CP v2

Tag: Urvai

  • Mokslininkai rado žmogaus DNR ant urvų sienų: proveržis gali perrašyti priešistorę

    Mokslininkai rado žmogaus DNR ant urvų sienų: proveržis gali perrašyti priešistorę

    Mokslininkams pirmą kartą pavyko išskirti ir identifikuoti žmogaus DNR, išlikusią tiesiogiai ant urvų sienų. Iki šiol senovinis genetinis materialas dažniausiai būdavo tiriamas iš kaulų, dantų ar urvų nuosėdų dugne.

    Tyrimas rodo, kad DNR gali išlikti ne tik palaikuose, bet ir ant uolienų paviršiaus tūkstančius metų. Tai ypač svarbu vietose, kur randama piešinių ar žmogaus veiklos pėdsakų, tačiau nėra jokių kaulų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti, kas ten lankėsi.

    Kaip buvo paimti mėginiai

    Tarptautinė mokslininkų komanda paėmė labai mažus mėginius iš aštuonių urvų pietų Europoje. Dalį mėginių tyrėjai rinko nuo vietų su uolų piešiniais, o dalį nuo greta esančių, iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriančių sienų plotų.

    Iš visų tirtų mėginių penkiuose aptikta autentiškos žmogaus DNR. Įdomu tai, kad tik vienas teigiamas mėginys buvo paimtas nuo paviršiaus su uoline daile, o kiti keturi aptikti ant nepuoštų sienų, kurios iš pradžių buvo laikytos kontrolinėmis.

    Kur DNR išliko geriausiai

    Vienas reikšmingiausių taškų buvo Escoural urvas Portugalijoje, kuriame aptikti trys žmogaus DNR turintys mėginiai. Vienas jų buvo po kalcito sluoksniu, dengiančiu piešinį, o du paimti nuo nepuoštų sienų fragmentų.

    Papildomų mėginių su žmogaus genetiniu materialu rasta ir Covarón urve Ispanijoje, netoli priešistorinių piešinių. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie radiniai leidžia tikėtis daugiau informacijos net ir ten, kur tiesioginių žmonių palaikų neįmanoma rasti.

    Ką tai keičia archeologijoje

    Remiantis tyrėjų vertinimu, aptiktas genetinis materialas yra bent 2 000 metų senumo, o kai kuriais atvejais gali būti ir gerokai senesnis. Tiksliai datuoti sudėtinga, nes DNR dalelės gali būti užsidariusios po plonomis mineralų sankaupomis, kurios ant sienų kaupiasi ilgą laiką.

    Tokios natūralios nuosėdos galėjo veikti kaip apsauginis sluoksnis ir padėti DNR išlikti. Archeologams tai atveria galimybę tikslinti, kokios žmonių grupės lankėsi konkrečiose vietose, ar tos pačios olos buvo naudojamos skirtingų laikotarpių bendruomenių.

    Vis dėlto mokslininkai atkreipia dėmesį, kad metodą dar reikia tobulinti. Ne kiekviename mėginyje užtenka genetinio materialo, be to, didelė grėsmė yra šiuolaikinė tarša, todėl būtinos itin griežtos laboratorinės procedūros ir kontrolės.

    Tyrėjai pabrėžia ir praktinį aspektą: ateityje, saugant jautrius piešinius, gali pakakti tirti šalia esančius uolienos plotus. Tai leistų gauti informacijos apie senovės žmones nepažeidžiant kultūros paveldo objektų.

    Tyrimo rezultatai paskelbti žurnale „Nature Communications“ ir laikomi svarbiu žingsniu vadinamosios aplinkos DNR srityje. Šis požiūris vis dažniau taikomas siekiant aptikti biologinius pėdsakus ten, kur tradiciniai archeologiniai radiniai nėra išlikę.

  • Iberijos urvuose rasta daugiau kaip 2 000 metų senumo žmogaus DNR: ką tai keičia archeologijoje

    Iberijos urvuose rasta daugiau kaip 2 000 metų senumo žmogaus DNR: ką tai keičia archeologijoje

    Netikėtas DNR šaltinis urvuose

    Ispanijoje ir Portugalijoje dirbanti mokslininkų grupė urvų sienų paviršiuose aptiko daugiau kaip 2 000 metų senumo žmogaus DNR pėdsakų. Tyrimas rodo, kad uolienos ir ant jų esantis menas gali išsaugoti biologinę informaciją gerokai ilgiau, nei manyta anksčiau.

    Darbas koordinuotas iš Kasereso (Ispanija), o jame dalyvavo tyrėjai iš kelių šalių, tarp jų Jungtinės Karalystės, Vokietijos ir Kinijos. Rezultatai paskelbti mokslo žurnale „Nature Communications“.

    Kaip DNR pateko ant sienų?

    Mokslininkai aiškina, kad žmogaus genetinė medžiaga ant urvų sienų galėjo atsirasti per prisilietimus, kvėpavimą, prakaitą ar kitus mikroskopinius biologinius pėdsakus. Ilgainiui jie gali įsigerti į paviršiaus sluoksnius ir, esant palankioms sąlygoms, išlikti tūkstantmečius.

    Iki šiol senovinė DNR dažniausiai būdavo išgaunama iš kaulų, dantų, nuosėdų ar įrankių. Urvų sienos kaip genetinės informacijos šaltinis beveik nebuvo tirtos, todėl šis atradimas laikomas svarbiu žingsniu archeogenetikoje.

    Kur ir ką pavyko nustatyti?

    Tyrėjai išanalizavo 24 uolienų meno paneles iš vienuolikos urvų Ispanijoje ir Portugalijoje, pasitelkę pažangius genetinės medžiagos išgavimo bei sekoskaitos metodus. Senovinės žmogaus DNR aptikta ne tik ant pigmentu dengtų paviršių Portugalijos Eskoural urve, bet ir gretimose, neapdažytose vietose, taip pat Kovarono urve Astūrijoje.

    Dalies mėginių genetiniai požymiai leido identifikuoti tikėtiną biologinę lytį: trys mėginiai siejami su moterimis, vienas su vyru, o vieno patikimai priskirti nepavyko. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie duomenys nėra pilnas žmonių „portretas“, tačiau jie rodo, jog sienos gali kaupti atsekamus žmogaus buvimo ženklus.

    Kodėl tai svarbu archeologijai?

    Jei urvų sienos iš tiesų veikia kaip biologiniai archyvai, ateityje tai gali padėti tiksliau suprasti, kas ir kada lankėsi konkrečiose vietose, kaip buvo naudojamos urvų erdvės ir kaip skirtingos grupės sąveikavo su aplinka. Ypač svarbu tai, kad tokie tyrimai gali būti mažiau invaziniai nei kaulų ar kitų radinių paėmimas.

    Kita vertus, senovinės DNR tyrimuose itin svarbi taršos kontrolė: šiuolaikinė žmogaus DNR gali lengvai patekti ant mėginių per prisilietimą ar net per įrangą. Dėl to šios krypties plėtra greičiausiai reikalaus dar griežtesnių protokolų ir pakartotinių patikrų skirtingose laboratorijose.

  • 175 000 metų senumo pėdsakas Prancūzijos olos gelmėje: ar tai galėjo būti neandertaliečio kelias?

    Giliai Prancūzijos pietvakariuose esančios Briunikelio olos dalyje mokslininkai aptiko molyje išlikusį paslaptingą įspaudą, kurį dengia plonas kalcito sluoksnis. Tyrėjai svarsto, kad tai galėjo būti ne pėda, o neandertaliečio kelio atspaudas, paliktas prieš maždaug 175 000 metų.

    Radavietė išskirtinė tuo, kad įspaudas aptiktas šalia vadinamųjų Briunikelio struktūrų, sukrautų iš sulaužytų stalagmitų fragmentų. Šie ratai ir linijos yra daugiau nei 300 metrų nuo olos įėjimo, vietoje, kur nėra natūralios šviesos.

    Pasak tyrėjų, didžioji dalis senovinių žymių urvuose ilgainiui sunyksta dėl drėgmės, nuosėdų ir vėlesnių gyvūnų veiklos. Šiuo atveju įspaudą tarsi „užkonservavo“ kalcitas, tas pats mineralas, iš kurio formuojasi stalagmitai.

    Mokslininkai pabrėžia, kad žmonių pėdsakai archeologijoje tiriami dažniau, o kelio įspaudai aptinkami itin retai. Dėl to identifikacija atsargi: kol kas tai laikoma hipoteze, kuriai reikia daugiau palyginamųjų pavyzdžių.

    Briunikelio olos struktūros mokslo pasaulyje plačiau aptartos po 2016 metais publikuotų tyrimų, kai buvo parodyta, kad stalagmitų fragmentai sudėti tyčia. Datavimas rodo, kad veikla oloje vyko gerokai anksčiau nei Europoje paplito Homo sapiens, todėl labiausiai tikėtini autoriai yra neandertaliečiai.

    Tyrimuose pabrėžiama ir logistika: norint nusigauti taip toli į olos gelmę, reikėjo patikimų šviesos šaltinių ir planavimo. Netoli struktūrų rasti degimo pėdsakai leidžia manyti, kad ugnis buvo naudojama apšvietimui ir veiklai palaikyti.

    Vienas intriguojančių klausimų yra galimybė aptikti biologinių likučių, kurie galėjo patekti į kalcitą, kai šis dengė įspaudą. Kai kurie tyrėjai atkreipia dėmesį, kad tam tikromis sąlygomis mineralinės nuosėdos gali „užrakinti“ mikroskopinius pėdsakus, tačiau tai nereiškia, kad DNR būtinai išliko.

    Šiuolaikinė archeologija vis dažniau remiasi kompleksiniais metodais, kai geologija, chemija ir mikroskopiniai tyrimai padeda atsakyti į klausimus, kurių neįmanoma spręsti vien pagal formą. Briunikelio olos atvejis rodo, kad net vienas įspaudas gali tapti svarbia užuomina apie žmonių elgseną gilioje praeityje.

    Tyrėjų komanda siekia tiksliau atsekti, iš kurių olos vietų buvo paimti stalagmitų fragmentai ir ar medžiagos rinktos kryptingai. Tokia analizė gali padėti suprasti, ar struktūros turėjo praktinę paskirtį, ar buvo susijusios su simboline veikla.

    Kol kas vienareikšmio atsakymo, kodėl neandertaliečiai statė ratus visiškoje tamsoje, nėra. Tačiau naujai aprašytas įspaudas sustiprina mintį, kad į olos gelmes jie leidosi ne atsitiktinai, o turėdami aiškų tikslą ir gebėjimus tai įgyvendinti.

    „Tai yra tik hipotezė. Kad būtume tikri, mums reikia daugiau kelio įspaudų palyginimui“, – sakė Sophie Verheyden.

    „Leidžiantis 300 metrų gilyn, būtina būti užtikrintam dėl šviesos“, – sakė Sophie Verheyden.

  • Pirenėjų oloje aptikti žali akmenys: mokslininkai įtaria vario apdirbimą prieš 7 000 metų

    Archeologai oloje, esančioje maždaug 2 235 metrų aukštyje virš jūros lygio, rado apie 200 žalių uolienos fragmentų, kurių natūraliai toje vietoje neturėtų būti. Kartu aptikta daug medžio anglies, leidžiančios spręsti, kad ugnis čia buvo kūrenama ne kartą ir ilgą laiką.

    Tyrėjų teigimu, dalis fragmentų buvo akivaizdžiai paveikti karščio, o kiti liko nepakitę, todėl tikėtina, kad akmenys buvo sąmoningai kaitinami. Pagal spalvą ir sudėtį jie siejami su malachitu, vario rūda, iš kurios, taikant kaitinimą ir lydymą, galima išgauti metalą.

    Kas išduoda ankstyvą metalurgiją?

    Vien žalių mineralų radinys dar nereiškia, kad oloje tikrai vyko pilna vario lydymo technologija, tačiau anglies kiekis ir kartotinis ugnies naudojimas rodo kryptingą veiklą. Tokios aukštikalnių stovyklos dažnai siejamos su sezoniniais žygiais į žaliavų telkinius, kai į kalnus keliauta rinkti akmens, rūdos ar medienos.

    Pagal datavimus, ankstyviausi žmonių veiklos pėdsakai oloje gali siekti laikotarpį tarp 5 000 ir 4 300 metų prieš mūsų erą. Intensyviausias naudojimas, kaip teigiama, fiksuojamas tarp 3 600 ir 2 400 metų prieš mūsų erą, kai Europoje plito vario amžiaus technologijos ir didėjo metalų paklausa įrankiams bei papuošalams.

    Radiniai: papuošalai ir žmonių palaikai

    Be mineralų, archeologai aptiko ir smulkių radinių, leidžiančių geriau suprasti vietos paskirtį. Tarp jų minimi du papuošalai: pailgas pakabutis iš kriauklės ir pragręžtas rudojo lokio dantis, pritaikytas nešioti kaip pakabukas.

    Taip pat rasta žmonių palaikų fragmentų, įskaitant pieninį dantį ir piršto kaulą. Tai leidžia svarstyti, kad ola galėjo būti naudojama ne tik kaip laikina darbo vieta ar priedanga, bet ir kaip laidojimo ar ritualinė erdvė.

    Ką tai keičia Pirenėjų istorijoje?

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokio intensyvumo aukštikalnių priešistorinių veiklų pėdsakai Pirenėjuose fiksuojami retai. Jei hipotezė dėl vario apdirbimo pasitvirtins, tai reikštų, kad žinios apie išteklių telkinius ir jų panaudojimą buvo perduodamos kartų kartoms, o aukštikalnės buvo svarbi ekonominės veiklos dalis.

    Tolimesni tyrimai paprastai apima mineralų cheminę analizę, mikrožymių paiešką bei platesnį kontekstą: ar netoliese yra rūdos telkinių, ar randama lydymo atliekų, pavyzdžiui, šlako. Tokie duomenys padėtų tiksliau atsakyti, ar oloje vyko tik rūdos paruošimas, ar ir realus vario gavimas.