Rugpjūčio 26 dieną Nepalą ir Tibetą sukrėtęs milžiniškas potvynis parodė, kokias pražūtingas pasekmes gali turėti su ledynais susijusios nelaimės. Iki rugsėjo 16 dienos skelbta, kad žuvo mažiausiai 1 400 žmonių, o daugiau nei 6 000 laikomi dingusiais.
Kaip rašo „Live Science“, šią katastrofą sukėlė nuo kalno šlaito atitrūkusi didelė uolienų ir ledyno masė. Ji smigo į upę Tibete, o žemyn slėniu dideliu greičiu nusiritęs vandens, ledo ir nuolaužų srautas naikino pakrantes, rinko naujas nuolaužas ir stiprino potvynio bangą.
Ekspertai pabrėžia, kad tokios rizikos nereikėtų laikyti vien Himalajų problema. Ledynams traukiantis, šlaitai daug kur tampa mažiau stabilūs, o tai didina nuošliaužų, ledynų griūčių ir staigių potvynių tikimybę.
Didžiausias pavojus kyla ten, kur staigūs srautai gali būti „suvedami“ į siaurus slėnius, o jų kelyje yra gyvenviečių ir infrastruktūros. Nepalo atvejis išsiskyrė mastu, vandens kiekiu, greičiu ir tuo, kad žmonės praktiškai neturėjo laiko pasiruošti.
Himalajai – vienas ryškiausių epicentrų
Specialistų teigimu, Himalajai ir vadinamoji Aukštikalnių Azija (regionas, apimantis dalį Kinijos, Afganistano, Nepalo, Indijos, Pakistano, Butano, Kazachstano, Uzbekistano, Kirgizijos ir Tadžikistano) išlieka vienu pagrindinių būsimų ledyninių nelaimių epicentrų.
Ši teritorija kartais vadinama „trečiuoju poliumi“, nes čia sukaupta trečia pagal dydį ledo masė pasaulyje po Arkties ir Antarktidos. Stačius šlaitus ir siaurus slėnius turinčiose vietovėse potvynio banga gali nuvilnyti didelius atstumus – neseniai Nepale žala fiksuota ir už daugiau nei 100 kilometrų.
Papildomą riziką kuria ir seisminis aktyvumas – Himalajai priskiriami prie aktyviausių seisminių zonų Žemėje. Drebėjimai gali tapti „trigeriu“ lavinoms, ledyninių ežerų proveržiams ar ledyno griūčiai.
Ekspertai taip pat pabrėžia, kad šis regionas šyla greičiau nei pasaulio vidurkis, todėl mažėja ledo danga ir didėja tirpsmo vandens kiekis. Tirpsmo vanduo, skverbdamasis į ledyno pagrindą, gali palengvinti slydimą, o nykstant ledynams ir amžinajam įšalui šlaitai praranda dalį stabilumo.
Dar viena labai rizikinga vieta – tropiniai ledynai Peru
Vis dėlto mokslininkai atkreipia dėmesį ir į kitą pasaulio pusę: Peru turi didžiąją dalį planetos tropinių ledynų, o su jais susijusių nelaimių istorija čia skaičiuoja dešimtmečius.
Pavyzdžiui, 1970 metais Peru, po žemės drebėjimo, nuo Uaskarano kalno šlaito atitrūkusi ledo ir uolienų masė pražudė 6 000 žmonių. Tas pats šlaitas buvo „sugriuvęs“ ir 1962 metais – tuomet panaši nuošliauža palaidojo Ranrahirkos bendruomenę ir pražudė apie 2 000 gyventojų.
Ypač pavojinga laikoma Andų dalis Cordillera Blanca, kur dėl tirpsmo sparčiai plečiasi ledyniniai ežerai. Vienas iš minimų pavyzdžių – Palcacocha ežeras virš Huaraso miesto, kuriame gyvena apie 130 000 žmonių.
Ekspertai identifikavo šimtus ežerų Peru, kuriems egzistuoja persipildymo rizika, o dalis jų priskiriami labai aukštos rizikos kategorijai dėl artumo gyvenvietėms. Net ir taikant inžinerines priemones ar stebėseną, pavojus visiškai nedingsta – istorijoje būta atvejų, kai anksčiau saugiais laikyti sprendimai neapsaugojo nuo nelaimės.
Kodėl stebėsena kartais išgelbsti gyvybes
Nors ilgalaikė rizika siejama su klimato kaita, trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu daug ką gali lemti stebėsenos sistemos ir pasirengimas. Ekspertai pabrėžia, kad laiku pastebėti ledyno judėjimo požymiai gali suteikti galimybę evakuoti žmones ir sumažinti aukų skaičių.
Tokio požiūrio nauda, anot specialistų, ypač matoma ten, kur ledynai ir šlaitai nuolat stebimi, o vietos valdžia turi aiškius veiksmų planus. Tačiau ne visi regionai, ypač kalnuotos ir sunkiai pasiekiamos teritorijos, turi išteklių brangioms monitoringo sistemoms ar greitam gelbėjimui reikalingai įrangai.
Kaip vieną iš prevencinių priemonių mokslininkai mini ir ledyninių ežerų vandens lygio mažinimą, kai tai įmanoma. Vis dėlto akcentuojama, kad net ir tada rizika išlieka – kalnų aplinka gali keistis greičiau, nei spėjama ją „suvaldyti“ inžineriniais sprendimais.
