Tag: Tex-Mex virtuvė

  • Ina Garten patarimas: šviežias bazilikas čili patiekalui suteikia ryškesnį skonį

    Čili troškinys turi begalę variacijų – jis gali būti raudonas arba žalias, ruošiamas su jautiena, kalakutiena, kiauliena ar vištiena, o skonį formuoja įvairūs aromatiniai priedai. Vis dėlto net viena detalė gali stipriai pakeisti galutinį rezultatą.

    Pasak kulinarijos autorės ir TV laidų vedėjos Ina Garten, vienas iš netikėčiausių būdų pagyvinti čili – į jį įmaišyti šviežio baziliko. Ji šį Viduržemio jūros regiono prieskonį neretai renkasi kaip alternatyvą kalendrai, todėl jo panaudojimas čili recepte jai atrodo natūralus.

    Iš pirmo žvilgsnio bazilikas ir Tex-Mex įkvėptas patiekalas gali skambėti kaip keistas derinys, tačiau skoniai, pasirodo, dera geriau, nei galima tikėtis. Bazilikas turi švelniai salstelėjusį, lengvai citrusinį ir truputį pipirišką atspalvį, kuris gali „pakelti“ aštrų, pomidorinį pagrindą.

    Ina Garten baziliką naudoja vištienos čili versijoje: dalį prieskonio įmaišo gaminimo metu, kai troškinys dar verda, o kitą dalį palieka pabarstyti ant viršaus patiekiant. Tokiu būdu žolelė ne tik suteikia gaivų akcentą pabaigoje, bet ir spėja įsigerti į bendrą skonį.

    Kaip bazilikas keičia čili charakterį

    Ši čili versija remiasi pomidoriniu padažu, kuriame gausu saldžiųjų paprikų ir svogūnų – sudėtimi ji šiek tiek primena makaronų padažą. Tačiau prieskoniai, būdingi čili, išlieka: recepte pasitelkiami kmynai, čili milteliai ir šlakelis kajeno pipirų.

    Rezultatas – vis dar aiškiai atpažįstamas čili troškinys, tik ryškesnis, gaivesnis ir labiau „žoleliškas“. Bazilikas čia veikia kaip papildomas sluoksnis, o ne dominuojantis skonis.

    Kur dar tiktų ši idėja

    Nors Ina Garten baziliką siūlo būtent vištienos čili recepte, toks principas gali praversti ir ruošiant kitų rūšių troškinius. Baziliką galima bandyti dėti ankstyvoje virimo stadijoje, kad jis taptų vienu iš skonio sluoksnių, o ne vien pabaigos papuošimu.

    Jei norisi ryškesnio baziliko vaidmens, galima į patiekalą įtraukti ir džiovintą baziliką gaminimo pradžioje, o šviežio – patiekiant. Taip čili išlaikys įprastą aštrumą, bet turės daugiau gaivumo.

    Įkvėpimas iš kitų virtuvių

    Ieškant dar netikėtesnio posūkio, galima dairytis į tajų virtuvę, kur bazilikas dažnai derinamas su mėsa, česnaku ir aštriais pipirais. Tokios idėjos rodo, kad bazilikas nebūtinai turi apsiriboti itališkais patiekalais – jis gali tapti įdomiu prieskoniu ir čili dubenyje.

  • Su jautiena, pupelėmis ir „Bisquick“ – sotus „burrito“ apkepas, paruošiamas per 30 min.

    Vos keli ingredientai – malta jautiena, pupelės ir kepinių mišinys „Bisquick“ – gali tapti greitos, sočios vakarienės pagrindu. Iš jų siūloma pasigaminti „burrito“ stiliaus apkepą, įkvėptą amerikietiškų kaubojiškų patiekalų.

    Šis patiekalas primena klasikinius kelionių ir laužo valgius, kai norisi maisto, kurį lengva paruošti ir patogu dalintis. Kaip rašoma portale „Tasting Table“, idėja – sudėti mėgstamus „burrito“ skonius į vieną kepimo indą ir išvengti tortilijų vyniojimo.

    Gaminimas pradedamas nuo maltos jautienos apkepinimo keptuvėje. Tuomet į mėsą įpilama tako padažo ir trumpai patroškinama, kad skoniai susijungtų.

    Atskirame dubenyje „Bisquick“ sausas mišinys sumaišomas su trintomis pupelėmis ir trupučiu vandens, kad gautųsi tirštoka, tešlą primenanti masė. Kaip orientyras nurodoma, kad vienai 16 uncijų (apie 450 gramų) pupelių skardinei paprastai tinka 1–2 puodeliai „Bisquick“ mišinio.

    Kaip surinkti ir iškepti apkepą

    Kepimo inde pirmiausia paskleidžiamas „Bisquick“ ir pupelių sluoksnis. Ant viršaus dedama paruošta jautiena su padažu, o viskas užbarstoma tarkuotu sūriu.

    Indą siūloma uždengti aliuminio folija, kad sūris nepradėtų svilti. Apkepas kepamas orkaitėje, kol gerai įkaista ir sūris ima burbuliuoti.

    Kepant apatinis „Bisquick“ pagrindas pakyla ir suformuoja plutą, o pupelės suteikia tvirtumo, kad apkepą būtų lengva pjaustyti porcijomis.

    Ką galima pridėti pagal skonį

    Jei norisi sotesnės versijos, į apkepą siūloma įterpti 1–2 puodelius virtų ryžių – juos dėti virš mėsos sluoksnio, po sūriu. Patariama ryžius prieš tai sumaišyti su salsa, kad atsirastų daugiau rūgštelės ir švelnaus aštrumo.

    Į apkepą taip pat galima įmaišyti konservuotų arba šaldytų kukurūzų. Patiekiant siūloma pridėti šaukštą grietinės ir pabarstyti smulkintais svogūnų laiškais.

    Prie tokio patiekalo tinka ir gaivesnis garnyras – pavyzdžiui, greitai paruošiamos avokadų salotos, kurias galima susmulkinti, kol apkepas kepa orkaitėje.

  • Klasikinį karštą sūrio sumuštinį paįvairinkite konservuotais žaliaisiais čili

    Karštas sūrio sumuštinis yra vienas paprasčiausių „komforto“ patiekalų, kurį lengva pritaikyti pagal tai, ką turite namuose. Jei norisi naujo skonio, bet nenorite sudėtingų ingredientų, išeitis gali būti visai paprasta – konservuoti žalieji čili.

    Jie suteikia sumuštiniui papildomos tekstūros ir lengvo aštrumo, o kartu nereikalauja jokio papildomo paruošimo. Kadangi konservuoti čili jau būna termiškai apdoroti, pakanka atidaryti skardinę, nupilti skystį ir uždėti čili ant sūrio prieš kepant.

    Tokie čili prekyboje gali būti skirtingų rūšių, pavyzdžiui, Anaheim, Hatch ar Naujosios Meksikos, o taip pat – skirtingo aštrumo: nuo švelnių iki itin aštrių. Be kaitrumo, jie prideda ir ryškesnio skonio, ypač jei tai skrudinti (fire-roasted) variantai, turintys vos juntamo dūmo natų.

    Žaliųjų čili žemiškas, šiek tiek salstelėjęs ir lengvai rūgštokas skonis gerai dera ir su įvairiais sūriais, ir su skirtingomis duonomis, todėl toks priedas tinka tiek klasikinei versijai, tiek eksperimentams virtuvėje.

    Su kokiais sūriais ir duona dera žalieji čili

    Jei norite paprasto, aiškaus derinio, žalieji čili tiks su klasikiniu ar baltuoju čederiu, „Colby“ sūriu, o dar daugiau pipiriškumo suteiks „pepper jack“. Tokiu atveju sumuštinis išlieka atpažįstamas, bet įgauna pikantiškumo.

    Norint „gurmė“ krypties, galima rinktis riešutiškesnį sūrį, pavyzdžiui, emmentalį ar goudą. O jei norisi pabrėžti čili dūmo natą, verta pagalvoti ir apie rūkytą ar dūmo skonio sūrį, pavyzdžiui, provolonę, arba maišyti kelis skirtingus sūrius.

    Duonos pasirinkimas taip pat svarbus: rūgštoka rauginta duona su tvirtesne tekstūra gerai laiko įdarą ir išlieka „kramtoma“, o pilno grūdo ar sėklų duona dera su čili žemiškumu ir salstelėjimu.

    Kokius dar priedus galima derinti prie čili

    Jei norisi pietvakarių (Tex-Mex) nuotaikos, prie sūrio galima berti tako prieskonių mišinio. Norint sotesnio varianto, į sumuštinį galima įdėti ir šiek tiek tako mėsos, kad skonis primintų „patty melt“ tipo interpretaciją.

    Dar viena idėja aštresniam, bet intensyvesniam skoniui – smulkinti konservuotus čipotle pipirus adobo padaže. Jie paprastai aštresni už žaliuosius čili, todėl jų pakanka visai nedaug.

    Jei norisi daugiau skonio, bet mažiau kaitrumo, galima užtepti šiek tiek adobo padažo vidinėje duonos pusėje. Kitas variantas – pasigaminti čipotle majonezą ir juo patepti duoną kepimui vietoje sviesto.

  • Paprastos pupelės, bet efektas stulbina: taip valgė Laukinių Vakarų kaubojai

    Laukinių Vakarų kaubojų mityba šiandien daug kam atrodytų asketiška: kelionėse tekdavo kliautis ilgai negendančiais produktais, tokiais kaip džiovinti vaisiai, vytinta mėsa ar konservuotos daržovės. Tačiau vienas patiekalas išsiskyrė ir anuomet, ir dabar – sotūs, rūkyto skonio pupelių troškiniai, kurie iki šiol gyvi Pietvakarių virtuvės tradicijoje.

    Istoriškai vienas žinomiausių variantų yra frijoles charros, dar vadinamos charro pupelėmis arba kaubojiškomis pupelėmis. Tai pupelės, troškinamos pomidorų pagrindo sultinyje su prieskoniais ir aitriosiomis paprikomis, o skonis sustiprinamas kepta šonine ir svogūnais. Tokia kombinacija suteikia ir sotumo, ir ryškų aromatą.

    Patiekalo ištakos siejamos su charro – Meksikos kaubojų tradicija. Charro kultūra formavosi kaip savita raitelių ir gyvulininkystės pasaulio dalis, o pupelės su mėsa buvo praktiškas sprendimas pamaitinti daug žmonių. Receptas per sieną natūraliai persikėlė į JAV Pietvakarius, ypač ten, kur vyko galvijų varymas ir susidurdavo skirtingos kulinarinės įtakos.

    Šiandien charro pupelės dažniausiai verdamos iš pinto pupelių, tačiau tinkamos ir kitų rūšių pupelės, pavyzdžiui, raudonosios. Svarbiausia, kad jos išliktų nesuirusios, o patiekalas būtų sriubingos konsistencijos – pupelės neturėtų būti nusausintos, nes būtent sultinys „suriša“ prieskonius ir dūmo natą.

    Gaminimas namuose ar gamtoje laikomas nesudėtingu: pakanka gilesnio puodo, o patiekalas gali būti troškinamas tiek ant viryklės, tiek virš atviros ugnies. Naudojant džiovintas pupeles, įprasta jas iš vakaro pamirkyti pasūdytame vandenyje, kad greičiau suminkštėtų ir virtų tolygiau.

    Tradicinis pasirinkimas skoniui suteikti – šoninė, tačiau dažnai naudojamas ir čorizo ar kita mėsa, kuri sultinyje išleidžia riebalus ir prieskonius. Tokie priedai paverčia pupeles nebe garnyru, o pilnaverčiu pagrindiniu patiekalu, tinkamu didesniam būriui žmonių, pavyzdžiui, iškyloms.

    Patiekimas taip pat kinta: istoriškai pupelės dažnai būdavo valgomas su duona, o dabar neretai derinamos su ryžiais. Ant viršaus galima dėti kalendrų, avokado ir smulkintų svogūnų – šie priedai suteikia gaivumo, kontrastuoja su riebesniu sultiniu ir išryškina Tex-Mex krypties skonius.

    Charro pupelės šiandien vertinamos ir dėl dar vienos savybės: pastovėjęs troškinys dažnai tampa dar skanesnis, nes prieskoniai ir rūkytos mėsos natos labiau susilieja. Todėl tai patiekalas, kuris patogus ruošiant maistą iš anksto ir vėliau lengvai pašildomas, neprarandant skonio intensyvumo.