Subproduktai, tarp jų ir kiaulių ausys, dar visai neseniai buvo įprasta virtuvės dalis daugelyje Europos šalių. Tačiau keičiantis mitybos įpročiams ir augant išrankumui, toks maistas dažnai atsidūrė paraštėse, nors maistine prasme jis nėra „tuščias“.
Kiaulių ausų struktūrą daugiausia sudaro oda ir kremzlė, todėl jose natūraliai gausu kolageno baltymų. Būtent dėl šios priežasties jos dažnai minimos kaip produktas, galintis papildyti racioną baltymais, o tinkamai paruoštos jos nebūtinai turi atstumiančią tekstūrą ar kvapą.
Mitybos požiūriu subproduktai gali būti vertingi ir dėl mikroelementų, tačiau svarbiausia yra saikas ir bendra mitybos kokybė. Kiaulienos produktai paprastai turi ir sočiųjų riebalų bei druskos, ypač jei gaminami kaip užkandis ar derinami su saldžiais, lipniais padažais.
Pastaraisiais metais kai kuriose virtuvėse subproduktai grįžta kaip tvarumo tendencijos dalis, kai siekiama sunaudoti daugiau gyvūno dalių ir mažinti maisto švaistymą. Kartu populiarėja ir lėto gaminimo, sultinių bei ilgai verdamų patiekalų mada, kuri natūraliai išryškina kremzlinių produktų tekstūrą.
Norint, kad kiaulių ausys būtų patrauklesnės, dažniausiai pirmiausia jos ilgai verdamos, kad suminkštėtų, o tuomet apskrudinamos, kad išorė taptų traški. Prie tokio patiekalo dažnai derinami intensyvaus skonio padažai, tačiau būtent jie neretai smarkiai padidina cukraus ir druskos kiekį.
Jei siekiama lengvesnio varianto, padažą galima rinktis mažiau saldų, o kepimą aliejuje keisti orkaitėje ar karšto oro gruzdintuvėje atliekamu apskrudinimu. Taip išlaikomas traškumas, bet sumažinamas riebalų perteklius, dėl kurio tokie užkandžiai dažniausiai ir kritikuojami.
Vis dėlto šis produktas tinka ne visiems: jautresniems žmonėms nepatogi gali būti pati tekstūra, o turintiems širdies ir kraujagyslių rizikų verta atidžiau vertinti porcijos dydį ir druskos kiekį. Kaip ir daugelyje tradicinių patiekalų, didžiausią skirtumą lemia paruošimo būdas, o ne vien pats ingredientas.
Leave a Reply