NASA zondas „Voyager 1“ pasiekė dar vieną išskirtinį rekordą: jis nutolo nuo Žemės per vieną šviesos parą. Tai reiškia, kad jo radijo signalams dabar prireikia visų 24 valandų, kad pasiektų Žemę.
Šią ribą aparatas peržengė 2026 metų lapkričio 18 dieną, praėjus beveik 50 metų po paleidimo. Atstumas prilyginamas maždaug 25,9 mlrd. kilometrų.
Nors Žemė skrieja aplink Saulę, todėl atstumas iki zondo per metus šiek tiek kinta, „Voyager 1“ tolsta taip sparčiai, kad „vienos šviesos paros“ riba, kaip pabrėžiama, yra jau nuolatinė – net ir tada, kai Žemės judėjimas laikinai būtų palankesnis artėjimui.
Kaip „ScienceAlert“ cituoja NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijos planetologę Lindą Spilker, dirbusią su misija nuo 1977 metų, tuomet niekas nesitikėjo, kad „Voyager 1“ kada nors pasieks tokį atstumą.
Kelias iki tolimiausio žmonių objekto
„Voyager“ misija startavo 1977 metais, pasinaudojus reta išorinių planetų išsidėstymo konfigūracija, leidusia zondus „sviesti“ nuo vienos planetos prie kitos jų gravitacijos pagalba. „Voyager 2“ pakilo 1977 metų rugpjūčio 20 dieną, o „Voyager 1“ – 1977 metų rugsėjo 5 dieną.
Greitesniu maršrutu skridęs „Voyager 1“ Jupiterį pasiekė 1979 metais, Saturną – 1980-aisiais. Jo stebėjimai pateikė tuo metu naujų detalių apie šias planetas ir jų palydovus, o vėliau Saturno gravitacijos manevras nukreipė zondą iš planetų orbitų plokštumos – tolyn, į Saulės sistemos pakraščius.
Vienas ankstesnių istorinių lūžių įvyko 1998 metų vasario 17 dieną: būdamas 10,4 mlrd. kilometrų nuo Saulės, „Voyager 1“ aplenkė „Pioneer 10“ ir tapo tolimiausiu žmogaus sukurtu objektu.
Už heliopauzės – jau tarpžvaigždinė erdvė
Vėlesniais metais „Voyager 1“ fiksavo pokyčius ties Saulės vėjo dominavimo riba. 2004 metais jis kirto vadinamąjį terminacijos smūgį – zoną, kur Saulės vėjas staigiai sulėtėja, susidūręs su išorine aplinkos priešprieša.
2012 metų rugpjūčio 25 dieną, būdamas maždaug 18,2 mlrd. kilometrų nuo Saulės, zondas kirto heliopauzę – ribą, už kurios Saulės vėjo įtaka tampa mažesnė nei tarpžvaigždinės aplinkos slėgis. Tuo metu mokslininkams dar prireikė papildomo laiko, kol pavyko patikimai patvirtinti, kad aparatas iš tiesų pateko į tarpžvaigždinę erdvę.
Tekste cituojamas Ajovos universiteto fizikas Billas Kurthas atkreipia dėmesį, kad „Voyager“ duomenys iki šiol kelia klausimų – pavyzdžiui, kodėl magnetinis laukas už heliopauzės išlieka daugmaž suderintas su lauku Saulės sistemos viduje, nors tikėtasi ryškesnio krypties pokyčio.
Kiek dar veiks „Voyager 1“?
Nors dauguma prietaisų jau išjungti, „Voyager 1“ vis dar siunčia duomenis. Tačiau jo energijos šaltinis – radioizotopinis generatorius – kasmet praranda apie 4 vatus galios, todėl inžinieriai pamažu išjunginėja sistemas, kad misija tęstųsi kuo ilgiau.
NASA prognozuoja, kad energijos gali pakakti taip, kad bent vienas mokslinis instrumentas veiktų iki 2030-ųjų. Net ir pasiekus vienos šviesos paros ribą, zondas toliau tolsta, o mokslininkams tenka derintis prie realybės, kur vien duomenų kelionė iki Žemės užtrunka visą parą.

Leave a Reply