CP v2

Tag: Vaismedžiai

  • Gegužės grybas su agurko kvapu: kur jo ieškoti ir kodėl grybautojai ragina saugotis

    Gegužės grybas su agurko kvapu: kur jo ieškoti ir kodėl grybautojai ragina saugotis

    Pavasaris nebūtinai reiškia grybavimo pertrauką: balandį ir gegužę kai kur pasirodo skydinė dzwonkówka, dar vadinama Entoloma clypeatum. Grybautojai ją vertina dėl skonio ir išskirtinio kvapo, primenančio šviežią agurką. Vis dėlto šis grybas reikalauja patirties, nes panašios rūšys gali būti pavojingos.

    Skydinė dzwonkówka yra lakštinis grybas, kurio vaisiakūniai dažniausiai aptinkami nuo balandžio iki gegužės, kartais ir birželį. Palankiomis sąlygomis jis gali pasirodyti ir rudenį, tačiau tai pasitaiko rečiau. Kepurėlės atspalvis paprastai varijuoja nuo pilkai rusvo iki rudo ir gali kisti priklausomai nuo drėgmės.

    Kur ieškoti pavasarį?

    Ši rūšis ypač mėgsta vietas po vaismedžiais ir krūmais, todėl dažnai randama soduose, parkuose ar senuose sodybų želdynuose. Dažniausiai ji aptinkama po obelimis, kriaušėmis ar slyvomis, taip pat po gudobelėmis. Kartais pasitaiko pievose, ganyklose ir pakelėse, kur auga tinkami medžiai.

    Grybas linkęs augti grupėmis, todėl radus vieną vaisiakūnį verta atidžiau apžiūrėti aplinkinę žolę ar lapiją. Tačiau gausus radinys neturėtų užliūliuoti, nes būtent tokiose vietose pradedantieji dažniau susivilioja rinkti ne iki galo atpažintus grybus. Saugiausia taisyklė išlieka paprasta: jei kyla abejonių, geriau palikti.

    Kaip atpažinti ir kuo išsiskiria?

    Vienas atpažinimo požymių, kurį mini grybautojai, yra agurkinis arba miltinis-agurkinis kvapas. Jauni vaisiakūniai dažnai turi kūgišką kepurėlę, kuri vėliau plokštėja, o centre gali likti nedidelis gumburėlis. Lakšteliai iš pradžių būna šviesūs, vėliau įgauna rausvą atspalvį, o senstant gali paruduoti iki rusvai raudono tono.

    Kepurėlės skersmuo gali siekti maždaug iki 12 centimetrų, tačiau dydis labai priklauso nuo augavietės ir oro sąlygų. Praktikoje svarbiausia ne vienas požymis, o jų visuma, nes išorė gali kisti. Dėl to vien kvapu ar nuotraukomis internete pasikliauti nereikėtų.

    Valgomas, bet rizikingas

    Skydinė dzwonkówka laikoma valgoma, tačiau ji nėra tinkama vartoti žalia. Rekomenduojama kruopšti terminė apdorojimo fazė, o rinkti geriausia jaunus, tvirtus vaisiakūnius. Surinktus grybus vertėtų greitai paruošti, nes jie palyginti greitai praranda šviežumą.

    Didžiausia problema yra panašumas į kitas dzwonkówkų genties rūšis, tarp kurių pasitaiko nuodingų. Ypač pavojinga supainioti su nuodinga dzwonkówka, kurios sukelti apsinuodijimo simptomai paprastai būna virškinamojo trakto sutrikimai, įskaitant vėmimą, viduriavimą ir stiprų silpnumą. Tokie požymiai gali prasidėti po keliolikos minučių arba po kelių valandų.

    „Jei neturite tvirtos patirties atpažįstant mažiau žinomas rūšis, verčiau jų nerinkite, o kilus menkiausiai abejonei grybus palikite vietoje“, – pabrėžia grybų atpažinimo specialistai. Praktinis sprendimas yra konsultacija su grybų žinovu, nes vien išorės požymiais klaidų tikimybė išlieka didelė.

  • Ką sodinti po abrikosu: šie augalai atbaido kenkėjus ir padeda sulaukti gausesnio derliaus

    Ką sodinti po abrikosu: šie augalai atbaido kenkėjus ir padeda sulaukti gausesnio derliaus

    Abrikosas sode dažnai atrodo kaip „vienišas“ medis, tačiau tinkamai parinkti augalai po laja gali padėti sumažinti kenkėjų spaudimą ir sustiprinti bendrą augalo atsparumą. Svarbiausia taisyklė paprasta: rinkitės negiliai besišaknijančius, neagresyviai augančius augalus, kad jie nekonkuruotų su medžiu dėl vandens ir maisto medžiagų.

    Po abrikosu verta sodinti kvapiuosius augalus, kurių skleidžiami eteriniai aliejai gali klaidinti vabzdžius ir mažinti jų aktyvumą. Praktikoje dažniausiai minimi česnakai, mėtos, melisos ir nasturtės, nes jie neužima daug vietos ir gali augti pusiau pavėsyje.

    Česnakai sodinami aplink lajos projekciją ar arčiau kamieno, paliekant nedidelį tarpą, kad būtų patogu prižiūrėti dirvą. Jų kvapas kai kuriems kenkėjams yra nepatrauklus, o pats augalas paprastai nekonkuruoja su medžiu taip stipriai kaip daugiametės, sparčiai plintančios rūšys.

    Mėtos ir melisos taip pat vertinamos dėl intensyvaus aromato, tačiau jas svarbu kontroliuoti, nes palankiomis sąlygomis jos gali išplisti. Sodinant protinga rinktis vietą, kur daugiau šviesos, nes saulėje kvapniosios medžiagos išsiskiria stipriau, o pats augalas būna atsparesnis.

    Nasturtės dažnai auginamos kaip vadinamieji „spąstų“ augalai, nes gali pritraukti amarus ir taip nukreipti dalį jų nuo vaismedžio. Be to, jos dengia dirvą, padeda mažinti piktžolių augimą ir palaiko gyvesnę dirvos ekosistemą, kas ypač svarbu lengvesnėse, greitai perdžiūstančiose dirvose.

    Ko vengti po abrikosu?

    Po abrikosu nereikėtų daryti pernelyg tankių želdinių, nes tai pablogina oro judėjimą ir ilgiau išlaiko drėgmę prie žemės. Tokios sąlygos didina grybinio pobūdžio ligų riziką, o abrikosai jautrūs situacijoms, kai ilgai laikosi drėgmė ir prastai vėdinasi laja.

    Taip pat nepatartina sodinti augalų, kuriems būtina nuolat drėgna žemė, nes dažnas laistymas gali pakenkti vaismedžio šaknims ir skatinti šaknų zonos problemas. Problemiškos ir agresyviai plintančios daugiametės rūšys, kurios greitai „pasiima“ plotą ir pradeda konkuruoti dėl vandens.

    Kaip suplanuoti sodinimą?

    Po medžiu susidaro atskiras mikroklimatas: laja sulaiko dalį kritulių, o šaknys aktyviai ima vandenį, todėl vasarą dirva dažnai išdžiūsta greičiau, nei tikimasi. Dėl to saugiausia rinktis augalus, kurie pakelia trumpalaikę sausrą ir geba augti pusiau pavėsyje.

    Prie pat kamieno verta palikti laisvesnę, neapželdintą juostą, kad būtų paprasčiau stebėti drėgmę, mulčiuoti ir sumažinti ligų riziką. Jei pastebite, kad po naujų sodinimų vaisiai smulkėja, lapai greičiau vysta ar dirva akivaizdžiai perdžiūsta, tai ženklas, jog po laja augalų per daug.

    Dar viena svarbi detalė susijusi su priežiūra: jei vaismedis purškiamas cheminėmis priemonėmis, po juo geriau neauginti valgomų žolelių ar daržovių. Tokiu atveju saugiau rinktis dekoratyvius, kvapiuosius augalus, o valgomus augalus perkelti į atskirą lysvę.

  • Kada tręšti vaismedžius, kad derlius nenuviltų: sodininkai įvardijo tikslų pavasario langą

    Tinkamas vaismedžių tręšimo laikas dažnai lemia ne tik žydėjimo gausą, bet ir tai, ar užsimezgę vaisiai užaugs stambūs bei sveiki. Sodininkystės specialistai pabrėžia, kad svarbiausia ne trąšų „stiprumas“, o tiksliai pataikytas momentas, kai medžiui jų labiausiai reikia.

    Daugeliu atvejų geriausias metas tręšti yra ankstyvas pavasaris, kai pumpurai jau ima brinkti, tačiau medis dar nėra įžengęs į pilną žydėjimą. Tuo metu šaknys pradeda aktyviau dirbti, o maisto medžiagos padeda pasiruošti energijai imliam augimo ir žiedų formavimo etapui.

    Prasidėjus vegetacijai, vaismedžiai greitai pereina į intensyvų režimą: formuojami nauji ūgliai, lapai, žiedai, vėliau mezginiai. Jei trąšos įterpiamos per vėlai, dalis naudos gali „nebespėti“ į svarbiausią periodą, o medis energiją jau bus investavęs iš sukauptų atsargų.

    Sodininkystės praktikoje dažnai taikoma taisyklė: tręšti tada, kai dirva jau atitirpusi ir įmanoma ją normaliai įdirbti, bet dar neprasidėjo masinis žydėjimas. Tai padeda maisto medžiagoms pasiekti aktyviausias šaknų zonas tuo metu, kai jų poreikis sparčiausiai auga.

    Ne visi vaismedžiai vienodai reaguoja į tręšimą, todėl kai kurioms rūšims rekomenduojama orientuotis į laiką iki žydėjimo. Praktinis orientyras sodui dažnai nurodomas kaip kelių savaičių tarpas iki žydėjimo pradžios, ypač kai kalbama apie obelis, kriaušes ar persikus.

    Naujai pasodintiems medeliams dažniausiai patariama neskubėti: jei sodinukas dar neparodo aiškių aktyvaus augimo požymių, trąšos gali neduoti laukiamo efekto. Tokiu atveju svarbiau tinkamas laistymas, dirvos struktūra ir šaknų įsitvirtinimas, o intensyvesnis tręšimas atidedamas, kai medis realiai pradeda augti.

    Viena dažniausių klaidų yra vėlyvas tręšimas vasaros antroje pusėje. Po liepos mėnesio azoto turinčios trąšos gali paskatinti naujų ūglių augimą, kurie nespėja sumedėti ir tampa jautresni šalnoms, todėl didėja apšalimo rizika.

    Vaismedžių „maitinamosios“ šaknys dažniausiai aktyviausios ne prie kamieno, o arčiau lajos projekcijos krašto. Dėl to trąšas verta berti tolygiai ratu aplink medį, orientuojantis į vietą po išoriniu lajos kraštu, o ne supilti vienoje vietoje.

    Įterpus trąšas, svarbus laistymas, kad maisto medžiagos pradėtų skverbtis į šaknų zoną ir nesusidarytų paviršinė koncentracija. Karštesnėmis dienomis praktinis sprendimas yra tręšti ryte arba vakare, kai mažesnė kaitra ir daugiau drėgmės, todėl sumažėja streso augalui tikimybė.

    Jei dirva greitai džiūsta, papildomai padeda mulčiavimas: kelių centimetrų organinio mulčio sluoksnis šaknų zonoje gerina drėgmės išsilaikymą ir palaiko dirvos gyvybingumą. Tačiau mulčias neturėtų būti supiltas prie pat kamieno, kad būtų mažesnė puvinių ir kenkėjų rizika.

    Dažnas pasirinkimas soduose yra subalansuotos kompleksinės trąšos, pavyzdžiui, su panašiu azoto, fosforo ir kalio kiekiu. Jos tinka kaip bazinis sprendimas, tačiau tiksliausia tręšimo strategija priklauso nuo dirvos, medžio amžiaus, derėjimo intensyvumo ir to, ar trąšos papildomos kompostu ar perpuvusiu mėšlu.

    Tręšimą galima atlikti vieną kartą sezono pradžioje, o esant poreikiui dozę išskaidyti į kelis kartus, kad maisto medžiagos būtų tiekiamos tolygiau. Vis dėlto specialistai akcentuoja saiką: per didelis tręšimas, ypač azotu, gali skatinti lapijos augimą derliaus sąskaita ir didinti ligų bei kenkėjų spaudimą.

    Jei kyla abejonių, saugiausia pradėti nuo dirvos būklės įvertinimo ir pasirinkti nuosaikų tręšimo režimą, stebint medžių reakciją. Sveikas balansas paprastai matomas iš augimo tempo, lapų spalvos ir derliaus stabilumo, o ne iš vieno „stebuklingo“ trąšų panaudojimo.

  • Kirminai vaisiuose? Šį krienų purškalą verta naudoti dar prieš kenkėjams padedant kiaušinėlius

    Kirminai vaisiuose? Šį krienų purškalą verta naudoti dar prieš kenkėjams padedant kiaušinėlius

    Sukirmiję obuoliai, kriaušės ar slyvos dažniausiai paaiškėja tik per vėlai: prapjovus vaisių matyti rusvi takeliai, o viduje jau būna įsitaisiusi lerva. Tokia žala neatsiranda staiga, nes ją lemia anksčiau į vaisius padėti kiaušinėliai ir vėliau viduje besivystančios lervos.

    Sodininkai neretai problemą pastebi tik tada, kai vaisiai ima kristi ar pradeda pūti, tačiau tai būna galutinė kenkėjų ciklo stadija. Todėl prevencija paprastai veiksmingesnė nei bandymas gelbėti jau pažeistą derlių, ypač kai kenkėjų slėptuvė yra vaisiaus viduje.

    Kodėl svarbiausias laikas yra ankstyvas?

    Daugelio vaismedžių kenkėjų logika panaši: suaugėliai ieško vietos dėti kiaušinėlius, o išsiritusios lervos minta vaisiaus audiniais ir ten išlieka nematomos. Dėl to vien nukritusių vaisių surinkimas padeda higienai, bet ne visada sumažina kenkėjų spaudimą tuo metu, kai kiaušinėliai jau būna padėti.

    Didžiausia rizika paprastai kyla tada, kai vaisiai dar tik mezgasi ir yra lengvai pažeidžiami, o sode suaktyvėja skraidantys kenkėjai. Tuo laikotarpiu ypač svarbu stebėti vaismedžius, laiku šalinti pažeistus vaisius ir vengti perteklinio azoto tręšimo, nes labai vešlūs ūgliai gali pritraukti dalį kenkėjų.

    Krienų nuoviras kaip atbaidymo priemonė

    Krienai vertinami ne tik virtuvėje: jų lapuose ir šaknyse yra aitraus kvapo junginių, kurie kai kuriems vabzdžiams gali būti nemalonūs. Dėl to krienų nuoviras kartais naudojamas kaip natūrali, švelnesnė atbaidymo priemonė, kai siekiama mažinti kenkėjų aktyvumą dar iki masinio kiaušinėlių dėjimo.

    Svarbu suprasti, kad tokios priemonės paprastai neveikia kaip greitas sprendimas, kai lervos jau yra vaisiaus viduje. Praktikoje jos labiau tinka kaip papildoma prevencija kartu su sodo priežiūra, tinkamu genėjimu ir reguliariu krituolių surinkimu.

    Kaip paruošti krienų purškalą?

    Purškalui galima naudoti tiek krienų lapus, tiek šaknį. Dažniausiai rekomenduojama apie 200 gramų šviežių krienų lapų ir apie 100 gramų smulkintos šaknies užpilti 10 litrų verdančio vandens, indą uždengti ir palikti, kol skystis visiškai atvės.

    Atvėsus nuovirą reikėtų perkošti per smulkų sietelį ar audinį, kad dalelės neužkimštų purkštuvo. Purškiama ant lapų, ūglių ir užuomazgų vakare arba apsiniaukusią, sausą dieną, vengiant kaitrios saulės ir artėjančio lietaus, nes krituliai greitai nuplauna priemonę.

    Prieš purškiant visą sodą verta išbandyti ant vieno medžio ar nedidelės lajos dalies ir po paros įvertinti, ar neliko lapų pažeidimų. Tai ypač aktualu jauniems ar nusilpusiems vaismedžiams, kurių lapai gali būti jautresni bet kokiam papildomam poveikiui.

  • Beveik pamiršta senoji kriaušė grįžta į sodus: jos skonis ir nauda nustebins ne vieną

    Iki Antrojo pasaulinio karo daugelyje sodybų sodų buvo auginama sena kriaušių veislė, dažnai vadinama pomarančuvka, arba vasarine bergamote. Vėliau ji beveik išnyko iš prekybos, nes pramoniniams ūkiams labiau tiko vienodesni, tvirtesni ir lengviau transportuojami vaisiai.

    Ši veislė iki šiol vertinama dėl skonio: vaisiai paprastai būna sultingi, saldžiarūgščiai, su švelnia aromatine nata, kuri kai kam primena citrusus. Išvaizda ne visada tokia „ideali“ kaip masinėje rinkoje, tačiau būtent skonis dažnai tampa argumentu ją grąžinti į sodą.

    Pastaraisiais metais Europoje ryškėja susidomėjimas senosiomis vaismedžių veislėmis, nes jos padeda išlaikyti genetinę įvairovę ir dažnai geriau prisitaiko prie vietos sąlygų. Sodininkai vis dažniau ieško veislių, kurios tinka tradiciniams sodams ir nereikalauja itin intensyvios priežiūros.

    Mitybos požiūriu kriaušės yra vandeningi vaisiai, turintys skaidulų, natūralių cukrų ir kalio. Jose taip pat yra vitamino C bei įvairių augalinių junginių, įskaitant polifenolius, kurie prisideda prie bendros mitybos kokybės.

    Skaidulos siejamos su geresne žarnyno veikla ir ilgesniu sotumo jausmu, todėl kriaušės gali būti patogi alternatyva saldumynams ar stipriai perdirbtiems užkandžiams. Kalis svarbus normaliai raumenų ir nervų sistemos veiklai, ypač jei racione trūksta šio mineralo.

    Pomarančuvkos vaisiai paprastai valgomi švieži, tačiau tinka ir lengviems desertams, kompotams, tyrėms ar kepiniams. Švelnų aromatą lengva „užgožti“ cukrumi, todėl dažnai patariama saldinti minimaliai ir rinktis priedus, kurie tik paryškina skonį.

    Praktikoje tokios senos veislės dažniausiai grįžta ne į prekybos tinklus, o į mėgėjiškus sodus, bendruomeninius projektus ir kolekcinius sodus. Tai viena iš priežasčių, kodėl apie jas daug kas girdėję, bet retas iš tiesų ragavęs ką tik nuo medžio nuskintos kriaušės.

  • Pamirškite chemiją: pigus dviejų ingredientų purškalas nuveja skruzdėles nuo vaismedžių

    Pamirškite chemiją: pigus dviejų ingredientų purškalas nuveja skruzdėles nuo vaismedžių

    Skruzdėlės vaismedžiuose dažnai yra ne tik nemalonus vaizdas, bet ir signalas, kad ant lapų įsikūrė amarai. Skruzdėlės juos saugo, nes minta amarų išskiriama lipčiaus mase, o pats augalas dėl to silpsta ir prasčiau dera.

    Amarai siurbia augalo sultis, todėl lapai ima raitotis, jaunų ūglių augimas lėtėja, o vaisiai gali būti smulkesni. Ilgiau užsitęsus užkrėtimui, vaismedis tampa jautresnis ligoms ir aplinkos stresui, ypač sausroms.

    Kodėl skruzdėlės grįžta?

    Skruzdėlės orientuojasi pagal kvapų takus, kuriuos palieka kitos skruzdėlės. Kai šie takai sutrikdomi stipriu kvapu, vabzdžiai dažniau praranda kryptį, rečiau lipa į kamieną ir nebeformuoja įprastų takų į lają.

    Dėl to sode neretai pasirenkamos aitraus kvapo priemonės, kurios padeda atgrasyti skruzdėles nuo kamieno. Svarbu suprasti, kad tai dažniausiai yra atbaidymas, o ne ilgalaikis kolonijos sunaikinimas.

    Paprastas purškalas iš virtuvės

    Vienas populiariausių naminių variantų yra acto tirpalas. Dažniausiai maišoma apie 250 mililitrų spirito acto su maždaug 300 mililitrų drungno vandens, o kvapą galima sustiprinti keliais lašais mėtų arba levandų eterinio aliejaus.

    Mišinį patogu supilti į purkštuvą ir apipurkšti apatinę kamieno dalį bei vietą aplink kamieno pagrindą, kur skruzdėlės dažniausiai kyla į viršų. Purkšti geriausia vakare, kai nėra kaitrios saulės, kad nepadidėtų žievės ir jaunų audinių sudirginimo rizika.

    Prieš purškiant verta išbandyti tirpalą mažame kamieno plote ir stebėti, ar neatsiranda nepageidaujama reakcija. Purškalo nereikėtų nukreipti ant žiedų, jaunų lapų ar vaisių, ypač jei tirpalas koncentruotesnis.

    Be amarų skruzdėlėms mažiau naudos

    Vien tik skruzdėlių atbaidymas ne visada duoda ilgalaikį efektą, jei ant lapų ir toliau veisiasi amarai. Kuo mažiau amarų, tuo mažiau skruzdėlėms priežasčių grįžti į tą patį medį ir jį „prižiūrėti“.

    Sodininkai amarų gausą dažnai mažina švelnesnėmis priemonėmis, pavyzdžiui, muilo tirpalu, o taip pat padeda ir sodo higiena. Jei po vaismedžiu paliekama daug augalinių liekanų ar nukritusių vaisių, skruzdėlės lengviau randa slėptuvių ir vietų kolonijai plėsti.

    Praktikoje svarbi ir reguliarumo taisyklė: kvapas po lietaus ar laistymo greitai išsisklaido, todėl atbaidančias priemones tenka kartoti. Jei skruzdėlės vėl formuoja takus, purškimą galima atnaujinti kas kelias dienas, ypač po gausesnių kritulių.

    Jeigu skruzdėlių ir amarų židiniai kartojasi kasmet, verta įvertinti ir platesnę situaciją sode: ar nėra per tankios lajos, ar pakanka naudingų vabzdžių, pavyzdžiui, boružių, ir ar augalai nepertręšiami azotu. Per sultingi jauni ūgliai amarams dažnai tampa lengviausiu taikiniu.

  • Sodininkai tepa tai ant kamienų, bet perspėja: neteisingai uždėjus gali pažeisti žievę

    Sodininkai tepa tai ant kamienų, bet perspėja: neteisingai uždėjus gali pažeisti žievę

    Pavasarį ir vasarą ant medžių kamienų prasideda intensyvus kenkėjų judėjimas: į lają lipa skruzdėlės, paskui jas „keliauja“ ir amarų kolonijos, o vikšrai ieško kelio iki lapų. Dėl to sodininkai dažnai naudoja entomologinius klijus, kurie veikia kaip lipni mechaninė užtvara.

    Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad pats preparatas dažniausiai nėra medį „nuodijanti“ priemonė, tačiau žala gali atsirasti dėl netinkamo naudojimo. Jei klijai tepami tiesiai ant žievės, ypač storu sluoksniu, rizika padidėja.

    Kaip veikia entomologiniai klijai?

    Entomologiniai klijai veikia ne chemiškai, o fiziškai: vabzdžiai, bandantys pereiti per lipnų sluoksnį, įstringa ir nepasiekia lajos. Taip galima sumažinti skruzdėlių judėjimą, o kartu netiesiogiai pristabdyti amarų plitimą, nes skruzdėlės dažnai jas „saugo“ ir perneša.

    Tačiau tai nėra nei trąša, nei žaizdų tepalas, todėl klijai neturi būti naudojami kaip priemonė „padengti kamieną“. Ilgai išliekantis lipnus sluoksnis gali kaupti nešvarumus, sulaikyti drėgmę ir sudaryti prielaidas žievės sudirginimui.

    Svarbiausia taisyklė: klijai neturi liesti žievės

    Saugiausias būdas yra klijus tepti ne ant kamieno, o ant specialios lipnios juostos arba ant apvijos, padarytos iš popieriaus, kartono ar sodo plėvelės. Pirma pritvirtinama apvija, o tik tada ant jos išorinės pusės tolygiai užtepamas plonas klijų sluoksnis.

    Apvija turi priglusti taip, kad kenkėjai nepralįstų pro apačią, bet jos negalima užveržti per stipriai. Kamienas auga, „dirba“ nuo drėgmės ir temperatūros, todėl per ankšta juosta gali įspausti žievę ar trukdyti natūraliam audinių augimui.

    Kodėl jauni medeliai rizikuoja labiausiai?

    Daugiausia atsargumo reikia ką tik pasodintiems vaismedžiams ir jauniems dekoratyviniams medeliams, nes jų žievė plonesnė ir jautresnė. Jei klijai užtepami tiesiai ant tokio kamieno, vėliau nuimant galima pažeisti viršutinį žievės sluoksnį ir palikti žaizdų.

    Klijų nereikėtų naudoti ant įtrūkimų, pjūvių vietų po genėjimo, pažeistos ar ligos požymių turinčios žievės, taip pat ant šlapio kamieno. Tokiose vietose lipni danga gali sulaikyti drėgmę ir sudaryti nepalankias sąlygas žaizdų gijimui.

    Kada apviją būtina keisti?

    Lipni juosta nėra sprendimas visam sezonui: laikui bėgant klijai prisirenka dulkių, smulkių šiukšlių, prilimpa vabzdžių, o paviršius praranda lipnumą. Dėl to barjerą reikia reguliariai apžiūrėti ir pakeisti, kai jis smarkiai užsiteršia arba nebeveikia.

    Dažnai rekomenduojama apviją tvirtinti maždaug 30–60 centimetrų aukštyje nuo žemės, o klijus tepti plonu, lygiu sluoksniu. Svarbu nesistengti senų klijų gramdyti nuo žievės aštriais įrankiais, nes taip galima padaryti didesnę žalą nei patys kenkėjai.

    Tinkamai naudojami entomologiniai klijai gali būti efektyvi pagalbinė priemonė, tačiau tik tada, kai lipnus sluoksnis lieka ant apvijos, o ne ant medžio žievės. Toks sprendimas padeda stabdyti kenkėjus ir kartu išvengti nereikalingo kamieno pažeidimo.

  • Senoji kriaušė Pomarańczówka grįžta į sodus: jos citrusinis aromatas nustebina net patyrusius

    Senoji kriaušė Pomarańczówka grįžta į sodus: jos citrusinis aromatas nustebina net patyrusius

    Sena veislė, kuri vėl madinga

    Pomarańczówka – sena kriaušių veislė, dar vadinama vasarine bergamote, vertinama ne dėl tobulo vaizdo, o dėl skonio. Prinokę vaisiai dažnai būna saldžiarūgščiai, sultingi, su vos juntama sviestine tekstūra ir švelnia citrusine nata.

    Šios veislės kriaušės paprastai vidutinio dydžio, jų žievė žalsvai gelsva, o saulėtoje pusėje gali įgauti rusvai oranžinį atspalvį. Būtent „netobulas“ senųjų veislių vaizdas daugeliui tampa privalumu, nes dažnai siejamas su ryškesniu aromatu.

    Kur geriausiai auga Pomarańczówka

    Pati kriaušė auga gana stipriai ir formuoja plačią lają, todėl jai verta numatyti daugiau vietos. Derėti ji gali reguliariai, tačiau galutinis rezultatas smarkiai priklauso nuo poskiepio, genėjimo ir pasirinktos augavietės.

    Kaip ir daugumai kriaušių, Pomarańczówkai svarbiausia šiluma ir saulė: geriausiai tinka šviesi, nuo vėjų apsaugota vieta. Dirvai keliami reikalavimai taip pat aiškūs – ji turėtų būti derlinga, laidi vandeniui ir vidutiniškai drėgna, nes užmirkimas didina šaknų problemų riziką.

    Lietuviškomis sąlygomis kriaušės dažnai jautriau reaguoja į šalčius nei obelys, o pavasarinės šalnos gali pažeisti žiedus ir sumažinti derlių. Dėl to praktikoje ypač pasiteisina šlaitai ar vietos, kur neužsistovi šaltas oras, ir nuoseklus lajos retinimas, kuris gerina apšvietimą bei mažina grybinio pobūdžio ligų tikimybę.

    Apdulkinimas ir derliaus momentas

    Pomarańczówka paprastai nėra savidulkė, todėl norint stabilaus derėjimo šalia praverčia kitos panašiu metu žydinčios kriaušės. Dažniausiai kaip tinkami apdulkintojai minimos Faworytka, Konferencja, Lukasówka ar Bonkreta Williamsa, tačiau pasirinkimą verta derinti prie vietos klimato ir turimų veislių.

    Didelę įtaką turi ir vabzdžiai apdulkintojai, ypač bitės bei kamanės, todėl žydėjimo metu reikėtų itin atsargiai vertinti purškimus. Net jei medis gausiai žydi, be apdulkinimo vaisių užmezgimas gali būti pastebimai silpnesnis.

    Vaisiai dažniausiai skinami rugsėjį, kai kriaušė lengvai atsiskiria nuo šakelės, ją švelniai pakėlus ir pasukus. Per ilgai laikomi ant medžio vaisiai greitai suminkštėja, praranda dalį skonio niuansų, o laikymui ši veislė paprastai nėra pati tinkamiausia.

    Pomarańczówka laikoma desertine, bet virtuvėje jos panaudojimas platesnis: tinka sultims, kompotams, uogienėms, desertams ar naminiams vaisių gėrimams. Senosios veislės šiandien vėl atrandamos ir dėl biologinės įvairovės išsaugojimo, ir dėl noro grįžti prie ryškaus, atpažįstamo vaisių kvapo bei skonio.

  • Nashi kriaušė sode: kaip išauginti egzotiką Lietuvoje ir kada skinti, kad derlius nustebintų

    Nashi kriaušė sode: kaip išauginti egzotiką Lietuvoje ir kada skinti, kad derlius nustebintų

    Nashi, dar vadinama azijine kriauše (Pyrus pyrifolia), vis dažniau atsiranda Europos soduose dėl traškios tekstūros ir skonio, primenančio obuolio ir meliono derinį. Nors augalas kilęs iš Rytų Azijos, tinkamai parinkus veislę ir vietą, jį galima sėkmingai auginti ir Lietuvos sąlygomis.

    Šis vaismedis geriausiai jaučiasi šiltesnėse, nuo vėjo apsaugotose sodo vietose, kur netrūksta saulės. Praktikoje tam tinka pietinė sklypo pusė arba vieta prie pastato sienos, kuri dieną sukaupia šilumą ir mažina temperatūros svyravimus.

    Veislės ir apdulkinimas

    Renkantis sodinuką svarbu įvertinti veislės atsparumą šalčiui ir ligoms, nes skirtingos nashi veislės gerokai skiriasi. Augintojai dažnai ieško veislių, kurios patikimiau dera vėsesniame klimate ir rečiau nukenčia nuo įprastų kriaušių ligų.

    Dalis azijinių kriaušių yra savidulkės tik iš dalies, todėl derliui užtikrinti paprastai rekomenduojama šalia auginti bent dvi skirtingas veisles, kurios žydi panašiu metu. Kai kuriais atvejais apdulkinimui gali tikti ir įprastos europinės kriaušės, jei jų žydėjimo laikas sutampa.

    Dirva, laistymas ir tręšimas

    Nashi geriausiai auga derlingoje, laidžioje, humusingoje dirvoje, kurios reakcija yra nuo silpnai rūgščios iki neutralios. Sunkiose, užmirkstančiose dirvose medelis skursta, todėl sodinant verta pagerinti žemę kompostu, o prastai drenuojamose vietose pasirūpinti drenažu.

    Pirmaisiais metais po pasodinimo svarbiausia yra pastovi drėgmė, ypač ilgesnių sausrų metu. Laistyti reikėtų rečiau, bet gausiau, kad vanduo pasiektų šaknis, o ne tik sudrėkintų paviršių.

    Tręšimą patariama pradėti pavasarį, kai atsinaujina vegetacija, o vasaros antroje pusėje neperdozuoti azoto, kad ūgliai nespurtuotų prieš rudenį. Derėjimo metu augalui svarbesnis kalis, o pastebėjus lapų šviesėjimą ar silpnesnį augimą, verta įvertinti mikroelementų, ypač geležies, trūkumą.

    Genėjimas, ligos ir kada skinti

    Nashi vainikas linkęs tankėti, todėl kasmetinis genėjimas padeda išlaikyti šviesą ir sumažinti ligų riziką. Ankstyvą pavasarį šalinamos į vainiko vidų augančios, besikryžiuojančios, pažeistos šakos, o vaisinės trumposios šakelės paliekamos, nes ant jų formuojasi derlius.

    Azijinės kriaušės dažnai laikomos atsparesnėmis kai kurioms ligoms, tačiau vis tiek gali nukentėti nuo rūdžių ar kitų infekcijų, ypač jei netoliese auga ligų plitimui palankūs augalai. Svarbi profilaktika yra rudeninis nukritusių lapų surinkimas, vainiko retinimas ir pažeistų šakelių pašalinimas iki sveikos medienos.

    Skynimo laikas priklauso nuo veislės ir oro sąlygų, tačiau dažniausiai derlius sunoksta nuo rugpjūčio iki spalio. Skirtingai nei dalis europinių kriaušių, nashi po nuskynimo beveik nebesunoksta, todėl jas verta skinti tada, kai vaisius įgauna būdingą spalvą ir lengviau atsiskiria nuo šakelės.

    Tinkamai laikomos vėsiame rūsyje ar šaldytuve nashi gali išsilaikyti kelis mėnesius, o tvirtesnė žievė dažnai padeda lengviau išvengti greito gedimo. Dėl to šis vaisius patrauklus ne tik mėgėjams, bet ir tiems, kurie nori ilgesnio laikymo derliaus be sudėtingų sąlygų.

  • Zarasų rajone naktį prognozuojamos pavojingos šalnos: įspėja dėl daržų, žiedų ir uogakrūmių

    Zarasų rajone naktį prognozuojamos pavojingos šalnos: įspėja dėl daržų, žiedų ir uogakrūmių

    Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba perspėja, kad Zarasų rajone naktį iš gegužės 13 dienos į gegužės 14 dieną prognozuojamos šalnos. Kai kur jos gali pasiekti stichinio meteorologinio reiškinio lygį, todėl gyventojai raginami imtis apsaugos priemonių.

    Pagal prognozes, šalnų laikotarpis numatomas nuo gegužės 13 dienos 22.00 valandos iki gegužės 14 dienos 8.00 valandos. Didžiausia rizika tenka žemumoms ir atviroms vietovėms, kur atšalimas paprastai būna staigesnis.

    Šalnos ypač pavojingos jautresniems lauko augalams: ką tik pasodintoms daržovėms, gėlėms, vaismedžių žiedams, uogakrūmiams ir ankstyvoms kultūroms. Net trumpas temperatūros kritimas žemiau nulio gali apdeginti lapus, pažeisti žiedus ir sumažinti būsimą derlių.

    Sodininkams ir daržininkams patariama dar prieš saulėlydį augalus uždengti orui pralaidžiomis dangomis, pavyzdžiui, agroplėvele ar audiniu. Svarbu, kad uždangalas nespaustų augalų tiesiogiai, nes prispaustose vietose pažeidimų rizika išauga.

    Jei augalai auginami vazonuose, rekomenduojama juos įnešti į šiltesnę patalpą arba perkelti arčiau pastatų, kur mikroklimatas švelnesnis. Ryte, temperatūrai pakilus, dangas reikėtų nuimti, kad augalai neperkaistų, gautų šviesos ir būtų vėdinami.

    Sinoptikai primena, kad gegužę šalnos Lietuvoje nėra reta išimtis, ypač rytiniuose rajonuose, kur naktys dažniau būna giedros ir vėsesnės. Aktualius perspėjimus ir prognozes gyventojai raginami sekti Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos skelbiamoje informacijoje.