Brazilijos Rio de Žaneiro valstijoje per kelis dešimtmečius įvykęs miškų atkūrimo projektas davė netikėtą rezultatą: į teritoriją sugrįžo pietų amerikietiškasis tapyras, kurio regione nebuvo fiksuota daugiau nei šimtmetį. Šį lūžį padėjo pasiekti pora, buvusias nualintas ganyklas paversdama vietinių rūšių mišku.
Dar 1990-aisiais Nikolajus ir Rakel Lokai įsigijo žemę, kuri ilgai kentėjo nuo intensyvios gyvulininkystės, miško kirtimų ir vandens režimo pakeitimų. Teritorija buvo praradusi natūralią augmeniją, o kartu ir sąlygas, būtinas didesniems laukiniams gyvūnams.
Miško atkūrimas: 840 000 medžių ir 600 hektarų
Aktyvus atkūrimas prasidėjo 2001 metais, kai šeima nusprendė ne tik saugoti tai, kas buvo likę, bet ir sugrąžinti mišką ten, kur tai dar įmanoma. Per daugiau nei du dešimtmečius buvo pasodinta apie 840 000 vietinių rūšių medžių ir atkurta daugiau nei 600 hektarų teritorijos.
Projektas buvo vykdomas palaipsniui, remiantis Atlanto miško ekosistemai būdingomis rūšimis. Buvo įkurtas medelynas, kuriame auginta apie 120 vietinių rūšių, o dalis sėklų surinkta aplinkiniuose miško fragmentuose, kad būtų išlaikytas vietinis genetinis pagrindas.
Atkurta augmenija sujungė anksčiau izoliuotus miško lopus į didesnį vientisą plotą. Toks sujungimas laikomas vienu svarbiausių biologinės įvairovės atkūrimo veiksnių, nes gyvūnams atsiranda judėjimo koridoriai, o populiacijos tampa atsparesnės.
Sugrįžo tapyrai, nematyti nuo 1914 metų
Miškui atsikūrus, atsigavo ir anksčiau nusausintos pelkėtos buveinės, todėl teritorijoje padaugėjo maisto ir slėptuvių įvairioms rūšims. Pranešama, kad šiandien rezervate fiksuojama daugiau nei 460 paukščių rūšių, taip pat daug roplių, varliagyvių ir žinduolių.
Vienas ryškiausių pasikeitimų susijęs su pietų amerikietiškuoju tapyru, didžiausiu Pietų Amerikos sausumos žinduoliu. Paskutinis patvirtintas šios rūšies stebėjimas Rio de Žaneiro valstijoje buvo užfiksuotas 1914 metais Serra-dus-Orgãos nacionalinio parko teritorijoje, o vėliau rūšis išnyko dėl buveinių naikinimo ir brakonieriavimo.
„Perkėlimas į atkurtas buveines veikia tik tada, kai miškas tampa pakankamai brandus, o žmonių spaudimas sumažėja“, – sakė projekto partnerių komanda, pristatydama stebėsenos rezultatus.
2017 metais kartu su rezervatu pradėta tapyrų sugrąžinimo programa, o 2017–2021 metais į laisvę buvo išleista 14 gyvūnų. Jų prisitaikymas stebėtas fotospąstais ir kitomis monitoringo priemonėmis, o vėliau užfiksuota, kad tapyrai ne tik įsitvirtino, bet ir pradėjo daugintis.
Iki 2025 metų rugsėjo buvo registruoti aštuoni jaunikliai, gimę rezervato teritorijoje, įskaitant atvejį, kai jauniklis priskirtas antrajai kartai, gimusiai jau Rio de Žaneiro valstijoje po ilgos rūšies pertraukos. Specialistai pabrėžia, kad tapyrai atlieka svarbų vaidmenį miške, nes platina sėklas ir padeda natūraliai plėstis augmenijai.
Kodėl tokie projektai svarbūs Atlanto miškui
Atlanto miškas laikomas viena labiausiai nuniokotų Brazilijos ekosistemų: istoriškai didelės jo teritorijos buvo paverstos žemės ūkiu, ganyklomis, o dalis šlapiųjų buveinių nusausinta. Todėl atkūrimo iniciatyvos, kurios ne tik sodina medžius, bet ir grąžina natūralų vandens režimą, dažnai duoda didžiausią efektą biologinei įvairovei.
Šis atvejis taip pat parodo, kad ilgalaikis, nuoseklus miško atkūrimas gali sukurti sąlygas sugrįžti stambiems žinduoliams, kuriems reikia didesnių, vientisesnių teritorijų. Kartu tokie projektai mažina buveinių fragmentaciją ir sustiprina visos ekosistemos atsparumą.
Leave a Reply