Tag: UNEP

  • JT įspėja: kasdieniuose daiktuose aptinkamos hormonų veiklą trikdančios medžiagos kelia vis didesnę grėsmę

    JT įspėja: kasdieniuose daiktuose aptinkamos hormonų veiklą trikdančios medžiagos kelia vis didesnę grėsmę

    Jungtinės Tautos perspėja, kad kasdieniuose produktuose aptinkamos medžiagos, galinčios trikdyti organizmo hormonų veiklą, tampa vis didesne grėsme žmonių sveikatai ir aplinkai.

    Kaip skelbia „Euronews“, JT nurodo, jog mokslininkai šiandien geriau supranta, kokią žalą gali sukelti vadinamieji endokrininę sistemą trikdantys cheminiai junginiai.

    Šios medžiagos gali paveikti hormonus, kurie reguliuoja daugybę gyvybiškai svarbių funkcijų – nuo vystymosi ir reprodukcijos iki medžiagų apykaitos bei elgesio. JT pabrėžia, kad dalis poveikio gali būti ilgalaikis, o kai kuriais atvejais – negrįžtamas.

    Ypač nerimą kelia tai, kad tokių junginių aptinkama motinos piene ir virkštelės kraujyje, o ankstyvas poveikis – kartais dar iki kūdikiui gimstant – gali turėti pasekmių smegenų vystymuisi, augimui ir reprodukcinei sveikatai.

    Kur randamos šios medžiagos

    Endokrininę sistemą trikdančios medžiagos aptinkamos įvairiuose kasdieniuose gaminiuose: plastiko produktuose, asmens higienos priemonėse, vaistuose, žaisluose, buities prekėse, elektronikoje ir pesticiduose.

    JT ataskaitoje teigiama, kad šie junginiai siejami su plataus spektro sveikatos problemomis – nuo vaisingumo ir reprodukcinės raidos sutrikimų iki poveikio smegenų vystymuisi, neurologinei funkcijai bei skydliaukės ir kitų hormonų reguliacijai.

    Taip pat minimos sąsajos su medžiagų apykaitos pokyčiais, imuninės sistemos ir širdies bei kraujagyslių sveikatos problemomis. JT pabrėžia, kad tai rizikos, kurios svarbios ne tik žmonėms, bet ir laukinei gyvūnijai.

    Kodėl JT ragina veikti skubiau

    Naujoje ataskaitoje dvi JT institucijos ragina imtis skubaus, koordinuoto tarptautinio veikimo. Anot jų, dabartinės politikos priemonės ir reguliavimas, skirtas mažinti plačiai paplitusį gyventojų kontaktą su šiomis medžiagomis, išlieka fragmentiškas ir nepakankamas.

    Ataskaitoje pažymima, kad nors nuo 2012 metų mokslo įrodymai smarkiai pasistūmėjo į priekį, reguliavimas dažnai nespėja šių žinių paversti realiais veiksmais.

    JT teigimu, sprendimų yra: egzistuoja saugesnės alternatyvos, tačiau politikos formuotojų užduotis – užtikrinti, kad jos būtų diegiamos plačiau, siekiant apsaugoti žmonių, gyvūnų ir visos planetos sveikatą.

    Kaip endokrininę sistemą trikdantys junginiai reguliuojami ES

    Europos Sąjungoje endokrininę sistemą trikdantys junginiai reguliuojami keliuose teisės aktuose – tiek bendrojoje cheminių medžiagų sistemoje, tiek atskirų sektorių taisyklėse, pavyzdžiui, dėl pakuočių, pesticidų ar biocidinių produktų.

    Vis dėlto kritikai teigia, kad dabartinis teisinis karkasas ne visada užtikrina pakankamą apsaugą nuo poveikio žmonėms ir aplinkai.

    Ataskaitoje nurodoma, kad ES 231 medžiaga yra oficialiai identifikuota kaip endokrininę sistemą trikdanti, o dar 121 šiuo metu vertinama.

    Problemą apsunkina ir mastas pasauliniu lygiu: JT primena, kad visame pasaulyje užregistruota daugiau kaip 350 000 cheminių medžiagų ir jų mišinių, tačiau didžioji dalis jų niekada nebuvo įvertintos dėl galimų endokrininę sistemą trikdančių savybių.

    Kokius žingsnius siūlo JT

    JT teigimu, reguliuotojai turėtų siekti geriau apsaugoti pažeidžiamiausias grupes – ypač nėščiąsias, kūdikius ir vaikus – bei stiprinti poveikio stebėseną ir gerinti supratimą apie realų gyventojų kontaktą su šiomis medžiagomis.

    Tarp rekomenduojamų veiksmų minima ir spartesnė identifikacija bei testavimas, poveikio kaštų įvertinimas bei griežtesnės taisyklės, kurios leistų pereiti nuo reagavimo po fakto prie prevencijos.

    Taip pat atkreipiamas dėmesys į „kurmio daužymo“ problemą, kai iš rinkos pašalinus vieną medžiagą ji pakeičiama kita, panašios struktūros arba dar nepakankamai ištirta, todėl rizika gali išlikti.

  • JT ataskaita: pasaulis veikiausiai peržengs 1,5 °C atšilimą, o pasekmės gali būti skaudžios

    Jungtinių Tautų Aplinkos programos (UNEP) ataskaita skelbia, kad pasauliui išlaikyti atšilimą ties 1,5 laipsnio Celsijaus riba virš ikipramoninio lygio tampa neberealu net ir taikant ambicingiausius emisijų mažinimo scenarijus.

    Kaip rašoma „Inside Climate News“ publikuotoje apžvalgoje, mažiausio atšilimo scenarijus vis tiek leistų globaliai temperatūrai pike pasiekti apie 1,7–1,8 laipsnio Celsijaus virš ikipramoninio lygio.

    2015 metais priimtas Paryžiaus susitarimas numatė tikslą išlaikyti atšilimą gerokai žemiau 2 laipsnių ir dėti pastangas neviršyti 1,5 laipsnio. Ataskaitoje pabrėžiama, kad dabartinės krypties nepakanka, todėl 1,5 laipsnio riba tampa vis labiau nepasiekiama.

    UNEP vykdomoji direktorė Inger Andersen per spaudos briefingą ragino nelaikyti to signalu atsisakyti 1,5 laipsnio tikslo: kiekviena papildoma laipsnio dalis didina tokių reiškinių kaip mirtini potvyniai, karščio bangos ir miškų gaisrai riziką.

    Kokio masto mažinimo reikėtų

    Ataskaitoje nurodoma, kad norint pasiekti žemiausio atšilimo scenarijų, šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos, palyginti su 2025 metų lygiu, turėtų sumažėti 18 proc. iki 2030 metų, 45 proc. iki 2035 metų ir 69 proc. iki 2040 metų.

    Taip pat reikėtų iš atmosferos pašalinti reikšmingus anglies dioksido kiekius. Tam, tikėtina, neužtektų vien miškų atkūrimo – būtų reikalinga ir spartesnė anglies surinkimo technologijų, kurios dar ankstyvoje vystymo stadijoje, plėtra.

    Karščio bangos Europoje ir atsinaujinančios energetikos paradoksas

    Ataskaitoje akcentuojama, kad klimato poveikis jau stiprėja ir vis labiau spaudžia prisitaikymo priemones. Pavyzdžiui, Vakarų Europoje praėjusį pavasarį ir vasarą fiksuota tūkstančiai su karščiu siejamų mirčių, o tas laikotarpis apėmė keturias iš dešimties stipriausių karščio bangų regione nuo 1950 metų.

    Kita vertus, dokumente išskiriama ir pažanga: atsinaujinančios energetikos plėtra, ypač vėjo ir saulės. Teigiama, kad pasauliniai atsinaujinančios elektros pajėgumai augo tris kartus greičiau, nei buvo tikėtasi 2015 metais, o saulės fotovoltikos pajėgumai – net septynis kartus greičiau.

    Vis dėlto spartus „švarios“ energijos augimas dar nevirto mažėjančiomis iškastinio kuro emisijomis. Ataskaita pažymi, kad emisijos, susijusios su naftos, dujų ir anglies deginimu, toliau didėja.

    Ko tikėtis pagal dabartinę politiką

    UNEP kasmet skelbia vadinamąją emisijų atotrūkio ataskaitą, kuri vertina, kaip dabartinės politikos priemonės dera su tarptautiniais temperatūros tikslais. Joje teigiama, kad pagal esamą politiką atšilimas iki 2100 metų galėtų siekti apie 2,8 laipsnio Celsijaus – gerokai virš Paryžiaus susitarime minimų ribų.

    Paklausta, kaip galėtų atrodyti pasaulis, sušilęs daugiau nei 2 laipsniais, I. Andersen kaip pavyzdžius minėjo ekstremalius reiškinius: dažnesnes ir intensyvesnes karščio bangas, miškų gaisrus, sausras bei su jomis siejamus derliaus praradimus.

  • JT perspėja: 1,5 laipsnio šilimo riba beveik pasiekta, o politinės lyderystės vis dar stinga

    Jungtinės Tautos įspėja, kad pasaulio vidutinė temperatūra sparčiai artėja prie 1,5 laipsnio šilimo ribos, dėl kurios valstybės susitarė 2015 metais Paryžiaus susitarime. Nors pastaraisiais metais matomas tam tikras progresas, JT vertinimu, laiko ryžtingiems sprendimams lieka vis mažiau.

    Ši riba laikoma kritine ne todėl, kad po jos klimatas staiga „sugriūva“, bet todėl, kad didėja pavojingų reiškinių tikimybė ir mastas. Dažnėja mirtinos karščio bangos, stiprios liūtys ir potvyniai, ilgalaikės sausros, miškų gaisrai, o ekonomikos ir sveikatos sistemoms tenka vis didesnis krūvis.

    „Tie, kurie prie problemos prisidėjo mažiausiai, nukenčia pirmi ir labiausiai“, – sakė JT generalinis sekretorius António Guterresas.

    JT Aplinkos programos (UNEP) analizė pabrėžia, kad norint, jog iki amžiaus vidurio atšilimas viršytų 1,5 laipsnio ribą tik keliomis dešimtosiomis ir stabilizuotųsi apie 1,7–1,8 laipsnio, pasaulinės šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos turėtų kasmet mažėti daugiau nei 6 proc. iki 2035 metų. Tačiau dabartinė trajektorija išlieka priešinga, nes pagrindinis emisijų šaltinis vis dar yra anglies, naftos ir dujų deginimas.

    Kartu UNEP pažymi, kad technologinis lūžis įmanomas ir jau vyksta. Nuo Paryžiaus susitarimo atsinaujinančios energetikos pajėgumai augo gerokai sparčiau, nei prognozuota, o saulės energetikos plėtra daugelyje regionų tapo vienu pigiausių naujos generacijos elektros šaltinių.

    Vis dėlto atotrūkis tarp pažadų ir realių veiksmų išlieka. JT vertinimu, jei valstybės ir toliau laikysis dabartinės politikos, iki šio amžiaus pabaigos atšilimas gali pasiekti apie 2,8 laipsnio, o net ir įgyvendinus ambicingesnius nacionalinius planus pasaulis vis tiek rizikuoja sustoti ties maždaug 2,1 laipsnio.

    „Emisijų atotrūkis virto politinės lyderystės atotrūkiu, o pasauliui baigiasi laikas ir pasiteisinimai“, – sakė António Guterresas.

    Artėjanti JT klimato konferencija laikoma vienu svarbiausių politinių momentų, kai šalys gali sutarti dėl konkretesnių priemonių. Tarp aptariamų krypčių minimas spartesnis ekonomikos elektrifikavimas, tačiau aplinkosauginės organizacijos pabrėžia, kad vien elektrifikacijos neužtenka, jei elektra ir toliau gaminama iš iškastinio kuro.

    Ne mažiau aštrus klausimas išlieka klimato finansavimas: kas, kiek ir kokiomis sąlygomis turėtų apmokėti prisitaikymo bei nuostolių mažinimo priemones besivystančiose šalyse. JT argumentas paprastas: klimato padariniai didina nelygybę, o be finansinių svertų daug regionų lieka be realių galimybių apsisaugoti.

    Naujausi ekstremalūs reiškiniai Europoje, įskaitant didelius potvynius, JT ataskaitose apibūdinami kaip tendencijos, o ne pavieniai atsitiktinumai. Dėl šios priežasties JT ragina mažinti emisijas greičiau, kartu iš karto investuojant į prisitaikymą, kad miestai, infrastruktūra ir sveikatos sistemos atlaikytų dažnėjančius smūgius.

    „Kiekviena laipsnio dalis yra svarbi. Kiekvieni delsimo metai apsunkina kelią atgal. Uždarykime šį atotrūkį dabar“, – sakė António Guterresas.

  • Pasaulis sparčiai išnaudoja smėlį: JT įspėja, kad statyboms jo gali pritrūkti greičiau nei manėme

    Pasaulis sparčiai išnaudoja smėlį: JT įspėja, kad statyboms jo gali pritrūkti greičiau nei manėme

    Smėlis, atrodytų, yra neišsenkamas išteklius, tačiau Jungtinės Tautos naujoje analizėje įspėja: pasaulinė paklausa auga taip sparčiai, kad kai kuriose vietose jis kasamas greičiau, nei gamta spėja jį atkurti. Didžiausią spaudimą kelia urbanizacija ir statybų sektorius, kuriam reikia vis daugiau betono, asfalto ir stiklo.

    JT Aplinkos programos (UNEP) vertinimu, kasmet pasaulyje sunaudojama apie 50 mlrd. tonų smėlio, žvyro ir skaldos, o tai daro šį išteklių vienu intensyviausiai eksploatuojamų po vandens. Prognozuojama, kad iki 2060 metų poreikis gali dar labiau išaugti, o esant dabartinėms tendencijoms kai kuriose rinkose tiekimas gali tapti vis labiau komplikuotas.

    Problema ta, kad natūralus smėlio atsikūrimas dažnai vyksta geologiniais procesais, trunkančiais labai ilgai. Dėl to, anot UNEP, globalus vartojimas daugelyje regionų pralenkia natūralų papildymą, o tai didina kainų, tiekimo grandinių ir aplinkosauginių konfliktų riziką.

    UNEP pabrėžia, kad pernelyg intensyvi gavyba gali griauti upių vagas, pakrančių zonas ir jūrų dugno ekosistemas, keisti nuosėdų judėjimą ir spartinti eroziją. Tai kenkia buveinėms, kurios svarbios daugeliui rūšių, įskaitant žuvis, vėžlius, paukščius ir krabus, o vietos bendruomenėms gali reikšti prarandamas pajamas iš žvejybos ar turizmo.

    Kai sausumoje lengviau pasiekiami telkiniai senka, vis daugiau dėmesio krypsta į gavybą iš jūros gelmių. UNEP atkreipia dėmesį, kad tai gali paliesti ir didelės biologinės įvairovės teritorijas, kai kuriais atvejais net saugomas zonas, todėl sprendimai turi būti vertinami ypač atsargiai.

    JT taip pat primena, kad smėlis gamtoje atlieka svarbias funkcijas: padeda formuoti ir stabilizuoti pakrantes, saugo nuo bangavimo poveikio, o nuosėdų pusiausvyra yra reikšminga ir gėlo vandens ištekliams pakrantėse. Todėl smėlio trūkumas nėra vien statybų sektoriaus klausimas, jis susijęs ir su prisitaikymu prie klimato kaitos padarinių.

    „Smėlis yra pirmoji mūsų gynybos linija nuo kylančio jūros lygio, audrų ir pakrančių vandeningųjų sluoksnių druskinimo, o šios grėsmės stiprėja dėl klimato kaitos“, – sakė UNEP atstovas Pascal Peduzzi.

    Ataskaitoje taip pat išskiriamas augantis susidomėjimas magnetitiniu smėliu, kartais vadinamu juoduoju smėliu. Jame yra vertingų mineralų, o magnetitas laikomas viena svarbiausių geležies rūdų, tačiau tokios gavybos plėtra taip pat didina spaudimą jautrioms teritorijoms.

    UNEP ragina valstybes ir pramonę pereiti prie geresnio smėlio išteklių valdymo, nes dabartinė priežiūra daugelyje šalių išlieka fragmentiška. Tarp siūlomų krypčių minimi griežtesni leidimų mechanizmai, aiškesnė gavybos apskaita, poveikio aplinkai vertinimas, taip pat didesnis perdirbtų statybinių medžiagų naudojimas ir efektyvesnės statybos technologijos, kurios mažina pirminių žaliavų poreikį.

  • Piramidės formos sąvartynas tapo metano rekordininku: gyventojai skundžiasi musėmis

    Piramidės formos sąvartynas tapo metano rekordininku: gyventojai skundžiasi musėmis

    Čilėje esantis Loma Los Colorados sąvartynas, iš tolo primenantis piramidę, įvardytas kaip didžiausias pasaulyje žmogaus sukurtas metano emisijų taškas. Tokią išvadą pateikė Jungtinių Tautų aplinkos programos (UNEP) sistema, remdamasi palydoviniais stebėjimais ir naujausiais duomenų atnaujinimais.

    Sąvartynas yra apie 60 kilometrų į šiaurę nuo Santjago ir priima atliekas iš teritorijos, kurioje gyvena daugiau nei 7 mln. žmonių. Ekspertai pabrėžia, kad tokie megateršėjai daro įtaką ne tik vietos oro kokybei, bet ir klimato kaitai, nes metanas trumpuoju laikotarpiu šildo atmosferą gerokai stipriau nei anglies dioksidas.

    Kiek metano išmeta sąvartynas?

    UNEP skaičiavimu, suspausta atliekų masė per metus gali sugeneruoti apie 102 667 tonas metano. Toks kiekis prilyginamas beveik 2 mln. automobilių metinėms emisijoms, vertinant pagal bendrą klimato poveikį.

    UNEP duomenimis, šis sąvartynas išsiskiria ir tuo, kad jo emisijos reikšmingai lenkia kitus didžiausius taškus, tarp jų ir kai kuriuos naftos bei dujų infrastruktūros objektus. Tai dar kartą parodo, kad atliekų sektorius kai kuriose šalyse gali būti ne mažiau svarbus nei energetika.

    Gyventojų kasdienybė šalia sąvartyno

    Šalia sąvartyno gyvenantys žmonės pasakoja apie nuolatinį kvapą ir muses, kurios ypač suaktyvėja šiltesniu laikotarpiu. Vietos gyventojai teigia, kad diskomfortas juntamas ištisą parą, o situacija kelia bejėgiškumo jausmą.

    „Tai apsunkina gyvenimą visą parą. Tai nėra malonu“, – sakė netoli sąvartyno gyvenantis Patricio Salgado.

    Biogazas ir ginčas dėl matavimų

    Sąvartyną valdanti bendrovė KDM Empresas tvirtina, kad nuo 2007 metų čia vykdoma metano surinkimo programa, o surinktos dujos naudojamos biogazui ir elektros gamybai. Pasak bendrovės, tai padeda mažinti šiltnamio efektą ir kartu paverčia taršą praktiškai panaudojama energija.

    KDM Empresas taip pat kritikavo UNEP analizę, teigdama, kad ji galėjo būti paremta pavieniu matavimu ir neįvertino oro sąlygų bei kasdienių operacinių pokyčių. Bendrovės skaičiavimu, per 2007–2025 metų laikotarpį projektas padėjo išvengti daugiau kaip 700 mln. kubinių metrų metano emisijų ir apie 11 mln. tonų anglies dioksido ekvivalento.

    Bendrovė nurodo, kad pagaminta energija yra pasiekusi iki 100 000 megavatvalandžių ir tiekiama netoliese esančiai elektrinei. Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad vien surinkimas problemos iki galo neišsprendžia, jei į sąvartyną ir toliau patenka dideli kiekiai organinių atliekų.

    Valparaiso katalikiškojo universiteto profesorius Marcelo Mena ragina spartinti organinių atliekų atskyrimą ir tvarkymą, nes būtent jos labiausiai prisideda prie kvapų ir metano susidarymo. Jo teigimu, didžiausią efektą duotų anaerobinis pūdymas ar kompostavimas, kai maisto atliekos nebeužkasamos sąvartyne, o nukreipiamos į atskirą perdirbimo grandinę.

    Metanas sudaro reikšmingą dalį žmogaus sukeltos klimato kaitą lemiančios taršos, todėl greitos priemonės atliekų, naftos ir dujų bei anglies sektoriuose laikomos vienu efektyviausių būdų pristabdyti atšilimą artimiausiais dešimtmečiais. UNEP palaikoma stebėsenos sistema siekia identifikuoti didžiausius taškus ir paskatinti greitesnį jų suvaldymą, ypač ten, kur tarša yra nuolatinė arba dažnai pasikartojanti.