CP v2

Tag: Tarptautinė kosminė stotis

  • Iš kosmoso nufotografuotas netikėtas vaizdas: baltas druskos plotas Sacharos aukščiausio ugnikalnio viršūnėje

    Tarptautinėje kosminėje stotyje esantis astronautas 2024 metų gruodžio 29 dieną užfiksavo neįprastą vaizdą Sacharoje: ant aukščiausio regiono ugnikalnio viršūnės ryškiai šviečia baltas druskos plotas, iš tolo primenantis sniegą.

    Nuotraukoje matomas Emi Kusi (Emi Koussi) – šiaurės Čade esantis ugnikalnis, priklausantis Tibesčio masyvui, kuris driekiasi ties Čado ir Libijos pasienio zona. Apie šį kadrą ir jo detales pasakoja „Live Science“.

    E. Kusi yra vadinamasis piroklastinis skydinis ugnikalnis: jo šlaitai platūs, nuolaidūs, o pats kalnas iškilęs iki maždaug 3 415 metrų virš jūros lygio. Dėl to jis laikomas aukščiausia Sacharos viršūne.

    Nors ugnikalnis priskiriamas išnykusiems ir istorinių jo išsiveržimų įrašų nėra, kraštovaizdis rodo, kad praeityje jis buvo labai aktyvus – šlaitus dengia senovės lavos sluoksniai, liudijantys apie kadaise vykusius intensyvius procesus.

    Druskos „sniegas“ ugnikalnio krateryje

    Ugnikalnio viršūnėje yra sudėtinga kalderų sistema, kurios plotis siekia iki maždaug 15 kilometrų. Jos pietinėje dalyje yra mažesnis krateris, vadinamas Era Kohor – būtent jame ir telkšo ryškiai balta druskos pluta.

    Šis druskos sluoksnis dengia žemiausią kalderos dugno dalį ir gali būti iki maždaug 1 000 metrų skersmens. Dėl to, kaip jis atspindi šviesą, astronautai tokį vaizdą neretai palaiko sniegu, nors šiame regione jis iškrenta itin retai.

    Druskos pluta liko po senovinio ežero, kuris kadaise užpildė kraterį, bet vėliau išgaravo. Tokie „pėdsakai“ dykumose primena, kad dabar itin sausringos teritorijos anksčiau galėjo būti gerokai drėgnesnės.

    Minima, kad ši druskinga medžiaga vadinama natronu – tai kelių natrio junginių mišinys, tarp jų natrio karbonato dekahidratas, natrio hidrokarbonatas, natrio chloridas ir natrio sulfatas.

    Kaip dykumoje išsilaiko vanduo

    Nuotraukoje matyti ne tik balta druska, bet ir tamsūs, šešėlyje skendintys uolų grioviai. Jie siauri ir gilūs, todėl įkaista mažiau nei aplinkinės vietovės, o tai sudaro sąlygas kai kur išsilaikyti skystam vandeniui.

    Teigiama, kad Tibesčio masyve per metus gali iškristi vos apie 20 milimetrų kritulių. Vis dėlto dėl reljefo ypatybių kai kurios vietos išlieka vėsesnės ir gali „sukaupti“ vandenį ilgiau, nei būtų galima tikėtis dykumoje.

    Ugnikalnio šlaituose taip pat matomi sausi vagų tinklai – tarsi upelių vagos, išgraužtos vandens. Dabartinis kritulių režimas vargiai sukurtų tokias struktūras, todėl tai siejama su senesniais, drėgnesniais laikotarpiais.

    Ne pirmas kartas kosminiuose kadruose

    Emi Kusi iš kosmoso fotografuojamas ne pirmą kartą: minima, kad šis objektas buvo tarp ankstyviausių geologinių darinių, įamžintų kosminių misijų metu – dar 1968 metų spalį jį nufotografavo „Apollo 7“ įgula.

    Šiandien tokie kadrai leidžia ne tik pasigrožėti įspūdingais žemės paviršiaus raštais, bet ir geriau suprasti, kaip dykumų kraštovaizdyje išlieka senovinių ežerų, vulkaninės veiklos ir klimato kaitos pėdsakai.

  • NASA astronautas iš TKS užfiksavo virš Vakarų Afrikos sudegusias rusų raketos nuolaužas

    NASA astronautas Chrisas Williamsas, būdamas Tarptautinėje kosminėje stotyje (TKS), nufotografavo įspūdingą „ugnies kamuolį“ naktiniame danguje virš Vakarų Afrikos. Kadruose matyti, kaip į Žemės atmosferą grįžtančios nuolaužos sužimba ryškia liepsna ir išsiskaido į mažesnes dalis.

    Kaip rašo „Live Science“, nuotraukos darytos 2026 metų balandžio 27 dieną iš TKS kupolo – į Žemę nukreiptų langų modulio, skirto stebėjimams. Vėliau astronautas vaizdais pasidalijo socialiniame tinkle „X“.

    Williamsas pasakojo, kad objektą pamatė stotei skrendant virš Vakarų Afrikos: švytinti uodega ilgėjo, o po to, jo teigimu, „suskydo į mažesnių gabalėlių lietų“. Iš pradžių astronautas manė stebintis į atmosferą įskrendančią orbitinę šiukšlę ar byrėjančio palydovo fragmentus.

    Vėliau paaiškėjo, kad tai greičiausiai buvo sudegusios rusų „Sojuz“ raketos, kuri į kosmosą iškėlė krovininį erdvėlaivį „Progress 95“, liekanos. Pats „Progress 95“ tą pačią dieną sėkmingai pristatė atsargas į TKS.

    Kas iš tiesų matyti nuotraukose

    Po krovininio erdvėlaivio išleidimo į žemąją orbitą raketos dalys, kaip įprasta, ima kristi atgal Žemės link. Patekusi į viršutinius atmosferos sluoksnius, konstrukcija dėl trinties smarkiai įkaista, ima irti ir galiausiai dauguma fragmentų išgaruoja.

    Tokie reginiai iš Žemės dažnai primena meteorus, tačiau vis dažniau danguje sušmėžuoja žmogaus sukurtų objektų „ugniniai pėdsakai“. Straipsnyje primenama, kad panašus „Sojuz“ raketos sugrįžimo sukeliamas švytėjimas buvo stebėtas ir 2023 metų rugpjūtį virš Australijos.

    Kodėl „ugninių kamuolių“ gali daugėti

    Tekste atkreipiamas dėmesys, kad žmonijos paliktų objektų orbitoje per pastaruosius dešimtmečius smarkiai padaugėjo, o tai reiškia ir daugiau sugrįžimų į atmosferą. Dalis jų virsta įspūdingais reginiais, kai nuolaužos sudega dideliame aukštyje.

    Tačiau mokslininkai vis dažniau kelia klausimą, kokį poveikį viršutinei atmosferai gali turėti išgaruojančios metalo dalelės. Pasak straipsnyje minimų įžvalgų, kai kurie tyrėjai svarsto, ar toks „metalinės taršos“ augimas gali turėti įtakos, pavyzdžiui, ozono sluoksniui ar kitiems atmosferos procesams, nors galutinių išvadų dar ieškoma.

    Rizika, apie kurią primena ankstesni atvejai

    Didžioji dalis kosminių nuolaužų sudega maždaug 80 kilometrų aukštyje virš Žemės paviršiaus, tačiau ne viskas visada visiškai išnyksta. Kuo daugiau objektų grįžta į atmosferą, tuo didesnė ir tikimybė, kad pavieniai fragmentai gali pasiekti paviršių.

    Straipsnyje primenamas 2024 metų kovo atvejis, kai Floridoje į gyvenamąjį namą įlėkė, kaip tuomet buvo įtarta, iš TKS išmestos baterijų sistemos liekanos. Tokie incidentai išlieka reti, bet jie pabrėžia, kodėl kosminių šiukšlių tema tampa vis aktualesnė.

    Šįkart Williamsui pavyko užfiksuoti reiškinį iš unikalios perspektyvos – iš orbitos, kur aiškiai matyti, kaip ryškus blyksnis virsta ilgu liepsnojančių fragmentų „traukinu“. Nors reginys įspūdingas, jis kartu primena ir augantį žmonijos „pėdsaką“ Žemės orbitoje.

  • Astronauto nuotraukoje saulės blyksnis Pauelo ežerą pavertė milžiniška „sidabrine gyvate“

    Tarptautinės kosminės stoties astronauto darytoje 2016 metų nuotraukų mozaikoje JAV Pauelo ežeras staiga atrodo tarsi milžiniška sidabrinė upė. Tokį vaizdą sukūrė retas optinis reiškinys – saulės blyksnis, kai šviesa nuo vandens paviršiaus atsispindi tiesiai į stebėtojo akį.

    Kaip aiškina NASA Žemės observatorija, „sunglint“ (saulės atspindžio blyksnis) paprastai matomas tik nedidelėje vandens telkinio dalyje. Tačiau sujungus kelias nuotraukas, padarytas blyksniui „keliaujant“ ežeru, pavyko apšviesti visą vingiuotą vandens ruožą – todėl jis ir primena ilgą metalinį gyvį.

    Šioje mozaikoje matoma Pauelo ežero dalis yra pietų Jutoje, Kolorado upės slėnyje, vadinamame Glendo kanjonu. Dirbtinis vandens telkinys atsirado 1960-aisiais pastačius Glendo kanjono užtvanką – vandens lygis per kelis dešimtmečius pakilo maždaug 60 metrų.

    Pauelo ežeras, kai būna pilnas, gali sukaupti iki 33,3 mln. kubinių metrų vandens ir yra antras pagal dydį rezervuaras JAV – nusileidžia tik netoliese esančiam Mido ežerui. Be hidroelektrinės gamybos, tai ir populiari turistų vieta, nors dalis buvusių kanjono gamtos objektų liko po vandeniu.

    Kas yra saulės blyksnis „sunglint“

    „Sunglint“ susidaro tada, kai Saulės spinduliai atsispindi nuo labai atspindinčio paviršiaus – dažniausiai vandens – ir pataiko į stebėtojo regėjimo liniją orbitoje. Tokiu atveju vandens telkinys nuotraukose ima žėrėti lyg veidrodis ar metalas.

    Būtent dėl šios priežasties Pauelo ežero vingiai mozaikoje atrodo ryškūs ir vientisi, nors realybėje tai yra rezervuaras su daugybe įlankų ir siaurų kanjonų atšakų. Įprastai blyksnis „užkabina“ tik dalį paviršiaus, todėl pilnas efektas matomas retai.

    Dirbtinis ežeras, paslėpęs ir atidengiantis kanjono „stebuklus“

    Pauelo ežeras yra Kolorado upės sistemos dalis, o jo vietoje kadaise buvo Glendo kanjonas – stačių uolų slėnis su daug šoninių tarpeklių. Ežeras pavadintas tyrinėtojo Johno Wesley Powello, XIX amžiaus pabaigoje kartografavusio šias vietas, vardu.

    Vis dėlto pakilęs vandens lygis paslėpė dalį geologinių objektų, kuriuos Powellas aprašė kaip išskirtinę vietovę. Tarp prarastų vietų minima ir vadinamoji „Muzikos šventykla“ – šoninis kanjonas, garsėjęs akustinėmis savybėmis.

    Kartais, sausroms nuleidus vandens lygį, kai kurie „pamiršti“ radiniai vėl išnyra. Pavyzdžiui, 2023 metais, vandeniui atslūgus, mokslininkai aptiko itin retų fosilijų iš juros periodo žinduolius primenančio padaro.

    Ar Pauelo ežeras gali būti nusausintas?

    Pastaraisiais metais dalis aplinkosauginių grupių yra siūliusios Pauelo ežerą nusausinti ir atkurti Glendo kanjoną – vietą, kuri neretai vadinama Kolorado upės „širdimi“. Apie tokias iniciatyvas yra rašęs „Newsweek“.

    Vis dėlto, kaip nurodoma, ekspertai tokį scenarijų vertina skeptiškai ir mano, kad tai mažai tikėtina. Diskusijos vyksta platesniame kontekste – per pastaruosius dešimtmečius Kolorado upės sistema neteko reikšmingos dalies vandens, o tai didina įtampas dėl išteklių.

  • Rusija ruošia „Sojuz“ pamainą: rudenį vyks kritinis naujo laivo PTK NP bandymas

    Rusija ruošia „Sojuz“ pamainą: rudenį vyks kritinis naujo laivo PTK NP bandymas

    Rusija ieško, kuo ateityje pakeisti ilgametį pilotuojamų skrydžių „darbinį arklį“ – erdvėlaivius „Sojuz“. Jau beveik du dešimtmečius vystomas naujas projektas PTK NP, tačiau realiai naudojamas aparatas iki šiol taip ir nepasirodė.

    Rusijos kosmoso agentūra Roskosmos skelbia artimiausiu metu planuojanti svarbų bandomąjį etapą. Pasak agentūros vadovo Dmitrijaus Bakanovo, šių metų rudenį PTK NP turėtų būti atlikti pirmieji parašiutinės nusileidimo sistemos bandymai.

    Numatoma, kad bandymų metu kapsulė bus numesta iš aukščio, o vėliau tikrinamas parašiutų darbas. Tokie testai laikomi vienu iš kritinių etapų, nes saugus nusileidimas yra būtina sąlyga pilotuojamam skrydžiui ir daugkartiniam erdvėlaivio naudojimui.

    Pagal viešai minimą grafiką pirmasis PTK NP skrydis į Žemės orbitą galėtų įvykti ne anksčiau kaip 2028 metais. Vis dėlto projektą jau lydėjo ne viena korekcija ir vėlavimai, todėl terminai išlieka jautrūs tiek technologiniams, tiek finansiniams veiksniams.

    PTK NP projektuojamas kaip daugkartinio naudojimo pilotuojamas erdvėlaivis, skirtas gabenti įgulą ir krovinius į žemą Žemės orbitą. Tokie sprendimai atitinka pasaulinę kryptį mažinti vieno skrydžio kaštus ir plėsti pakartotinio panaudojimo technologijas.

    Šiuo metu Rusija įgulas į Tarptautinę kosminę stotį ir atgal skraidina „Sojuz“ erdvėlaiviais. Tačiau Rusija yra deklaravusi ketinimus trauktis iš TKS programos apie 2028 metus, todėl lieka neaišku, kuriai infrastruktūrai PTK NP būtų pirmiausia pritaikytas.

    Vienas iš scenarijų – didesnis dėmesys alternatyvioms partnerystėms, įskaitant bendradarbiavimą su Kinija, kuri turi savo stotį „Tiangong“. Kita vertus, Kinijos pilotuojama programa sparčiai vystoma savarankiškai, todėl Rusijos planų realumas priklausys nuo politinių susitarimų ir techninių galimybių.

  • Astronautė Sophie Adenot grįžo po rekordinės misijos TKS: 237 dienos orbitoje ir nusileidimas Ramiajame

    Astronautė Sophie Adenot grįžo po rekordinės misijos TKS: 237 dienos orbitoje ir nusileidimas Ramiajame

    Rekordinė europietės misija

    Prancūzijos astronautė Sophie Adenot po daugiau nei aštuonių mėnesių Tarptautinėje kosminėje stotyje grįžo į Žemę ir taip pasiekė ilgiausios europiečio kosminės misijos rekordą. Europos kosmoso agentūros (ESA) atstovė orbitoje išbuvo 237 dienas, skriejusi maždaug 400 kilometrų aukštyje.

    Po parą trukusios kelionės kapsulė su keturiais įgulos nariais nusileido Ramiajame vandenyne netoli San Diego krantų JAV. Kartu su Adenot į Žemę grįžo rusų kosmonautas Andrejus Fediajėvas ir du JAV astronautai Jessica Meir bei Jackas Hathaway.

    Grįžimas: karštis, tyla ir parašiutai

    Paskutinės nusileidimo minutės įgulai buvo fiziškai intensyvios: kapsulė dideliu greičiu nėrė į atmosferą, o vėliau ją pristabdė parašiutų sistema. Nusileidimo metu, kaip įprasta, ryšys su įgula kuriam laikui nutrūko dėl plazmos sluoksnio, susidarančio kapsulei įkaitus atmosferoje.

    Po iškėlimo iš kapsulės įgula atliko trumpą medicininę patikrą. Vėliau astronautai buvo skraidinami į sausumą JAV, o tolesniame etape planuotas skrydis į NASA Johnsono kosmoso centrą Hiustone.

    Kas laukia po nusileidimo

    ESA medikų komanda perėmė Sophie Adenot sveikatos priežiūrą, nes po ilgo buvimo mikrogravitacijoje organizmui reikia adaptacijos. Tokiais atvejais dažniausiai fiksuojami laikini pokyčiai, susiję su raumenų mase, kaulų tankiu, skysčių pasiskirstymu organizme ir pusiausvyra.

    ESA teigimu, Adenot laukia kelių savaičių reabilitacijos ir fizinio atstatymo programa Europoje. Po jos astronautai paprastai grįžta prie treniruočių, medicininių testų ir misijos rezultatų aptarimo su inžinierių bei mokslininkų komandomis.

    „Po tokios trukmės misijos svarbiausia yra saugus sugrįžimas ir nuoseklus organizmo atsistatymas, kad astronautė galėtų grįžti prie įprasto režimo“, – sakė ESA medicinos komandos atstovas.

    Istoriniai pasiekimai ir ankstesnis rekordas

    Sophie Adenot tapo antrąja prancūze, pasiekusia Karmano liniją, kuri plačiai laikoma riba tarp atmosferos ir kosmoso. Ji taip pat įėjo į istoriją kaip pirmoji prancūzė, atlikusi išėjimus į atvirą kosmosą, kurių per misiją įvykdė tris.

    Iki šiol ilgiausios europiečio kosminės misijos rekordas priklausė italų astronautui Luca Parmitano, 2019–2020 metais orbitoje praleidusiam 201 dieną. Adenot rezultatas šią kartelę kilstelėjo dar aukščiau, sustiprindamas Europos vaidmenį tarptautinėse TKS programose.

  • NASA atvirai apie „Boeing“ Starliner ateitį: po fiasko įgula gali grįžti tik 2028 metais

    NASA atvirai apie „Boeing“ Starliner ateitį: po fiasko įgula gali grįžti tik 2028 metais

    NASA toliau neatsisako „Boeing“ sukurto pilotuojamo erdvėlaivio „Starliner“, nors pirmoji bandomoji įgulos misija sukėlė rimtų klausimų dėl patikimumo. Agentūra teigia, kad programos tikslas išlieka tas pats – turėti dvi nepriklausomas JAV įgulos transporto sistemas skrydžiams į Tarptautinę kosminę stotį.

    „SpaceX“ kapsulė „Crew Dragon“ įgulas į TKS skraidina reguliariai, o „Starliner“ kelias buvo gerokai sudėtingesnis. Po 2024 metų įgulos bandomojo skrydžio NASA ir „Boeing“ vykdė išsamų incidentų vertinimą bei pradėjo techninių pakeitimų paketą, skirtą sumažinti pasikartojančių gedimų riziką.

    Kas nutiko per CFT misiją?

    Per įgulos bandomąją misiją CFT buvo fiksuojami helio nuotėkiai, o vienas iš aptariamų veiksnių siejamas su vožtuvų darbu ir medžiagų savybių pokyčiais kontaktuojant su oksidatoriumi. Helis tokiose sistemose naudojamas, pavyzdžiui, slėgio palaikymui, todėl net ir nedideli nuokrypiai vertinami labai atsargiai.

    NASA ir „Boeing“ viešai nurodė, kad korekcijos apėmė tiek komponentų parinkimą, tiek sandarinimo sprendimus, kai kuriais atvejais koreguojant detalių tolerancijas. Tikslas yra padidinti sistemos atsparumą ilgesniems skrydžio profiliams ir sumažinti jautrumą eksploatacinėms apkrovoms.

    „Supratome, kad turime rinktis sandariklius iš viršutinės tolerancijų ribos, o „Boeing“ jau įdiegė šiuos pakeitimus „Starliner-1“ aparate“, – sakė NASA atstovė Dana Weigel.

    Kada vėl skris žmonės?

    Nors techniniai patobulinimai jau įvardijami kaip įgyvendinti, greito sugrįžimo į pilotuojamus skrydžius NASA nežada. Agentūros vertinimu, kitas „Starliner“ skrydis su įgula realiausiai galėtų įvykti ne anksčiau kaip 2028 metais, nes iki tol numatomi papildomi bandymai, sertifikavimo darbai ir saugos analizė.

    NASA akcentuoja, kad pilotuojamuose skrydžiuose tolerancija neapibrėžtumui yra minimali, todėl sprendimai bus priimami tik po įrodymų, kad gedimų grandinė suvaldyta. Taip pat viešojoje erdvėje minima ir galimybė, kad programai gali reikėti pokyčių ne tik kapsulėje, bet ir jos paleidimo architektūroje, įskaitant nešėją.

    Kodėl NASA vis tiek laiko „Starliner“?

    Dviejų tiekėjų modelis NASA yra strategiškai svarbus: jis mažina priklausomybę nuo vieno sprendimo, suteikia daugiau lankstumo planuojant įgulos rotacijas ir riboja riziką, jei viena sistema laikinai negali skristi. Tai ypač aktualu, kai TKS eksploatavimo grafikai ir tarptautiniai įsipareigojimai reikalauja stabilaus skrydžių ritmo.

    Po CFT misijos astronautai Barry Wilmore ir Sunita Williams TKS praleido gerokai ilgiau, nei planuota, o kapsulė į Žemę buvo grąžinta be įgulos. NASA pabrėžė, kad tokie sprendimai priimami pirmiausia remiantis sauga, net jei tai reiškia ilgus programos grafiko pakeitimus ir papildomas patikras.

  • Po 387 mln. eurų investicijos „The Exploration Company“ laimėjo 760 mln. eurų ESA ALADDIN kapsulės konkursą

    Po 387 mln. eurų investicijos „The Exploration Company“ laimėjo 760 mln. eurų ESA ALADDIN kapsulės konkursą

    ESA pasirinko privačią kapsulę

    Europos kosmoso agentūra pasirašė paslaugų sutartį su „The Exploration Company“ dėl komercinės krovinių kapsulės, skirtos skrydžiams į Tarptautinę kosminę stotį. Bendra kontrakto vertė siekia apie 760 mln. eurų, o tai vienas didžiausių tokio tipo užsakymų Europoje.

    Sutartis numato 310 mln. eurų demonstracinei misijai ir iki 450 mln. eurų dar dviem papildomoms, pasirenkamoms misijoms, kurios bus tvirtinamos vėliau. Tai reiškia, kad galutinė apimtis priklausys nuo programos eigos ir poreikių artimiausiais metais.

    „Šiandieninis susitarimas su „The Exploration Company“ rodo, kaip ESA gali veikti kaip pagrindinis klientas, stiprindama Europos komercinį kosmoso sektorių ir paversdama ambicijas realybe“, – sakė ESA generalinis direktorius Josefas Aschbacheris.

    Kas yra ALADDIN ir kodėl jis svarbus?

    ESA teigia, kad kontraktas priklauso ALADDIN programos antrajam etapui, kuriuo siekiama paspartinti autonominį susijungimą žemojoje Žemės orbitoje ir sukurti reguliarią krovinių logistiką į orbitines stotis. Ši kryptis tapo strategiškai svarbi Europai, nes kosmoso transporto paslaugų rinka sparčiai komercializuojama.

    Dar 2022 metais ESA valstybės narės pritarė LEO krovinių grąžinimo paslaugos koncepcijai, numatant konkurenciją tarp Europos pramonės dalyvių. Po 2025 metais priimto politinio patvirtinimo programa perėjo į antrą etapą, o 2026 metų kovą paskelbtas konkursas jau buvo orientuotas į pilnos sistemos užbaigimą ir demonstraciją orbitoje.

    „Nyx“: kapsulė, kuri turėtų grįžti su kroviniu

    „The Exploration Company“ kuria daugkartinio naudojimo kapsulę „Nyx“, kuri turėtų būti suderinama su sunkiosios klasės nešėjais, autonomiškai prisijungti prie stoties ir pargabenti į Žemę iki 3 000 kilogramų krovinio. Bendrovė teigia, kad vienas aparatas būtų pritaikytas iki 10 misijų.

    Įmonė kapsulės kūrimą vykdo keliose Europos vietose, įskaitant Miuncheną, Bordo ir Turiną, taip pat plečia veiklą Jungtinėse Valstijose ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Kartu vystomi ir kiti komponentai, tarp jų daugkartinis didelės traukos raketinis variklis „Storm“.

    „Tai daugiau nei sutarties laimėjimas: tai atspindi pokytį, kaip Europoje kuriame kosmoso technologijas. „Nyx“ pradėjome vystyti tik privačiomis lėšomis, o dabar pasiekėme brandą, kurioje ESA ir valstybių narių finansavimas gali padėti užbaigti aparatą“, – sakė bendrovės įkūrėja ir vadovė Hélène Huby.

    Finansavimas ir startas su Ariane 6

    Kontraktas paskelbtas netrukus po to, kai bendrovė pritraukė apie 387 mln. eurų C serijos investicijų etapą. Šios lėšos, bendrovės teigimu, skirtos „Nyx“ galutiniam vystymui ir „Storm“ variklio darbų spartinimui.

    Pagal susitarimą demonstracinę misiją ESA ir „The Exploration Company“ finansuos kartu: bendrovė jau yra užsitikrinusi 40 proc. reikiamo finansavimo iš privačių investuotojų, o likusius 60 proc. padengs ESA. Be to, numatytas atskiras susitarimas su Arianespace dėl pirmosios „Nyx“ kapsulės paleidimo „Ariane 6“ raketa iš Europos kosmodromo Kuru mieste Prancūzijos Gvianoje.

    Platesniame kontekste šis sandoris rodo ESA kryptį vis dažniau pirkti paslaugą iš rinkos, o ne vien finansuoti technologijos kūrimą. Tokia „inkarinio kliento“ logika padeda pritraukti privatų kapitalą ir greitinti sertifikavimo procesus, kartu stiprinant Europos savarankiškumą kosmoso logistikoje.

  • „The Exploration Company“ pritraukė 387 mln. eurų: Nyx kapsulė ir daugkartinis variklis Storm

    Europos kosmoso bendrovė „The Exploration Company“ (TEC) paskelbė užbaigusi C serijos finansavimo etapą ir pritraukusi 387 mln. eurų. Bendrovė teigia, kad lėšos bus skirtos dviem kryptims: Nyx daugkartinio naudojimo kapsulei ir didelės traukos daugkartiniam raketų varikliui Storm.

    Pasak TEC, Nyx artimiausiu tikslu taps misija, kurios metu kapsulė prisijungs prie Tarptautinės kosminės stoties ir grįš į Žemę. Toks bandymas yra kritinis žingsnis kuriant patikimą Europos orbitinės logistikos grandinę, ypač augant paklausai krovinių gabenimui ir grąžinimui iš orbitos.

    Kas investavo ir kodėl tai svarbu

    Finansavimo etapui bendrai vadovavo „Bessemer Venture Partners“, „Atomico“ ir „Scaleup Europe Fund“, valdomas „EQT“. Prie raundo prisidėjo ir ankstesni TEC rėmėjai, tarp jų „Balderton“, „Plural“, „Cherry“ ir „Red River West“.

    Sandoris išplečia investuotojų bazę abiejose Atlanto pusėse, tačiau TEC pabrėžia išlaikanti europinį pagrindą. Rinkoje tai vertinama kaip signalas, kad Europa siekia daugiau savarankiškumo kosmoso transporto infrastruktūroje, kuri svarbi ryšiams, tyrimams, saugumui ir kritinėms paslaugoms.

    „Visi Žemėje priklausome nuo infrastruktūros kosmose, tačiau gebėjimas pasiekti orbitą, ją aprūpinti ir sugrįžti tebėra retas“, – sakė „The Exploration Company“ įkūrėja ir vadovė Hélène Huby.

    Nyx kapsulė: nuo krovinių iki įgulos

    TEC teigimu, Nyx kuriama kaip daugkartinio naudojimo kapsulė, skirta gabenti krovinius į esamas ir būsimas kosmines stotis bei saugiai grąžinti juos į Žemę. Bendrovė nurodo, kad platforma projektuojama su potencialu ateityje pritaikyti ir žmonių skrydžiams, tačiau artimiausiu laikotarpiu akcentuojami kroviniai.

    Praktinis Nyx gebėjimas prisijungti prie Tarptautinės kosminės stoties ir atlikti pilną grįžimo ciklą būtų svarbus įrodymas, kad Europa gali turėti patikimą, daugkartinę orbitinės logistikos priemonę. Tai tampa aktualu ir dėl platesnių pokyčių: plečiantis komerciniams projektams orbitoje, didėja poreikis reguliariam tiekimui ir krovinių sugrąžinimui.

    Storm variklis: statymas už daugkartinę trauką

    Antra kryptis, kurią TEC išskiria kaip strateginę, yra daugkartinis didelės traukos variklis Storm. Bendrovė teigia, kad tai turėtų būti pirmasis Europoje daugkartinis didelės traukos variklis, paremtas pilno srauto laipsnine degimo schema ir naudojantis deguonį bei metaną.

    TEC planuoja testų programą, apimančią išankstinių degiklių bandymus su mažesnio mastelio traukos kamera artimiausiais mėnesiais, vėliau numatomas deguonies turtingo galios bloko bandymas ir pagrindinio variklio bandymai per kelerius metus. Bendrovė tikina, kad būtent variklio brandinimas taps pamatu ateities daugkartiniams Europos sunkiųjų klasių sprendimams.

    „Šis finansavimas leis mums veikti skubiai: atgabenti Nyx prie Tarptautinės kosminės stoties ir saugiai grįžti į Žemę, kartu spartinant Storm kūrimą“, – sakė Hélène Huby.

    TEC taip pat nurodo, kad lėšos bus skirtos komandos plėtrai ir pramoniniam mastelio didinimui inžinerijos, gamybos, misijų operacijų, variklių kūrimo ir programų vykdymo srityse. Bendrovė pažymi, kad finansavimas dar priklauso nuo taikomų reguliacinių patvirtinimų.

  • NASA ir Rusijos įgula po 8 mėnesių ISS nusileido Kazachstane: ką spėjo nuveikti orbitoje

    NASA ir Rusijos įgula po 8 mėnesių ISS nusileido Kazachstane: ką spėjo nuveikti orbitoje

    NASA astronautas Chrisas Williamsas ir Rusijos kosmonautai Sergejus Kud-Sverčkovas bei Sergejus Mikajevas po maždaug aštuonių mėnesių Tarptautinėje kosminėje stotyje (ISS) sekmadienį sėkmingai grįžo į Žemę. Įgula nusileido su erdvėlaiviu „Sojuz MS-28“ Kazachstane, pietryčiuose nuo Džezkazgano.

    Po nusileidimo astronautai ir kosmonautai paprastai pirmiausia perduodami medikų komandai: tikrinama bendra būklė, širdies ir kraujagyslių sistemos reakcijos, dehidratacijos rizika, prisitaikymas prie gravitacijos. Vėliau įgula skraidinama į reabilitacijos ir pasirengimo centrus, kur prasideda kelių savaičių atsigavimo etapas.

    NASA nurodo, kad ši misija truko 241 dieną, per kurias įgula Žemę apskriejo 3 856 kartus ir įveikė daugiau kaip 164 mln. kilometrų. Agentūros teigimu, tyrimai buvo skirti ir praktinei naudai Žemėje, ir pasirengimui būsimoms kelionėms į Mėnulį bei Marsą.

    Pasak NASA, Chriso Williamso darbai apėmė mokslines užduotis, susijusias su naujų vėžio gydymo metodų tyrimais ir medžiagų gamyba mikrogravitacijoje, aktualia didelio našumo kompiuterių bei elektronikos pramonei. Tokie eksperimentai stotyje svarbūs tuo, kad mikrogravitacija leidžia tiksliau stebėti procesus, kuriuos Žemėje iškreipia konvekcija ir nusėdimas.

    Agentūra taip pat pranešė, kad Williamsas atliko du išėjimus į atvirą kosmosą. Per juos buvo ruoštasi stoties elektros sistemos atnaujinimams ir keičiamas sugedęs Kanados manipuliatoriaus „Canadarm2“ jungties mazgas, nuo kurio priklauso dalis stoties priežiūros darbų.

    Rusijos kosmoso agentūra „Roskosmos“ teigė, kad ISS 74 misijos metu atliktas vienas rusiškas išėjimas į atvirą kosmosą, kai buvo montuojama įranga moksliniam eksperimentui, skirtam Saulės terahercinei spinduliuotei tirti. Taip pat prie stoties du kartus buvo prijungti krovininiai laivai „Progress MS“, atgabenę vandens, kuro ir dujų, būtinų gyvybės palaikymo sistemoms.

    Įgulos rotacija ISS vykdoma nuolat, kad stotyje nepertraukiamai būtų palaikomos tyrimų programos ir infrastruktūros priežiūra. Šį mėnesį į stotį atvyko pamaininė komanda: NASA astronautas Anilis Menonas ir „Roskosmos“ kosmonautai Piotras Dubrovas bei Ana Kikina, kurie prisijungė prie jau dirbusios tarptautinės grupės.

    NASA skelbia, kad artėjanti ekspedicija daug dėmesio skirs gamybai kosmose, įgulos sveikatos patikroms pasitelkiant DI metodus, taip pat biotechnologijoms, įskaitant žmogaus audinių biotipografiją. Pastarosios kryptys laikomos vienomis perspektyviausių, nes gali padėti ir medicinai Žemėje, ir ilgos trukmės misijoms, kai resursų bei logistikos galimybės yra ribotos.

    Nors JAV ir Rusijos santykiai Žemėje išlieka įtempti, ISS programoje abi šalys ir toliau bendradarbiauja vykdydamos įgulų keitimą, krovinių pristatymą ir stoties eksploataciją. Būtent ši tarpusavio priklausomybė, anot kosmoso sektoriaus ekspertų, padeda išlaikyti bent minimalų praktinį dialogą vienoje iš nedaugelio likusių bendrų didžiųjų tarptautinių programų.

  • Lenkai kuria Europos kosminį laivą, o „Sener Polska“ gavo kritinę užduotį: kas bus 2027 metais?

    Lenkai kuria Europos kosminį laivą, o „Sener Polska“ gavo kritinę užduotį: kas bus 2027 metais?

    „Sener Polska“ atrinkta kurti pažangias prisijungimo prie orbitinių stočių sistemas europiniam daugkartinio naudojimo kosminiam laivui Nyx. Ši įranga laikoma viena jautriausių visos misijos grandžių, nes nuo jos priklauso saugus priartėjimas, susijungimas ir atsijungimas orbitoje.

    Nyx vysto bendrovė „The Exploration Company“, siekianti sukurti europietišką krovinių gabenimo į žemąją Žemės orbitą sprendimą. Pagrindinė kryptis – logistikos misijos į Tarptautinę kosminę stotį, o vėliau platformą planuojama pritaikyti ir ambicingesnėms programoms.

    Du prisijungimo mazgai dviem etapais

    Lenkijos inžinierių komandai patikėta suprojektuoti, pagaminti, integruoti ir išbandyti dvi prisijungimo sistemas, atitinkančias Europos kosmoso agentūros reikalavimus. Pirmasis sprendimas numatytas misijai 2027 metais, antrasis – 2028 metais, kai Nyx programos bandymai turėtų pereiti į kitą brandos lygį.

    Prisijungimo sistemos kosmose turi veikti itin tiksliai ir patikimai, nes menkiausia klaida gali lemti konstrukcijų pažeidimus ar nutrauktą misiją. Dėl to didelė dalis darbo paprastai skiriama bandymams, tolerancijų patikrai, programinės ir mechaninės įrangos suderinimui bei saugos scenarijams.

    „Prisijungimo sistemos yra vienas kritiškiausių bet kurios kosminės misijos elementų: nuo jų priklauso ir operacijų sauga, ir resursų perdavimo tęstinumas“, – sakė „Sener Polska“ projekto vadovas Mateuszas Krakowczykas.

    Kiek krovinių turėtų gabenti Nyx?

    Projekto vystytojai skelbia, kad Nyx galėtų iškelti iki keturių tonų krovinį į orbitą ir pargabenti į Žemę iki trijų tonų medžiagų. Tokie parametrai svarbūs ne tik reguliariam tiekimui į orbitines stotis, bet ir moksliniams eksperimentams, kuriems būtina grąžinti mėginius.

    Pastaraisiais metais Europoje ryškėja tendencija ieškoti savarankiškesnių kosminių logistikos pajėgumų ir daugiau darbų patikėti regiono tiekėjams. Tokie projektai kaip Nyx didina konkurenciją, skatina standartizaciją ir kuria prielaidas atsirasti naujai privačių misijų rinkai, kurioje svarbi ne vien technologija, bet ir patikimi tiekimo terminai.

    „Technologijas kurti taip, kad jos būtų pritaikomos daugeliui scenarijų, o ne vienai programai, šiandien yra esminis principas“, – sakė „Sener Polska“ generalinis direktorius Jakubas Pierzchała.

    Kodėl tai svarbu Europos kosmoso sektoriui?

    Prisijungimo mazgai – tai daugiau nei mechaninė jungtis: jie užtikrina sandarumą, energijos ir duomenų perdavimą bei suderinamumą su stoties standartais. Jeigu Nyx sėkmingai pasieks planuojamus etapus 2027–2028 metais, tai būtų reikšmingas žingsnis stiprinant Europos galimybes savarankiškai organizuoti krovinių pristatymą į orbitą.

    Ilgesnėje perspektyvoje Nyx platforma minima ir kaip potencialiai plečiama į misijas už žemosios Žemės orbitos ribų. Tai reiškia, kad dabar kuriami sprendimai gali tapti pagrindu vėlesnėms modifikacijoms, jei Europa spartins Mėnulio programų ir infrastruktūros planus.