Tag: Topinamburai

  • Primiršta daržovė sugrįžta į virtuves: topinamburą paruošite greičiau nei bulves

    Primiršta daržovė sugrįžta į virtuves: topinamburą paruošite greičiau nei bulves

    Topinamburas, dar vadinamas gumbiniu saulėgrąžu, vėl atrandamas virtuvėse – ir ne be priežasties. Ši daržovė gali tapti patogia bulvių alternatyva, nes dažnai paruošiama greičiau ir nereikalauja sudėtingo apdorojimo.

    Kaip rašoma pateiktame tekste, topinamburas kilęs iš Šiaurės Amerikos, o į Europą atkeliavo XVII amžiuje. Ilgą laiką jis buvo gana įprastas ant stalo, tačiau vėliau beveik išnyko iš kasdienio raciono, kai jį nustūmė lengviau masiškai auginamos ir sandėliuojamos bulvės.

    Skoniu topinamburas skiriasi nuo bulvių: jame juntamos riešutinės, švelniai salstelėjusios natos. Išvirtas ar iškeptas jis primena keptų kaštonų, artišokų ir saulėgrąžų sėklų derinį, todėl tinka tiems, kurie ieško nebanalių, bet universalių garnyrų.

    Dar viena savybė, dėl kurios jis vertinamas – sviestinis, minkštas ir aromatingas minkštimas. Dėl to topinamburas gerai „draugauja“ tiek su ryškesniais prieskoniais, tiek su švelnesnėmis žolelėmis.

    Greitas paruošimas – vienas didžiausių privalumų

    Iš kulinarinės pusės topinamburas patrauklus tuo, kad jį galima valgyti ir žalią. Tai reiškia, kad norint įtraukti į salotas ar daržovių užkandžius, kartais nereikia jokio terminio apdorojimo.

    Jei vis dėlto ruošite šiltą patiekalą, topinamburas dažnai iškepa ar išverda greičiau nei bulvės. Mažesnius arba gabaliukais supjaustytus gumbus išvirti paprastai užtenka per 12–15 minučių.

    Orkaitėje, įkaitintoje iki 200 laipsnių, topinamburas, supjaustytas „bulvytėmis“ ar riekelėmis, dažniausiai iškepa per 20–25 minutes. Kepimas keptuvėje, pagal pateiktą informaciją, paprastai trunka 10–15 minučių.

    Kur panaudoti topinamburą vietoj bulvių

    Ši daržovė gali pakeisti bulves daugelyje receptų – nuo kasdienio garnyro iki įdomesnių užkandžių. Vienas iš variantų – kremiška topinamburų tyrė su žiupsneliu muskato riešuto ir trupučiu grietinėlės.

    Taip pat topinamburą galima plonai supjaustyti, apšlakstyti alyvuogių aliejumi, pagardinti rozmarinu ir kepti orkaitėje – tuomet gaunami traškūs, auksiniai „talarkai“, ryškesnio skonio nei įprastos bulvinės lazdelės.

    Kitas greitas būdas – trumpai apkepinti keptuvėje su sviestu ir česnaku. Tai gali būti tiek greitas užkandis, tiek neįprastesnis priedas prie pietų.

  • Pagalvokite du kartus: šios rudenį sodinamos invazinės rūšys gali greitai užvaldyti sodą

    Pagalvokite du kartus: šios rudenį sodinamos invazinės rūšys gali greitai užvaldyti sodą

    Ruduo daugeliui sodininkų atrodo idealiausias metas sodinti medžius, krūmus ir daugiamečius augalus, nes dirva dar šilta, o drėgmės paprastai netrūksta. Tačiau būtent šiuo laikotarpiu į sklypus neretai patenka ir augalai, kurie vėliau tampa rimta problema ne tik pačiam sodui, bet ir aplinkinei gamtai.

    Invazinės rūšys dažniausiai yra iš kitų regionų atkeliavę augalai, kurie naujoje aplinkoje plinta itin agresyviai. Jos nustelbia vietines rūšis, keičia buveines, o dalis jų gali daryti žalą infrastruktūrai ar kelti riziką žmonių sveikatai.

    Kuo pavojingi invaziniai augalai?

    Didžiausia bėda ta, kad invaziniai augalai dažnai dauginasi labai efektyviai: gausiai subrandina sėklas, plinta šakniastiebiais arba atžalomis. Net ir iš pažiūros dekoratyvus krūmas ar vijoklis po kelerių metų gali pradėti stelbti gėlynus, vejas ir net kaimyninius sklypus.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad invazinių rūšių plitimą spartina švelnėjančios žiemos ir ilgesnis vegetacijos sezonas. Dėl to dalis augalų, kurie anksčiau sunkiai peržiemodavo, dabar įsitvirtina lengviau, o jų kontrolė tampa brangesnė ir sudėtingesnė.

    Rudenį sodinami augalai, kurie gali išplisti

    Vienas dažnai minimas pavyzdys yra japoninis pelėvirkštis, dar vadinamas japoniniu rykšteniu, kurio šakniastiebiai gali atželti net iš mažų fragmentų. Tokie augalai ypač sparčiai kolonizuoja upių pakrantes, šlaitus ir apleistas teritorijas, o jų naikinimas paprastai reikalauja kelių sezonų nuoseklaus darbo.

    Riziką sode kelia ir kai kurie dekoratyvūs krūmai, pavyzdžiui, šliaužiančios formos sedulos, kurios sudaro tankius sąžalynus ir užgožia kitus augalus. Panašiai elgtis gali ir greitai augantys vijokliai, kurie, įsikibę į atramas ar medžius, atima šviesą, vandenį bei maisto medžiagas.

    Dar viena sodininkų dažnai nuvertinama grupė yra augalai, kurie plinta iš požeminių dalių, pavyzdžiui, topinamburas. Jei jis auginamas be šaknų barjero, kitą sezoną gali išdygti ten, kur jo neplanavote, nes pakanka dirvoje likusios mažos gumbų dalies.

    Kada gresia atsakomybė?

    Lietuvoje, kaip ir visoje Europos Sąjungoje, daliai invazinių rūšių taikomi griežti ribojimai: jų laikymas, dauginimas, prekyba ar platinimas gali būti draudžiamas. Tokiais atvejais atsakomybė gali būti taikoma ne tik už tyčinį platinimą, bet ir už aplaidumą, kai invazinis augalas iš sklypo išplinta į gamtą.

    Net jei konkretus augalas nėra įtrauktas į draudžiamų sąrašus, tai dar nereiškia, kad jis yra saugus pasirinkimas. Prieš perkant sodinukus verta pasitikrinti oficialius invazinių rūšių sąrašus, o abejonių atveju rinktis vietines arba neinvazines alternatyvas.

    Jeigu įtariate, kad invazinis augalas jau auga jūsų sklype, svarbiausia neskubėti jo kompostuoti ar vežti žaliųjų atliekų į bendras aikšteles. Tokie veiksmai gali dar labiau paskatinti plitimą, todėl dažniausiai rekomenduojama atliekas tvarkyti taip, kad augalas nebeturėtų galimybės atželti.

  • Kadaise augo kiekviename darže, dabar perka iš Prancūzijos: topinamburas grįžta į madą

    Topinamburas, dar vadinamas žiemine saulėgrąža, ilgus metus buvo primiršta daržovių kultūra, o dabar vėl atrandamas iš naujo. Augalas užauga aukštas, vasaros pabaigoje sužydi geltonais žiedais, tačiau vertingiausia dalis slepiasi po žeme – netaisyklingos formos valgomieji gumbai.

    Skirtingai nei bulvėse, topinamburuose beveik nėra krakmolo, o pagrindinis angliavandenis yra inulinas – tirpiosios skaidulos rūšis. Dėl to ši daržovė dažnai minima kaip palankesnis pasirinkimas tiems, kurie siekia stabilesnio cukraus kiekio kraujyje ir didesnio sotumo. Mitybos specialistai pabrėžia ir kitą inulino savybę: jis veikia kaip prebiotikas ir gali padėti palaikyti žarnyno mikrobiotos įvairovę.

    „Inulinas organizme nėra skaidomas kaip krakmolas, todėl topinamburas dažnai laikomas geru skaidulų šaltiniu, tačiau prie jo verta pratintis palaipsniui“, – sako dietologai, primindami, kad staigiai padidinus skaidulų kiekį gali pasireikšti pilvo pūtimas.

    Be skaidulų, topinamburų gumbuose yra kalio, geležies, taip pat B grupės vitaminų. Praktinis privalumas – jie ištvermingi: gumbai gali peržiemoti dirvoje ir pavasarį būti kasami švieži, o pats augalas mažiau reiklus dirvai nei daugelis kitų daržovių.

    Istoriškai topinamburas į Europą pateko iš Šiaurės Amerikos, kur buvo svarbi vietinių bendruomenių mitybos dalis. Lenkijoje ir aplinkinėse šalyse jis ilgą laiką augo daržuose ir buvo laikomas patikima atsargine kultūra prastesnių derlių metais, tačiau vėliau jį išstūmė masiškai paplitusi bulvė, kuri buvo patogesnė sandėliuoti ir ruošti dideliais kiekiais.

    Pastaraisiais metais topinamburas grįžta į virtuvę dėl bendrų mitybos tendencijų: didesnio dėmesio skaiduloms, žarnyno sveikatai ir mažiau perdirbtam maistui. Nors vietinių ekologinių ūkių pasiūla po truputį auga, prekybos tinkluose vis dar dažnai dominuoja importas, o vienas ryškiausių tiekėjų Europoje yra Prancūzija.

    Virtuvėje topinamburas vertinamas dėl universalumo: keptas ar virtas primena švelniai saldų bulvės ir artišoko derinį, o žalias išlieka traškus. Svarbi detalė ruošiant – jo odelė labai plona ir valgoma, todėl dažnai pakanka gumbus gerai nušveisti po tekančiu vandeniu, užuot varginusis skutant.