CP v2

Tag: Užtvankos

  • Žyvieco ežeras Beskiduose: dirbtinis telkinys, pakeitęs kraštovaizdį ir viliojantis aktyviu poilsiu

    Žyvieco ežeras Beskiduose: dirbtinis telkinys, pakeitęs kraštovaizdį ir viliojantis aktyviu poilsiu

    Kur yra ir kaip atsirado

    Žyvieco ežeras (lenk. Jezioro Żywieckie) yra pietų Lenkijoje, Silezijos vaivadijoje, Žyvieco dubumoje, tarp Mažųjų ir Žyvieco Beskidų. Tai užtvankinis, žmogaus sukurtas vandens telkinys, susiformavęs sulaikius Solos upės vandenis.

    Ežeras pradėtas eksploatuoti 1966 metais, kai Tresnos vietovėje pastatyta užtvanka. Pagrindiniai projekto tikslai buvo potvynių kontrolė ir energetika, o užtvanka iki šiol padeda reguliuoti upės debitą bei maitina hidroelektrinę.

    Vietos istorijoje tai buvo lūžio taškas: dalis buvusių gyvenviečių ir infrastruktūros atsidūrė po vandeniu, o regiono vaizdas kardinaliai pasikeitė. Tokie projektai pietų Lenkijoje dažnai derino kelias funkcijas vienu metu, todėl ežeras tapo ir inžineriniu, ir kraštovaizdžio objektu.

    Kuo ežeras išsiskiria šiandien

    Žyvieco ežero plotas siekia apie 10 kvadratinių kilometrų, todėl jis laikomas vienu didžiausių užtvankinių ežerų pietų Lenkijoje. Giedromis dienomis nuo krantų atsiveria plati Beskidų panorama, o geru matomumu įžiūrimas ir Babia Góra masyvas.

    Dėl atviro vandens ir dažnesnių vėjo gūsių čia ypač populiarūs buriavimas bei burlenčių sportas. Šiltuoju sezonu veikia vandens pramogų paslaugos, o lankytojai renkasi plaukimą baidarėmis, irklentėmis ar vandens dviračiais.

    Didelę dalį įspūdžio sukuria reljefas: kalnai, krintantys į vandens liniją, ir platus horizontas, kuris primena didesnius Alpių regiono ežerus. Dėl to Žyvieco ežeras dažnai minimas kaip vieta, kur galima suderinti kalnų žygius ir poilsį prie vandens per tą patį savaitgalį.

    Maršrutai, paplūdimiai ir kada verta vykti

    Aplink telkinį nuosekliai plečiama pasivaikščiojimų ir dviračių infrastruktūra, o populiariausi maršrutai driekiasi per Zarzeczę, Tresną ir užtvankos apylinkes. Tai patogus pasirinkimas tiems, kurie nori lengvesnio aktyvaus poilsio be sudėtingų kalnų atkarpų.

    Vasarą lankytojų srautai didžiausi, o žinomiausios maudymosi vietos yra ties Žyviecu ir Zarzecze. Žmonės čia atvyksta ne vien dėl vandens, bet ir dėl vaizdų, nes kalnų atspindžiai ramesnėmis dienomis tampa viena labiausiai fotografuojamų regiono scenų.

    Žyvieco ežeras nėra tik sezono pramoga: rudenį čia traukia spalvotų Beskidų miškų panoramos, o žiemą, esant geram matomumui, galima grožėtis snieguotomis viršūnėmis. Viena ryškiausių vietų išlieka Tresnos užtvanka, nuo kurios geriausiai matomas telkinio mastas.

    „Ežeras buvo sukurtas pirmiausia dėl saugumo ir energetikos, tačiau ilgainiui tapo vienu svarbiausių regiono traukos taškų“, – sako vietos turizmo informacijos atstovai.

  • Atlanto lašiša Ispanijoje ant išnykimo ribos: svarstomas draudimas žvejoti, populiacija krito 80 proc.

    Atlanto lašišos (Salmo salar) padėtis Ispanijos upėse per pastarąjį dešimtmetį tapo kritinė: mokslininkų vertinimu, 2015–2024 metais populiacija sumažėjo daugiau nei 80 proc. Dėl to šalyje vis garsiau svarstomas sprendimas riboti arba visai uždrausti lašišų žvejybą, ypač mėgėjams.

    Duomenis surinko ir apibendrino Iberijos ichtiologų draugija SIBIC, raginanti lašišą įtraukti į Ispanijos nykstančių rūšių katalogą kaip rūšį, kuriai gresia išnykimas. Vyriausybei pavesta parengti ataskaitą apie rūšies apsaugos būklę ir būtinas priemones.

    Situacijos rimtumą ypač išryškino Astūrija, laikoma istoriniu lašišų žvejybos regionu. Pranešta, kad prasidėjus sezonui kelias savaites nebuvo sugautas nė vienas lašišos egzempliorius, o kaimyninėje Kantabrijoje taip pat vėlavo tradicinio pirmojo sezono laimikio, vadinamo campanu, pasirodymas.

    Su lašišų nykimu susidūrę regionai, turintys ilgas žvejybos tradicijas, jau ėmėsi griežtesnių sprendimų. Galisija, Navarra ir Baskų kraštas pranešė apriboję arba uždraudę lašišų žvejybą, siekdami sumažinti spaudimą itin nusilpusioms populiacijoms.

    Ekspertų vertinimu, vien draudimai ne visada duoda greitą efektą, tačiau jie laikomi būtinu pirmu žingsniu, kai grįžtančių neršti suaugusių žuvų skaičius krenta iki ribos, kai natūralus atsikūrimas tampa nepatikimas.

    2025 metų spalį skirtingų autonominių bendruomenių tyrėjų ir administratorių grupė, remiama SIBIC, užbaigė oficialų Atlanto lašišos būklės vertinimą. Taikytos Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos kriterijų gairės, kurios visame pasaulyje naudojamos rūšių rizikai įvertinti.

    Vertinimas rėmėsi tiesioginiu suaugusių lašišų sugrįžimo monitoringu penkiuose upių baseinuose: Lereso ir Ulijos Galisijoje, taip pat Urumeos, Orijos ir Bidasoa upėse Navarros ir Gipuskoa teritorijose. Skaičiuojama, kad vidutinis sumažėjimas siekė 82,1 proc., o atskirose upėse fiksuotas kritimas nuo 61,7 proc. iki 94,8 proc.

    Be to, nurodoma, kad reikšminga istorinio arealo dalis tapo neprieinama dėl upių barjerų, tokių kaip užtvankos ir kitos hidrotechninės kliūtys. Ispanijoje taip pat minimi atvejai, kai lašišos jau visiškai išnyko iš kai kurių upių, kurios anksčiau buvo priskiriamos tradiciniams neršto keliams.

    Specialistai pabrėžia, kad Atlanto lašišų mažėjimas nėra vienos priežasties pasekmė, o kelių veiksnių suma. Tarp svarbiausių minimas upių fragmentavimas užtvankomis, hidroenergetikos infrastruktūros poveikis migracijai ir žuvų žūtis nukreipimo kanaluose.

    Kita reikšminga priežastis – klimato kaita: kylant vandens temperatūrai ir dažnėjant karščio bangoms, pietinėje arealo riboje lašišoms tampa vis sunkiau išgyventi. Taip pat įvardijamos vandens tarša, per intensyvi žvejyba ir anksčiau taikytas įžuvinimas ne vietinės kilmės jaunikliais, galėjęs susilpninti vietinių populiacijų prisitaikymą.

    „Mokslas atliko savo darbą. Dabar eilė valstybės institucijoms – jos turi veikti su tokia pačia ryžtinga“, – sakė SIBIC atstovai.

    Ekspertai primena, kad Ispanijos ir Portugalijos lašišų populiacijos yra piečiausia šios rūšies paplitimo riba Europoje. Todėl jos laikomos ypač svarbiomis biologinės įvairovės požiūriu, o jų išnykimas reikštų ne tik mažesnį žuvų skaičių, bet ir negrįžtamą vietinių prisitaikymų praradimą.

    Tarp siūlomų priemonių minima skubi mėgėjiškos žvejybos pauzė, atsisakymas imti neršiančias žuvis dirbtiniam veisimui, nereikalingų užtvankų šalinimas ir griežtesnė migracijos kelių atvėrimo kontrolė. Taip pat raginama sukurti nepriklausomą, vienodais metodais paremtą monitoringo sistemą, apimančią svarbiausius upių baseinus.

  • Amazonės hidroelektrinė veikė įprastai, bet staiga dingo milijonai žuvų: kas nutiko upės tėkmei

    Amazonės hidroelektrinė veikė įprastai, bet staiga dingo milijonai žuvų: kas nutiko upės tėkmei

    Amazonės baseine esanti hidroelektrinė ilgą laiką buvo pristatoma kaip švaresnės energijos ir regiono plėtros simbolis. Tačiau vietos bendruomenės pastebėjo nerimą keliantį pokytį: žuvų laimikiai ėmė sparčiai mažėti, o kai kuriose vietovėse žuvų beveik nebeliko.

    Iš pirmo žvilgsnio elektrinė veikė įprastai, o techniniai rodikliai didesnių sutrikimų nerodė. Vis dėlto upė „nutilo“ biologine prasme, o tai smogė tiek ekosistemai, tiek žmonėms, kurių pragyvenimas priklauso nuo žvejybos.

    Kas pasikeitė upėje?

    Mokslininkų vertinimu, vienas didžiausių hidroelektrinių poveikių yra ne vien fizinė užtvanka, bet ir pakitęs upės režimas. Natūralios Amazonės upių sistemos ritmą lemia sezoniniai potvyniai, srovės stiprumas ir vandens lygio svyravimai, kurie daugeliui rūšių yra gyvybiškai svarbūs.

    Užtvanka šį ritmą „išlygina“: sumažėja potvynių impulsai, keičiasi nuosėdų pernaša, o kai kuriose atkarpose vanduo tampa labiau panašus į stovintį telkinį nei į sraunią upę. Dėl to pakinta ir vandens temperatūra bei ištirpusio deguonies pasiskirstymas, o tai tiesiogiai veikia žuvų išgyvenimą.

    Kodėl dingo migruojančios rūšys?

    Dalis Amazonės žuvų yra migruojančios: jos juda dideliais atstumais tarp maitinimosi ir neršto vietų. Kai upėje atsiranda dirbtinė kliūtis, o tėkmė tampa labiau kontroliuojama, žuvys gali nepasiekti neršto vietų arba prarasti „signalus“, pagal kuriuos orientuojasi.

    Ypač pažeidžiamos vadinamosios srovei priklausomos rūšys, kurioms būtina nuolatinė tėkmė. Kai srovė susilpnėja, jų buveinė iš esmės pasikeičia, todėl žuvys traukiasi į kitas atkarpas, o vietos žuvininkystė ima sparčiai skursti.

    „Žuvims reikia natūralių srovių, kad jos galėtų orientuotis“, – sakė vienas regione žvejojantis vietos gyventojas.

    Švarios energijos paradoksas

    Hidroenergetika dažnai įvardijama kaip mažiau tarši alternatyva iškastiniam kurui, tačiau Amazonėje ji susiduria su kitu masteliu: tai viena svarbiausių planetos biologinės įvairovės teritorijų. Todėl net ir „įprastai“ veikianti elektrinė gali sukelti grandininį efektą, kai inžineriniu požiūriu kontroliuojama upė tampa nebetinkama daliai rūšių.

    Ekspertai pabrėžia, kad tokiais atvejais itin svarbūs ilgalaikiai stebėsenos duomenys, žuvų migracijos kelių apsauga ir sprendimai, leidžiantys bent iš dalies atkurti natūralų upės režimą. Priešingu atveju regionuose, kur žvejyba yra kasdienio gyvenimo pagrindas, ekologiniai pokyčiai labai greitai tampa ir socialine krize.

    Ši istorija išryškina esminį klausimą: kiek „švari“ yra energija, jei jos kaina tampa sutrikdytas didžiausios pasaulyje atogrąžų upių sistemos ritmas. Amazonės atvejis primena, kad energetikos sprendimai turi būti vertinami ne tik pagal pagaminamą elektrą, bet ir pagal poveikį gyvybei upėje bei žmonėms jos pakrantėse.