CP v2

Tag: Vaikų mityba

  • E104 (chinolino geltona): JAV ir Japonijoje draudžiamas dažiklis, ES vis dar leidžiamas maiste

    Kodėl E104 kelia klausimų?

    E104, dar vadinamas chinolino geltona, yra sintetinis maisto dažiklis, suteikiantis ryškiai geltoną ar geltonai žalsvą atspalvį. Nors Europos Sąjungoje jis leidžiamas, JAV ir Japonijoje maisto produktuose šis priedas nėra patvirtintas, todėl pirkėjams natūraliai kyla klausimas, kuo skiriasi šalių požiūris į rizikas.

    Europos Sąjungoje E104 naudojimas yra reglamentuojamas: jam taikomi maksimalūs kiekiai skirtingoms produktų grupėms, o etiketėje turi būti aiškiai nurodytas priedas. Be to, tam tikrais atvejais privalomas įspėjimas, kad dažiklis gali turėti neigiamą poveikį vaikų aktyvumui ir dėmesio koncentracijai.

    Kur jis dažniausiai sutinkamas?

    Ryškios spalvos maistas dažnai pasirenkamas dėl patrauklios išvaizdos, todėl E104 dažniau aptinkamas produktuose, kuriems svarbi intensyvi spalva. Jis gali būti naudojamas saldainiuose, želė tipo saldumynuose, desertuose, uogienėse, gaiviuosiuose gėrimuose, konditerijos dekoracijose ar kai kuriuose padažuose.

    Ant pakuotės šis priedas paprastai žymimas kaip E104 arba įvardijamas pilnu pavadinimu. Praktinis patarimas vartotojams paprastas: jei sudėtyje matote E104, verta įvertinti, kaip dažnai tokie ryškiai dažyti produktai patenka į kasdienį racioną, ypač vaikų.

    Ką sako moksliniai vertinimai?

    Diskusijas dėl kai kurių sintetinių dažiklių Europoje sustiprino 2007 metais publikuotas Sautamptono universiteto tyrimas, kuriame vertintas kelių dažiklių mišinių ir natrio benzoato poveikis vaikų elgesiui. Rezultatai rodė, kad daliai vaikų tam tikri priedų deriniai galėjo būti siejami su didesniu hiperaktyvumu.

    Europos maisto saugos institucijos vėliau pabrėžė, kad tyrimas vertino mišinius, o ne vieną atskirą dažiklį, tačiau tema buvo pripažinta reikalaujančia atsargumo. Dėl šios priežasties kai kurių dažiklių naudojimui ES taikomi papildomi informavimo reikalavimai vartotojams.

    Kiek laikoma saugiu kiekiu?

    Europos maisto saugos vertinimuose E104 nustatytas leistinas paros suvartojimas yra 0,5 miligramo vienam kūno masės kilogramui per dieną. Tai orientyras, skirtas vertinti ilgalaikį vartojimą, o ne vienkartinį suvalgytą produktą.

    Vertinimuose taip pat pažymėta, kad kai kuriems vartotojams, ypač dažnai vartojantiems ryškiai dažytus saldumynus ir gėrimus, teoriškai gali būti lengviau priartėti prie šios ribos ar ją viršyti. Tai nereiškia, kad kiekvienas produktas su E104 yra automatiškai pavojingas, tačiau pabrėžia saiko svarbą.

    Ką verta žinoti tėvams?

    Jei vaikas dažnai renkasi ryškiai spalvotus saldumynus ar gėrimus, naudinga stebėti ne tik vieną priedą, bet ir bendrą mitybos vaizdą. Tokie produktai neretai turi daug cukraus ir kitų priedų, o jų perteklius gali neigiamai veikti savijautą.

    Jeigu pastebimi dėmesio koncentracijos, padidinto aktyvumo ar miego sunkumų požymiai, verta peržiūrėti racioną ir pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu. Praktinis žingsnis, kuris dažnai duoda naudos, yra tiesiog retesnis itin ryškiai dažytų užkandžių ir gėrimų vartojimas.

  • Nepirkite to vaikams: šie makaronai kelia gliukozės šuolius ir didina nutukimo riziką

    Vaikų mityboje makaronai dažnai tampa greitu sprendimu, tačiau ne visi jie vienodai palankūs sveikatai. Mitybos specialistai atkreipia dėmesį, kad didžiausią riziką kelia gaminiai iš itin stipriai išvalytų kviečių miltų ir ypač greito paruošimo makaronai.

    Problema slypi sudėtyje ir gamybos būde: stipriai rafinuojant grūdus pašalinamas luobelis, todėl sumažėja skaidulų, dalies B grupės vitaminų ir mineralų kiekis. Tokie makaronai organizme elgiasi kaip greitai pasisavinami angliavandeniai, todėl sotumas paprastai trunka trumpiau.

    Kokie makaronai kelia daugiausia abejonių

    Dažniausiai kritiškai vertinami makaronai iš rafinuotų kvietinių miltų, kai sudėtyje dominuoja baltų miltų produktas ir beveik nėra skaidulų. Tokie patiekalai gali greitai padidinti gliukozės kiekį kraujyje, o vėliau sukelti staigų kritimą, dėl kurio grįžta alkis ir noras užkandžiauti saldžiai.

    Ilgainiui dažni ryškūs gliukozės svyravimai siejami su didesne persivalgymo, antsvorio ir prastesnės metabolinės sveikatos rizika. Vaikams tai ypač aktualu, nes jų kasdieniai mitybos įpročiai formuojasi anksti, o energijos poreikiai dideli.

    Greito paruošimo makaronai: kur slypi rizika

    Dar daugiau klausimų kelia greito paruošimo makaronai, kurių struktūra dažnai išgaunama pramoniniu būdu, įskaitant apdorojimą riebaluose. Tokiuose produktuose neretai būna daugiau sočiųjų riebalų, o prieskonių pakeliuose gali slėptis labai didelis druskos kiekis.

    Net jei prieskonių pakelis nenaudojamas, pats produktas gali būti kaloringas ir mažai maistingas, o vaiko racione išstumia maistą, kuriame daugiau skaidulų, baltymų ir mikroelementų. Per didelis druskos kiekis mityboje taip pat siejamas su aukštesniu kraujospūdžiu ateityje, todėl vaikams rekomenduojama ypač riboti sūrius perdirbtus produktus.

    Ką rinktis vietoj to

    Jei norite, kad makaronai būtų sotesni ir maistingesni, verta rinktis gaminius iš kietųjų kviečių, taip pat pilno grūdo variantus. Jie paprastai turi daugiau skaidulų, lėčiau didina gliukozės kiekį kraujyje ir ilgiau suteikia sotumo.

    Gera alternatyva tampa ir ankštinių makaronai, pavyzdžiui, iš lęšių ar avinžirnių, nes juose daugiau baltymų ir skaidulų. Kad patiekalas būtų palankesnis vaikams, makaronus verta derinti su daržovėmis ir baltymais, o ne su riebiu padažu ar labai sūriu pusgaminiu.

  • Vaikas prašo „Wojanki“ ledų per karščius? Sudėtis stebina: cukraus – beveik 3 šaukšteliai

    Vasarą vaikai vis dažniau prašo tėvų nupirkti „Wojanki“ ledų, kurie išpopuliarėjo dėl ryškių vaisinių skonių ir žaismingos pakuotės. Prekyboje siūlomi keli variantai, o ant pakuotės akcentuojamas „spragsintis cukrus“, kuris ypač vilioja mažuosius.

    Vis dėlto mitybos specialistai atkreipia dėmesį, kad tokių desertų įvaizdis dažnai prasilenkia su realia sudėtimi. Nors ledai gali atrodyti kaip lengvas, gaivinantis užkandis, jų pagrindą neretai sudaro įvairių formų cukrus, o ne vaisiai ar pieno produktai.

    Cukrus slepiasi po keliais pavadinimais

    Ekspertų vertinimu, „Wojanki“ ledų sudėtyje cukrus gali būti nurodomas keliais pavidalais, pavyzdžiui, kaip gliukozės sirupas ar gliukozė, be to, prisideda ir sultyse esantys natūralūs cukrūs. Tai reiškia, kad bendras cukrų kiekis gali greitai išaugti net ir suvalgius nedidelę porciją.

    Vertinant pateikiamus skaičius, 100 mililitrų produkto gali turėti apie 28 gramus cukrų, o 50 mililitrų porcija sudaro maždaug 14 gramų. Tai prilygsta beveik trims arbatiniams šaukšteliams cukraus viename mažame lede.

    „Sudėtis nėra tokia nekalta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio: cukrus čia yra keliomis formomis, o jo kiekis vienoje porcijoje gali būti didelis“, – sakė mitybos specialistas.

    Kuo rizikuojama valgant dažnai?

    Specialistai pabrėžia, kad vienas desertas problemų nesukels, tačiau kasdienis įprotis rinktis labai saldžius užkandžius formuoja skonio įpročius ir didina per didelio cukraus suvartojimo riziką. Perteklinis cukrų kiekis siejamas su didesne antsvorio tikimybe ir didesne dantų ėduonies rizika.

    Ne mažiau svarbu ir tai, kad tokiuose leduose gali būti kokosų riebalų, kuriuose yra sočiųjų riebalų rūgščių. Mitybos rekomendacijose pabrėžiama, kad sočiųjų riebalų perteklius mityboje siejamas su didesniu MTL cholesterolio kiekiu kraujyje, o tai laikoma vienu iš širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnių.

    Ką dar verta įvertinti?

    Ant pakuočių dažnai nurodoma, kad produkte yra emulsiklių, stabilizatorių ir rūgštingumą reguliuojančių medžiagų. Nors leidžiami maisto priedai, vartojami neviršijant normų, paprastai laikomi saugiais, dalis specialistų atkreipia dėmesį, kad tokie priedai vaikų desertuose dažnai yra technologiškai patogūs gamintojui, bet nebūtini mitybiniu požiūriu.

    Norint mažiau cukraus, geresniu pasirinkimu dažnai laikomi paprastesnės sudėties ledai arba namuose gaminami vaisių šerbetai. Juos galima gaminti iš trintų sezoninių vaisių ar uogų, nesaldinto jogurto ir vandens, o saldumą reguliuoti mažesniu priedų kiekiu.

  • Kur geriau pirkti braškes: gydytoja įvardijo rizikas turguje ir ką tikrina prekybos tinklai

    Braškių sezonui įsibėgėjant, pirkėjai dažniausiai renkasi tarp dviejų vietų: turgaus ir prekybos tinklų. Gydytojai primena, kad didžiausią įtaką saugumui daro ne vien kaina ar skonis, o kilmės atsekamumas, laikymo sąlygos ir higiena.

    Prekybos tinklai dažnai laikomi saugesniu pasirinkimu, nes tiekėjams taikomos aiškesnės taisyklės, o produktų kelias nuo ūkio iki lentynos paprastai būna geriau dokumentuotas. Be to, didesnėse grandinėse dažniau veikia vidinės kokybės kontrolės procedūros ir standartizuotos sandėliavimo temperatūros.

    Turgaus ar tinklo privalumai

    Turgus turi akivaizdų pliusą: sezono metu uogos neretai būna ką tik nuskintos ir greičiau pasiekia pirkėją. Vietinė produkcija, kai ji sunoksta natūraliai, dažnai būna aromatingesnė, o pirkėjas gali įvertinti išvaizdą ir kvapą dar prieš perkant.

    Vis dėlto turguje daugiau priklauso nuo konkretaus pardavėjo atsakomybės: kaip uogos buvo transportuojamos, ar neperkaista saulėje, ar laikomos švariose dėžėse. Jei braškės stovi šilumoje, greičiau daugėja mikroorganizmų, didėja gedimo ir maisto sukeltų infekcijų rizika.

    Nitratai: baimės dažnai perdėtos

    Specialistai pabrėžia, kad nitratai patys savaime nėra „nuodas“, nes natūraliai aptinkami dirvožemyje ir vandenyje, o augalams yra būtini augti. Problema atsiranda tuomet, kai jų kiekis viršija saugias ribas, tačiau braškės paprastai nepriskiriamos didžiausiems nitratų kaupikams.

    Svarbu ir tai, kad iš uogos dydžio ar ryškios spalvos patikimai nustatyti nitratų kiekio neįmanoma. Jam įtaką daro veislė, oras, apšvietimas, tręšimas ir auginimo sąlygos, todėl vien vizualus įspūdis gali klaidinti.

    „Pagal uogos išvaizdą nitratų kiekio nustatyti neįmanoma, patikimiausias vertinimas yra laboratoriniai tyrimai“, – sakė gydytoja.

    Gydytojai taip pat atkreipia dėmesį, kad buitinių matuoklių rezultatai gali būti netikslūs, nes jie dažnai vertina ne nitratus tiesiogiai, o elektrinį laidumą, kurį veikia vandens kiekis, mineralai ir uogos sunokimas. Dėl to patikimiausia yra oficiali kontrolė ir atsakingas tiekimas.

    Kas iš tiesų pavojingiausia braškėse

    Praktikoje dažnesnę grėsmę nei nitratai kelia pesticidų likučiai, mikrobinė tarša ir netinkamas laikymas. Uogos valgomos neapdorotos termiškai, todėl bet koks užterštumas nuo rankų, paviršių ar vandens gali turėti didesnę reikšmę savijautai nei dažniausiai minimi nitratai.

    Vaikams pirmosios sezono braškės paprastai nėra problema, jei vaikas sveikas, o uogos perkamos patikimoje vietoje ir tinkamai nuplaunamos. Didesnė rizika kyla tuomet, kai vienu kartu suvalgomas labai didelis kiekis arba kai uogos būna pradėjusios gesti.

    Negalavimai po braškių dažniau siejami su žarnyno infekcija, individualiu jautrumu ar sugedusiu produktu. Jei pasireiškia pykinimas, vėmimas, pilvo skausmas ar viduriavimas, ypač vaikams, svarbu stebėti skysčių balansą ir prireikus kreiptis į medikus.

    Kaip saugiau vartoti braškes

    Norint sumažinti rizikas, braškes verta kruopščiai nuplauti po tekančiu vandeniu ir, jei yra galimybė, trumpai pamirkyti švariame šaltame vandenyje, o tada dar kartą perplauti. Kotelį rekomenduojama pašalinti po plovimo, kad neį vidų nepatektų nešvarumai.

    Taip pat svarbu uogas laikyti šaldytuve ir nesivilioti akivaizdžiai pernokusiomis ar pažeistomis braškėmis. Net ir naudingas produktas turėtų būti įvairios mitybos dalis, todėl vaikams ir suaugusiesiems geriau rinktis saiką, o ne didelius kiekius vienu kartu.

  • Pamiršk džiūvėsėlius: žuvis šioje kukurūzų paniruotėje traška taip, kad vaikai prašo dar

    Traškumo paslaptis paprasta

    Žuvis, apvoliota kukurūzų miltuose, iškepa auksinė, viduje išlieka sultinga, o išorėje maloniai traški. Tokia paniruotė dažnai patinka net tiems, kurie į žuvį žiūri skeptiškai, nes skonis išlieka švelnus, be sunkaus miltų poskonio.

    Kukurūzų miltai, palyginti su įprastais kvietiniais miltais ar džiūvėsėliais, sukuria plonesnę ir trapesnę plutelę. Dėl to ji greičiau apskrunda ir mažiau linkusi „suminkštėti“ nuo garų, kai žuvis trumpam paliekama lėkštėje.

    Kodėl ši paniruotė lengvesnė

    Kukurūzų miltų dalelės kepant sudaro smulkią, tolygią dangą, kuri paprastai nepritraukia tiek riebalų kaip stambesni džiūvėsėliai. Rezultatas yra lengvesnis patiekalas, o traškumas išlieka ryškesnis net ir su paprastais priedais.

    Šis būdas ypač tinka baltai žuviai, pavyzdžiui, menkei, aliaskinei pollokai, jūrinei lydekai ar panašiems filė gabalams. Plutelė geriau laikosi, mažiau trupa keptuvėje, o žuvis neperdžiūsta, jei kepama trumpai.

    Paprastas receptas šeimai

    Patogiausia rinktis apie 600 gramų žuvies filė ir ją gerai nusausinti, kad paniruotė priliptų tolygiai. Žuvį pasūdykite, įberkite pipirų ir švelnios saldžiosios paprikos, o jei mėgstate, papildomai tinka granuliuotas česnakas.

    Plakinyje sumaišykite 1 kiaušinį ir apie 50 mililitrų pieno, o sausoje dalyje sujunkite maždaug 120 gramų kukurūzų miltų su 2 šaukštais kvietinių miltų. Gabaliukus pamirkykite plakinėje, apvoliokite sausoje dalyje ir kepkite įkaitintame aliejuje po 3–4 minutes iš kiekvienos pusės.

    Iškepusią žuvį trumpam dėkite ant popierinio rankšluosčio, kad nubėgtų riebalų perteklius. Patiekite iškart, nes ką tik iš keptuvės ištraukta plutelė būna traškiausia, o vidus išlieka sultingas.

    Su kuo patiekti, kad patiktų vaikams

    Klasikinis derinys yra bulvės ir gaivios daržovės, nes jos subalansuoja keptos žuvies skonį. Tinka ir lengvos salotos, agurkų užkandis ar paprastas jogurtinis česnakinis padažas, jei norisi švelnaus priedo.

    Jei siekiate lengvesnės vakarienės, žuvį patiekite su orkaitėje keptomis daržovėmis. Tokiu atveju traški kukurūzų plutelė tampa pagrindiniu akcentu, o patiekalas išlieka sotus, bet neapsunkinantis.

  • JAV uždraudė dažiklį E127: gamintojams nustatytas terminas, o tėvams – aiškūs ženklai etiketėse

    Jungtinėse Valstijose priimtas sprendimas visiškai uždrausti sintetinį raudoną maisto dažiklį eritroziną, geriau žinomą kaip E127 arba Red No. 3. Šis priedas ilgus metus buvo naudojamas ryškiai raudoną spalvą suteikiančiuose saldumynuose ir dalyje kosmetikos, tačiau JAV maisto saugos politika dėl jo tapo griežtesnė.

    Pagal paskelbtą tvarką gamintojams nustatytas pereinamasis laikotarpis, per kurį jie turės pakeisti receptūras ir išimti E127 iš produktų. Praktikoje tai reiškia, kad artimiausiais metais parduotuvių lentynose turėtų mažėti ryškiai raudonų saldumynų ir desertų, kurių spalva išgaunama būtent šiuo dažikliu.

    Kur dažniausiai sutinkamas E127

    E127 dažniausiai naudojamas ten, kur siekiama stabilios, intensyvios rožinės ar raudonos spalvos. Jo galima aptikti marmelade, ledinukuose, dražė ir kituose vaikų pamėgtuose saldumynuose, taip pat kai kuriuose desertuose, jogurtuose ar glajumi dengtose kepinių dalyse.

    Ši medžiaga buvo taikoma ir kosmetikoje, pavyzdžiui, kai kuriuose lūpų produktuose ar nagų lakuose, tačiau skirtingose rinkose jai taikomos nevienodos taisyklės. Dėl to vartotojams svarbiausia tampa etiketė: E127 gali būti nurodomas ir kaip eritrozinas, ir kaip Red No. 3, priklausomai nuo ženklinimo praktikos.

    Kodėl sprendimas kelia diskusijų

    Sprendimą JAV institucijos grindžia atsargumo principu ir ilgalaikėmis diskusijomis dėl galimo poveikio sveikatai. Viešojoje erdvėje cituojamos vartotojų teisių ir visuomenės sveikatos organizacijos, kurios teigė, kad reguliavime susidarė nelogiška situacija: kai kuriose kategorijose dažiklis buvo ribojamas griežčiau nei kitose.

    „Galiausiai nutraukiamas paradoksas, kai tas pats dažiklis vienuose produktuose laikomas nepriimtinu, o kituose – įprastu“, – sakė visuomenės sveikatos organizacijos Center for Science in the Public Interest atstovas Peteris Lurie.

    Europoje eritrozinas nėra visuotinai uždraustas, tačiau jo naudojimas ribojamas pagal leidžiamas normas ir konkrečias produktų kategorijas. Skirtingų regionų praktika rodo bendrą tendenciją: maisto priedų reguliavimas tampa vis griežtesnis, o gamintojai vis dažniau pereina prie alternatyvių dažymo sprendimų.

    Ką vartotojai gali padaryti dabar

    Kol draudimas įsigalios pilna apimtimi, vartotojams svarbiausia mokėti greitai patikrinti sudėtį. Jei šeimoje aktualu mažinti sintetinių priedų kiekį, verta atkreipti dėmesį į E127 paminėjimą sudėtyje ir rinktis produktus, kuriuose naudojami kiti dažymo būdai.

    Ekspertai taip pat primena, kad vertinant rizikas svarbus bendras mitybos kontekstas: dažikliai dažniausiai aptinkami itin perdirbtuose produktuose, kuriuose gausu cukraus. Todėl sprendimas sumažinti tokių saldumynų vartojimą neretai duoda didesnę naudą nei vieno ingrediento vengimas.

  • Mokslininkai atskleidė triuką: dar nėštumo metu galima „užprogramuoti“ vaiką mėgti daržoves

    Mokslininkai atskleidė triuką: dar nėštumo metu galima „užprogramuoti“ vaiką mėgti daržoves

    Naujame tyrime mokslininkai nustatė, kad vaikų požiūrį į daržoves galima pradėti formuoti dar dar negimus. Nėštumo metu per mamos mitybą vaisius susiduria su skirtingais skoniais ir kvapais, o tai, panašu, palieka ilgalaikį pėdsaką.

    Tyrėjai stebėjo, kaip trejų metų vaikai reaguoja į tam tikrų daržovių kvapus. Paaiškėjo, kad tie, kurie nėštumo pabaigoje per mamos mitybą buvo „supažindinti“ su konkrečia daržove, vėliau į jos kvapą dažniau reagavo palankiau.

    Tyrimą atliko Durhamo universiteto ir Astono universiteto komanda Jungtinėje Karalystėje. Dar nėštumo metu, maždaug 32 ir 36 nėštumo savaitę, buvo fiksuojamos vaisiaus veido išraiškos po to, kai mama suvartodavo kapsulę su kopūsto lapinio arba morkos milteliais.

    Vėliau, vaikams sulaukus trejų metų, jiems buvo pateikti abiejų daržovių kvapai, o reakcijos įvertintos pagal mimiką. Apskritai vaikai rečiau rodė neigiamą reakciją į tą daržovę, su kuria buvo susidūrę dar gimdoje, nors kartesnio skonio daržovės dažniau sukeldavo nepasitenkinimą.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tai buvo nedidelės apimties tyrimas, todėl išvadoms reikia atsargumo. Be to, vaikai daržovių nevalgė, buvo vertinama tik reakcija į kvapą, o laikotarpiu nuo gimimo iki trejų metų nebuvo nuosekliai fiksuojama, kaip dažnai jie su šiomis daržovėmis susidurdavo kasdienėje aplinkoje.

    Vis dėlto rezultatai papildo vis daugiau įrodymų, kad trečiąjį nėštumo trimestrą vaisius jau gali užuosti ir „ragauti“ per vaisiaus vandenis perduodamus aromatus. Tai siejama su tuo, kad mamos mitybos medžiagos ir kvapų junginiai per placentą gali pasiekti vaisiaus aplinką.

    „Matome, kad vaikai ir po kelerių metų palankiau reaguoja į daržoves, su kuriomis susidūrė dar būdami gimdoje“, – sakė Durhamo universiteto psichologė Nadja Reissland.

    „Šie duomenys rodo, kad vėlyvuoju nėštumo laikotarpiu patiriami skoniai ir kvapai gali sukurti ilgalaikę atmintį, kuri vėliau formuoja maisto pasirinkimus“, – pridūrė ji.

    Tyrėjai taip pat akcentuoja, kad vaikų mitybos įpročius lemia ne vien prenatalinė patirtis. Reikšmės turi genetika, šeimos aplinka, kultūra, tėvų mitybos pavyzdys, taip pat tai, kaip dažnai ir kokiomis aplinkybėmis vaikas susiduria su konkrečiais produktais.

    „Svarbu suprasti, kad skonio preferencijas veikia sudėtinga genetinių, aplinkos ir kultūrinių veiksnių sąveika“, – rašė tyrėjai publikuotame darbe.

    Praktine prasme tai nereiškia greito recepto, kaip išspręsti vaikų išrankumą, tačiau tyrimas iškelia aiškią kryptį: ankstyvas, įvairus ir subalansuotas skonių spektras gali padėti mažinti natūralią vaikų baimę kartesnėms daržovėms. Ekspertai paprastai pabrėžia ir kitą principą: net jei vaikas iš pradžių atsisako, pakartotinis, ramus siūlymas laikui bėgant dažnai didina priėmimą.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale „Developmental Psychobiology“. Mokslininkai nurodo, kad ateities darbams reikėtų didesnių dalyvių imčių ir detalesnio stebėjimo, įvertinant, kaip vaiko mitybą nuo gimimo veikia šeimos įpročiai ir kiti kasdieniai veiksniai.

  • Tyrimas: daržovės nėštumo metu gali formuoti vaiko skonį iki trejų metų – ką parodė testas

    Tyrimas: daržovės nėštumo metu gali formuoti vaiko skonį iki trejų metų – ką parodė testas

    Naujas tarptautinis tyrimas rodo, kad daržovių skoniai, su kuriais vaisius susiduria dar nėštumo metu, gali būti atpažįstami ir po kelerių metų. Mokslininkai teigia, kad tai gali padėti paaiškinti, kodėl vieniems vaikams daržovės priimtinesnės nei kitiems.

    Tyrimą atlikę Jungtinės Karalystės, Prancūzijos ir Nyderlandų universitetų mokslininkai siekė patikrinti, ar vėlyvuoju nėštumo laikotarpiu susiformuoja ilgalaikė skonio ar kvapo atmintis. Jie pabrėžia, kad ankstesni darbai jau buvo parodę: vaisius gali „ragauti“ mamos mitybos niuansus per vaisiaus vandenis.

    Kaip vyko eksperimentas

    Nėščiosios buvo suskirstytos į dvi grupes: vienai duotos kapsulės su lapinių kopūstų milteliais, kitai – su morkų milteliais. Vėliau, 32 ir 36 nėštumo savaitę, ultragarsu buvo fiksuojamos vaisių veido išraiškos po šių skonių poveikio.

    Mokslininkai vėliau stebėjo vaikus ir gimus – maždaug trijų savaičių amžiaus. Naujausiame etape dalis vaikų pakartotinai vertinti sulaukus trejų metų, siekiant palyginti ankstyvas reakcijas su vėlesnėmis.

    Trejų metų vaikams po nosimi laikyti vatos tamponėliai, pamirkyti morkų arba lapinių kopūstų milteliuose. Reakcijos buvo filmuojamos ir koduojamos pagal veido išraiškas, kurias tyrėjai apibūdino kaip panašias į juoką arba verkimą.

    Ką parodė rezultatai

    Tyrėjų vertinimu, vaikai, kurie dar prieš gimimą buvo „supažindinti“ su morkomis, trejų metų amžiaus į morkų kvapą reagavo palankiau, o į lapinių kopūstų kvapą – neigiamiau. Panaši tendencija fiksuota ir kitoje grupėje: su lapiniais kopūstais nėštumo metu susidūrę vaikai palankiau reagavo į jų kvapą nei į morkas.

    Pasak mokslininkų, tokie duomenys papildo vis gausėjančius įrodymus, kad maisto pasirinkimai gali pradėti formuotis dar iki gimimo. Tai nereiškia, kad vėliau vaiko mitybos įpročiai nekinta, tačiau ankstyvos patirtys gali suteikti pradinį „skonio rėmą“.

    „Iš šių duomenų galime daryti prielaidą, kad tam tikro skonio patyrimas vėlyvuoju nėštumo laikotarpiu gali sukurti ilgalaikę skonio ar kvapo atmintį ir formuoti vaiko maisto pasirinkimus praėjus keleriems metams po gimimo“, – sakė tyrimo autorė, Durhamo universiteto psichologė Nadja Reissland.

    Kodėl tai svarbu ir kokie ribojimai

    Praktinė reikšmė paprasta: jei daržovės vaikui atrodo „pažįstamos“, jas gali būti lengviau įtraukti į racioną, ypač kai tėvai susiduria su įprastu ikimokyklinukų išrankumu. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad vieno produkto vartojimas nėštumo metu nėra stebuklinga strategija, o vaiko mitybą lemia ir aplinka, ir įpročiai šeimoje.

    Komanda akcentuoja ir ribojimus: tyrimo imtis buvo nedidelė, todėl rezultatus reikia vertinti atsargiai. Taip pat dar neaišku, ar tokia ankstyva „pažintis“ su skoniu vėliau lemia realų suvalgomo daržovių kiekio padidėjimą, ir kokią dalį gali sudaryti genetiniai veiksniai.

    Tyrimas Do Human Fetuses Form Long-Lasting Chemosensory Memories? publikuotas žurnale Developmental Psychobiology. Autoriai teigia, kad ateities darbai turėtų apimti didesnes grupes ir platesnį skonių spektrą, kad būtų galima tiksliau įvertinti ilgalaikį poveikį vaikų mitybai.

  • Pesticidų kokteilio rizika: ekspertai įvardijo 4 populiarius vaisius, kuriuose liekanų daugiausia

    Europos rinkoje parduodamuose vaisiuose ir daržovėse vis dar aptinkama kelių pesticidų liekanų vienu metu, o būtent jų deriniai kelia daugiausia klausimų dėl galimo poveikio sveikatai. Nors atskirų medžiagų kiekiai dažnai neviršija leistinų normų, mokslininkai ir nevyriausybinės organizacijos atkreipia dėmesį į vadinamąjį mišinių arba „kokteilio“ efektą.

    Remiantis Europos maisto saugos tarnybos (EFSA) skelbiamais monitoringo duomenimis ir papildoma Pesticidų veiksmų tinklo Europoje (PAN Europe) analize, tarp dažniausiai su kelių pesticidų pėdsakais siejamų vaisių išskiriami apelsinai, vynuogės, braškės ir obuoliai. Šie vaisiai yra itin populiarūs kasdienėje mityboje, todėl būtent jie dažnai patenka į didesnės rizikos aptarimus, ypač kai kalbama apie vaikų racioną.

    Dabartinė ES praktika daugeliu atvejų remiasi principu, kad produktas laikomas saugiu, jei kiekvienos aptiktos veikliosios medžiagos likutis neviršija jai nustatytos maksimalios leistinos ribos. Tačiau tai ne visuomet atsako į klausimą, kaip skirtingos medžiagos veikia kartu, kai jų aptinkama daugiau nei viena.

    Aplinkosaugos ir visuomenės sveikatos organizacijos ragina plačiau taikyti kumuliacinės ir bendros rizikos vertinimą, ypač tais atvejais, kai pesticidai gali veikti tas pačias organizmo sistemas. Didžiausias jautrumas paprastai siejamas su nėštumo laikotarpiu ir ankstyvąja vaikyste, kai vystosi nervų ir hormonų sistemos.

    PAN Europe ataskaitose ir viešuose komentaruose išskiriamos medžiagos, kurios istoriškai kėlė daug diskusijų dėl galimo neurotoksinio ar endokrininę sistemą veikiančio poveikio. Tarp jų minimi chlorpirifosas ir imidaklopridas, kurių taikymas Europos Sąjungoje yra griežtai ribotas arba draudžiamas, tačiau skirtingų metų stebėsenos duomenų bazėse vis dar galima rasti jų aptikimo atvejų.

    Svarbu pabrėžti, kad vien aptikimas nebūtinai reiškia viršytas normas ar tiesioginę žalą, tačiau tai sustiprina raginimus griežtinti kontrolę ir vertinti ne tik pavienes medžiagas, bet ir jų derinius. Praktikoje tai reikštų platesnį kumuliacinės rizikos metodų taikymą ir aiškesnes rekomendacijas vartotojams.

    Ekspertai paprastai pabrėžia, kad visiškai išvengti pesticidų liekanų sudėtinga, tačiau riziką galima mažinti. Tam gali padėti kruopštus vaisių plovimas tekančiu vandeniu, kai kurių produktų lupimas, taip pat įvairesnis racionas, kad tas pats produktas nebūtų vartojamas dideliais kiekiais kasdien.

    Vaikams ar nėščiosioms, jei yra galimybė, dažniau rekomenduojama rinktis ekologiškus produktus, ypač tais atvejais, kai kalbama apie vaisius, kurie pagal stebėseną dažniau siejami su liekanų mišinių aptikimu.

    „Tėvams patartume, kiek įmanoma, vaikams rinktis ekologiškus vaisius, ypač tuos, kurie dažniausiai būna labiausiai užteršti“, – sakė PAN Europe atstovas.

    Diskusija dėl pesticidų „kokteilio“ efekto Europos Sąjungoje tęsiasi ne vienerius metus, o spaudimas institucijoms didėja, nes vartotojai tikisi aiškesnių atsakymų, kaip užtikrinama ilgalaikė apsauga nuo mišraus cheminių medžiagų poveikio. Artimiausiais metais vis daugiau dėmesio gali būti skiriama metodikoms, kurios leidžia tiksliau įvertinti bendrą riziką, o ne vien atskirų medžiagų ribas.

  • Vienas šaukštas į brokolių sriubą ir ji tampa kremiška: triukas, kurį pamėgs vaikai

    Nors mascarponė daugeliui pirmiausia siejasi su desertais, virtuvėje jis puikiai tinka ir sūriems patiekalams. Į brokolių sriubą įdėtas vienas šaukštas šio sūrio greitai suteikia kremiškumo ir švelnesnį, labiau vaikams priimtiną skonį.

    Mascarponė yra riebesnės, tankios tekstūros pieno produktas, todėl jis gerai sutirština sriubą ir suapvalina brokoliams būdingą lengvą kartumą. Tokia kombinacija dažnai pakeičia įprastą grietinėlę, ypač kai norisi sodresnės konsistencijos be didelio kiekio priedų.

    Kaip išlaikyti spalvą ir skonį

    Ruošiant brokolių sriubą svarbu nepervirti daržovių, kad jos išliktų ryškiai žalios ir neprarastų būdingo gaivumo. Brokolius verta dėti tik tada, kai bulvės jau beveik suminkštėjusios, o virti trumpai, kol žiedynai tampa minkšti, bet dar neperkepti.

    Mascarponę geriausia įmaišyti pačioje pabaigoje, nukėlus puodą nuo kaitros. Taip sumažėja rizika, kad pieno produktas kaitinant susitrauks, o skonis išliks švelnus ir vientisas.

    Paprasta brokolių kremo versija

    Dažniausiai pakanka brokolio, daržovių sultinio, svogūno, česnako ir kelių bulvių, kurios suteikia natūralaus tirštumo. Svogūną ir česnaką trumpai pakepinus riebaluose, įpylus sultinio ir sumetus bulves, sriubą galima virti apie 10 minučių, o tada trumpam įdėti brokolius.

    Viską sutrynus trintuvu iki glotnios masės, į karštą sriubą įmaišomas vienas didelis šaukštas mascarponės ir prieskoniai pagal skonį. Dažniausiai pakanka druskos, pipirų ir žiupsnelio muskato, kuris ypač tinka kreminei tekstūrai.

    Ką pridėti, kad būtų skaniau

    Kreminei sriubai naudinga turėti traškų kontrastą, todėl prie jos tinka paskrudintos moliūgų sėklos, migdolų drožlės ar paprasti skrebučiai. Tokie priedai ne tik pagerina tekstūrą, bet ir padeda sriubą paversti sotesne vakariene.

    Jei norisi lengvesnės versijos, galima mažinti riebalų kiekį ir dalį mascarponės keisti natūraliu jogurtu, tačiau jį taip pat verta dėti tik pabaigoje. Vis dėlto vienas šaukštas mascarponės dažnai būna tas paprastas sprendimas, kuris brokolių sriubą paverčia ypač švelnia ir kremiška.