Klimato kaitos nulemti ekstremalūs reiškiniai, tokie kaip karščio bangos, staigios liūtys ir potvyniai, vis dažniau tampa kasdienybe Europos miestuose. Prie jų prisideda ir kitos rizikos, įskaitant energetikos sutrikimus, pandemijas ar civilinės saugos grėsmes, todėl miestams reikia ne tik mažinti taršą, bet ir didinti atsparumą.
Kauno technologijos universiteto (KTU) Architektūros ir statybos instituto mokslininkai Liucijus Dringelis ir Evaldas Ramanauskas pristato koncepciją, kurią vadina urboląstele. Tai naujas urbanistinės struktūros vienetas, turintis veikti kaip savarankiška, aiškiai suplanuota miesto dalis su stipriu žaliuoju centru ir kasdienėms bei krizinėms situacijoms pritaikyta infrastruktūra.
Idėjos autoriai pabrėžia, kad dabartinė plėtra Lietuvoje dažnai išskaido teritorijas, didina urbanistinę drieką ir spaudžia želdynus. Tokia kryptis, jų vertinimu, silpnina miestų gebėjimą amortizuoti karštį, suvaldyti liūčių vandenį ir užtikrinti gyventojams pasiekiamas viešąsias paslaugas.
Kas yra urboląstelė
Urboląstelė apibrėžiama kaip 40–60 hektarų ploto urbanistinis kompleksas, kurį iš išorės ribotų viešojo transporto gatvės, o viduje dominuotų pėsčiųjų ryšiai ir želdynai. Koncepcija remiasi bionikos logika: kaip biologinė ląstelė turi apvalkalą ir branduolį, taip mieste siūlomas vienetas turėtų aiškias ribas ir centrinį branduolį.
Centrinis elementas būtų daugiafunkcis žaliasis branduolys, skirtas poilsiui, bendruomenės veikloms ir kasdieniam paslaugų pasiekiamumui. Kartu čia numatoma ir civilinės saugos funkcija, kad krizių atveju teritorija turėtų vietas susitelkimui, ryšiui ir pagrindiniams poreikiams užtikrinti.
Pagal mokslininkų pateikiamus skaičiavimus, vienoje urboląstelėje, priklausomai nuo užstatymo intensyvumo ir aukštingumo, galėtų gyventi apie 7 000–15 000 žmonių. Iš kelių urboląstelių būtų formuojamas didesnis gyvenamasis rajonas, kuriame atsirastų ir platesnio masto traukos objektai.
Žaliasis branduolys ir judėjimas
Vienas esminių principų yra transporto srautų atskyrimas nuo vidinių gyvenamųjų erdvių. Automobilių stovėjimas ir intensyvesnis eismas būtų telkiami arčiau aptarnaujančių gatvių, o kvartalų viduje prioritetas teikiamas saugioms pėsčiųjų jungtims ir želdynams.
Taip siekiama kurti aplinką, kurioje kasdieniai maršrutai iki žaliojo centro ar viešojo transporto būtų trumpi ir patogūs pėsčiomis. Koncepcijoje minimas 5–10 minučių pasiekiamumo principas, kai svarbiausios paslaugos ir viešosios erdvės turėtų būti pasiekiamos be automobilio.
Želdynų vaidmuo čia neapsiriboja estetika. Miestų prisitaikymo praktikoje žaliosios erdvės vertinamos kaip viena veiksmingiausių priemonių mažinti miesto šilumos salos efektą, gerinti oro kokybę ir sugerti liūčių vandenį, mažinant paviršinių nuotekų perkrovą.
Kodėl ši idėja aktuali dabar
Pastaraisiais metais Europoje daugėja sprendimų, kurie miestus verčia planuoti kompaktiškiau ir arčiau kasdienių paslaugų. Vis plačiau taikomi kvartalų atnaujinimo, žaliųjų koridorių ir lietaus vandens sulaikymo sprendimai, o taip pat stiprinami civilinės saugos reikalavimai viešosioms erdvėms ir pastatams.
KTU mokslininkų siūloma urboląstelė šias kryptis sujungia į vieną planavimo logiką, kur atsparumas klimato kaitai, patogus judėjimas ir bendruomenės infrastruktūra numatomi iš anksto, o ne paliekami pavieniams projektams. Tokia struktūra, jų teigimu, galėtų padėti miestams veikti kaip vientisai suplanuota sistema, o ne kaip atskirų sklypų ir pastatų rinkinys.
Idėja parengta vykdant Lietuvos mokslo tarybos užsakymu įgyvendinamą projektą, kuriame vertinamos klimato kaitos prognozės ir jų įtaka gyvenamųjų vietovių planavimui. KTU pažymi, kad pateikiama schema yra modelinė ir turėtų būti pritaikoma konkrečioms gamtinėms bei urbanistinėms sąlygoms, išlaikant pagrindinius tvarumo ir saugumo principus.
