Giliai Prancūzijos pietvakariuose esančios Briunikelio olos dalyje mokslininkai aptiko molyje išlikusį paslaptingą įspaudą, kurį dengia plonas kalcito sluoksnis. Tyrėjai svarsto, kad tai galėjo būti ne pėda, o neandertaliečio kelio atspaudas, paliktas prieš maždaug 175 000 metų.
Radavietė išskirtinė tuo, kad įspaudas aptiktas šalia vadinamųjų Briunikelio struktūrų, sukrautų iš sulaužytų stalagmitų fragmentų. Šie ratai ir linijos yra daugiau nei 300 metrų nuo olos įėjimo, vietoje, kur nėra natūralios šviesos.
Kodėl šis įspaudas svarbus?
Pasak tyrėjų, didžioji dalis senovinių žymių urvuose ilgainiui sunyksta dėl drėgmės, nuosėdų ir vėlesnių gyvūnų veiklos. Šiuo atveju įspaudą tarsi „užkonservavo“ kalcitas, tas pats mineralas, iš kurio formuojasi stalagmitai.
Mokslininkai pabrėžia, kad žmonių pėdsakai archeologijoje tiriami dažniau, o kelio įspaudai aptinkami itin retai. Dėl to identifikacija atsargi: kol kas tai laikoma hipoteze, kuriai reikia daugiau palyginamųjų pavyzdžių.
Neandertaliečių ratai po žeme
Briunikelio olos struktūros mokslo pasaulyje plačiau aptartos po 2016 metais publikuotų tyrimų, kai buvo parodyta, kad stalagmitų fragmentai sudėti tyčia. Datavimas rodo, kad veikla oloje vyko gerokai anksčiau nei Europoje paplito Homo sapiens, todėl labiausiai tikėtini autoriai yra neandertaliečiai.
Tyrimuose pabrėžiama ir logistika: norint nusigauti taip toli į olos gelmę, reikėjo patikimų šviesos šaltinių ir planavimo. Netoli struktūrų rasti degimo pėdsakai leidžia manyti, kad ugnis buvo naudojama apšvietimui ir veiklai palaikyti.
Ar kalcitas gali išsaugoti biologinius pėdsakus?
Vienas intriguojančių klausimų yra galimybė aptikti biologinių likučių, kurie galėjo patekti į kalcitą, kai šis dengė įspaudą. Kai kurie tyrėjai atkreipia dėmesį, kad tam tikromis sąlygomis mineralinės nuosėdos gali „užrakinti“ mikroskopinius pėdsakus, tačiau tai nereiškia, kad DNR būtinai išliko.
Šiuolaikinė archeologija vis dažniau remiasi kompleksiniais metodais, kai geologija, chemija ir mikroskopiniai tyrimai padeda atsakyti į klausimus, kurių neįmanoma spręsti vien pagal formą. Briunikelio olos atvejis rodo, kad net vienas įspaudas gali tapti svarbia užuomina apie žmonių elgseną gilioje praeityje.
Ką mokslininkai planuoja daryti toliau?
Tyrėjų komanda siekia tiksliau atsekti, iš kurių olos vietų buvo paimti stalagmitų fragmentai ir ar medžiagos rinktos kryptingai. Tokia analizė gali padėti suprasti, ar struktūros turėjo praktinę paskirtį, ar buvo susijusios su simboline veikla.
Kol kas vienareikšmio atsakymo, kodėl neandertaliečiai statė ratus visiškoje tamsoje, nėra. Tačiau naujai aprašytas įspaudas sustiprina mintį, kad į olos gelmes jie leidosi ne atsitiktinai, o turėdami aiškų tikslą ir gebėjimus tai įgyvendinti.
„Tai yra tik hipotezė. Kad būtume tikri, mums reikia daugiau kelio įspaudų palyginimui“, – sakė Sophie Verheyden.
„Leidžiantis 300 metrų gilyn, būtina būti užtikrintam dėl šviesos“, – sakė Sophie Verheyden.
Leave a Reply