CP v2

Tag: Urvai

  • Vietnamas atvėrė Šondongo olą: 200 metrų aukščio požeminis pasaulis, talpinantis net Boeing 747

    Šiaurės Vietname, nacionaliniame parke Phong Nha–Ke Bang, esanti Šondongo (Son Doong) ola laikoma didžiausia natūralia ola pasaulyje pagal vieną vientisą urvo praėjimą. Jos matmenys įspūdingi: kai kur aukštis siekia apie 200 metrų, plotis – apie 150 metrų, o ištirtas ilgis viršija 6,5 kilometro.

    Tokie skaičiai nėra vien graži statistika turistams. Kai kuriuose urvo ruožuose erdvės pakaktų daugiau nei 40 aukštų dangoraižiui, o per plačiausias vietas teoriškai galėtų praskristi Boeing 747 – todėl Šondongo ola dažnai vadinama gamtos sukurta katedra po žeme.

    Šondongo olos istorija prasidėjo 1990 metais, kai vietos gyventojas Ho Khanh dirbo miškuose ieškodamas agarmedo. Staigi audra privertė slėptis, o ieškodamas prieglobsčio jis pastebėjo įėjimą į olą, iš kurio veržėsi rūkas ir girdėjosi vandens ūžesys.

    Tuomet tiksli vieta nebuvo užfiksuota, o pats radėjas vėliau jos neberado iš karto. Tik po daugiau nei dešimtmečio Ho Khanh apie olą papasakojo britų speleologams, tyrinėjusiems regiono karstinę sistemą, ir galiausiai 2009 metais ola buvo identifikuota bei nuodugniau ištirta.

    Šondongo ola yra įtraukta į Guinness pasaulio rekordų knygą kaip didžiausia natūrali ola, vertinant vientiso urvo tunelio mastą. Tokie rekordai speleologijoje skiriami ne vien pagal ilgį, bet ir pagal skerspjūvio dydį, todėl Šondongo išsiskiria būtent savo gigantišku tūriu.

    Per olą teka didelė požeminė upės sistema, formuojanti savitą mikroklimatą: drėgmė, vėsesnis oras ir rūko užuolaidos čia yra įprastas reiškinys. Dalis upės ruožų iki šiol kelia iššūkių narams, nes gilesniems tyrimams reikia itin sudėtingos logistinės įrangos ir saugos sprendimų.

    Vienoje žinomiausių vietų, vadinamoje Edeno sodu, saulės šviesa į urvą patenka per karstines smegduobes, todėl po žeme susiformavo žalias „miškas“. Čia aptinkami aukšti medžiai, samanos ir paparčiai, o mokslininkai yra fiksavę ir įvairių gyvūnų – nuo urvams būdingų rūšių iki į olą užklystančių beždžionių.

    Šondongo fenomenas atspindi platesnę tendenciją: pasaulyje vis labiau vertinamas gamtos paveldo turizmas, kuriame svarbiausia tampa ne masiškumas, o saugomas lankymas ir moksliniai tyrimai. Tokiose vietovėse kaip Phong Nha–Ke Bang parkas didžiausias iššūkis – suderinti augantį susidomėjimą su trapios karstinės ekosistemos apsauga.

    Urvo struktūra, požeminės upės ir „langai“ į paviršių suteikia retą galimybę tyrinėti, kaip izoliuotose erdvėse formuojasi mikroklimatas ir gyvybės bendrijos. Dėl šių priežasčių Šondongo ola išlieka ne tik įspūdinga kelionių kryptis, bet ir vertingas objektas speleologams bei gamtos mokslų tyrėjams.

  • Australijos urvas slėpė paslaptį: mokslininkai rado 25 000 metų trukusių ritualų pėdsakus

    Australijos urvas slėpė paslaptį: mokslininkai rado 25 000 metų trukusių ritualų pėdsakus

    Australijoje ištirtame urve archeologai aptiko įrodymų, kad ši vieta buvo naudojama apeigoms maždaug 25 000 metų. Tokia trukmė išskiria radinį pasauliniame kontekste, nes retai pavyksta užfiksuoti taip ilgai besitęsiančią ir nuosekliai kartotą ritualinę tradiciją.

    Tyrėjai analizavo fitolitus – mikroskopines silicio daleles, susiformuojančias augalų audiniuose ir galinčias išlikti nuosėdose dešimtis tūkstančių metų. Fitolitai buvo rasti daugelyje pelenų sluoksnių urvo dugne, todėl tapo tarsi chronologiniu „parašu“, leidžiančiu atsekti, kaip skirtingos kartos naudojo tą pačią erdvę.

    Rezultatai rodo, kad į urvą sąmoningai buvo nešamos ištisos žolių kupetos su stiebais, lapais, žiedynais ir šaknimis. Augalai būdavo išdėliojami plonais sluoksniais ir padegami, o pasibaigus apeigoms pelenai ilgainiui užsiklodavo naujomis nuosėdomis, taip išsaugodami kartotinių ceremonijų pėdsakus.

    Natūralus žolių patekimas į urvą laikomas mažai tikėtinu: į vidų nepatenka saulės šviesa, todėl augmenija ten neauga. Ypač svarbūs pasirodė apdegimo ir dalinio išsilydymo požymiai fitolituose – jie rodo kontroliuotą ugnies naudojimą, o ne atsitiktinius gaisrus.

    73 pelenų sluoksniai ir ilgesnė istorija

    Archeologiniai pjūviai atskleidė, kad viršutiniuose nuogulų horizontuose yra 73 ploni pelenų lygiai, susidarę maždaug prieš 4 400–1 600 metų. Tačiau datavimo metodai leidžia teigti, kad pati žolių deginimo praktika yra daug senesnė ir tęsiasi per visą, apie 25 000 metų apimantį šios vietos archeologinį įrašą.

    Ankstesni tyrimai urve taip pat fiksavo nedidelį akmeninį monolitą, maždaug 28 centimetrų aukščio, pastatytą prieš maždaug 2 000 metų. Mokslininkų vertinimu, tai sustiprina interpretaciją, jog urvas buvo skirtas apeigoms, o ne kasdieniam gyvenimui.

    Ryšys su vietos bendruomenių tradicijomis

    Įdomu ir tai, kad apeigoms dažniausiai buvo parenkamos žolės, augančios prie urvo įėjimo, o kitų aplinkinių miškų ir krūmynų augalų pėdsakai aptinkami gerokai rečiau. Toks nuoseklus pasirinkimas leidžia kalbėti apie pasikartojantį, apgalvotą ritualų scenarijų, o ne atsitiktinę veiklą.

    Nauji duomenys dera su GunaiKurnai bendruomenės pasakojimais apie regiono urvus kaip dvasinių praktikų vietas. „Šie radiniai rodo, kad ugnies ir augalų naudojimas urve buvo sąmoningas, kartotinis ir nepaprastai ilgalaikis“, – pažymi tyrėjai.

    Tyrimas svarbus ir platesniame mokslo lauke: fitolitų analizė vis dažniau taikoma ten, kur organinės liekanos prastai išsilaiko, o sluoksniuota pelenų seka leidžia atskirti pavienius veiklos epizodus. Tokie metodai padeda tiksliau rekonstruoti žmonių elgseną ir kultūrinių praktikų tęstinumą, ypač tose vietose, kur rašytinių šaltinių nėra.

  • Nauja sensacija Alabamoje: urvinėje upėje aptikta akla žuvis, kuriai suteiktas demono vardas

    Alabamos šiaurėje esanti nedidelė Bobkato urvo sistema jau seniai laikoma viena įdomiausių JAV požeminių ekosistemų. Nors pati vandeniu užlieta urvo atkarpa nėra ilga, joje susiformavo itin izoliuota buveinė, kurioje rūšys prisitaikė prie nuolatinės tamsos ir ribotų išteklių.

    Tyrėjai beveik keturis dešimtmečius čia stebėjo ir analizavo alabaminę urvinę krevetę Palaemonias alabamae, kuri aptinkama tik kai kuriose šio regiono urvų sistemose. Nauja ekspedicija pateikė dar vieną netikėtumą: požeminėje upėje užfiksuota iki šiol mokslui nežinoma žuvis.

    Mokslininkų darbas paskelbtas mokslo žurnale Scientific Reports. Jame aprašoma blyški, mažesnė nei 5 centimetrų ilgio, be akių žuvis, kuriai suteiktas pavadinimas Demogorgonichthys arcanus, lietuviškai dažnai verčiamas kaip urvinė žuvis demonas.

    Tyrėjų teigimu, ši žuvis taip genetiškai skiriasi nuo kitų žinomų urvinių žuvų, kad jai prireikė atskiros genties. Toks sprendimas biologijoje nėra kasdienybė ir paprastai reiškia labai ilgą evoliucinę izoliaciją bei savitą prisitaikymo kelią.

    Ekspedicijų metu gyvūnų pastebėta nedaug, o bendras stebėtų individų skaičius, kaip nurodo autoriai, neviršija kelių dešimčių. Dėl to rūšis iš karto laikoma viena rečiausių, o jos apsauga ateityje gali tapti aktuali, jei urvo hidrologinis režimas keistųsi dėl sausros, taršos ar vandens gavybos.

    Kol kas mokslininkai negali tiksliai pasakyti, ar ši žuvis urve gyveno visada, ar į urvinę sistemą pateko palyginti neseniai. Viena iš hipotezių – ji galėjo kilti iš gilesnio vandeningojo horizonto ir per požeminius vandens kelius pasiekti urvo upę.

    Giminystės ryšiais naujasis radinys siejamas su pietinių JAV urvinėmis žuvimis, tačiau turi aiškių skirtumų. Be būdingų kūno formos ir snukio bruožų, ji neturi pigmentacijos, o genetiniai duomenys rodo pokyčius, susijusius su šviesos jutimu.

    Tyrėjai pabrėžia, kad gyvenimas visiškoje tamsoje daugeliui požeminių rūšių lemia panašias evoliucines kryptis: rega tampa nereikalinga, o energija nukreipiama į kitus pojūčius. Tokios adaptacijos žinomos ir kitoms urvų rūšims, pavyzdžiui, kai kurioms salamandroms, vabzdžiams ar vėžiagyviams, kurių gyvenimas priklauso nuo stabilios, bet pažeidžiamos požeminės aplinkos.

    Atradimas taip pat primena, kad net ir gerai tirtuose regionuose gali slėptis dar neaprašytų rūšių, ypač ten, kur įprasti stebėjimo metodai neveikia. Požeminių vandenų biologinė įvairovė dažnai lieka nepastebėta, todėl kiekvienas toks radinys tampa svarbus ne tik taksonomijai, bet ir platesniam gamtosaugos planavimui.

  • Borneo džiunglėse atsivėrė stulbinantis požeminis pasaulis: atrado paslėptą ekosistemą

    Borneo džiunglėse atsivėrė stulbinantis požeminis pasaulis: atrado paslėptą ekosistemą

    Borneo saloje, Malaizijai priklausančiame Gunung Mulu nacionaliniame parke, mokslininkų ir speleologų ekspedicijos per kelis dešimtmečius atskleidė vieną įspūdingiausių požeminių sistemų pasaulyje. Iš pirmo žvilgsnio įprasta žvalgyba čia ne kartą virto atradimais, parodžiusiais, kad po atogrąžų miškais slypi ištisas gyvybės ir vandens tinklas.

    Pirmosios nuoseklesnės geologinės apžvalgos regione pradėtos dar 1961 metais, kai buvo identifikuotos ir aprašytos kelios dabar jau klasika tapusios vietovės, tarp jų Deer Cave. Vis dėlto tuo metu tyrimų apimtis buvo ribota, o didžioji dalis požeminio reljefo liko nežinoma.

    Kaip išaugo atradimų mastas

    Lūžis įvyko 1977–1978 metais, kai surengtas didelis tarptautinis mokslinis projektas, į kurį įsitraukė daugiau nei šimtas tyrėjų ir vietos bendruomenių atstovų. Speleologų komanda kelis mėnesius dirbo po žeme, žymėdama naujus koridorius ir sales, o reikšmingiausiu laimėjimu tapo ilgos Clearwater Cave atkarpos kartografavimas.

    Vėlesnės ekspedicijos nuosekliai pildė žemėlapius, o šiandien žinomų praėjimų ilgis parke viršija 260 kilometrų. Šis skaičius kinta ir dabar, nes krasinėse sistemose nauji praėjimai dažnai aptinkami tikslinant senesnius matavimus, atsiveriant naujoms angoms ar nuslūgus vandeniui.

    Rekordinės salės ir urvų fenomenai

    Gunung Mulu parkas garsėja ir rekordinėmis ertmėmis. Čia esanti Sarawak Chamber laikoma didžiausia žinoma urvo kamera pagal plotą, o jos matmenys siekia apie 700 metrų ilgį, 400 metrų plotį ir maždaug 80 metrų aukštį.

    Tyrėjus metų metus intriguoja ir vadinamasis urvų kvėpavimas, kai dėl temperatūros ir slėgio skirtumų per sujungtus tunelius ima tekėti stiprios oro srovės. Tokie skersvėjai ne tik padeda orientuotis ieškant naujų angų, bet ir rodo, kad netoliese gali būti dar neatrastų ertmių ar jungčių.

    Kodėl čia galėjo susiformuoti toks pasaulis

    Didžiulę sistemą sukūrė kraso procesai: kalkakmenis milijonus metų tirpdė silpnai rūgštus lietaus vanduo, prisotintas anglies dioksido. Taip formavosi šachtos, salės, požeminės upės ir labirintai, o pagrindiniai urvų „magistraliniai“ keliai, remiantis geologiniais vertinimais, vystėsi labai ilgą laiką, matuojamą milijonais metų.

    Gunung Mulu nacionalinis parkas įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą dėl išskirtinės gamtinės vertės, apimančios tiek paviršinę, tiek požeminę įvairovę. Specialistai pabrėžia, kad tokios vietovės yra itin jautrios: žmogaus veikla, tarša ir nevaldoma turizmo plėtra gali greitai pakeisti mikroklimatą, vandens režimą ir pažeisti trapius požeminių buveinių ryšius.

  • Mokslininkai rado žmogaus DNR ant urvų sienų: proveržis gali perrašyti priešistorę

    Mokslininkai rado žmogaus DNR ant urvų sienų: proveržis gali perrašyti priešistorę

    Mokslininkams pirmą kartą pavyko išskirti ir identifikuoti žmogaus DNR, išlikusią tiesiogiai ant urvų sienų. Iki šiol senovinis genetinis materialas dažniausiai būdavo tiriamas iš kaulų, dantų ar urvų nuosėdų dugne.

    Tyrimas rodo, kad DNR gali išlikti ne tik palaikuose, bet ir ant uolienų paviršiaus tūkstančius metų. Tai ypač svarbu vietose, kur randama piešinių ar žmogaus veiklos pėdsakų, tačiau nėra jokių kaulų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti, kas ten lankėsi.

    Kaip buvo paimti mėginiai

    Tarptautinė mokslininkų komanda paėmė labai mažus mėginius iš aštuonių urvų pietų Europoje. Dalį mėginių tyrėjai rinko nuo vietų su uolų piešiniais, o dalį nuo greta esančių, iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriančių sienų plotų.

    Iš visų tirtų mėginių penkiuose aptikta autentiškos žmogaus DNR. Įdomu tai, kad tik vienas teigiamas mėginys buvo paimtas nuo paviršiaus su uoline daile, o kiti keturi aptikti ant nepuoštų sienų, kurios iš pradžių buvo laikytos kontrolinėmis.

    Kur DNR išliko geriausiai

    Vienas reikšmingiausių taškų buvo Escoural urvas Portugalijoje, kuriame aptikti trys žmogaus DNR turintys mėginiai. Vienas jų buvo po kalcito sluoksniu, dengiančiu piešinį, o du paimti nuo nepuoštų sienų fragmentų.

    Papildomų mėginių su žmogaus genetiniu materialu rasta ir Covarón urve Ispanijoje, netoli priešistorinių piešinių. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie radiniai leidžia tikėtis daugiau informacijos net ir ten, kur tiesioginių žmonių palaikų neįmanoma rasti.

    Ką tai keičia archeologijoje

    Remiantis tyrėjų vertinimu, aptiktas genetinis materialas yra bent 2 000 metų senumo, o kai kuriais atvejais gali būti ir gerokai senesnis. Tiksliai datuoti sudėtinga, nes DNR dalelės gali būti užsidariusios po plonomis mineralų sankaupomis, kurios ant sienų kaupiasi ilgą laiką.

    Tokios natūralios nuosėdos galėjo veikti kaip apsauginis sluoksnis ir padėti DNR išlikti. Archeologams tai atveria galimybę tikslinti, kokios žmonių grupės lankėsi konkrečiose vietose, ar tos pačios olos buvo naudojamos skirtingų laikotarpių bendruomenių.

    Vis dėlto mokslininkai atkreipia dėmesį, kad metodą dar reikia tobulinti. Ne kiekviename mėginyje užtenka genetinio materialo, be to, didelė grėsmė yra šiuolaikinė tarša, todėl būtinos itin griežtos laboratorinės procedūros ir kontrolės.

    Tyrėjai pabrėžia ir praktinį aspektą: ateityje, saugant jautrius piešinius, gali pakakti tirti šalia esančius uolienos plotus. Tai leistų gauti informacijos apie senovės žmones nepažeidžiant kultūros paveldo objektų.

    Tyrimo rezultatai paskelbti žurnale „Nature Communications“ ir laikomi svarbiu žingsniu vadinamosios aplinkos DNR srityje. Šis požiūris vis dažniau taikomas siekiant aptikti biologinius pėdsakus ten, kur tradiciniai archeologiniai radiniai nėra išlikę.

  • Iberijos urvuose rasta daugiau kaip 2 000 metų senumo žmogaus DNR: ką tai keičia archeologijoje

    Iberijos urvuose rasta daugiau kaip 2 000 metų senumo žmogaus DNR: ką tai keičia archeologijoje

    Netikėtas DNR šaltinis urvuose

    Ispanijoje ir Portugalijoje dirbanti mokslininkų grupė urvų sienų paviršiuose aptiko daugiau kaip 2 000 metų senumo žmogaus DNR pėdsakų. Tyrimas rodo, kad uolienos ir ant jų esantis menas gali išsaugoti biologinę informaciją gerokai ilgiau, nei manyta anksčiau.

    Darbas koordinuotas iš Kasereso (Ispanija), o jame dalyvavo tyrėjai iš kelių šalių, tarp jų Jungtinės Karalystės, Vokietijos ir Kinijos. Rezultatai paskelbti mokslo žurnale „Nature Communications“.

    Kaip DNR pateko ant sienų?

    Mokslininkai aiškina, kad žmogaus genetinė medžiaga ant urvų sienų galėjo atsirasti per prisilietimus, kvėpavimą, prakaitą ar kitus mikroskopinius biologinius pėdsakus. Ilgainiui jie gali įsigerti į paviršiaus sluoksnius ir, esant palankioms sąlygoms, išlikti tūkstantmečius.

    Iki šiol senovinė DNR dažniausiai būdavo išgaunama iš kaulų, dantų, nuosėdų ar įrankių. Urvų sienos kaip genetinės informacijos šaltinis beveik nebuvo tirtos, todėl šis atradimas laikomas svarbiu žingsniu archeogenetikoje.

    Kur ir ką pavyko nustatyti?

    Tyrėjai išanalizavo 24 uolienų meno paneles iš vienuolikos urvų Ispanijoje ir Portugalijoje, pasitelkę pažangius genetinės medžiagos išgavimo bei sekoskaitos metodus. Senovinės žmogaus DNR aptikta ne tik ant pigmentu dengtų paviršių Portugalijos Eskoural urve, bet ir gretimose, neapdažytose vietose, taip pat Kovarono urve Astūrijoje.

    Dalies mėginių genetiniai požymiai leido identifikuoti tikėtiną biologinę lytį: trys mėginiai siejami su moterimis, vienas su vyru, o vieno patikimai priskirti nepavyko. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie duomenys nėra pilnas žmonių „portretas“, tačiau jie rodo, jog sienos gali kaupti atsekamus žmogaus buvimo ženklus.

    Kodėl tai svarbu archeologijai?

    Jei urvų sienos iš tiesų veikia kaip biologiniai archyvai, ateityje tai gali padėti tiksliau suprasti, kas ir kada lankėsi konkrečiose vietose, kaip buvo naudojamos urvų erdvės ir kaip skirtingos grupės sąveikavo su aplinka. Ypač svarbu tai, kad tokie tyrimai gali būti mažiau invaziniai nei kaulų ar kitų radinių paėmimas.

    Kita vertus, senovinės DNR tyrimuose itin svarbi taršos kontrolė: šiuolaikinė žmogaus DNR gali lengvai patekti ant mėginių per prisilietimą ar net per įrangą. Dėl to šios krypties plėtra greičiausiai reikalaus dar griežtesnių protokolų ir pakartotinių patikrų skirtingose laboratorijose.

  • 175 000 metų senumo pėdsakas Prancūzijos olos gelmėje: ar tai galėjo būti neandertaliečio kelias?

    Giliai Prancūzijos pietvakariuose esančios Briunikelio olos dalyje mokslininkai aptiko molyje išlikusį paslaptingą įspaudą, kurį dengia plonas kalcito sluoksnis. Tyrėjai svarsto, kad tai galėjo būti ne pėda, o neandertaliečio kelio atspaudas, paliktas prieš maždaug 175 000 metų.

    Radavietė išskirtinė tuo, kad įspaudas aptiktas šalia vadinamųjų Briunikelio struktūrų, sukrautų iš sulaužytų stalagmitų fragmentų. Šie ratai ir linijos yra daugiau nei 300 metrų nuo olos įėjimo, vietoje, kur nėra natūralios šviesos.

    Pasak tyrėjų, didžioji dalis senovinių žymių urvuose ilgainiui sunyksta dėl drėgmės, nuosėdų ir vėlesnių gyvūnų veiklos. Šiuo atveju įspaudą tarsi „užkonservavo“ kalcitas, tas pats mineralas, iš kurio formuojasi stalagmitai.

    Mokslininkai pabrėžia, kad žmonių pėdsakai archeologijoje tiriami dažniau, o kelio įspaudai aptinkami itin retai. Dėl to identifikacija atsargi: kol kas tai laikoma hipoteze, kuriai reikia daugiau palyginamųjų pavyzdžių.

    Briunikelio olos struktūros mokslo pasaulyje plačiau aptartos po 2016 metais publikuotų tyrimų, kai buvo parodyta, kad stalagmitų fragmentai sudėti tyčia. Datavimas rodo, kad veikla oloje vyko gerokai anksčiau nei Europoje paplito Homo sapiens, todėl labiausiai tikėtini autoriai yra neandertaliečiai.

    Tyrimuose pabrėžiama ir logistika: norint nusigauti taip toli į olos gelmę, reikėjo patikimų šviesos šaltinių ir planavimo. Netoli struktūrų rasti degimo pėdsakai leidžia manyti, kad ugnis buvo naudojama apšvietimui ir veiklai palaikyti.

    Vienas intriguojančių klausimų yra galimybė aptikti biologinių likučių, kurie galėjo patekti į kalcitą, kai šis dengė įspaudą. Kai kurie tyrėjai atkreipia dėmesį, kad tam tikromis sąlygomis mineralinės nuosėdos gali „užrakinti“ mikroskopinius pėdsakus, tačiau tai nereiškia, kad DNR būtinai išliko.

    Šiuolaikinė archeologija vis dažniau remiasi kompleksiniais metodais, kai geologija, chemija ir mikroskopiniai tyrimai padeda atsakyti į klausimus, kurių neįmanoma spręsti vien pagal formą. Briunikelio olos atvejis rodo, kad net vienas įspaudas gali tapti svarbia užuomina apie žmonių elgseną gilioje praeityje.

    Tyrėjų komanda siekia tiksliau atsekti, iš kurių olos vietų buvo paimti stalagmitų fragmentai ir ar medžiagos rinktos kryptingai. Tokia analizė gali padėti suprasti, ar struktūros turėjo praktinę paskirtį, ar buvo susijusios su simboline veikla.

    Kol kas vienareikšmio atsakymo, kodėl neandertaliečiai statė ratus visiškoje tamsoje, nėra. Tačiau naujai aprašytas įspaudas sustiprina mintį, kad į olos gelmes jie leidosi ne atsitiktinai, o turėdami aiškų tikslą ir gebėjimus tai įgyvendinti.

    „Tai yra tik hipotezė. Kad būtume tikri, mums reikia daugiau kelio įspaudų palyginimui“, – sakė Sophie Verheyden.

    „Leidžiantis 300 metrų gilyn, būtina būti užtikrintam dėl šviesos“, – sakė Sophie Verheyden.

  • Pirenėjų oloje aptikti žali akmenys: mokslininkai įtaria vario apdirbimą prieš 7 000 metų

    Archeologai oloje, esančioje maždaug 2 235 metrų aukštyje virš jūros lygio, rado apie 200 žalių uolienos fragmentų, kurių natūraliai toje vietoje neturėtų būti. Kartu aptikta daug medžio anglies, leidžiančios spręsti, kad ugnis čia buvo kūrenama ne kartą ir ilgą laiką.

    Tyrėjų teigimu, dalis fragmentų buvo akivaizdžiai paveikti karščio, o kiti liko nepakitę, todėl tikėtina, kad akmenys buvo sąmoningai kaitinami. Pagal spalvą ir sudėtį jie siejami su malachitu, vario rūda, iš kurios, taikant kaitinimą ir lydymą, galima išgauti metalą.

    Kas išduoda ankstyvą metalurgiją?

    Vien žalių mineralų radinys dar nereiškia, kad oloje tikrai vyko pilna vario lydymo technologija, tačiau anglies kiekis ir kartotinis ugnies naudojimas rodo kryptingą veiklą. Tokios aukštikalnių stovyklos dažnai siejamos su sezoniniais žygiais į žaliavų telkinius, kai į kalnus keliauta rinkti akmens, rūdos ar medienos.

    Pagal datavimus, ankstyviausi žmonių veiklos pėdsakai oloje gali siekti laikotarpį tarp 5 000 ir 4 300 metų prieš mūsų erą. Intensyviausias naudojimas, kaip teigiama, fiksuojamas tarp 3 600 ir 2 400 metų prieš mūsų erą, kai Europoje plito vario amžiaus technologijos ir didėjo metalų paklausa įrankiams bei papuošalams.

    Radiniai: papuošalai ir žmonių palaikai

    Be mineralų, archeologai aptiko ir smulkių radinių, leidžiančių geriau suprasti vietos paskirtį. Tarp jų minimi du papuošalai: pailgas pakabutis iš kriauklės ir pragręžtas rudojo lokio dantis, pritaikytas nešioti kaip pakabukas.

    Taip pat rasta žmonių palaikų fragmentų, įskaitant pieninį dantį ir piršto kaulą. Tai leidžia svarstyti, kad ola galėjo būti naudojama ne tik kaip laikina darbo vieta ar priedanga, bet ir kaip laidojimo ar ritualinė erdvė.

    Ką tai keičia Pirenėjų istorijoje?

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokio intensyvumo aukštikalnių priešistorinių veiklų pėdsakai Pirenėjuose fiksuojami retai. Jei hipotezė dėl vario apdirbimo pasitvirtins, tai reikštų, kad žinios apie išteklių telkinius ir jų panaudojimą buvo perduodamos kartų kartoms, o aukštikalnės buvo svarbi ekonominės veiklos dalis.

    Tolimesni tyrimai paprastai apima mineralų cheminę analizę, mikrožymių paiešką bei platesnį kontekstą: ar netoliese yra rūdos telkinių, ar randama lydymo atliekų, pavyzdžiui, šlako. Tokie duomenys padėtų tiksliau atsakyti, ar oloje vyko tik rūdos paruošimas, ar ir realus vario gavimas.