CP v2

Tag: Ugniagesiai

  • Gaisras Briuselio statybvietėje: liepsnos liftų šachtose galėjo įkalinti žmones, ieškoma dingusiųjų

    Gaisras Briuselio statybvietėje: liepsnos liftų šachtose galėjo įkalinti žmones, ieškoma dingusiųjų

    Briuselio centre, statybvietėje Place de Brouckère aikštėje, kilęs gaisras pražudė kelis žmones, o dalis darbuotojų dar laikomi dingusiais, pranešė Belgijos institucijos. Nelaimė įvyko renovuojamame Oxy pastate – daugiafunkciame komplekse, kuris pastaraisiais metais buvo pertvarkomas.

    Vietos žiniasklaida skelbė, kad objekte tuo metu galėjo dirbti apie 250 žmonių. Ugniagesiai iš pastato išgelbėjo dalį darbuotojų, tačiau gelbėjimo operacija tęsėsi, nes pareigūnai manė, kad mažiausiai šeši asmenys gali būti įstrigę arba nepasiekiami.

    Pagal pirminę įvykių seką gaisras kilo ryte ir, kaip skelbta, iš pradžių atrodė suvaldytas. Vis dėlto liepsnos persimetė į dvi liftų šachtas ir vėliau pasiekė požeminę pastato dalį, kur įsiplieskė antrasis židinys, apsunkinęs paiešką ir žmonių evakuaciją.

    Vietos pranešimuose taip pat minėta, kad du liftai galėjo nukristi žemyn, o ugniagesiams pavyko padaryti nedidelę angą viename lifte ir pamatyti kelis kūnus. Tuo metu buvo dedamos pastangos atverti abu liftus, tačiau iš karto nebuvo aišku, ar kitame lifte gali būti daugiau dingusių žmonių.

    Gaisro priežastis tiriama, o pareigūnai vertina, kodėl ugnis išplito į vertikalias šachtas, kurios tokiuose objektuose laikomos viena pavojingiausių vietų dėl greito dūmų ir karščio plitimo. Statybvietėse papildomą riziką didina laikinos instaliacijos, statybinės medžiagos ir ribotos evakuacijos trajektorijos, todėl incidento aplinkybės bus tikrinamos detaliai.

    Šis pastatas buvo pastatytas 1971 metais ir anksčiau veikė kaip Belgijos pašto operatoriaus Bpost būstinė bei Briuselio miesto administracinės patalpos. Iki 2022 metų jis buvo naudojamas biurams, o vėliau parduotas pertvarkymui.

    Šiuo metu Oxy pastatas projektuojamas kaip daugiafunkcis kompleksas su keturių žvaigždučių viešbučiu, butais, biurų erdvėmis, stogo baru ir restoranais. Pranešta, kad 2024 metų balandį ant statomo komplekso stogo jau buvo kilęs gaisras, tačiau tuomet žmonės nenukentėjo.

  • Po pragariško gaisro Ispanijoje – lūžis: 1 000 evakuotų gyventojų leidžiama grįžti namo

    Po pragariško gaisro Ispanijoje – lūžis: 1 000 evakuotų gyventojų leidžiama grįžti namo

    Gaisras Almerijoje stabilizuotas

    Ispanijos Almerijos provincijoje kilęs miškų gaisras, pražudęs mažiausiai 12 žmonių, stabilizuotas, pranešė regiono valdžia. Tai reiškia, kad liepsnų plitimas suvaldytas, o ugniagesiai didžiąja dalimi užtikrino perimetro kontrolę.

    Andalūzijos regiono vadovas Juanas Manuelis Moreno informavo, kad pavojaus lygis sumažintas iki operacinio 1 lygio. Pasak jo, apie 1 000 anksčiau evakuotų žmonių gali palaipsniui grįžti į savo namus.

    Kodėl situacija pagerėjo

    Ugniagesiams palankesnes sąlygas sudarė ramesni orai: sumažėjęs vėjas ir padidėjusi oro drėgmė. Tokie pokyčiai padeda lėčiau plisti ugniai ir leidžia saugiau dirbti tiek ant žemės, tiek iš oro.

    „Gera žinia po labai sunkių dienų: gaisras stabilizuotas, perimetras apsaugotas, o evakuotieji gali grįžti palaipsniui“, – sakė Juanas Manuelis Moreno.

    Vis dėlto stabilizavimas nereiškia pavojaus pabaigos: pareigūnai paprastai pabrėžia, kad bet koks vėjo sustiprėjimas ar nauji židiniai gali vėl komplikoti gesinimą. Dėl to teritorija ir toliau stebima, o pajėgos lieka budėjimo režime.

    Žala ir neaiškumai dėl aukų

    Preliminariai skaičiuojama, kad ugnis nuniokojo apie 7 000 hektarų. Tokios apimties gaisrai daro ilgalaikį poveikį ekosistemoms, dirvožemiui ir vietos ekonomikai, ypač jei paveikiamos gyvenvietės bei turizmo infrastruktūra.

    Ispanijos Civilinė gvardija tikrina pastatus po vieną. Iš maždaug 250 iki šiol apžiūrėtų objektų dauguma, kaip skelbiama, išliko stovėti, o didesnių pažeidimų fiksuota nedaug.

    Aukų skaičius kol kas paliekamas ties 12, tačiau pareigūnai įspėja, kad dingusiųjų skaičius gali paaiškėti tik užbaigus kūnų atpažinimą ir ekspertizes. Taip pat nurodoma, kad dalis žuvusiųjų gali būti užsienio piliečiai.

    Evakuotieji ir valstybės parama

    Dar šeštadienio naktį už ekstremaliąsias situacijas atsakingas Andalūzijos ministras Antonio Sanzas patvirtino, kad daugiau nei 600 žmonių jau buvo grįžę į savo namus. Kiti gyventojai laikinai apsistojo antruosiuose būstuose ar viešbučiuose.

    Skelbiama, kad dalį apgyvendinimo išlaidų dengia centrinė valdžia. Praktikoje tokia parama tampa kritiškai svarbi, nes grįžimas į namus ne visada įmanomas iškart, ypač jei teritorijoje dar vyksta gesinimo darbai, ribojamas eismas ar nutrūkęs elektros tiekimas.

    Platesnis kontekstas Europoje

    Pastaraisiais metais pietų Europa vis dažniau susiduria su dideliais miškų gaisrais, kuriuos spartina karščio bangos, sausringos sąlygos ir stiprūs vėjai. Dėl to vis daugiau dėmesio skiriama ankstyvam gaisrų aptikimui, teritorijų prevencinei priežiūrai ir gyventojų evakuacijos planams.

    Specialistai pabrėžia, kad didžiausia rizika kyla, kai karštis ir sausra sutampa su staigiais vėjo gūsiais: tuomet gaisro frontas gali pasislinkti per minutes. Dėl šios priežasties net ir stabilizavus situaciją gyventojams dažnai rekomenduojama būti pasirengusiems pakartotinei evakuacijai.

  • Žaibas trenkė į kiemo medį, o srovė pasiekė jo kompiuterį: 13-metis papasakojo, kas nutiko

    Žaibas trenkė į kiemo medį, o srovė pasiekė jo kompiuterį: 13-metis papasakojo, kas nutiko

    Šiauriniuose Hjustono priemiesčiuose Teksase 13-metis Vladas Skuridinas patyrė elektros smūgį, kai netoli namo smogė žaibas. Vaikinas tuo metu sėdėjo prie kompiuterio, o iškrova į patalpas, kaip vėliau nustatyta, pateko per išorinę elektros instaliaciją.

    Anot paauglio, jis nieko neįtarė, kol pajuto staigų smūgį prisilietęs prie metalinės stalo dalies. Dėl to jis patyrė nudegimą pilvo srityje, tačiau, pirminiais duomenimis, rimtesnių sveikatos sutrikimų išvengė.

    „Tiesiog sėdėjau, viskas buvo gerai, žaidžiau ir nieko nesitikėjau. Paliečiau metalinę stalo dalį ir mane nukrėtė“, – sakė Vladas Skuridinas.

    Į įvykio vietą iškviesti gelbėtojai paauglį apžiūrėjo, tačiau hospitalizuoti neprireikė. Vis dėlto incidentas sukrėtė ne tik vaiką, bet ir šeimą, mat iškrova sukėlė ir papildomų padarinių namui.

    „Tai buvo beprotybė. Tikrai maniau, kad mirsiu. Negalvojau, kad išgyvensiu, ir nežinau, kaip man pavyko“, – pasakojo jis.

    Kaip žaibas pasiekė namo vidų

    Ugniagesių vertinimu, žaibas trenkė į medį sklype, o elektros krūvis laidžiais keliais persidavė į namo elektros sistemą. Impulsas, tikėtina, nuėjo per instaliaciją ir „rado“ kelią per metalinę kompiuterio stalo konstrukciją, prie kurios sėdėjęs paauglys buvo arti sienos.

    Tokie atvejai nėra dažni, tačiau specialistai pabrėžia, kad audrų metu pavojų kelia ne tik tiesioginis smūgis į pastatą. Grėsmę sukuria įtampos šuoliai tinkle, kurie gali plisti elektros laidais, o kartais ir kitomis komunikacijomis, todėl žmogus gali būti sužalotas net būdamas patalpoje.

    Kokios žalos pridarė audra

    Šeima pranešė, kad dėl iškrovos kilo nedidelis gaisras palėpėje, o namo konstrukcijose atsirado apgadinimų. Tokie padariniai dažniausiai siejami su staigiu energijos impulsu ir jo sukeliamu vietiniu perkaitimu ar kibirkščiavimu.

    Nors šįkart apsiribota smulkesniais nuostoliais, ekspertai primena, kad žaibo sukelti viršįtampiai gali sugadinti elektroniką ir elektros prietaisus. Dėl to audrų metu ypač svarbi tiek namo apsauga, tiek gyventojų įpročiai.

    Ką daryti per perkūniją namuose

    Saugos rekomendacijose dažniausiai pabrėžiama, kad audros metu verta atjungti nuo elektros jautrius ir brangius įrenginius, kad juos apsaugotumėte nuo viršįtampių. Taip pat patariama vengti naudotis laidiniais įrenginiais, tiesiogiai prijungtais prie elektros tinklo.

    Specialistai ragina nesiliesti prie metalinių konstrukcijų, laikytis atokiau nuo laidų ir elektros lizdų, o taip pat atsargiai vertinti vandentiekio ar kanalizacijos sistemas, nes metalinės dalys gali perduoti impulsą. Patikimiausią apsaugą nuo viršįtampių suteikia tinkamai įrengta žaibosauga ir viršįtampių ribotuvai elektros skydelyje.

  • Kaszubų Chmielno per karščius gelbėtas į šulinį įkritęs arklys: ugniagesių operacija baigėsi laimingai

    Lenkijoje, Kaszubų regione esančiame Chmielno miestelyje, per birželio karščius į šulinį įkrito arklys. Į įvykio vietą buvo iškviesti ugniagesiai, kurie gyvūną saugiai ištraukė.

    Pastarosiomis savaitėmis karščio banga smarkiai apsunkina kasdienybę ir gyventojams, ir tarnyboms. Specialistai nuolat primena apie išaugusią gaisrų riziką miškuose, o medikai ragina saugotis perkaitimo ir gerti daugiau vandens.

    Kaip skelbia ugniagesių atstovai, gelbėjimo darbams buvo pasiųstos dvi komandos. Operacija baigėsi sėkmingai, o arklys, anot pareigūnų, nenukentėjo.

    „Į įvykio vietą buvo pasiųstos dvi ugniagesių komandos. Gyvūną pavyko ištraukti be jokių sveikatos sutrikimų“, – sakė Pomeranijos vaivadijos Valstybinės priešgaisrinės tarnybos atstovas spaudai Dawid Westrych.

    Tokie incidentai per karščius nėra reti, nes gyvūnai, kaip ir žmonės, intensyviau ieško vandens bei pavėsio. Tarnybos primena, kad atviri šuliniai ar prastai apsaugotos angos kelia riziką ne tik gyvūnams, bet ir žmonėms.

  • Šv. Florijono diena Lazdijuose: padėkos ugniagesiams ir bendruomenės žinutė apie tarnybos kainą

    Šv. Florijono diena Lazdijuose: padėkos ugniagesiams ir bendruomenės žinutė apie tarnybos kainą

    Lazdijuose iškilmingai paminėta Šv. Florijono diena, tradiciškai siejama su ugniagesių globėjo vardu. Renginyje akcentuota ugniagesių tarnybos atsakomybė ir kasdienis pasirengimas gelbėti žmonių gyvybes bei turtą.

    Šv. Mišias už Lazdijų rajono ugniagesius aukojo Lazdijų dekanato dekanas Nerijus Žvirblys. Maldos metu prisiminti ne tik šiuo metu tarnaujantys pareigūnai, bet ir anksčiau šiai tarnybai gyvenimą paskyrę ugniagesiai.

    Sveikinimus bendruomenei ir ugniagesiams perdavė vicemeras Dalius Mockevičius, kuris taip pat įteikė merės Ausmos Miškinienės linkėjimus. Jis dėkojo už pasiaukojantį darbą ir pabrėžė, kad kiekvienas išvykimas į įvykį reiškia ne tik profesionalumą, bet ir riziką, kurią visuomenė dažnai pamato tik nelaimės akimirkomis.

    Vicemeras taip pat perdavė ir įteikė Seimo nario Lino Urmanavičiaus padėkas už ilgametį, sąžiningą ir atsakingą darbą priešgaisrinėje tarnyboje. Apdovanojimai skirti Linui Turčinui, Lazdijų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos budinčios pamainos skyrininkui, ir Valdui Matoniui, Avižienių ugniagesių komandos skyrininkui.

    Merės padėkos įteiktos Valdui Pavasariui, Lazdijų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos budinčios pamainos vadui, Gintautui Vekteriui, Seirijų ugniagesiui gelbėtojui, Romui Sereičikui, Šventežerio ugniagesiui gelbėtojui, ir Virginijai Milukienei, Lazdijų rajono savivaldybės priešgaisrinės tarnybos vyriausiajai buhalterei.

    Renginyje sveikinimo žodžius kolegoms skyrė ir kitų institucijų atstovai, pabrėžę, kad gelbėjimo grandinė regione veikia tada, kai tarpusavyje susikalba skirtingos tarnybos. Susirinkusius sveikino Lazdijų policijos komisariato viršininkas Nerijus Narkūnas, Varėnos pasienio rinktinės vadas Virgilijus Raugalė ir Lenkijos Seinų priešgaisrinės tarnybos atstovai.

    Šv. Florijono dienos minėjimas Lazdijuose tapo proga ne tik pagerbti konkrečius žmones, bet ir priminti, kad priešgaisrinė sauga prasideda nuo bendruomenės budrumo. Ugniagesiai ragina gyventojus atsakingai elgtis su ugnimi, pasirūpinti dūmų detektoriais ir gesintuvais, o apie rizikas namuose galvoti dar prieš įvykstant nelaimei.

  • Alytaus rajono merė Rasa Vitkauskienė ugniagesiams: šv. Florijono dieną dėkoja už tarnystę

    Alytaus rajono merė Rasa Vitkauskienė ugniagesiams: šv. Florijono dieną dėkoja už tarnystę

    Alytaus rajono merė Rasa Vitkauskienė pasveikino ugniagesius šv. Florijono dienos proga. Ši diena Lietuvoje tradiciškai siejama su ugniagesių globėjo šv. Florijono minėjimu ir padėka gelbėtojams už jų kasdienį darbą.

    Sveikinime akcentuojama ugniagesių tarnystė bendruomenei ir pasirengimas reaguoti į nelaimes, kai pagalbos prireikia nedelsiant. Tokie kreipimaisi paprastai primena, kad didžioji dalis gelbėjimo darbų vyksta ne tik didžiųjų įvykių metu, bet ir kasdienėse situacijose.

    Šv. Florijono dienos prasmė

    Šv. Florijono diena daugelyje Europos šalių laikoma ugniagesių profesine švente, kai visuomenei primenama apie gaisrų prevencijos svarbą. Lietuvoje ši proga dažnai minima ir kaip dėkingumo diena tiems, kurie saugo žmonių gyvybes, turtą ir aplinką.

    Pastaraisiais metais ugniagesių darbas vis dažniau siejamas ne vien su gaisrais, bet ir su pagalba eismo įvykiuose, ekstremalių reiškinių padariniais bei kitomis gelbėjimo operacijomis. Dėl to savivaldybių vadovų vieši sveikinimai įprastai tampa ir priminimu apie tarnybų vaidmenį vietos saugumo sistemoje.

    Dėmesys bendruomenės saugumui

    Savivaldybių vadovai šventinių progų metu neretai pabrėžia ir bendradarbiavimo svarbą: nuo gyventojų budrumo iki atsakingo elgesio namuose bei gamtoje. Prevencija išlieka vienu efektyviausių būdų mažinti nelaimių skaičių ir jų padarinius.

    Šv. Florijono dienos proga ugniagesiams linkima saugių pamainų, stiprybės ir visuomenės palaikymo. Tokie linkėjimai atspindi ir paprastą, bet svarbią žinutę: gelbėtojų darbas matomas ir vertinamas, o jų profesionalumas yra neatsiejama kasdienio saugumo dalis.

  • Šepetos durpyne kilo gaisras: degimo židiniai apie 15 ha, gyventojai raginami saugotis dūmų

    Šepetos durpyne kilo gaisras: degimo židiniai apie 15 ha, gyventojai raginami saugotis dūmų

    Gegužės 4 dieną Šepetos durpyne kilo gaisras. Į įvykio vietą sutelktos gausios ugniagesių pajėgos, o situacija, pareigūnų teigimu, šiuo metu yra valdoma.

    15.50 valandą paskelbta atnaujinta informacija: bendras durpyno plotas siekia apie 50 hektarų, o preliminariais duomenimis gaisro židiniai gesinami maždaug 15 hektarų teritorijoje. Gaisravietėje dirba apie 30 pareigūnų ir 10 automobilinių cisternų.

    Siekiant tiksliau įvertinti situaciją ir nustatyti aktyviausius degimo plotus, numatyta atlikti žvalgybą iš oro pasitelkiant dronus. Toks stebėjimas padeda greičiau įvertinti gaisro plitimo kryptį ir parinkti efektyviausią gesinimo taktiką, ypač kai matomumą blogina dūmai.

    Dėl stipraus vėjo į aplinką kyla tiršti dūmai, kurie gali pasklisti į gretimas vietoves. Gyventojai raginami užsidaryti langus, vengti būti lauke ir, jei įmanoma, neplanuoti buvimo gaisro zonos apylinkėse.

    Specialistai primena, kad dūmai gali dirginti kvėpavimo takus, o jautresniems žmonėms, ypač vaikams, senjorams ir sergantiems kvėpavimo ligomis, rekomenduojama papildomai riboti fizinį aktyvumą lauke. Apie situacijos pokyčius žadama informuoti papildomai.

  • Ugniagesio metraštis nuo arklių iki PMG-19: kaip Mielagėnuose keitėsi gaisrų gesinimas

    Ugniagesio metraštis nuo arklių iki PMG-19: kaip Mielagėnuose keitėsi gaisrų gesinimas


    Ugniagesių dienai

    Ugniagesio metraštis: ugnis, laikas, žmonės

    Trisdešimt devyneri metai, vienas mėnuo ir aštuoniolika dienų – tiek esu išdirbęs priešgaisriniame darbe. Taigi, turiu ką prisiminti. Viskas prasidėjo 1965‑aisiais. Vidurvasary, gražią saulėtą dieną, buvau iškviestas į gaisrą. Kas degė neprisimenu. Sugrįžęs į garažą išploviau mašiną, pastačiau ją saulėje džiūti. Žinoma, po gaisro ir pats save džiovinau, tvarkiau mašiną.

    Besitvarkant, pasiremdamas lazdele, atpėdino pagyvenęs vyriškis. Nebuvom su juo pažįstami, bet aš jį žinojau. Jis vietinis, tarp žmonių turėjo autoritetą. Jo bendraamžiai retas kuris buvo raštingas, o jis mokėjo skaityti ir rašyti, buvo apsiskaitęs, galėjo palaikyti pokalbį su išsilavinusiais žmonėmis. Turėjo ir keistą įprotį – mėgdavo kalbėti pats su savimi. Gal ir gerai: su savimi nesusibarsi, nieko neužgausi.

    Taigi, tas vyriškis vaikštinėja aplink gaisrinę mašiną, vis pačiupinėdamas tai švirkštą, tai kopėčias. Su įdomumu apžiūrėjo kabinos vidų ir vis šnekučiavosi su savimi. Man jis nieko nepasakė, žinoma, ir aš tylėjau. Neišdrįsau prakalbint protingesnio, vyresnio žmogaus.

    Dar pastovėjęs kelias minutes šmėstelėjo ranka ir tarė:

    – Va, kai mes į gaisrą važiuodavom su dviem arkliais, tai žemė drebėdavo… 

    Perdėjęs lazdelę į kitą ranką ir toliau šnekučiuodamasis pats su savimi, nupėdino namų link.

    Dabar, kai pagalvoju, kad buvau jaunas ir …! Kodėl  neužkalbinau to įdomaus žmogaus?

    Pasirodo, kad prieš karą, kai Mielagėnai priklausė Lenkijai, miestelyje buvo gaisrinė. Nežinau, kaip ji vadinosi – punktu ar dalimi? Nesvarbu, svarbu, kad buvo. Mašinų, žinoma, dar nebuvo. Priešgaisrinį vežimą su visa įranga tempdavo du arkliai. Pats vežimas buvo medinis, gal kiek stipriau apkaustytas metalu nei paprasti ūkininkų vežimai.

    Kur jis buvo laikomas – nežinau, bet greičiausiai turėjo būti patalpa ir vežimui, ir arkliams. Žiemą buvo gerai – arkliai vietoj. Vasara blogiau – dieną naktį jie ganydavosi laukuose. Tas laukas, bijau sumeluot, gal ne už kilometro, bet ne arti. Kilus gaisrui, kažkuris iš ugniagesių bėgdavo parsivesti arklių. Arkliai parvesti, bet komandos dar nėra. Visi ugniagesiai turėjo savo ūkius: dirbo laukuose, arė, šienavo. Juos sukviesti skambindavo bažnyčios varpais. Be to, buvo ir dar vienas įtaisas – panašus į dabar naudojamą automobilio pompą padangoms pūsti. Prie jos pritvirtintas švilpukas. Pumpuojant orą, tas švilpukas garsiai švilpdavo – taip komanda gaudavo žinią apie kilusį gaisrą. Ir tada – arkliai jau parvesti, pakinkyti, ugniagesiai susirinkę. Susėda visi į vežimą ir leidžiasi žemę drebinti. 

    Nežinau, kuriais metais, bet toli prieš karą, Erzvėto kaime kilo gaisras. Pastatai prie pastato, stogai šiaudiniai – užsiliepsnojo visas kaimas. Atstumas iki gaisro gal koks dešimt kilometrų. Nieko nepadarysi, reikia važiuoti – drebint žemę. Kol nudrebino iki gaisro, sudužo medinė cisterna. Vyresni žmonės dar ilgai su pasididžiavimu kalbėdavo, kad vietoj sudužusios, net iš Varšuvos atsiuntė naują, irgi medinę.

    Tai va, tas įdomus vyriškis su lazdele ir kalbantis pats su savimi ir buvo tų gaisrininkų vadas. Būtų daug papasakojęs, Bet, kaip ir sakiau, buvau jaunas ir …! Nepakalbinau.

    Po karo, kiek prisimenu, kaimuose nebuvo jokios priešgaisrinės technikos. Prie daugelio namų ant sienos kabėjo prikaltas skardos gabalas su priminimu, kad vykdamas į gaisrą, pasiimtų kibirą, kirvį, kablį. Dar po kaimus vaikščiojo tikrindami kaminų būklę. Tai buvo vienintelis priešgaisrinis darbas. Reikalai pajudėjo, kai žmonės buvo suvaryti į kolchozus (kolūkius). Tada į kiekvieną kolchozą atvežė ir rankinę priešgaisrinę pompą. Pagal šiuolaikinę techniką, ji atrodė daugiau nei juokinga. Jai aptarnauti reikėjo penkių stiprių vyrų. Šiaip ar taip, tai jau buvo technika. Keturi vyrai pompuodavo, vienas buvo prie švirkšto. 

    Vaikystėje šią techniką teko matyti gaisre. Buvo žiema. Degė pilnas prikrautas javų klojimas. Naktis. Telefonų nėra. Žmonės ilsisi, nieko nemato. Subėgo keli kaimynai, bet buvo bejėgiai. Tik stebėjo gaisrą ir tiek. Už miško, už trijų ar keturių kilometrų, buvo kitas kaimas. Ten gyvenantys pastebėjo ugnį, sukėlė kaimynus. Turėjo rankinę pompą – pasikinkė arklį, į vežimą įsidėjo pompą ir per mišką leidosi į pagalbą. Kolchozo arkliai silpni – žemė nuo jų nedrebėjo. Kol atskubėjo į vietą, gaisras jau ėjo į pabaigą. Netoli gaisro buvo ūkininko kūdra. Pasistatė jie pompą prie kūdros, ištiesė žarną linija ir laukiam kas bus. Ogi nieko nebuvo. Vyrai spaudė spaudė, bet pompa anė krust! O žmonės laukia, kada iš švirkšto pasirodys vanduo? Jo kaip nėra, taip nėra. Prisiminė vyrai, kad nuo vasaros pompa nebuvo naudojama, o dabar, užsilikęs vanduo, viduje per žiemą užšalo. Čia nebėda. Atitempė užšalusią pompą prie gaisro ir atšildė. Gerai, kad gaisras buvo nepasibaigęs. Kaip buvo, taip buvo, bet paskutines gaisro žarijas užgesino pompos pagalba. 

    Priešgaisrinė apsauga pamažu tobulėjo. Kolūkiuose atsirado motopompos – jau rimta technika. Lengvos, nedidelės, pora vyrų galėjo panešti. Jei šalia gaisro būdavo vandens, bet neprivažiuodavo mašina, tokia pompa labai gelbėdavo. Tada priešgaisrinės mašinos važiuodavo iš toliau atsivežti vandens, o motopompa be pertraukos pompuodavo vandenį. Tik gaila, kad taip retai būdavo. Paprastai kolchozuos ja plaudavo ūkio techniką, paskiau numesdavo ir pamiršdavo iki kito karto… išimtis buvo Dietkauščiznoj. Čia gyveno vyras vardu Liuteris – pavardės neprisimenu. Jam buvo patikėta motopompos priežiūra. Žmogelis buvo sąžiningas – technika visada buvo paruošta darbui. Netoliese kilus gaisrui, greitai kinkydavo arkliuką į ienas ir drebindavo žemę, su motopompa daug padėdavo gaisre.

    Vyresni dar ir dabar prisimena 1959 m. balandžio 29 d. kilusį gaisrą Krikonių kaime. Užsidegė gyvenamasis namas. Tą dieną pūtė stiprus vėjas, namai ir ūkiniai pastatai buvo sustatyti arti vienas kito, stogai šiaudiniai. Ugnis išplito žaibiškai – akimirksniu jau degė 24 namai ir 23 ūkiniai pastatai. Vidudienyje kaime beveik nebuvo vyrų – visi dirbo. Siaubingą vaizdą ir niekaip negalėdamos išgelbėti kaimo stebėjo moterys ir būrys vaikų. Artimiausios transportuotos ugniagesių komandos buvo įsikūrusios už 40 kilometrų – Ignalinoje ir Švenčionyse, į gaisrą jos atvyko jam jau besibaigiant.

    Ir tik apie 1960 m., o gal kiek ir anksčiau, į Tverečių buvo atvaryta dar prieškarinė mašina. Budinčio žmogaus prie jos nebuvo. Retai kada išvykdavo į gaisrus gesinti. Sakydavo į gaisrą su ja nuvažiuoti ne bėda. Grįžti atgal sunkiau. Mat, kol vyksta į įvykio vietą, vis kažkas atsisuka arba lūžta. Tekdavo remontuoti kelyje. 

    1962–1969 metais, jei neklystu, Tverečiuje, o kiek vėliau ir Mielagėnuose, buvo įkurti tarpkolūkiniai atraminiai priešgaisriniai punktai. Atvarytos jau tikros gaisrinės mašinos PMG-19. Tenka pripažinti, kad gera technika. Visi ratai varomi, todėl pravažiuodavo be problemų. Tais laikais dar buvo daug vienkiemių, o kelių nebuvo.

    Prie šių punktų susibūrė ugniagesiai savanoriai. Niekas jų neorganizavo, niekas nekvietė, bet išgirdę kaukiant sireną, jie prisistatydavo. Blogiau būdavo naktį, kai visi miegodavo. Tverečiaus ugniagesiai rado išeitį: jeigu išvažiavus į gaisrą reikėdavo sukti į kairę, jie tyčia pasukdavo į dešinę arba atvirkščiai. Pravažiuodavo visą miestelį su įjungta sirena. Už miestelio apsigręždavo ir grįždavo atgal. Kol taip manevruodavo, savanoriai šokdavo iš lovų – kas jau apsirengę, kas dar važiuodami tvarkėsi. Tai buvo jauni, stiprūs, nebijantys juodo ir sunkaus darbo kaimo vaikinukai. Tarp Tverečinių kartais matydavosi ir mokytojų. Jie irgi nebijojo išsisuodint.

    Laikas nestovėjo vietoje. Vieni metai keitė kitus. Buvę jauni savanoriai, tapo suaugusiais vyrais. Kūrė šeimas, tapo tėvais. Nesinorėjo jauniems vyrams nakčiai palikti jaunų žmonų, vaikų. Vis mažiau atsirasdavo norinčių vykti į gaisrus. Sykį Mielagėnuose degė žmogaus ūkinis pastatas. Suvažiavo kelios mašinos. Dispečerė per raciją klausia kokia padėtis gaisre. Atsakymas buvo trumpas: „Dirbti nėra kam – tik kunigas gesina.“ Taip ir buvo. O ką padarysi. Jei parapijiečiai miega, tai gerai ir kunigas. Parapija tai jo.

    Be minėtų dviejų atraminių punktų, vėliau gaisrinės įsikūrė Daugėliškyje ir Linkmenyse. Kol kaimuose buvo jaunų vyrų, prie šių punktų taip pat būrėsi savanorių grupelės.

    Kasmet, pasibaigus pavasario sėjai ir dar neprasidėjus šienapjūtei, vykdavo ugniagesių varžybos. Tai įdomus renginys. Kiekvienas kolūkis pristatydavo po komandą, atraminiai punktai – net po kelias. Būdavo ir moterų komandos. Jų prie technikos neprileisdavo – naudodavo rankinę pompą. Dažniausiai būdavo viena moterų komandą, jos ir užimdavo pirmą vietą. Vyrams taip lengvai nesigaudavo. Todėl jie prieš varžybas treniruodavosi. Varžybos buvo naudingos savanoriams, jie susipažindavo su priešgaisrine technika, išmokdavo ja naudotis. Kaip sakoma: sunku mokantis, lengva dirbant.

    Pasibaigus varžyboms, suvedami rezultatai. Geriausiai pasižymėję apdovanojami raštais. O jau minėtas Liuteris, dar prieš varžybas, namuose užraugdavo alaus – vaišindavo bendražygius.

    Stipriausiai atraminių punktų komandai tekdavo važiuoti į respublikines varžybas Vilniuje. Vieną kartą ir aš su komanda buvau.

    Per ilgus savo darbo metus nemažai teko gesinti ir didelių gaisrų. Vieną pavasarį Makniūnalaukėje elektros aukštos įtampos laidas užkrito ant žemos įtampos laido… Visi pastatai, esantys prijungti prie to laido, pradėjo degti. Degė namai, ūkiniai pastatai, kolūkio sandėliai. Suvažiavo kelios mašinos, išleido vandenį iš cisternų ir nėra daugiau. O buvo pavasaris, visi laukai skendo vandeny. Ugniagesiai braidžiojo po vandenį, o siurbliais paimti negali – maža gilumo. Teko važiuoti iki Vidiškių ežero ir iš ten siurbti į cisternas vandenį ir vežti į gaisrą. Piktinosi žmonės manydami, kad nesugebame gesinti ir eikvojam laiką.

    Kitas gaisras Maldanėnų kaime. Ten irgi kalta elektra. Buvo ruduo. Visi kaimo laukai buvo sukasti melioratorių. Nei su mašina pravažiuosi, nei pėsčias praeisi. Suvažiavo mašinos, sustojo už puskilometrio nuo degančių sodybų ir niekuo negalėjome padėti. Beliko tik užjausti nukentėjusiuosius. Išaušus rytui, atvažiavo traktoriai ir su jų pagalba užpylėm nuodėgulius.

    Siaubingi vaizdai būdavo, kai degdavo didelės fermos su gyvuliais. Ugnies kalnai pakildavo, kai degdavo pašarų kūgiai. Pabuvęs per naktį prie tokio gaisro, tris dienas negalėdavau žiūrėti, kad ir į mažą lauželį.

    Daug yra prisiminimų, bet va rašyti nelabai sekasi, mat aš gaisrininkas, o ne rašytojas. 

    Taigi ir baigiu aš savo rašliavą. Visus gaisrininkus sveikinu su Šv. Florijono diena. Linkiu Jiems sėkmės. Kad dūmai nebūtų gailūs, o sapnai būtų saldūs. Likit sveiki!

     

    • Pirmoje nuotraukoje 1970 m. birželio 16 d. varžybų nugalėtojai Mielagėnų atraminio priešgaisrinio punkto komanda. Respublikinėse varžybose užėmėme ketvirtą vietą. Pirmoje eilėje iš kairės Juozas Raketis, antras – komandos vadovas Stasys Mačėnas, trečias Stasys Bernotavičius. Antroje eilėje Jonas Laucevičius, antras – mašinos vairuotojas ir šių eilučių autorius Jonas Černiauskas, trečias Jonas Badaška.
    • antroje nuotraukoje Jono Černiausko piešinys ir šiandien kabantis ant Mielagėnų gaisrinės sienos.

  • Nyderlanduose siaučia miškų gaisrai: Prancūzija ir Vokietija atsiuntė ugniagesius, aiškinamasi priežastis

    Nyderlanduose siaučia miškų gaisrai: Prancūzija ir Vokietija atsiuntė ugniagesius, aiškinamasi priežastis

    Nyderlanduose keliose vietovėse įsiplieskus miškų ir krūmynų gaisrams, šaliai prireikė tarptautinės pagalbos. Į pagalbą penktadienį atvyko ugniagesių pajėgos iš Prancūzijos ir Vokietijos, mobilizuotos per Europos Sąjungos civilinės saugos mechanizmą.

    Nyderlandų tarnybos nurodė, kad dalis gaisrų židinių kilo šalies pietuose, teritorijose, kurios naudojamos kariniams mokymams. Tarp jų minima ir artilerijos poligono zona, todėl paraleliai su gesinimu pradėtas aiškintis galimas ryšys tarp vykdytos veiklos ir gaisrų kilmės.

    Prancūzijos vidaus reikalų ministras Laurent Nuñez pranešė, kad šalis į Nyderlandus išsiuntė 41 civilinės saugos pareigūną ir 10 transporto priemonių. Papildomos pajėgos į regioną atvyko siekiant sustiprinti vietos ugniagesių darbą ir užtikrinti greitesnį židinių suvaldymą.

    Iš Vokietijos, Bono ugniagesių tarnybos duomenimis, į Nyderlandus buvo nusiųsti 67 ugniagesiai, 21 transporto priemonė ir trys priekabos. Tokie skaičiai rodo, kad situacija vertinama kaip didelės apimties incidentas, kai vietiniams resursams reikia pastiprinimo iš kaimyninių valstybių.

    Nyderlandų kariuomenės atstovas majoras Mike Hofman patvirtino, kad gaisrų pradžios metu mokymų teritorijos buvo naudojamos. Pasak jo, vyksta tyrimas, kuriuo siekiama nustatyti, ar karinės operacijos galėjo turėti įtakos gaisrų kilimui.

    „Tiriame, ar yra ryšys tarp karinės veiklos ir gaisrų kilmės“, – sakė majoras Mike Hofman.

    Nyderlandų ginkluotųjų pajėgų vadas ketvirtadienį teigė, kad dėl šalį alinamos sausros mokymų teritorijose taikomos papildomos atsargumo priemonės. Vis dėlto pabrėžta, kad vykdomos pratybos kol kas nebus stabdomos, o rizikos valdymas bus griežtinamas atsižvelgiant į meteorologines sąlygas.

    Gaisrų gesinimas ir tarptautinių pajėgų įtraukimas vyksta per ES civilinės saugos mechanizmą, kuris skirtas greitai koordinuoti valstybių pagalbą, kai nacionaliniai pajėgumai patiria didelį krūvį. Tokiais atvejais šalys gali operatyviai dalintis technika, specialistais ir logistika, ypač kai gaisrų plitimą skatina sausra bei vėjas.