, kurios ne tik sodina medžius, bet ir grąžina natūralų vandens režimą, dažnai duoda didžiausią efektą biologinei įvairovei.

    Šis atvejis taip pat parodo, kad ilgalaikis, nuoseklus miško atkūrimas gali sukurti sąlygas sugrįžti stambiems žinduoliams, kuriems reikia didesnių, vientisesnių teritorijų. Kartu tokie projektai mažina buveinių fragmentaciją ir sustiprina visos ekosistemos atsparumą.