Tag: Tarpžvaigždinė erdvė

  • „Voyager 1“ pasiekė vienos šviesos paros ribą: radijo signalas Žemę pasiekia per 24 val.

    „Voyager 1“ pasiekė vienos šviesos paros ribą: radijo signalas Žemę pasiekia per 24 val.

    NASA zondas „Voyager 1“ pasiekė dar vieną išskirtinį rekordą: jis nutolo nuo Žemės per vieną šviesos parą. Tai reiškia, kad jo radijo signalams dabar prireikia visų 24 valandų, kad pasiektų Žemę.

    Šią ribą aparatas peržengė 2026 metų lapkričio 18 dieną, praėjus beveik 50 metų po paleidimo. Atstumas prilyginamas maždaug 25,9 mlrd. kilometrų.

    Nors Žemė skrieja aplink Saulę, todėl atstumas iki zondo per metus šiek tiek kinta, „Voyager 1“ tolsta taip sparčiai, kad „vienos šviesos paros“ riba, kaip pabrėžiama, yra jau nuolatinė – net ir tada, kai Žemės judėjimas laikinai būtų palankesnis artėjimui.

    Kaip „ScienceAlert“ cituoja NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijos planetologę Lindą Spilker, dirbusią su misija nuo 1977 metų, tuomet niekas nesitikėjo, kad „Voyager 1“ kada nors pasieks tokį atstumą.

    Kelias iki tolimiausio žmonių objekto

    „Voyager“ misija startavo 1977 metais, pasinaudojus reta išorinių planetų išsidėstymo konfigūracija, leidusia zondus „sviesti“ nuo vienos planetos prie kitos jų gravitacijos pagalba. „Voyager 2“ pakilo 1977 metų rugpjūčio 20 dieną, o „Voyager 1“ – 1977 metų rugsėjo 5 dieną.

    Greitesniu maršrutu skridęs „Voyager 1“ Jupiterį pasiekė 1979 metais, Saturną – 1980-aisiais. Jo stebėjimai pateikė tuo metu naujų detalių apie šias planetas ir jų palydovus, o vėliau Saturno gravitacijos manevras nukreipė zondą iš planetų orbitų plokštumos – tolyn, į Saulės sistemos pakraščius.

    Vienas ankstesnių istorinių lūžių įvyko 1998 metų vasario 17 dieną: būdamas 10,4 mlrd. kilometrų nuo Saulės, „Voyager 1“ aplenkė „Pioneer 10“ ir tapo tolimiausiu žmogaus sukurtu objektu.

    Už heliopauzės – jau tarpžvaigždinė erdvė

    Vėlesniais metais „Voyager 1“ fiksavo pokyčius ties Saulės vėjo dominavimo riba. 2004 metais jis kirto vadinamąjį terminacijos smūgį – zoną, kur Saulės vėjas staigiai sulėtėja, susidūręs su išorine aplinkos priešprieša.

    2012 metų rugpjūčio 25 dieną, būdamas maždaug 18,2 mlrd. kilometrų nuo Saulės, zondas kirto heliopauzę – ribą, už kurios Saulės vėjo įtaka tampa mažesnė nei tarpžvaigždinės aplinkos slėgis. Tuo metu mokslininkams dar prireikė papildomo laiko, kol pavyko patikimai patvirtinti, kad aparatas iš tiesų pateko į tarpžvaigždinę erdvę.

    Tekste cituojamas Ajovos universiteto fizikas Billas Kurthas atkreipia dėmesį, kad „Voyager“ duomenys iki šiol kelia klausimų – pavyzdžiui, kodėl magnetinis laukas už heliopauzės išlieka daugmaž suderintas su lauku Saulės sistemos viduje, nors tikėtasi ryškesnio krypties pokyčio.

    Kiek dar veiks „Voyager 1“?

    Nors dauguma prietaisų jau išjungti, „Voyager 1“ vis dar siunčia duomenis. Tačiau jo energijos šaltinis – radioizotopinis generatorius – kasmet praranda apie 4 vatus galios, todėl inžinieriai pamažu išjunginėja sistemas, kad misija tęstųsi kuo ilgiau.

    NASA prognozuoja, kad energijos gali pakakti taip, kad bent vienas mokslinis instrumentas veiktų iki 2030-ųjų. Net ir pasiekus vienos šviesos paros ribą, zondas toliau tolsta, o mokslininkams tenka derintis prie realybės, kur vien duomenų kelionė iki Žemės užtrunka visą parą.

  • „Voyager 1“ pasiekė naują ribą: 2026 metų lapkričio 18-ąją bus už 1 šviesos dienos nuo Žemės

    „Voyager 1“ pasiekė naują ribą: 2026 metų lapkričio 18-ąją bus už 1 šviesos dienos nuo Žemės

    NASA zondas „Voyager 1“, nuo 1977 metų skriejantis į kosmoso gilumas maždaug 61 100 kilometrų per valandą greičiu, netrukus pasieks dar vieną simbolinį rekordą – atstumą, vadinamą 1 šviesos diena.

    Kaip skelbia NASA, tai įvyks 2026 metų lapkričio 18 dieną 10.16 UTC, kai „Voyager 1“ nuo Žemės skirs 25,9 mlrd. kilometrų. Tai yra toks atstumas, kurį šviesa įveikia per vieną parą.

    Nors skaičius skamba labiau poetiškai nei praktiškai, jis gerai parodo, kokio masto atstumus per beveik penkis dešimtmečius įveikė nedidelis, automobilio dydžio aparatas. „Voyager 1“ buvo pirmasis žmonių sukurtas objektas, patekęs į tarpžvaigždinę erdvę.

    Šis pasiekimas turi ir labai konkretų poveikį misijos kasdienybei: didėjant atstumui ilgėja ryšio delsa, todėl komandos ir atsako apsikeitimas užtrunka vis ilgiau.

    Ryšys su zondu užtrunka dienas

    1 šviesos dienos riba reiškia, kad signalui kelionė pirmyn ar atgal truks po parą. Vadinasi, norint išsiųsti komandą ir sulaukti atsakymo, realiai prireiks maždaug dviejų dienų.

    „Jei aš išsiunčiu komandą ir pasakau „labas rytas, Voyager 1“ pirmadienį 8 valandą ryto, atsakymą gausiu trečiadienį maždaug 8 valandą ryto“, – CNN yra sakiusi projekto vadovė JPL Suzy Dodd.

    Minint šį etapą NASA kviečia visuomenę po saulėlydžio 2026 metų lapkričio 17 dieną pasiųsti šviesos signalą į dangų – telefonu ar žibintuvėliu perduodant „V G R“ Morzės abėcėle.

    Misija sensta, bet vis dar veikia

    „Voyager 1“ pradinis tikslas buvo praskristi pro Jupiterį ir Saturną. Šiuos uždavinius aparatas įvykdė atitinkamai 1979 ir 1980 metais, tačiau misija tuo nesibaigė – zondas tęsė kelionę vis tolyn nuo Saulės sistemos.

    Tiek „Voyager 1“, tiek jo „dvynys“ „Voyager 2“ iki šiol yra vieninteliai aparatai, kurie veikia už heliosferos ribų – už Saulės kuriamo dalelių ir magnetinių laukų „burbulo“.

    Tačiau plutoniu maitinamas zondas pamažu netenka energijos. Pastaruoju metu NASA, siekdama pratęsti misiją, išjunginėja instrumentus vieną po kito.

    Šiuo metu „Voyager 1“ dar veikia du prietaisai: magnetometras ir plazmos bangų posistemė, fiksuojanti silpnus elektromagnetinius tarpžvaigždinės erdvės signalus.

    „Auksinis įrašas“ liks keliauti toliau

    NASA tikisi, kad „Voyager 1“ su Žeme galės bendrauti iki 2030-ųjų pradžios, kol energijos atsargos galiausiai nukris žemiau minimalios ribos, reikalingos bet kokiai sistemai palaikyti.

    Net ir nustojus siųsti duomenis, misija nesibaigs simboline prasme: abu „Voyager“ aparatai gabena vadinamąjį „Auksinį įrašą“ – paauksuoto vario diską su informacija apie Žemės gyvybę ir kultūrą.

    Jame įrašyti pasisveikinimai daugiau nei 50 kalbų, gamtos garsai, muzika – nuo Ludwigo van Beethoveno iki Chucko Berry – ir pulsarų žemėlapis, turintis padėti nurodyti Žemės vietą, jei diskas kada nors būtų rastas.

  • NASA vėl išjungė „Voyager 1“ dalį: ką tai reiškia misijai ir kiek laiko dar skris tolyn

    NASA vėl išjungė „Voyager 1“ dalį: ką tai reiškia misijai ir kiek laiko dar skris tolyn

    NASA pranešė išjungusi dar vieną erdvėlaivio „Voyager 1“ mokslinį prietaisą, siekdama sutaupyti sparčiai senkančią elektros energiją ir pratęsti žmonijos tolimiausios kosminės misijos darbą. „Voyager 1“ yra labiausiai nuo Žemės nutolęs žmogaus sukurtas aparatas, skriejantis tarpžvaigždinėje erdvėje.

    Išjungtas mažos energijos įkrautų dalelių eksperimentas, kuriuo dešimtmečius buvo stebimas Saulės vėjas ir dalelių aplinka už heliosferos ribų. Tokie sprendimai pastaraisiais metais tapo neišvengiami, nes energijos atsargos mažėja, o kiekvienas vatas gali lemti, ar aparatas liks veikti dar vienus metus.

    Komandos nurodymai prietaisui išjungti buvo perduoti balandžio 17 dieną, o anksčiau, 2025 metų vasarį, „Voyager 1“ jau buvo sustabdęs kosminių spindulių posistemę. Dalis kamerų ir spektrometrų buvo išjungti dar praėjusio amžiaus pabaigoje, kai pagrindinė planetų tyrimų fazė baigėsi.

    Energija senka kasmet

    Abu „Voyager“ zondai energiją gauna iš trijų radioizotopinių termoelektrinių generatorių, kurie šilumą iš plutonio-238 skilimo paverčia elektra. Per beveik penkis dešimtmečius jų galia nuosekliai smuko, todėl kasmet tenka perskirstyti energiją tarp ryšio, šildymo ir likusių prietaisų.

    NASA duomenimis, energijos kritimas siekia maždaug 4 vatus per metus, o dabar generatoriai tiekia mažiau nei pusę pradinės galios. Dėl to inžinieriai jau yra sumažinę šildymą ir išjungę dalį sistemų, kad neperšaltų degalų linijos ir būtų išlaikytas stabilus darbas.

    Sprendimą spartino ir netikėtas galios kritimas per planuotą manevrą vasario 27 dieną, kai suveikė apsauginės įtampos mažėjimo procedūros rizika. Tokiais atvejais automatinės sistemos gali išjungti instrumentus, o atstatymas dėl didžiulio atstumo užtrunka: signalui iki aparato keliauti reikia apie 23 valandas.

    Kodėl šis prietaisas buvo svarbus

    Mažos energijos įkrautų dalelių eksperimentas beveik be pertraukų veikė nuo 1977 metų starto ir padėjo suprasti, kaip kinta dalelių tankis ir slėgio frontai už Saulės įtakos ribos. Po to, kai „Voyager 1“ paliko heliosferą, šie matavimai tapo vienais iš nedaugelio tiesioginių duomenų apie tarpžvaigždinę terpę.

    Heliosfera yra Saulės vėjo suformuotas magnetinis burbulas, iš dalies saugantis Saulės sistemą nuo dalies kosminės spinduliuotės. „Voyager 1“ ir „Voyager 2“ iki šiol yra vieninteliai aparatai, galintys vietoje fiksuoti sąlygas regione, kuriame šis burbulas susiduria su tarpžvaigždine aplinka.

    „Nors mokslinio prietaiso išjungimas nėra niekieno noras, tai geriausias iš turimų pasirinkimų“, – sakė „Voyager“ misijos vadovas Kareemas Badaruddinas.

    „Voyager 1“ dabar išlaiko du veikiančius mokslinius prietaisus: vienas fiksuoja plazmos bangas, kitas matuoja magnetinius laukus. Būtent šie duomenys leidžia tęsti unikalius stebėjimus erdvėje, kurioje dar nėra buvę jokio kito žmogaus sukurto aparato.

    Kiek laiko dar dirbs „Voyager“?

    NASA inžinieriai paliko veikti nedidelį varikliuką, kuris sukinėjo išjungto jutiklio mechanizmą, kad prireikus prietaisą būtų galima vėl aktyvuoti, jei pavyktų atlaisvinti energijos. Tačiau realistiškai misijos ateitis priklauso nuo to, kiek dar pavyks sumažinti vartojimą neprarandant ryšio ir minimalaus šiluminio režimo.

    Komanda taip pat rengia platesnę energijos taupymo strategiją, kai vienu metu būtų išjungta grupė įrenginių ir įjungtos mažos galios alternatyvos, kad aparatas išliktų pakankamai šiltas ir galėtų siųsti duomenis. Pirmiausia šie bandymai numatyti „Voyager 2“, nes jis turi šiek tiek daugiau galios ir yra arčiau Žemės, o sėkmės atveju vėliau planas būtų pritaikytas ir „Voyager 1“.

    Nors energijos likučiai riboti, net ir minimalūs matavimai iš tarpžvaigždinės erdvės turi didelę vertę: jie padeda tikslinti modelius apie Saulės sistemos ribas, kosminių dalelių sklidimą ir magnetinių laukų struktūrą. Tai duomenys, kurių artimiausiais metais greičiausiai nepakeis jokios kitos misijos.