CP v2

Tag: Tvari mityba

  • Banano žievės ne į šiukšlinę: ekspertai paaiškino, ką iš jų verta gaminti namuose

    Banano žievė daugeliui vis dar atrodo kaip atliekos, tačiau vis dažniau ji vertinama kaip valgomas ingredientas. Kai kuriose Indijos, Šri Lankos, Pietryčių Azijos ir Brazilijos virtuvėse žievės jau seniai naudojamos kariuose, troškiniuose ar įdarams, o Vakarų šalyse tai tampa „zero waste“ mitybos tendencijos dalimi.

    Pasaulyje kasmet užauginama apie 115 milijonų tonų bananų, o žievė sudaro maždaug 40 proc. vaisiaus svorio. Tai reiškia milžinišką organinių atliekų srautą, kurį dalis žmonių bando mažinti panaudodami žieves maistui, o ne kompostui ar šiukšliadėžei.

    Ar saugu valgyti banano žieves?

    Specialistai pabrėžia, kad žievė yra ta vaisiaus dalis, kuri labiausiai kontaktuoja su aplinka: dirvožemiu, transportavimu ir žmonių rankomis. Be to, bananų auginime gali būti naudojamos augalų apsaugos priemonės, todėl vien to, kad minkštimas laikomas „švaresnis“, nepakanka vertinant pačios žievės rizikas.

    Maisto saugos požiūriu žievės gali turėti mikroorganizmų, todėl svarbiausia taisyklė yra kruopštus nuplovimas ir nušveitimas, o dar geriau – terminis apdorojimas. Virimas, troškinimas ar trumpas apvirimas padeda sumažinti tiek mikrobiologinę riziką, tiek kietą, pluoštinę tekstūrą.

    Kuo žievės naudingos mitybai?

    Dietologai atkreipia dėmesį, kad banano žievėje, lyginant su minkštimu, paprastai būna daugiau skaidulų. Joje taip pat yra augalinių junginių, įskaitant polifenolius ir taninus, kurie gali lemti kartumą, bet kartu siejami su antioksidacinėmis savybėmis.

    Vis dėlto žalią žievę valgyti ne visiems malonu ir ne visiems lengva virškinti, ypač jei žmogaus virškinimo sistema jautresnė skaiduloms. Dėl to dažniausiai rekomenduojama ją termiškai apdoroti: taip suminkštėja ląstelių sienelės, švelnėja skonis ir lengviau pasiekti norimą tekstūrą.

    Kaip skaniausiai panaudoti virtuvėje?

    Skonis ir tekstūra labai priklauso nuo prinokimo: kuo bananas tamsesnis, tuo žievė paprastai švelnesnė ir mažiau karti, nes mažėja taninų aštrumas. Jei žievės žalsvos, gali padėti trumpas apvirimas pasūdytame vandenyje, o kartumą sumažina ir vidinės baltos dalies nugramdymas.

    Praktikoje žievės dažniausiai pasiteisina troškiniuose ir kariuose, kur jos gali sugerti prieskonių skonį ir suminkštėti. Kitas populiarus būdas – žieves naudoti aromatiniam sirupui ar arbatai, kur svarbiausia kruopščiai nuplauti vaisių ir pritaikyti švelnius prieskonius, pavyzdžiui, cinamoną.

    Socialiniuose tinkluose išpopuliarėję eksperimentai, tokie kaip „šoninė“ iš banano žievės, gali būti įdomūs, tačiau rezultatas labai priklauso nuo marinavimo ir kepimo technikos. Virtuvės profesionalai pataria nesitikėti tikslios mėsos imitacijos ir žiūrėti į tai kaip į dar vieną daržovinį, traškų užkandį, kurį galima pritaikyti vegetarams.

    Ekspertai primena, kad svarbiausia yra ne sensacijos, o racionalus požiūris į maistą: dalis to, ką įprastai išmetame, gali tapti papildomu skaidulų šaltiniu ir padėti mažinti maisto švaistymą. Tinkamai paruoštos banano žievės gali tapti įdomiu ingredientu, jei virtuvėje norisi daugiau tvarumo ir mažiau atliekų.

    „Žmonės turėtų liautis žiūrėję į maistą kaip į šiukšles, kol jis jomis iš tiesų netapo“, – sakė šefė Toni Elkhouri.

  • Kadaise buvo delikatesas, o dabar jaunimas net neparagautų: ką slepia kiaulių ausys

    Subproduktai, tarp jų ir kiaulių ausys, dar visai neseniai buvo įprasta virtuvės dalis daugelyje Europos šalių. Tačiau keičiantis mitybos įpročiams ir augant išrankumui, toks maistas dažnai atsidūrė paraštėse, nors maistine prasme jis nėra „tuščias“.

    Kiaulių ausų struktūrą daugiausia sudaro oda ir kremzlė, todėl jose natūraliai gausu kolageno baltymų. Būtent dėl šios priežasties jos dažnai minimos kaip produktas, galintis papildyti racioną baltymais, o tinkamai paruoštos jos nebūtinai turi atstumiančią tekstūrą ar kvapą.

    Mitybos požiūriu subproduktai gali būti vertingi ir dėl mikroelementų, tačiau svarbiausia yra saikas ir bendra mitybos kokybė. Kiaulienos produktai paprastai turi ir sočiųjų riebalų bei druskos, ypač jei gaminami kaip užkandis ar derinami su saldžiais, lipniais padažais.

    Pastaraisiais metais kai kuriose virtuvėse subproduktai grįžta kaip tvarumo tendencijos dalis, kai siekiama sunaudoti daugiau gyvūno dalių ir mažinti maisto švaistymą. Kartu populiarėja ir lėto gaminimo, sultinių bei ilgai verdamų patiekalų mada, kuri natūraliai išryškina kremzlinių produktų tekstūrą.

    Norint, kad kiaulių ausys būtų patrauklesnės, dažniausiai pirmiausia jos ilgai verdamos, kad suminkštėtų, o tuomet apskrudinamos, kad išorė taptų traški. Prie tokio patiekalo dažnai derinami intensyvaus skonio padažai, tačiau būtent jie neretai smarkiai padidina cukraus ir druskos kiekį.

    Jei siekiama lengvesnio varianto, padažą galima rinktis mažiau saldų, o kepimą aliejuje keisti orkaitėje ar karšto oro gruzdintuvėje atliekamu apskrudinimu. Taip išlaikomas traškumas, bet sumažinamas riebalų perteklius, dėl kurio tokie užkandžiai dažniausiai ir kritikuojami.

    Vis dėlto šis produktas tinka ne visiems: jautresniems žmonėms nepatogi gali būti pati tekstūra, o turintiems širdies ir kraujagyslių rizikų verta atidžiau vertinti porcijos dydį ir druskos kiekį. Kaip ir daugelyje tradicinių patiekalų, didžiausią skirtumą lemia paruošimo būdas, o ne vien pats ingredientas.

  • PRL laikų baubas grįžta į mėsos skyrių: kodėl kiaulių inkstai šiandien vėl vilioja?

    Kiaulių inkstai, dar vadinami subproduktais, Lenkijos ir platesnio regiono virtuvėje turi senas tradicijas, tačiau daugeliui iki šiol siejasi su taupiu PRL laikų meniu. Pastaraisiais metais jie vėl dažniau aptariami dėl augančio susidomėjimo tvariu vartojimu ir vadinamąja nose-to-tail virtuve, kai stengiamasi panaudoti kuo daugiau gyvūno dalių.

    Mitybos požiūriu tai kaloringumu nepasižymintis, bet maistingas produktas: inkstuose yra visaverčių baltymų, nemažai B grupės vitaminų, ypač B12, taip pat geležies. Vis dėlto subproduktai išsiskiria ir didesniu cholesterolio kiekiu, todėl juos į racioną verta įtraukti saikingai, ypač žmonėms, kuriems aktuali širdies ir kraujagyslių rizika.

    Didžiausia kliūtis, dėl kurios pirkėjai jų vengia, dažniausiai yra specifinis kvapas ir skonis. Jį lemia natūralūs junginiai audiniuose, todėl sėkmei būtinas kruopštus paruošimas: inkstus reikia nuvalyti nuo plėvelių, pašalinti vidinius latakus ir gerai išmirkyti šaltame vandenyje arba piene, kelis kartus pakeičiant skystį.

    Tinkamai paruošti inkstai troškinant tampa minkšti, o ne guminiai, ir gerai sugeria prieskonius. Klasikinis variantas dažnai gaminamas su svogūnais, morkomis, lauro lapais, kvapiaisiais pipirais ir juodaisiais pipirais, o patiekiamas su bulvių tyre ir raugintomis daržovėmis, kurios subalansuoja sodrų padažą.

    Maisto tendencijų kontekste subproduktų sugrįžimą skatina ir brangstanti mėsa, ir pastangos mažinti maisto švaistymą. Vis dažniau pabrėžiama, kad protingai parinkus porcijas ir laikantis higienos bei tinkamo terminio apdorojimo, tokie patiekalai gali tapti ne egzotika, o racionaliu pasirinkimu kasdienėje virtuvėje.

    Perkant verta atkreipti dėmesį į šviežumą: kvapas neturi būti aitrus ar nemalonus, paviršius turi būti švarus, be perteklinio skysčio, o spalva tolygi. Namuose subproduktus rekomenduojama kuo greičiau paruošti arba laikyti šaldytuve trumpai, kad išliktų kokybė ir sumažėtų rizika.

  • PRL laikų delikatesas grįžta į madas: daugelį rauko, bet gali padėti sąnariams

    Ilgus metus liežuviai ir kiti subproduktai daugeliui siejosi su taupymu bei valgyklų meniu, todėl buvo nustumti į šalį. Tačiau pasaulio virtuvėse jautienos liežuvis laikomas delikatesu, o pastaraisiais metais jis grįžta ir į šiuolaikinius restoranų meniu.

    Jautienos liežuvis vertinamas dėl švelnios tekstūros ir sodraus skonio, tačiau tai nėra liesa mėsa. Maistinė sudėtis priklauso nuo paruošimo, bet dažniausiai tai baltymų turintis produktas su nemažu riebalų kiekiu, todėl svarbus porcijos dydis ir bendras racionas.

    Subproduktai neretai minimi ir dėl kolageno, kuris yra vienas pagrindinių jungiamojo audinio baltymų. Dėl to liežuvis dažnai siejamas su sąnarių ir odos būkle, nors mityboje svarbiausia yra viso baltymų, energijos ir mikroelementų balansas, o ne vienas produktas.

    Be baltymų, liežuvyje gali būti B grupės vitaminų ir geležies, o tai aktualu žmonėms, kurių mityboje trūksta gyvūninės kilmės produktų. Vis dėlto tiems, kas riboja sočiuosius riebalus ar stebi cholesterolio rodiklius, verta rinktis retesnį vartojimą ir lengvesnius paruošimo būdus.

    Lietuvoje subproduktai daugeliui primena klasiką: liežuvis su krienų padažu, liežuvis drebučiuose ar saldžiarūgščiame padaže. Šiandien šie patiekalai dažniau atgimsta modernizuoti, kai atsisakoma sunkių padažų, daugiau dėmesio skiriama prieskoniams, rūgščiai ir šviežumui.

    Renesansas virtuvėje ir mados

    Naują bangą skatina tvarumo idėjos ir požiūris, kad verta panaudoti kuo daugiau gyvūno dalių. Tai sutampa ir su ekonomika: subproduktai dažnai kainuoja mažiau nei populiariausi mėsos gabalai, o tinkamai paruošti gali prilygti restorano lygiui.

    Šiuolaikiniai virtuvės šefai dažnai renkasi ilgesnį gaminimą žemoje temperatūroje, kad mėsa taptų itin minkšta. Po to liežuvis gali būti trumpai apkepamas, patiekiamas plonais griežinėliais, derinamas su lengvesniais kaparėlių, garstyčių ar žolelių padažais.

    Pasaulyje vienas žinomiausių pavyzdžių yra meksikietiški taco su liežuviu, kur skonį balansuoja salsa, svogūnai ir kalendra. Europoje populiarūs ir šalti užkandžiai, kai virtas liežuvis patiekiamas kaip karpačas su aliejumi ir rūgštimi, o ne riebiais padažais.

  • PRL virtuvės hitai grįžta: šį patiekalą kadaise virė visi, o šiandien daug kas jo kratosi

    PRL laikų virtuvė daugeliui siejasi su paprastumu, pieno barais ir receptais, kurie gimė iš nuolatinio prekių trūkumo. Tuomet buvo stengiamasi sunaudoti viską, todėl į kasdienį racioną dažnai patekdavo subproduktai, kurie šiandien daliai žmonių kelia atmetimą.

    Vienas ryškiausių pavyzdžių – virtas liežuvis, dažniausiai kiaulės arba jaučio. Nors dabar jaunajai kartai vien pavadinimas skamba neįprastai, anksčiau tai buvo laikoma net šventiškesniu patiekalu, ypač kai būdavo patiekiamas su krienų ar savo sultinio padažu.

    Kaip subproduktai tapo klasika

    Istorikai ir maisto kultūros tyrėjai pabrėžia, kad planinės ekonomikos sąlygomis mėsa dažnai buvo deficitas, todėl namų šeimininkės rinkdavosi pigesnes ir lengviau gaunamas dalis. Subproduktai tuo metu nebuvo egzotika, o racionalus pasirinkimas, leidęs pamaitinti šeimą sočiai ir nebrangiai.

    Liežuvio sėkmę lėmė tekstūra ir skonis, jei tik jis buvo tinkamai paruoštas. Pirmiausia liežuvis ilgai verdamas, tuomet nulupama oda, o vėliau mėsa dar kartą troškinama su daržovėmis, kol tampa minkšta ir lengvai pjaustoma šakute.

    „Kai mėsa buvo deficitas, virtuvėje niekas negalėjo būti išmetama, todėl mažiau populiarios dalys virsdavo kasdieniais, bet išradingais patiekalais“, – sako maisto kultūros tyrėjai.

    Forshmakas ir improvizacija puode

    Kitas PRL laikų simbolis – foršmakas, kurio ištakos siekia senesnę Vidurio ir Rytų Europos kulinariją. Praktikoje tai buvo tirštas, sotus mėsos troškinys, dažnai gamintas iš to, kas tuo metu buvo namuose: likusios mėsos, dešros, svogūnų, raugintų agurkų ir pomidorų padažo.

    Tokie receptai puikiai atspindi to meto buitį: patiekalas turėjo būti maistingas, lengvai pašildomas ir tinkamas valgyti tiek su bulvėmis, tiek su duona. Dėl to foršmakas tapo universaliu sprendimu šeimoms, gyvenusioms nuolatinio taupymo režimu.

    Fasolka po bretońsku: pavadinimas klaidina

    Fasolka po bretońsku daugeliui tebėra nostalgijos patiekalas, nors jo ryšys su Prancūzijos Bretane – menkas. Populiariausias aiškinimas sieja pavadinimą su prancūzišku apibūdinimu, reiškiančiu patiekalą su pupelėmis, o ne konkrečiu regiono receptu.

    Lenkijoje ir Lietuvoje šis patiekalas prigijo kaip tirštas pupelių ir mėsos troškinys, tinkamas didesnei kompanijai ir šventiniams stalams. Ir šiandien jį vis dar galima rasti kai kurių valgyklų ar paprastų restoranų meniu, ypač ten, kur vertinama tradicinė, soti virtuvė.

    Pastaraisiais metais subproduktai pamažu grįžta ir į šiuolaikinę gastronomiją, nes vis daugiau kalbama apie tvarumą ir viso gyvūno panaudojimą. Vis dėlto namų virtuvėje juos dažnai sustabdo psichologinis barjeras, o skonį išgelbsti tik geras paruošimas ir pažįstami priedai.